Kablelis

Priešpaskutinysis ir paskutinis

2011-05-09T10:44:00.007+03:00

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė balandžio 23 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.

Vasario ir Balandžio mėnesiais dalyvavau keletame simpozijumų ir seminarų, kalbėdamas apie tokias temas kaip – mirtis, anapus ir gedulas, ir kiekvieną kartą buvo pilnos salės. Paskutinėje konferencijoje, Koimbros Universitete, susirinko 865 žmonių. Taigi, nepaisant, kad gyvename tokiu laiku, kai mirtis tapo tabu (žmonės apie tai nekalba), žmonės vis galvoja apie ją. Ar būtų įmanoma apie ją negalvoti, nepaisant, kad ji yra neįsivaizduojama? Kalbama, kad filosofas Michel Foucault, savo paskutinėmis dienomis ligoninėje, būtų pašnibždėjęs: "le pire c'est qu'il n'y a rien à dire"(blogiausia yra ta, kad nėra ką pasakyti) –dėl to, kad neįsivaizduojama – ¬ji priverčia apmąstyti.

Žinoma, galime sakyti, kad mirtis yra natūralus dalykas. Portugalų kalba yra pesimistiška: žodis „nada“(nieko) kilęs iš „res nata“(gimstamas dalykas) – viskas, kas gimsta – miršta. Gyvenimas yra kaip žvakė, kuris užgęsta. Bet štai yra religinis ateistas Ernst Bloch, kuris protestuoja: žmogus nėra žvakė. Žmogaus mirtis nėra sumenkinta į biologinę mirtį, nes Žmogus yra būtybė, savimonė, kuris numato, kuris beribiai klausia, irgi apie tai kas yra už mirties. Dar Bloch: „lavonas yra įrodymas, bet lavonas ne neatsako į visus klausimus“ (dėl to svarstė pastoviai apie mirties paslaptį, kad galėtų pasakyti, kad žmogaus esmė yra nežemiska kaip mirties – ką tai reiškia galima diskutuoti).

Pedro Laín Entralgo, gydytojas ir filosofas, nesustojo kartoti: mokslų žinojimas yra tikslus, bet jis kalba apie tai, kas yra priešpaskutinis. Paskutinis(kodėl yra kažkas ir kodėl nėra nieko?, kodėl egzistuoju būtent aš?, yra Dievas?, yra gyvenimas po mirties?, po mirties, viskas baigiasi?) yra tikejimo žinojimas, priimtinas, bet neaiškus. Yra kvaila sakyti: aš žinau, kad yra Dievas, aš žinau, kad yra gyvenimas po mirties; bet yra vienodai kvaila pasakyt: aš žinau, kad nėra Dievo, aš žinau, kad viskas baigiasi po mirties. Yra priežasčių tikėti ir priežasčių netikėti. Vienaip ar kitaip, tikintis turi suprasti netikintį, ir netikintis negali išmesti visus tikinčius į neišmanymo ir prietaringumo prieglobstį.

Priešais paskutinįjį, viskas yra nenusakoma. Witt-Genstein sako: „Jaučiame, kad netgi jeigu visiems įmanomiems moksliniams klausimams būtų gavę atsakymus, mūsų gyvybiškų problemų klausimai net nebūtų buvę liesti.“ Ir: „Tikėti kažkokį Dievą reiškia suprasti gyvenimo prasmės klausimą. Tikėti kažkokį Dievą reiškia, kad pasauliniai faktai dar nėra viskas. Tikėti Dievų reiškia matyti, kad gyvenimas turi prasmę. Bet Pascal jau perspėjo: „Nesuprantama, kad yra Dievas, ir nesuprantama, kad Jo nėra; kad siela yra su kūnu, kad neturime sielos; kad pasaulis buvo sukurtas, kad jis nebuvo sukurtas, t.t.“ Umberto Eco pasakė neseniai Diário de Notícias laikraščio reporteriui - João Céu e Silvai: „Manau, kad žmogus yra religinis gyvūnas, kuris bijo mirties ir visų baisių dalykų. Patogiau yra tikėti Dievu, ir tik filosofai gali ištverti Jo nebuvimą.“ Ar tikrai taip? Jürgen Habermas, ko gero didžiausias filosofas dar gyvas, po tragiško 2001 m. rugsėjo prisipažino vienoje jo kalboje dėl „Glauben und Wissen" (Tikėti ir žinoti) temos: „ Prarandant tikėjimą į prisikėlimą, lieka aiški tuštuma. Yra tas klausimas, kuris netyla: kas padarys teisingumą už nekaltas aukas?

Šiomis Šv. Velykų dienomis, krikščionai švenčia tai, kad Jėzus nukryžiuotas ir nužudytas nepasiliko mirties nieke, nes pilnas ir amžinas Dievo gyvenimas jį rado. Kaip neseniai pripažino Benediktas XVI, daug krikščionių jau nebetiki ir yra pasimetę. Bet irgi yra tiesa, kad krikščionybė vis dar stovi arba žlunga pagal tai ar tiesa ar ne, kad Jėzus yra Gyvas Dieve.

Tuo, kas yra esminis ir lemiamas, prieštaringas teologas Hans Küng sutinka. Jis klausia naujame jo darbe Was ich glaube (Mano tikėjimas): „Ir jeigu aš klydau ir po mirties įeičiau ne į amžiną gyvenimą, o į nieką? Jeigu taip būtų – jau sakiau daug kartų ir esu įsitikinęs -, bet kuriuo atveju mano gyvenimas būtų buvęs geresnis ir su daugiau prasmės, negu būtų buvę be šios vilties.“

Išvertė Vladas Bartochevis

João Carlos Martins

2011-03-10T08:53:00.013+02:00

João Carlos Gandra da Silva Martins, gimęs 1940 metais Brazilijoje, San Paulo mieste. Buvęs pianistas ir geriausias Johano Sebastiano Bacho atlikėjas, šiandien – tapo dirigentu ir įvairių socialinių sluoksnių žmonėms suteikia muzikos ir gyvenimo pamokas.

Jis buvo pripažintas kaip žmogus, kuris geriausiai įkūnijo J. S. Bacho kūrybą. Tačiau įvairios sveikatos problemos ir tragiškas įvykis neleido, kad geriausias J. S. Bacho atlikėjas, kuris sugebėdavo per vieną sekundę paspausti 21 natą, tęstų savo karjerą taip kaip norėjo.
Bet jis įveikė ir toliau kiekvieną dieną įveikia visus sunkumus, kad darytų tai kuo tiki ir gyventų prasmingai su entuziazmu.

Įraše, apačioje, yra vieno filmo ištrauka, kurioje pats João Carlos Martins pasakoja pagrindinius savo gyvenimo faktus. Filmas vadinasi „Gyventi gyvenimą“ ir vaizduoja žmonių išgyvenimus ir sunkumų įveikimą. Režisierius pakvietė João Carlos Martins užbaigti šį filmą su savo istorija. (Po įrašu parašysiu jo dviejų minučių trunkantį pasakojimo vertimą... P.S. po šio pasakojimo rodo jį , diriguojantį savo orkestrui- visiems filmo dalyviams).

"Aš pradėjau mokytis groti pianinu, kai man buvo 8 m. Kai man buvo 13 metų - jau grodavau visoje Brazilijoje. Kai man 18 m. pradėjau mano tarptautinę karjerą. Kai man 20 m. pradėjau groti įžymiojoje Carnegie Hall. Bet kai man buvo 26 metai aš nukritau žaisdamas futbolą ir praradau pirštų mobilumą.... ir aš pastebėjau, kad jeigu aš nepanaudočiau mano ketvirto dešinės rankos piršto aš praktiškai galėjau sugrąžinti greitį. Taip ir grojau, bet po 7 metų aš pradėjau jausti „pasikartojančių judesių sindromą“ ir turėjau dar kartą pasitraukti iš muzikos. Tada aš pradėjau vėl mokytis, vėl tobulintis, ir vėl sugrįžau. Tačiau vieną dieną išeidamas iš teatro, Bulgarijoje, Sofijos mieste, vienas vagis smūgiavo mano galvą su metalo gabalu, ir po šio įvykio pablogėjo visas mano dešinės rankos judesys. Po metų aš vėl sugebėjau spausti tas garsiąsias „21 natas“ per sekundę ir grįžtu į Carnegie Hall, bet po 2 metų gydytojai kviečia mane ir sako - „Turėsime ištraukti vieną nervą iš tavo dešinės rankos ir niekada nebegalėsi groti pianinu“... Prasideda mano nauja karjera, dabar pratiškai tik su kaire ranka... bet auglys nurašė ir mano kairę ranką. Tai subūriau jaunimą ir sukūriau orkestrą su jaunimu, sukūriau kitą orkestrą su profesionalais, juos susijungiau į vieną ir vežiau šį orkestrą į Carnegie Hall. Grojome tą dieną Brazilijos himną, ir kai baigėme, aš atsisukau į publiką ir pamačiau teatro viršuje Brazilijos vėliavą... aš padėkojau Dievui, kad esu brazilas, ir kad man pavyksta daryti muziką ir atnešti muziką iki mano gyvenimo pabaigos."

Po auglio kairėje rankoje, kai buvo aišku, kad greičiausiai nebegalės groti pianinu, jis nusprendė vėl mokytis ir įstojo i dirigentų mokyklą (jam tada buvo apie 60 metų). Ir po 6 metų tampa dirigentu.
Jis su drąsa sutinka kiekvieną dieną ir įveikia sunkumus vieną po kito. Pvz.- šiandien negalėdamas laikyti lazdelės nei perversti partitūros, jis ilgai sėdi prie natų - tol kol išmoksta mintinai visas simfonijas, prieš kiekvieną pasirodymą.

Apačioje João Carlos Martins pasirodymas San Paule. Pradžioje jis groja pianinu, nepaisant rankų judesio problemų, ir po to atsikelia ir diriguoja savo orkestrui. Pabaigoje prisijungia prie orkestro viena Rio de Žaneiro Sambos karnavalo mokykla, kuri šiais metais papasakojo João Carlos Martins istoriją su pavadinimu „Muzika laimėjo“. P.s.- Ši mokykla tapo San Paulo Karnavalo čempione.

Jis pasakė: „Žinoma jaučiu didelę nostalgiją iš tų laikų, kai galėdavau groti mano mylimu pianinu, bet mano rankų problemos yra praeities dalykas. Dabartis yra būti šio nuostabaus orkestro vadovu... Kiekvienas mano orkestro narys yra mano pianino nata.“

"Kableliui" parengė ir parašė Vladas Bartochevis

Pranašiškos religijos

2011-03-10T08:27:00.006+02:00

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė kovo 5 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.

Tęsiu praeitos savaitės svarstymą apie pasaulio religijas. Šiandien, apie pranašiškas, abraomines, monoteistines religijas.

Pirmiausia – judaizmas. Kiek krikščionių atsimena, kad Jėzus buvo žydas ir kad pirmieji mokiniai taip pat? Negalime pamiršti to, kas yra bendro tarp judaizmo ir krikščionybės. Taip pat krikščionys tiki, kad yra tik vienas Dievas, kuris yra pasaulio ir istorijos kūrėjas ir dailininkas, kuriuo žmogus gali pasitikėti. Taip pat priima Hebrajų Bibliją(„Senasis Testamentas“) ir meldžiasi Psalmėmis. Taip pat krikščionys siejasi per teisingumo ir taikos skatinimo etiką, remdamasi Dievo meile ir meile kitiems. Kaip pasakė Tomas Manas(Thomas Mann) – „Dešimt Dievo įsakymų yra žmogaus padorumo uola... žmogaus elgesio Abėcėle“.

Šiandien yra 1 300 000 000 musulmonų, kurie seka pranašą Mahometą, kuris yra Islamo pagrindas. Taip kaip žydai ir krikščionys, musulmonai tiki vienu vieninteliu Dievu, gailestingu kūrėju, istorijos teisėju. Bet kol žydams centras yra Izraelis kaip Dievo tauta ir žemė, ir krikščionių centras yra Jėzus Kristus kaip Dievo Mesijas ir sūnus, musulmonams centras yra Koranas kaip Dievo žodis ir knyga. Jis yra gyva ir šventa knyga visiems pasaulio musulmonams. Jame surandame gyvenimo modelį, iš kurio susidaro penki Islamo pagrindai: tikėti, kad Alachas yra vienintelis Dievas ir, kad Mahometas yra savo pranašas; melstis penkis kartus per dieną; padėti vargšams; pasninkauti per Ramadano mėnesį; važiuoti bent vieną kartą gyvenime į Meką.

O krikščioniškas modelis? Krikščionių dvasingumo pamato nėra dogmose, kurios yra nesuprantamos, nėra moraliniuose įstatymuose nei didelėje teorijoje, nei Bažnyčios sistemoje. Krikščionių gyvenimo modelis yra paprasčiausiai Jėzus iš Nazareto kaip Mesijas, Kristus, Dievo pasiuntinys. Gyvenime ir mirtyje tikro krikščionio dvasingumo pamatas yra Jėzus Kristus. Tikras krikščionis yra tas, kuris savo gyvenime ir mirtyje stengiasi kreiptis į tą Jėzų Kristų ir į savo Dievo Karalystės Evangeliją. Kryžius yra suprantamas tik tada, kai žiūrime į Jo gyvenimą ir į tuos konfliktus, kuriuos sukėlė. Krikščioniai tiki, kad Jo mirtis nebuvo pabaiga: prisikėlimas reiškia, kad Jėzus yra Dieve, kad mirė ne niekam, bet tikrajai Realybei, tai yra: buvo priimtas Dievo amžinybėje. Jėzus šitaip yra pats krikščioniškas gyvenimo modelis žmoguje.

Nuo šios egzistencinės patirties suvokiame, kad nei viena religija negali būti kaip vienintelis išsigelbėjimo kelias. Kas galėtų reikalauti šios privilegijos? Atvirkčiai - matosi, kad religijos negali konfliktuoti, o turi ieškoti dialogo, pasitaisyti ir tobulintis tarpusavyje, bendradarbiauti.

Kaip aiškino Hans Kung, galime išmokti vienas iš kito, ne tik toleruoti, bet ir bendradarbiauti; turime teisę diskutuoti nuoširdžiai apie tiesą: niekam nepriklauso tiesos monopolijos, nepaisant, kad tai nereiškia atsisakyti pripažinti savo tiesą – „dialogas ir liudijimas neprieštarauja vienas kitam“; kiekvienas gali eiti per savo patikrintą kelią, bet turi suteikti kitiems teisę rasti išsigelbėjimą per kitą religiją. Žiūrint iš šono, yra įvairūs keliai išsigelbėjimui, įvairios pilnavertės religijos, bet kai žiūrime iš vidaus, pavyzdžiui - „man, kaip tikinčiam krikščioniui“ yra tik viena tikra religija: mano religija.
Ekumeninis elgesys reiškia tuo pačiu metu „tvirtumą ir norą dialogui“: „man asmeniškai, pasilikti ištikimam savo krikščioniškam tikėjimui, bet atsiveriant be ribų kitiems.“

Nėra abstrakčios tiesos. Viena vertus, Dievas apsireiškia istorijoje. Kita vertus, religingas žmogus santykiauja su Dievu per savo asmeninės religinės tradicijos konkretinę-istorinę meditaciją.

Išvertė Vladas Bartochevis

Niekas neturi visos Tiesos.

2011-03-04T10:36:00.002+02:00

Rašo Vladas Bartochevis
Prisimenu Anselmo Borges paskaitas, kai jis kalbėdavo apie Didžiąją Paslaptį. Kad Ji tokia didelė, kad nei viena kultūra nesugebėtų Jos pamatyti iš visų pusių. Visos kultūros sako tiesą, tą tiesą kurią mato. Budistai nuo savo regėjimo taško apibūdina tą Paslapties dalį, kurią gali pamatyti; krikščionys nuo savo regėjimo pozicijos mato kitą dalį; hinduistai kitą dalį; musulmonai kitą, ir t.t..

Ir tokia tvarka vyksta visi santykiai tarp visų dalykų ir žmonių kiekvieną dieną ir per visą gyvenimą.
Pažiūrėk į kažkokį daiktą, bet kokį. Pastebėk, kad yra neįmanoma pamatyti visų jo pusių vienu metu. Reikia eiti aplink kad būtų įmanoma pamatyti jo visumą, arba paprašyti kito žmogaus pagalbos, kad pasakytų ką matosi iš tos dešinės pusės, kaip atrodo iš kairės pusės, kad būtų galima geriau suprasti tą daiktą.
Taip yra su visais daiktais. Taip yra su visais įvykiais. Taip yra su Didžiąja Paslaptimi. Taip yra su visa realybe, kuri mus supa.

Fizika neleidžia, kad pamatyčiau vienodai tą patį dalyką taip, kaip kitas žmogus, kuris irgi į tą dalyką žiūri, nes paprasčiausiai negaliu užimti tą pačią vietą ir žiūrėti nuo vienodo regėjimo taško.
Istorija irgi neleidžia, kad vienodai pamatytume ir suvoktume kažką, juk niekas neišgyveno tų pačių dalykų.
Psichologija sako, kad kiekvienas žmogus jaučia kiekvieną dalyką kitaip, ir dėl to mato kitaip. Ir niekas negali įeiti į kitą žmogų ir jausti kaip tas žmogus jaučia.

Kiekviena kultūra, kiekvienas žmogus turi savo paties tiesas, kurios yra pilnavertės. Tai gali reikšti nesantaiką, nes visada vilioja pasakyti, kad mano tiesa ne tiktai yra pilnavertė, o yra pati geriausia ir turi viešpatauti.
Bet ir gali reikšti, kad kiekviena kultūra ir kiekvienas žmogus yra man gyva ir turtinga Galimybė suprasti geriau viska, kas supa mane. Ir tada, pagarba ir dialogas yra vieninteliai keliai visapusiškumui.

Mistinės religijos

2011-03-04T10:19:00.007+02:00

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė vasario 26 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.
(P.s.-nuotraukoje Anselmo Borges ir Antonio Calaço)
Kiekvienas žmogus, kuris yra tikrai religingas, jau kada nors savęs paklausė– jeigu bučiau gimęs kitame žemyne, jeigu mano šeima būtų kitos religijos atstovė, tikriausia mano tikėjimas būtų kitoks. Indijoje būčiau hinduistu. Maroke arba Indonezijoje – musulmonu. Israelyje, mano mama būtų žydė ir gyvenčiau pagal judaizmą. Kinijoje būčiau konfucionistu arba daoistu. Japonijoje – šintoistu. Europoje, Portugalijoje – krikščioniu kataliku; Rusijoje – krikščioniu stačiatikiu; Švedijoje – krikščioniu liuteronu.

Šis pratimas, kurį teologas katalikas Hans Kung parašė savo paskutiniame kūrinyje “Was Ich glaube” (“Mano tikėjimas”), yra keleta jo paskaitų, kurias jis vedė Tiubingeno Universitete, rezultatas.

Jeigu būčiau gimęs taip kaip dar vienas iš 1.200.000.000 indėnų, greičiausiai būčiau hinduistu. Tikėčiau sansara(reinkarnavimo ciklas), laiko, gamtos, kosmoso, istorijos cikliniu suvokimu. Sutikčiau, kad viskas paklūsta vienam kosminiam ir moraliniam “amžinam įsakymui”(“Sanata dharma”), per kurį žmonės turi susiorientuoti. Svarbu yra elgtis teisingai. Tikėčiau, kad mano dabartinis gyvenimas yra praeito gyvenimo veiksmų rezultatas(“karma”) taip, kaip mano dabartinis gyvenimas lems būsimą gyvenimą. Išeiti iš reinkarnavimo ciklo būtų įmanoma tada, kai atman(aš) ir Brahman(Visuma, Paskutinuji ir Tikrasis Realybė) susitapatintų.

Gimęs Šri Lankoje, Tailande, Japonijoje – būčiau greičiausiai vienas iš miljardo budistų paneigdamas Vedų autoritetą ir taip pat brahmanų kastų viešpatavimą. Siddharta Gautama(”Buda”) būtų mano pavyzdis, kuris reikškia “Atsibudęs”, “Pašviestas”. Nuo VI amž., per savo doktriną(“Dharma”), jis atsako į svarbiausius žmogiškus klausimus. Šis atsakymas susidaro iš “Keturių auksinių tiesų”. Pirma: viskas yra kančia, irgi ta prasme, kad viskas yra nepastovu. Koks yra šios kančios šaknys? Atsako antra tiesa: “Troškulys gyventi”, troškimas, neapykanta, dvasinis aklumas. Trečia auksinė tiesa sako, kad per atsižadėjimą yra įmanoma įveikti kančią. Tam yra Kelias su aštuonioms kryptimis: tobulas regėimas, tobula rezoliucija, tobula kalba, tobulas veiksmas, tobulas būvimas, tobula pastanga, tobulas pasitraukimas, tobulas susikaupimas. Bandoma įveikti atgimimą, pasiekiant Nirvaną – tas buvimas kuriame nėra aklumo ir visi troškimai yra užgesinti, nelieka nieko, yra pats Niekas, ne tik nihilismo prasme, bet taikos, visapusiškumo, laimės prasme.

Gimęs Kinijoje, kaip dar vienas iš pusantro miljardo žmonių, būčiau ar budistu, ar konfucionistu ar daoistu. Konfucionizmo, pagal vakarietišką supratimą, negalime suprasti kaip religijos, o kaip moralę, kuri remiasi kosmoso pusiausvyra ir ieško socialinio vientisumo. Konfuncijus buvo pirmas Žmonijos istorijoje, kuris suformulavo auksinę teisyklę: “Nedaryk kitiems to, ko nenori kad Tau padarytų”. Savo moralė remiasi kosmoso, politikos ir šeimos pusiausvyra, per hierarchinį ir poliarinį principą – valdantieji ir paklustantieji, vyras ir moteris, tėvai ir vaikai, vyresnieji ir jaunieji broliai. Pagrindinis kultas yra protėviems,kurie siejami su Dangumi.

Daoizmas, kurio įkūrėjas yra Lao-tsė, supranta Realybę kaip priešiškumų harmonija. Labai garsi yra Dao piktograma – apskritimas kuriame viskas yra - dvi dalys - balta ir juoda, Yang(dangus, vyras) ir Yin(žemė, moteris), pastoviai juda ir reiškia Visumoje pusiausvyrą tarp poliarinių momentų.

Be dialogų tarp religijų nebus taikos tarp tautos. O tam, kad būtų dialogas, reikalinga pažinti.

Išvertė Vladas Bartochevis

Vienu žodžiu žmogus gali būti kariu, gydytoju ar žiaurus

2011-02-25T10:58:00.001+02:00

Rašo Vladas Bartochevis
Aš nuo pirmų dienų čia sakau: žodžiai ir idėjos gali pakeisti pasaulį.
Žodis yra svarbiausias Žmonijos dalykas, ir kai gerai panaudotas – pats galingiausias dalykas.
Ir turime daug pavyzdžių, kurie tai pagrindžia.
Neseniai visa Lietuva verkė dėl poeto Justino Marcinkevičiaus mirties. Žmogus, kuris visą gyvenimą rūpinosi užpildyti tuštumą gražiais ir tikrais žodžiais. Eilėraščiais lietė žmonių širdis, ir rūpindavosi, kad žmonės nepamirštų - kas yra iš tikrųjų svarbu ir tikra, kad prieš tikrą grožį verta sustoti, kad dėl laisvės verta gyventi.
Jis buvo poetas, didysis poetas, žodžių meistras.

Kitas pavyzdys, kitas žmogus, kuris panaudodamas žodi pakeitė savo šalį ir pasaulį, prieš keletą mėnesių čia pat Kablelyje parašiau apie jį – Luis Inacio Lula da Silva, buvęs Brazilijos prezidentas. Jis nebuvo poetas, nei nemokėjo taisyklingai gramatiškai kalbėti, bet tapo geriausiu visų laikų Pietų Amerikos prezidentu. Buvo išrinktas ir perrinktas rekordine balsų dauguma, ir yra gerbiamas visų svarbiausių pasaulio vadovų.
Jis neturėjo nei pinigų nei mokslų, bet turėjo žodį ir jautrumą. Kai žmogus naudoja žodį iš širdies, kalba tiesiogiai širdžiai. Kai žmogaus žodžiai yra netušti, gali užpildyti tuštumą kitų žmonių sieloje.

Turime minėti ir neigiamus pavyzdžius, kaip Hitlerį, Musolinį ir daugelį politikų ir žymų veikėjų visame pasaulyje, kurie irgi efektingai moka panaudoti žodį už vieną ar kitą ideologiją, ar už savo asmeninius interesus.

Dauguma paprastų žmonių neturi rašybos ar retorikos dovanos, negali parašyti gražaus eilėraščio ar pasakyti prieš auditoriją gražios kalbos. Tai ką dauguma sako savo kasdienybėje nesukelia staigiai revoliucijos, kaip gali kiti žymūs veikėjai. Bet kiekvienas žmogus kasdien, kiekvieną akimirką, savo žodžiais prisideda prie pasaulio sukūrimo, palieka savo indėlį.
Kai parašiau pradžioje, kad gerai panaudotas - žodis yra pats galingiausias instrumentas – “gerai panaudotas” nereiškia gramatikos ar etiketo taisyklės, ar sugebėjimo priburti žmonėms - ne dėl šitų įgūdžių žodžiai bus svarbūs.
Kai žodžiai yra iš širdies ir netušti, jie užpildo tuštumą. Gerai panaudoti reiškia “jautriai panaudoti”.
Kiekvienas žmogus gali nuodyti akimirką ir žmogų taip, kaip kiekvienas žmogus gali aukštinti ar išgelbėti akimirką ir žmogų.

Tai pasirodo yra du esminiai dalykai. Pirmas - kiekvienas žmogus turi šį galingiausią instrumentą. Antras – ar jis bus panaudotas ir kaip bus panaudotas?
Šitie du dalykai turi būti gyvai mumyse prieš kiekvieną akimirką.

Su kuo susidursiu šiandien, su kuo kalbėsiu ar susirašinėsiu – aš tiesiogiai įtakoju į tą žmogų ir į visas situacijas.
Kai tik žodis iš manęs išeina – ta akimirka jau nėra ta pati, aš ją sujudinau, aš ją įtakojau.
Tai esminis klausimas – kaip prisidėsiu? Prisidėsiu grubiai, melu, tuštuma, įžeidimais? Arba rūpinsiuosi užpildyti tą akimirką ar kito žmogaus tuštumą - pagarba, mandagumu, meile.

Atrodo varginantis dalykas ir nuobodu. Kodėl turiu galvoti apie visą tai prieš kiekvieną akimirką? Iš tikrųjų lengviau yra neimti tokios atsakomybės... Apskritai visada lengviau yra būti neatsakingų pusėje. Bet šitaip ką pasieksime? Dabar Tu sustok ir porą minučių pamąstyk kokia gali būti visuomenė kur atsakomybės jausmas yra nepažįstamas dalykas... baisu, bet gal gali netgi žiūrėti pro langą ar aplink ir pamatyti.

Tiesa, kad kiekviena akimirka turi daug įvairiausių veikėjų, kurie ją kuria, bet tai ne pasiteisinimas.
Nesvarbu kaip pasirodo situacija ir kokie veikėjai joje yra – mano indėlis kiekvienos akimirkos sukūrime yra didžiulis. Vienu žodžiu žmogus gali būti kariu, gydytoju ar žiaurus.

Kaip mes elgiamės su kalba?

2011-02-25T10:44:00.005+02:00

Kam gilintis?

2011-02-18T10:30:00.001+02:00

Rašo Frank Van den Berg, Olandija
Visa Olandija dabar abejoja ar turėtume siųsti karius į Afganistaną, paruošti tos šalies policiją. Tiksliai nežinau, koks būtų Olandijos vaidmuo čia, tik manoma, kad šis dalyvavimas užtikrintų kažkokį vaidmenį kovoje prieš talibaną. Afganistano valdžia labai nori mūsų pagalbos. Tačiau pavojus yra didžiulis ir kariai turės rizikuoti savo gyvybėmis.

Trumpai tariant, tai yra problema su daug pusių, ir žinoma - yra daug sudėtingiau nei galiu savo žodžiais čia rašyti. Gaila, kad dėl senato rinkimų(netiesioginių), kurie vyks po dviejų savaičių, partijos, kurios jau priėmė sprendimą net nesigilindamos į šią temą, pirmauja prieš kitas partijas, kurios norėtų gilintis prieš kažkokį sprendimą.

Taigi, suprantame, kad žmonės labiau vertina tokį samprotavimą kaip “negerai skristi į Afganistaną padėti šiai šaliai pakeisti savo islamišką valdžią į kitą islamišką valdžią” negu švelnesnė ir brandesnė nuomonė. Daugelis žmonių dabar labiau vertina tvirtumą, bet lieka abejonėse.
Mano nuomone, tai gali būti neatsargi pozicija prieš politikus svarbiose temose.

Visuotinė žmogaus pareigų deklaracija

2011-02-18T10:11:00.004+02:00

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė vasario 12 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.

Kadangi dar naujų metų pradžia, pateiksiu garsią „Visuotinė žmogaus pareigų deklaracijos” sintezę. Mes visi turime būti ištikimi mūsų atsakomybėms ir įgyvendinti mūsų pareigas, kad galėtumėme iš tikrųjų įveikti krizę ir kad viltis nebūtų tiktai iluzija, wishfull thinking.

Jau 1789 metais, Paryžiaus revoliucijos parlamento diskusijose apie žmogaus teisę buvo kalbama, kad „teisės ir pareigos turi būti susilieję“, nes „tendencija žiūrėti tik į teises ir pamiršti pareigas“ turi „baisių pasekmių“.

Dėl to, 1997 metais, po dešimt metų debatų, Interaction Council (Sąveikos Taryba), siūlė įgyvendinti Visuotinę žmogaus pareigų deklaraciją.
Sąveikos Tarybą 1983 metais įkūrė Japonijos premjeras Takeo Fukuda, o pirmas prezidentas buvo buvęs Vokietijos kancleris Helmut Schmidt. Šios Tarybos nariai buvo taip pat labai svarbūs vasltybių vadovai, kaip pvz.- Maria de Lourdes Pintasilgo, V. Giscard d'Estaing, Kenneth Kaunda, Felipe González, Mikhail Gorbachev, Shimon Peres. Tarybos pagrindiniame dokumente teologas Hans Küng turėjo išskirtinę vietą.

Preambuleje teigiama, kad visų žmonių orumo ir vienodų teisių pripažinimas reikalauja įsipareigojimų ir pareigų; kad pabrėžiant tiktai teises galima sukelti nesibaigiančius konfliktus, ir nepagarbą žmogaus pareigoms gali sukelti neteisėtumus ir chaosą; kad globalinės problemos reikalauja globalinių sprendimų, kurie yra pasiekiami tiktai idejomis, vertybėmis ir nuostatomis, su kuriomis sutinka visos kultūros ir visuomenės; kad visi turi pareigą skatinti geresnę socialinę tvarką, tiek savo šalyje tiek pasauliniu mąstu, bet šis tikslas negali būti pasiektas tiktai per įstatymus ar konvencijas.
Generalinė Asamblėja skelbė šią Deklaraciją su 19 straipsnių, iš kurių yra tokia sintezė:

1. Pagrindinės nuostatos Žmonijai. Kiekviena(as) ir visi turi pareigą elgtis su kitais žmonėmis humaniškai, kovoti už visų orumą ir savigarbą, skatinti gėrį ir vengti blogio visose situacijose, prisiimti atsakomybę už kiekvieną ir visus, už šeimas ir visuomenes, už rases, tautas ir religijas, solidarumo principu: nedaryk kitiems to, ko nenori, kad kiti tau darytų.

2. Smurtas ir nepagarba gyvybei. Visi turi pareigą gerbti gyvybę. Kiekvienas pilietis ir kiekvienas valstybės pareigūnas privalo veikti taikingai ir nesmurtiniai. Visi žmonės privalo apsaugoti orą, vandenį ir žemę dabartiniams gyventojams ir ateities kartoms.

3. Teisingumas ir solidarumas. Visi turi pareigą elgtis garbingai, sąžiningai ir teisingai. Turėdama reikalingas priemones, visi privalo įdėti rimtas pastangas nugalėti skurdą, badavimą, nežinojimą ir nelygybę, ir padėti vargšams, skurstantiems, neįgaliems ir diskriminacijos aukoms. Visas turtas turi būti naudojamos atsakingai, pagal teisingumą ir už visos žmonijos pažangą.

4. Tiesa ir tolerancija. Visi turi pareigą kalbėti ir elgtis sąžiningai. Profesiniai kodeksai ir kiti etikos kodeksai privalo atspindėti bendrų standartų prioritetą kaip tiesą ir teisingumą. Žiniasklaidos laisvė kelia ypatingą atsakomybę - atnešti tikslią ir teisingą informaciją. Religijų atstovai turi ypatingą atsakomybę išvengti išankstinių nuomonių ir diskriminacijos išraiškos prieš kitų tikėjimų žmones.

5. Abipusė pagarba ir bičiulystė. Visi vyrai ir visos moterys turi pareigą parodyti pagarbą ir supratimą vienas kitam santykyje. Visose kultūrose ir religijose santuoka reikalauja meilės, ištikimybės, atlaidumo ir siekti užtikrinti saugumą ir tarpusavio paramą. Šeimos planavimas yra visų porų pareiga. Santykis tarp tėvų ir vaikų turi atspindėti tarpusavio meilę, pagarbą, dėmesį ir rūpestį.

Išvertė Vladas Bartochevis

2011-02-18T09:35:00.000+02:00

Turėti ar norėti?

2011-02-11T09:39:00.002+02:00

Rašo Vladas Bartochevis
Visi Žmonijos istorijoje momentai buvo svarbūs ir sukėlė mažą ar didelę revoliuciją. Tačiau šiandien yra metas, kai pagrindiniai pokyčiai priklauso ne geografijai, o psichologijai.

Kas yra tikra ir kas apskritai turi vertę?
Šiandien dažniausiai mes norime – sekančio pojūčio, sekančios SMS, naujo draugo, naujos mašinos, naujo gyvenimo. Bet galime matyti, liesti, jausti, mylėti tik tą akimirką, kurią dabar turime...Ne tą, kurią turėjome, ne tą, kurios ieškome.

Kelios mintys apie naują pasaulį

2011-02-11T09:38:00.001+02:00

Rašo Dorota Skočik
Kaikurie žmonės yra nuteisti būti kažkur „per vidurį”. Ant ribos, už jos, kažkur šalia, kažkur Ten, o ne čia. Kai pagalvoju, dažniausiai būtent taip ir jaučiausi. Nors gimiau kaime, visada man kažko trūko kaime, o mieste irgi jaučiausi kitokia. Nors gimiau Lietuvoje, bet nuo mažens namie kalbėjau kitokia kalba, taigi jaučiausi kitokia. Kai baigus mokyklą išvažiavau pagaliau į šalį, kur galėjau mokytis ir visur susikalbėt savo gimtąja kalba, pasirodė kad čia irgi esu iš dalies svetimu žmogumi, o ir kiti žmonės tai pastebėdavo. Galų gale, esu moteris, bet kartais atrodo kad manyje yra šiek tiek vyro, kuris įvairiausiais būdais bando iš manęs išlysti, o jeigu jį ignoruočiau, nuo to būtų tik blogiau man pačiai. Galbūt tą vidinį dualizma šiek tiek paaiškina teorija, kuri teigia, kad gyvenimas tai judėjimas, kad kiekvieną sekundę viskas keičiasi ir niekad negrįžta į pradinį tašką. Į galvą niekad neateina ta pati mintis, jos gali būti nebent panašios viena į kitą. Dar įdomiau, niekad nesutinkame tų pačių žmonių, nes juk net žmonės, kuriuos mes pažįstame, kiekvieną sekundę keičiasi.

Jeigu viskas, kas matau, yra pasikeitę ir nauja, kodėl nepažiūrėjus į viską naujomis akimis? Juk struktūros ir nuostatos yra tam, kad jas laužyt...

Kitą savaitę...

2011-02-10T09:42:00.000+02:00

Kitą savaitę atnešime jums Koimbros Universiteto profesoriaus Anselmo Borges tekstą. Jis pripažintas Europoje ir pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Ir turime garbės gauti iš jo visą palaikymą mūsų projektui.
Ir dar atnešime mūsų draugo Frank Van den Berg mintis.
Kablelis

Kableliai ir Taškai

2010-06-14T08:30:00.009+03:00

Rašo Vladas Bartochevis
Įdėti kablelį – tai yra eiti toliau, žiūrėti toliau, mąstyti toliau, praplėsti akiratį. Tai yra matyti daugiau.
Įdėti tašką – tai yra pripažinti. Tai yra rasti ramybę. Taškas gali būti pabaiga ar/ir pradžia.

Vien kableliais būsime kaip jūreiviai be uosto ir žemės, gražaus romano herojai, tačiau liūdni gyvenimo personažai, gyvenantys laukimu - sekančios akimirkos vergai.
O vien taškais būsime akli. Santykiuose – būtų spalvų praradimai(kai nebėra savo partneriui/ei švežių kasdieninių pastangų ir rūpesčių; kai kasdienybės variklis tampa negyvu mechanišku kartojimu, kuriam energija gauna nuo praeities, kai tūrėtų gauti nuo švežių kasdieninių atradimų). Karjerose – būtų blizgesio praradimas(kai nebėra naujų tikslų ar tobulėjimo ieškojimo). O tikėjime – būtų Dievo praradimas(kai vieno ar kelių atsakymų užtenka, juk susipažinti su begalybe reikia begalinio akiračio plėtimo).

Yra žinoma, kad išmintingumas yra pusiausvyra. Tai yra – rasti taškus ir jais remtis, ir tuo pačiu metu eiti, žiūrėti, mąstyti, mylėti toliau. Jūreivis, pažinodamas savo uostą, gali plaukti link žinomybės ir niekada nebus pasiklydęs. Atvirkščiai - jūreivis be uosto – galės rasti naujas žemes, bet vis dar būti pasiklydęs.

Kablelis sugrižta.
Bet reikia priminti, kad Kablelis yra gyvas, nes mes, kurie Jį kūrė ir kuria, esame žmonės. Žmonės, kurie nesileidžia būti pririšti konformizmo pančiais, ieškome tikrumo ir tyrumo, ir nesusitaikome su mažiau. Mes tik pasiduodame brandumui. Dėl to mes keičiames, ir Kablelis keičiasi kartu su mumis.
Pavyzdžiui - Aš asmeniškai galų gale supratau, kad dėdami kablelius mes tik ieškome taškų. Bet nebūtinai taškų, po kurių sustos Gyvenimas, o gali būti tie taškai, po kurių atsiskleis naujas gyvenimas arba pats tikrasis gyvenimas. Taip man yra, radau tašką - jūra prieš akis, tačiau nebesu pasiklydęs.
Ir per mano ir kitų narių brandumą Kablelis eis toliau, kaip tikra gyva būtybė.,

P.s.- Nuotraukose(nuo viršaus į apačią, iš kairės į dešinę):
John Lennon, Anglija(įkvėpimas); Sergio Vieira de Mello, Brazilija(įkvėpimas); Dorte, Lenkija(Kablelio narė); Martin Luther King, JAV(įkvėpimas); Fernando Nobre, Portugalija(įkvėpimas); Gandhi, Índija(įkvėpimas); Oumou Seydou Tall, Senegal/Gambia(įkvėpimas); Antanas Saulaitis, Lietuva(įkvėpimas); Egle, Lietuva(Kablelio narė); Miguel Angel Nunez Escobar, Paragvajus/Portugalija(įkvėpimas); Nelson Mandela, Pietų Afrika(įkvėpimas); Kristina, Lietuva(Kablelio narė); "Slow Movement simbolis"; Aung San Suu Kyi, Miammar(įkvėpimas); Barack Obama, JAV(įkvėpimas); Eduardo, Brazilija(Kablelio kurėjas); John Wing, Kinija(įkvėpimas); N'cok, Bisau Gvinėja(Kablelio narys); Johann Olav Koss, Norvegija(įkvėpimas); Renata, Lenkija/Lietuva(Kablelio narė); Rose Busingye, Uganda(įkvėpimas); Luiz Inácio Lula da Silva, Brazilija(įkvėpimas); Vladas, Lietuva(Kablelio kurėjas), Zamenhof, Lenkija(įkvėpimas); Frank, Olandija(Kablelio narys), Dag Hammarskjold, Švedija(įkvėpimas); Raul Seixas, Brazilija(įkvėpimas); “Shministim judėjimas”, Izraelis(įkvėpimas); Kristina, Anglija/Lietuva(Kablelio narys); Anselmo Borges, Portugalija(įkvėpimas ir Kablelio narys); Arundhati Roy, Índija(įkvėpimas); Pavarotti, Italija(įkvėpimas),

Dvi stiprios ir nuostabios moterys

2010-03-25T07:35:00.007+02:00

Arundhati Roy- stiprus balsas iš Indijos
Kadangi domiuosi ir Indijos kultura, ir moterų literatura, norėjau susipažinti su Arundhati Roy kūryba vos tik jos knyga pateko į mano rankas. Tai buvo „Mažmožių Dievas“, vėliau „The algebra of infinite justice“, kiek žinau dar neišversta į lietuvių kalbą. Romanas „Mažmožių Dievas“ išgarsino rašytoją visame pasaulyje, buvo išverstas į daugelį kalbų, bei suteikė raštojai finansinį stabilumą, bet rašytojai to neužteko. Ji pradėjo drąsiai reikšti savo politinius požiurius, kritikuoti visų pirmą Indijos bei Jungtinių Valstijų politiką. Kaip pati sakė, finasinis stabilumas bei suteikė jai galimybę garsiai kalbėti apie socialines bei politines savo šalies bei pasaulio problemas. Knygoje „The algebra of infinite justice“ Arundhati rašo, kad labai dažnai susiduria su priekaištu: geriau patylėk, jeigu nesi šios srities ekspertė... Ekspertai žino ką daro, jie nuspręs, nuveiks, o tu daryk tyliai savo darbą, parašyk gal dar vieną romaną... Bet Arundhati kalba. Kalba apie nelygybę tarp vyrų ir moterų Indijoje, apie skurdo priežastis, apie žiaurią turtingų valstybių politiką, apie skurdžių šalių išnaudojimą, siaubingas Jungtinių Valstijų tarptautinės politikos pasėkmes, apie tikrąjį bet kokios rūšies nacionalizmo veidą etc. Pati Arundhati sako, kad kalba, nes negali tylėti žinodama kas vyksta, žinodama kaip valstybių vadovai išnaudoja savo gyventojus savo tikslams bei dėl finansinių naudų. Arundhati Roy kalba apie nepatogias temas. Kartą net teko jai sėst i kalėjimą už dalyvavimą antivalstybinėje demonstracijoje. Daug kas norėtų, kad ši rašytoja nutiltu, nes klausydami jos žmonės pradeda galvoti, kad gali kažką pakeisti... Bet ar tikrai žodžiai, pokalbiai ir kalbos gali kažką pakeisti?

Kažkur girdėjau kad pasaulį valdo dvi jėgos-pinigai ir viešoji nuomonė (public opinion), o ta viešoji nuomonė gimsta būtent iš laisvų minčių ir žodžių. Atrodo, kad tai vienas iš realiausių būdų kažką pakeisti ar mūsų visuomenėje, ar valstybėje, ar net pasaulyje. Arundhati Rašė, kad tai ne rašytojas pasirenka istoriją kurią parašys, tik istorija jį pasirenka. O kai kažkokia istorija ar tiesa „prašosi“ būti parašyta ar pasakyta, reiktų patenkinti jos norą.

Arundhati kalba apie sažiningumą ir laisvę vienoje amerikietiškoje programoje.

Dar viena drąsi „moteris“
Šalia Arundhati norėčiau priminti apie dar vieną drąsią „moterį“ iš Rytų, nors šį kartą ne iš Indijos , tik iš Jemeno Respublikos Arabijos pusiasalyje. „Moterį“ parašiau kabutėse, nes Nujood Ali turi vos 10 metų, bet ji jau ne tik spėjo ištekėti, bet ir išsiskirti su savo vyru... Būtent dėl skyrybų Nujood ir pagarsėjo. Trisdešimtmetis Nujood vyras uždraudė mergaitei eiti į mokyklą, lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią, bei mušė ją. Vieną dieną Nujood įsėdo į taksi ir paprašė nuvežti ją į teismą, nes kažkur buvo girdėjus, kad teisėjas gali duoti skyrybas. Taip prasidėjo jos skyrybų byla, kurią mergaitė laimėjo. Nujood parašė savo prisiminimų knygą ir sulaukė susidomėjimo visame pasaulyje. Po pergalės staiga padaugėjo skyrybų Jemeno Respublikoje- jos pavyzdys suteikė drąsos kovoti dėl savo teisių kitoms mergaitėms ir moterims, kurios yra išnaudojamos, mušamos, žeminamos ir prievartaujamos savo vyrų.

Parašė Dorota Skočik (Ispanija/Lietuva/ Lenkija)

ANSELMO BORGES - Religija ir Sveikata

2010-03-25T07:30:00.002+02:00

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą kovo 20 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Kantas apibrėžė Filosofijos esminius tikslus: “Ką galiu žinoti?”, “Ką turiu daryti?”, “Ko man yra leidžiama laukti?”. Iš tikro juos galima apbendrinti ketvirtame klausime: “Kas yra Žmogus?”

Pagal Kantą, į trečią klausimą atsako religija, ir tai reiškia, kad jam tas klausimas teikia išgelbejimo, laimės, paguodos, vilties ir paskutinės prasmės. Dievas morališkai “privalo” egzistuoti – praktinio proto kritika – kad būtų harmonija tarp “atliktos misijos” ir “laimės”.

Yra šiandien daugelis tyrimų, kurie rodo teigiamą ryšį tarp religijos ir sveikatos – atkreipkime dėmesio, kad lotyniškai sveikata ir išgelbėjimas turi ryšį – salus, salutis turi ryšį su sveikinti ir ilgesiu: saluten dare. Priešingai kaip mano R.Dawkins, kuriam mokslų bendruomenėje yra visiškai priimtina, kad religija yra kenksminga žmonių sveikatai, yra Mario Beauregard, Monrealio Universiteto neuroligijos mokslininkas, kuris rašo, kad jau sukaupta nemažai įrodymų, kad religinės, dvasinės ir/ar praktikos ir mistinės praktikos “turi ryšį su gera fizine ir psichine sveikata.”

Pavyzdžiui, psichosomatikoje medicinoje jau yra žinoma, kad stresas ir vienišumas gali prisidėti prie kraujo spaudimo padididėjimo. Šitaip buvo pradėta tyrinėti meditacijos fiziologija, kad suprastų sielos įtaką kūnui. Savo darbe The Spiritual Brain, Beauregard mini 158 mokslinius darbus apie religijos efektą sveikatai, ir gauna tokią išvadą - kad 77% rašo apie teigiamus klinikinius efektus. Vienas tyrimas rodo, kad žmonės, kurie dalyvauja religinėse veiklose prieš pirmus handicap ženklus kasdieninese veiklose – gyvena ilgiau.

Savo naujoje knygoje How God Changes Your Brain (Kaip Dievas keičia tavo smegenį), neurologas Andrew Newberg rodo, per magnetinį rezonansą, kad meditacija ir intensyvios maldos keičia smegenis; sustiprina tą zoną, kur yra mintys ir pamaitina užuojautą; taip pat sumažina baimę ir pyktį. “Religija ir mokslas yra tos dvi galingiausios jėgos visoje Žmonijos istorijoje. Jos yra tie du dalykai, kurie mums padeda organizuoti ir suprasti mūsų pasaulį. Tai kodėl negalime pabandyti jas sujungti?”

Bet reikia paminėti, kad efektai ne visada yra teigiami. Yra labai svarbu nuomonė apie Paslaptį, apie gerį ir blogį. Beauregard mini tokį tyrimą, kuris rodo, kad pagyvenę žmonės ir ligoniai turėjo didesnę galimybę mirti kai “santykis su religija buvo prieštaringas”

Iš kitos pusės, ateistai sakys, kad būtent žmonių isivaizdavimai maldose yra įrodymas, kad tikėjimas yra iliuzija, nes tik rodo kas vyksta smegenyse. Atsako Newberg: “Gali būti, kad tai yra tiktai smegenų darbas, bet irgi galėtų būti smegenis, kuris gauna dvasinį reiškinį”, ir dar sako: “Aš nesakau, kad religija yra bloga ar netikra. Ką sakau yra tai, kad žmonės yra religingi ir norime pabandyti suprasti kaip tai veikia juose.”

Aiškiai baltu ir juodu...

2010-03-18T07:28:00.014+02:00

Tolerancijos neužtenka. Tolerancija visada veda į nelygybę. Nes tada viena pusė yra pranašesnė ir leidžia, kad kita egzistuotų. O lygybeje kažkas turėtų leisti ir kažkas turėtų paprašyti???
Tikra priemonė prieš rasizmą ir diskriminaciją yra dialogas, susipažinimas, ieškojimas. Būtent ką Kablelis siūlo – nedėti taškų, o eiti toliau, susipažinti. Nes tada atsitinka kažkas neįprasto – suprantame, kad kitas yra tiek nuostabus ir blogas, kiek aš, ir atsiranda pagarba.
Kablelis

“Niekada nevėlu išbraukti išankstines nuomones iš savo minčių.”
Henry Thoreau

“Aš turiu svajonę, kad vieną dieną ši tauta atsikels ir gyvens pagal tikrą tikėjimą, kad visi žmonės yra vienodi. Aš turiu svajonę, kad vieną dieną senų vergų vaikai ir senų vergų šeimininkų vaikai sedės prie vieno brolijos stalo. Aš turiu vieną svajonę, kad vieną dieną mano keturi vaikai gyvens tokioje tautoje, kur nebus vertinami dėl savo odos spalvos, o dėl savo charakterio turinio”.
Martin Luther King

“Tie, kurie turi dvasios trūkumą, turi vienintelį ginklą – išankstinė nuomonė”
Nežinomas autorius

„Kol odos spalva bus svarbesnė už akių ryškumą, bus karai“
Bob Marley

“Žmogaus problema nėra atominėje bomboje, o savo širdyje” ...
“Liūdni laikai! Yra lengviau sunaikinti vieną atomą nei vieną išankstinę nuomonę.“
Albert Einsten

„Pasirenku būti paradoksų žmogumi, negu būti išankstinių nuomonių žmogumi“
Jean Jacquer Rousseau

"Man yra ir visada buvo tik viena vienintelė civilizacija pasaulyje – Žmonijos civilizacija."
Sergio Vieira de Mello

Tikra laisvė - ar iš tikro jos norime?

2010-03-10T05:54:00.016+02:00

Rašo Kristina Survilaitė (Lietuva)
Artėjant kovo 11-ajai vis dažniau girdimas žodis laisvė. Laisvė yra labai daugiareikšmė sąvoka ir laikui bėgant į ją žvelgiame vis iš kitos pozicijos. Praitame amžiuje, kuomet vyko pasauliniai karai, žmonių naikinimai ir trėmimai, žodis „laisvė“ dažnai buvo vartojamas kalbant apie fizinę asmens laisvę, t.y. buvimą neuždarytam, neištremtam, nenuteistam be kaltės; bei apie valstybių siekį būti laisvomis nepriklausomomis. Kuomet gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje ir minėsime atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos 20-metį, tai ir „laisvę“ suvokiame gerokai plačiau. Turime žodžio, minties, spaudos, religijos ir dar daug kitų laisvių, kurias mums suteikia Konstitucija, bet kasdieniame gyvenime jų norime gerokai daugiau. Nenorime, kad mus varžytų įvairios taisyklės: renkamės studijas nuotoliniu būdu, darbindamiesi bandome išsireikalauti sau kiek įmanoma laisvesnį grafiką, net šeimas kuriame labai vėlai, vėlgi, mano manymu, dėl tos pačios priežasties – labai vertiname savo laisvę ir bijome ją prarasti. Turėdami daug teisių ir laisvių, labai dažnai laisve pridengiame savo egoizmą, kaprizingumą, lepumą, tinginystę. Kaip teigia Viktoras Emilis Franklis, „laisvė tėra negatyvusis fenomeno aspektas, pozityvusis jo aspektas yra atsakingumas. Iš tikrųjų laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė.“ Taigi, kad ir kaip besuvoktume „laisvę“, turime ja naudotis protingai ir atsakingai, nes kraštutinumai savaime yra negatyvus dalykas.,

Rašo Dorota Skočik (Ispanija/Lietuva/Lenkija)
Daug kas rašė, kalbėjo ir mąstė apie laisvė, kad jau net darosi nepatogu vėl bandyt kažką pasakyt apie ją, nes lyg ir viskas jau yra pasakyta- tai, kad ji mumyse, kad mūsų lasvė negali riboti kito žmogaus laisvės, kad dėl jos net numirti verta, arba kad ji yra didžiausias žmonijos troškimas. Ir dar šimtai genialių minčių... Viena geriausių minčių apie laisvę buvo išsakyta Sartro: "Žmogus yra nuteistas būti laisvu". Lyg ir banali mintis, bet juk tiesa slypi paprastuose dalykuose. Galbūt Sartro žodžiai man yra tokie ypatingi dėl to, kad labai trumpai ir aiškiai išsako mano mintis apie laisvę. Nuo laisvės nepabėgsi, nes ji yra tavyje ir nori išplaukti i paviršių ir iš žodžį paversti kūnu. Tas troškimas visada yra gyvas, galbūt tai mūsų prigimtis? Ne pati laisvė, bet pats jos troškimas ir siekimas. Panašiai kaip mūsų "Kablelis", laisvė reiškia ne būseną, bet veikimą, ėjimą link ir nuolatinį nepasitenkinimą tuo, kas riboja laisvę. Na ir kas, kad galbūt ji niekada nebus pasiekta. Nebus lengva, jeigu yra taip, kaip dainuojama vienoje dainoje "niekas nepasieks pilnos laisvės, kol bent vienas žmogus žemėje nebus laisvas". Tad, į darbą :) ,

p.s.- laisvas vertimas komentaruose

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Tikra Laisvė – labai mažai žmonių jos nori. Nes laisvė nėra saldi. Ją turėti reikalingas sunkus darbas, ji yra ne palengvinimas, o našta. Tačiau ji yra būtent tai, kuri atskiria Žmogų nuo gyvūnų.
Ką matome daugumoje visuomenių – žmogaus ir gyvūnų gyvenimų susitapatinimą – tai yra dėl tikros laisvės suvokimo problemos.
Gyvūnai nevaržo savo norų, daro tik ką instinktai ir aplinkybės liepia... ir čia ne laisvė. Laisvė yra sugebėti valdyti savo norus, vertinti ir paskui spręsti, ir atsakyti už savo veiksmus.
Didelis darbas!... Daugumai yra lengviau eiti paskui kitą ir atsikratyti tos sunkios naštos.

Dėstytojas professorius Anselmo Borges per savo paskaitas kartoja:
Dažniausiai yra nesuvokiama kas yra laisvė iš tiesų. Laisvė yra būti nepriklausomam nuo įtakojančių poreikių, vidinių ir išorinių, bet ir iš kitos pusės negalima painioti su savivale ir grynu spontaniškumu – nes, klausimas, ar spontaniškumas nesireiškia per poreikius?
Tikra laisve galime pastebėti toje patirtyje, kai zmogus jaučiasi savo gyvenimo šeimininku.
Paradoksalu, yra tada, kai žmogus atsiveria visiškai viskam, tada kai jis yra pilnai savimi - kai jis pasiekia savo tikrasį „AŠ“ ir gali suvokti save kaip savęs paties šeimininką. Taigi, veikti su laisve reiškia sugebėti būti virš savo pačių interesų, galėti būti kito žmogaus vietoje ir veikti racionaliai.
Yra būtina atskirti priežastis nuo prasmės. Kai veikiama pagal varžančią nuorodą, nėra laisvės. Būti laisvu yra pasisiulyti idealams, apgalvoti ir veikti pagal prasmes ir argumentus, nustatydamas ribas impulsams, polinkiems ir norams – tai rodo, kad Žmogus gali būti savo veiksmų šeimininku ir, šitaip, atsakingas, t.y.- atsakyti už juos.

Yra toks garsus Kanto psichologinis eksperimentas savo kūryboje Kritik der praktischen Vernunft (Praktinio proto kritika), kuris priverčia pagalvoti. Tarkime kažkas stovi prieš teismą ir teisėjas gali tuoj pat įsakyti mirties bausmę, ir tam asmeniui ateina į galvą galimybė pasakyti melą ir kaltinti kažkokį kitą nekaltą žmogų. Šitoje situacijoje, nepaisant, kad meilė savo gyvenimui gali būti didžiulė, jis vistiek pagalvos, kad yra įmanoma susilaikyti. (Gal nedrįsi teigti, kad taip pasielgtum jei būtų toki situacija, bet turi pripažinti, kad turi tą galimybę). Yra dvi galimybes: susilaikyti arba ne. (Tad vertini, kad sugebi kažką daryti, nes esi sąmoningas ką morališkai reikia daryti, ir šitaip – atranda savyje laisvę, kuri be moralės įstatymo, būtų praėjusi nepastebimai) ,

ANSELMO BORGES - Laisvė – tikrasis velnias?

2010-03-10T04:49:00.003+02:00

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 27 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias
Kai mąstome apie blogį, kas labiausiai sukelia nuostabą yra moralinis blogis: kodėl laisvė ne visada yra gera? Kodėl ne visad buname geri?

Šitie klausimai yra tokie dramatiški, kad paaiškinti gėrį ir blogį šiame pasaulyje dažnai reikėjo panaudoti tokį dvigubą Principą: Gėrio principas ir Blogio principas. Krikščionybės kontekste, kuri gavo įkvėpimą nuo kitų senesnių religijų, velnias pasirodė kaip sprendimas paslapčiai. Jis būtų Viliojimas, ir žmonės ne visada susilaiko nuo pagundos.

Šiame kontekste, visų pirma, reikia pasakyti, kad krikščioniškas tikėjimas nekalba apie velnią. Krikščionys netiki velniu, o tiki Dievu. Apie viliojantį velnią - reikėtų klausti kas pirmiau viliojo velnią, kad jis iš gero angelo taptų blogu angelu ir nukristų į pragarą vilioti žmones. Primenu, kad Kantas pažymėjo, kad vienas irokėzas paklausė misionieriaus: kodėl Dievas nesunaikino velnio? Apie pagundas – nereikia jokio velnio. Užtenka jau mūsų. Žmogus, tarp ribojimo ir begalybės, yra nešvengiamai linkęs nusidėti.

Žodis pagunda (temptation) kilo iš lotynų žodžio temptare, kuris reiškia pamėginti, eksperimentuoti ir dar reiškia pulti, siekti suvilioti ir korumpuoti, išbandyti.

Atsižvelgiant į tai, didžiausia pagunda yra galia, ne kaip tarnystė, o kaip dominavimas, pasigyrimas ir savęs išaukštinimas. Galia, pagal savo pačios dinamiką, yra linkusi būti vis didesnė. Kadangi visagalybės iluzija suteikia nemirtingumo iliuziją, dominuoti, nugalėti ir sunaikinti mirtį. Visagaliai būtų nemirtingi.

Kas norės įrodymo, kad didžiausia pagunda yra galios pagunda (finansinė, ekonominė, politinė), gali pasižiurėti į dabartinę šalies situaciją.

Bažnyčia liturgijoje keičia tekstus laikui bėgant. Bet pirmą Gavėnijos sekmadienį, po Karnavalo, nuolat skaitoma Evangeliją kuri siejasi su Kristaus pagundomis. Yra trys. Bažnyčia nusprendė pateikti jas su tokia interpretacija – kad pagundos kyla labiausiai dėl sekso. Tačiau, iš tikrujų, tos pagundos siejasi su galios troškimais.

Velnias neegzistuoja, tada nepasiteisina egzorcizmas. Ten, Kristaus pagundose, nėra jokio velnio. Velnias nepasirodė Jėzui. Visos tos Evangelijos dalys yra dramatizuotas epizodas, velnio vaidmenyje įkūnija Jėzaus kovą spręsti: būti galios misionieriumi arba tarnystės misionieriumi? Tai išsireiškia ar jo žinia yra už Žmogaus dievinimą arba Dievo žmogiškumą. Juk Evangelijos gera žinia yra ta, kad Dievas nėra suinteresuotas, kad Jį garbintų, Jam tik įdomu žmogaus gerovė ir sekmė, Jam tik svarbu, kad žmonės taptų pilnai žmogiški.

Dostojevskis buvo tas, kuris geriausiai tai apibrežė savo kūryboje Broliai Karavazovai. Personažas Ivan papasakoja Didžiojo Inkvizitoriaus legendą. Jėzus pasirodė Sevilijoje vieną dieną po to, kai beveik šimtas eretikų buvo sudeginti. Minia jį atpažįsta ir eina paskui jį, bet inkvizitorius kardinolas liepia suimti jį. Kalėjime kardinolas sakė Jėzui, kad jis nesuprato žmonių, kai norėjo laisvės jiems. Dėl to jis nepasidavė stebuklų pagundoms: akmenis paversti į duoną, t.t. Bet žmonės neištveria laisvės naštos. Dėl to, Bažnyčia pataisė jo darbus, remdamasi stebuklais ir galia. „Ir žmonės buvo patenkinti, kad galėjo vėl būti kaip banda, kurį yra vedžiojama...buvo laimingi ir dėl to, kad ištraukė iš jų širdies baisiausią dovaną (laisvę), kuri tiek kančios jiems suteikdavo.“ „Eik šalin ir niekada nebegrįžk... nebegrįžk... niekada, niekada!“

Didžiausia pagunda Bažnyčiai yra galios pagunda: socialinė ir politinė galia, kontruoliuoti sąmonę, primesti savo normus netikintiems, pripažinti magišką ir stebuklingą tikėjimą...

„Paskutinė Kristaus pagunda“ kryžiuje nebuvo, kaip siūlė M.Scorsese, vesti Marija Magdalietę, o nusileisti nuo kryžiaus. Nepasidavė. Dievas neatleidžia nuo ribotumo ir todėl nuo mirties.

Moterų diena - svarstymai

2010-03-04T06:14:00.003+02:00

Moterų diena – yra labiau proga sėsti ir žvelgti į padėtį, mąstyti apie pasiekimus ir pralaimejimus. Juk gauti rožę ir gražų žodį turėtų būti įprastas kasdieninis ritualas

Moterų teisė balsuoti, teisė nepakeisti pavardės po santuokos vyrų naudai, teisė nenešioti burkos, teisė dirbti ir būti atlygintos ir vertintos vienodai kaip vyrai – yra dar nemažai vietų pasaulyje, kur šios teisės yra sunkiai įgyvendintos. Bet labai džiaugu pastebėti, kad tų teisių įsitvirtinimai eina drauge su visuomenės išsivystimo lygiu. Kuo visuomenė yra pažangesnė ir kulturingesnė, tuo labiau tos teisės yra savaime suprantamas dalykas.

Bet pasiektos tos būtinos ir akvaizdžios teisės, dar ne viskas, kaip John Lennon gerai priminė dainoje Woman is the Nigger of the World, (laisvas vertimas komentaruose), prieš daugiau nei 30 m. parašyta, bet dar aktuali. Tūkstančiai moterų miršta kiekvienais metais dėl nervinės anoreksijos. Milijonai moterų lanko sportų klubus, bet sveikata dažnai ne pirma priežastis. Milijonai moterų krenta į depresiją dėl gražiausių batų ar suknelių, arba dėl didelės nosies arba mažos krūtinės. Milijonai moterų kiekvienais metais guli chirurgijos kabinete ne dėl sveikatos problemos, bet dėl “idealaus” grožio. Kai visa tai daro dėl savęs, dėl savo pačios akių, kai pati žiūrės į veidrodį – tai puiku. Bet kai daro dėl kitų akių, kai daro dėl kažkieno idealo, dėl pripažinimo, dėl vyrų dėmesio - tai čia yra liūdnas susimenkinimas. Įsikovoja teisę būti teisiškai lygiavertės, bet toliau pačios leidžiasi į vergovę.

Dar kita problema, kurią dažnai galime pastebėti - susipainiojimas. Padėti apsivilkti paltą, atidaryti mašinos duris, padėti panešti maišą, t.t. - visa tai nyksta ne tik dėl vyrų, kurie pamiršo tų dalykų prasmę, bet ir dėl moterų, kurios mano, kad šių dalykų esmė susiejasi su savarankiškumo klausimu... Vyrai, kurie bando būti kaip seni džentlemenai rizikuoja išgirsti tokį atsakimą - “aš pati galiu”. Bet kai vyras nori padėti panešti maišą, kai yra pakeliu, arba siūlo saugoti moterį savo paltu, kai lyja, neprieštarauja, kad ji pati tuo galėtu pasirūpinti, ir dar geriau... ir kad ji gali geriau atlikti tą ar kitą darbą, greičiau įlipti ant to ar kito kalno, t.t.
Tos pagalbos neturi būti suprastos kaip būtinumas - nevisada veiksmas turi būti dėl būtinumo... kartais gali būti dėl dėl nebutino rūpesčio, nebūtino grožio...bet gyvenimas be tų nebūtinumų tampa pilkas.

Moterys turi ginti savo lygiavertiškumo teises, turi būti atidžios dėl savo tikrosios laisvės, bet ir būti atvyros priimti tai, kas gali daryti jas ir vyrus pasijausti svarbais ir vertingais,

Vladas Bartochevis

ANSELMO BORGES - Haitis. Kur tada buvo Dievas? (Antra dalys)

2010-03-04T06:03:00.003+02:00

P.s.-laisvas vertimas komentaruose

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 20 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Kaip parašyta Jono XXIII Asociacijos dokumente, kuris buvo čia paminėtas praeitą savaitę, klausimas „Kur yra Dievas Haityje?“ „nėra ir negali būti pirmas klausimas“. Haičio tragedijoje galima pastebėti keletas priežasčių: seisminis rajonas; agresyvi žmogaus ranka, kuri sunaikino Haičio miškus, išnaudojo visos teritorijos išteklius ir statė be minimalaus saugumo; kolonizatoriai paliko šalį baisioje padėtyje - vergovės tradicija, išsiplėtusi korupcija, diktatūrinės vyriausybės, nelygus resursų pasidalinimai... Tas dokumentas atkreipia demėsį į tai, kad viskas buvo sunaikinta per žemės drebėjimą, bet Pétionville - toks modernus ir turtingas rajonas Port o Prense – mažai nukentėjo.

Tarptautinė tvarka „rėmiasi tokiu pagrindu – turtų sukaupimas 20% Žmonijos rankose, o likę žmonės yra pamiršti“. Korumpuota valdžia ir turtingos šalys, kurios užsimerkia dėl savo interesų, priverčia keletą tautų ir Valstybių būti bejėgiais apsiginti nuo gamtos katastrofų. „Be šių problemų, katastrofa būtų buvusi žymiai mažesnė.“ Haitiečiai yra tokioje vargingoje situacijoje, kad net neturėjo galimybių gauti pagalbą, kurios atvyko į savo teritoriją. Todėl turime kaltinti „dabartinę tarptautinę tvarką, kuri tik gyvuoja remdamasi turtingų šalių ekonomine, politine ir militarine galia ir nesibaigiančia šalies elitų korupcija“.

Ir Dievas? Visi turime pasikeisti, kad nebebūtų daugiau „Sugriautų Haičių nei Palestinų žudynės nei Aušvicų nei Hirosimų“, ir Jėzaus Dievas turi būti „didysis teisingumos ir solidariumo kriterijus visiems, kurie pasivadina krikščionimis“.

Bet tas klausimas gyvuoja per visą samprotavimo Istoriją, ir yra itin dramatiškas tiems, kurie tiki tokiu asmeniu ir kūrėju Dievu, visagaliu ir begalo geru. Dievas norėjo išvengti blogio, bet negalėjo: vadinasi, jis ne visagalis. Galėjo, bet nenorėjo: vadinasi jis negeras. Galėjo ir norėjo: tai iš kur ateina blogis?

Čia irgi yra būtina klausti: iš kur ateina gėris? Nuolat buvo bandoma atsakyti. Šv.Augustinas ir Tomas Akvinietis argumentavo, kad blogio iš tikro nėra, yra tik gėrio nebuvimas. Arba kad Dievas nenori blogio, tik leidžia kad jis būtų, kaip išbandymai ir bausmė. Tada ateina klausimas: o nekalti vaikai?
Buvo dėl vaikų kančios, kad personažas Ivan, Dostojevskio kūryboje „Broliai Karamazovai“, sako ačiū ir atiduoda „įėjimo bilietą“ pasauliui. A.Camus kūryboje „Maras“, personažas Dr.Rieux sako vienam kunigui, matydamas vaiką kuris miršta, kad negali priimti tokio Dievo.

Atsakydamas į Leibnizo garsiojį Teodiceją(Dievo pateisinimas), kur yra teigiama, kad šis yra geriausias iš įmanomųmų pasaulių, Voltaire ironiškai parašė „Kandidas“ ir „Poema apie Lisabono tragediją“, dėl žemės drebėjimo. A.Schopenhauer parašė vėliau, kad šis, yra blogiausias, iš įmanomųjų pasaulių.

Hėgelis dialektizavo kančią Dieve: negatyvumas yra vienas momentas Dievo istorijos. Ir pagal Hėgelį dar keletą teologų kalbėjo apie tokį „Dievą, kuris kenčia“. Prieš holokaustą, žydas filosofas Hans Jonas kalbėjo apie Dievo bejėgiškumą: Aušvice Dievas tylėjo „ne dėl to, kad nenorėjo, bet dėl to, kad negalėjo“. Tada klausimas: Žinoma, kad Dievo galios ir gerumo negalima suprasti per žmogišką požiūrį, bet vis tiek - kokią pagalbą gali atnešti bejėgis Dievas? Dievas solidarizavosi su žmonemis Kristaus kryžiuje.

Teologas A.Torres Queiruga klausia ar ne prieštaringumas manyti, kad galima egzistuoja pasaulis ribotas ir be blogio. Prieš blogį, kuris liečia ir tikinčius ir netikinčius, visi turi įgyvendinti ir išbandyti savo tikėjimą. Ir Hans Küng, kuris pripažįsta, kad blogis yra kaip “ateizmo uola”, klausia savo paskutinėje kūryboje Was ich glaube(Mano tikėjimas): „Ateizmas geriau paaiškina pasaulį“ negu tikėjimas Dievu? „Nekaltų kančiose, nesuvokiamose ir beprasmiškose kančiose - ar netikėjimas gali paguosti? Netikinčių supratimai randa savo ribas šiose kančiose! Tai priešteologas niekaip čia nėra geresnis už teologo.”

Right To Play - Kamuoliai prieš skurdą

2010-02-25T01:09:00.007+02:00

Lygiai prieš metus Kablelis parašė apie norvegą Johann Olav Koss, kuris įkūrė Right To Play(Teisė žaisti) organizaciją. Kadangi šiuo metu vyksta Žiemos Olimpiada, už Pierre Frédy(Baron de Coubertin) garbę, kuris 1894m. įsteigė Tarptautinį Olimpinį Komitetą ir po pusantro tūkstančio metų atkūrė iš naujo Olimpines Žaidynes tikėdamasi, kad sportas gali išgelbėti pasaulį, Kablelis primins vėl tą organizaciją, kuri taip nuoširdžiai ir drąsiai tęsia Coubertino svajonę.

Right To Play buvo įkūrta 2003 metais. Įkūrėjas ir iki šiol organizacijos lyderis yra norvegas Olav Koss. Idėja yra panaudoti sportą prieš skurdą pasaulyje.
Pagrindinis taikinys yra vaikai. Bandoma per sportą mokyti juos komandinio darbo, valios, pagarbos sau ir kitiems, atsakomybės svarbą... žinodami, kad šių vertybių rezultatai atnešia gerovę visai bendruomenei.
Šios organizacijos projektai (pagrindinė būstinė yra Kanadoje), yra įgyvendinti 23 šalyse, kaip pvz.- Čade, Etiopijoje, Gvinėjoje, Libane, Ruandoje, Tailande. Pasiekią apie 500 tūkstančių vaikų.

Johnn Olav Koss gimė 1968 spalio 29 Norvegijoje. Vienas iš geriausių čiuožėjų visų laikų. 1990m. pirmą kartą tapo pasaulio čempionu, nuo tada laimėjo 7 pasaulio titulus ir 4 olimpinius aukso medalius. Dešimt kartų buvo pasaulinio rekordinkas.
1994m. baigia savo sportininko karjerą ir tampa UNICEF ambasaroriumi ir Tarptautinio Olimpinio Komiteto nariu.

Kai Koss įkūrė Right To Play greitai prie idėjos prisijungė olimpinė čempionė kanadietė dviratininkė Clara Hughes, ledo ritulininkai rusas Aleksandras Ovečkinas ir slovakas Zdeno Chára, Kanados slidininkė Beckie Scott, daug kartų pasaulio ir olimpinis čempionas olandas boksinikas Arnold Vanderlyde ir kiti. Dar galima minėti amerikietį čiuožėją Joey Cheek, kuris paaukojo šiai organizacijai visą pinigų premiją už aukso medalį, 2006m. Žiemos Olimpiadoje. Organizacija dar turi kaip vieną iš rimčiausių remėjų - Chelsea futbolo komandą.

Johnn Olav Koss papasakoja, kad pradžioje Europos, JAV, Kanados laikrasčiai ironizuodavo sakydami “jis bando atnešti kamuolį tiems, kurie laukia maisto”. Tačiau iš tų bendruomenių narių, kuriose Right To Play veikia, girdisi tik teigiami žodžiai. Vienas iš tų bendruomenių narių pasakė, kad daug organizacijų ten praėjo atnešdami miltų, kukurūzų, kiaušinių, ir tai labai gerai, tačiau Right To Play vienintelė, kuri atėjo maitinti žmonių dvasią,

ANSELMO BORGES - Haitis. Kur tada buvo Dievas?

2010-02-25T00:53:00.001+02:00

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 13 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Nėra pakankamai žodžių, ir ypač tiek stiprių žodžių, kad apibūdintume Haičio tragediją: daugiau nei du šimtai žmonių mirė, daugiau nei vienas milijonas liko be stogo, badas, neskaičiojamas skaičius našlaičių, vaikų pagrobimai, vienos Valstybės subyrėjimas, „ateities juodoji skylė“... Vienu žodžiu – pats tikriausias ir gryniausias Siaubas.

Ir daugelis, garsiai ar savyje šaukia: Kur buvo Dievas, kur yra Dievas Haityje? Ir klausimas, kuris kartojasi per visą Istoriją: Kur buvo Dievas Golgotoje? Kur buvo Dievas Lisabono žėmės drebėjime, Indonezijos Cunamyje?, kur buvo Dievas Aušvice?...

Šis šauksmas palydi filosofijos istoriją, nuo tada kai Epikūras apie 300 pr.Kr., ir vėliau Pierre Bayle Švietimo amžiuje, kamavo mintį šitoje temoje.
Dievas turi būti visagalis ir begalo geras. Tai kaip paaiškinti blogį? Dievas galėjo jo išvengti, bet nepadarė – tai Jis nėra begališkas geras. Arba norėjo, bet negalėjo – tai Jis nėra visagalis. Arba negalėjo nei nenorėjo – tai jis ne Dievas. Arba galėjo ir norejo – tai kodėl yra blogis?

Bandymų atsakyti į šiuos klausimus buvo daug. Leibniz sugalvojo žodį teodiceja (theodicy/théodicée), kuris reiškia „Dievo pateisinimas“. Savo darbuose šia tema jis kalbėjo, kad šis pasaulis nėra nei puikus nei tobulas, bet, kadangi, Dievas yra begalo geras, visagalis ir visažinis, tai yra geriausias įmanomas pasaulis. Šis darbas buvo išleistas 1710 metais ir tapo kaip vadovėliu kultūringai Europai. Bet užteko 45 metų (Lisabono žemės drebėjimas buvo 1755m.), kad Voltairas savo darbe „Kandidas, arba optimizmas“ironizuotų. E Kant 1791m. parašė tokį mažą darbelį pavadintas Über das Misslingen aller philosophischen Versuche in der Theodizee (apie visų filosofinių bandymų nesėkmę teodicejoje).

Iš tiesų, kaip žmogiškai ribotas protas gali pateisinti Dievo būvimą prieš tą faktą, kad yra ir blogis? Beje, būtų ciniškas žiaurumas siūlyti teorinius paaiškinimus tiems, kurie kenčia nuo blogio ir siaubų. Tikintis supranta, kad pagal žmogišką mąstymą Dievas nėra nei visagalis, nei be galo geras, ir supranta, kad galų gale tikėjimas yra labiau kova nei paguoda, ir kad ši kova yra išbandyta solidarumo viršunėje su tais, kurie kenčia.

Viename dokumente apie Haičio tragediją teologų Jono XXIII Asociacija apgailestauja, kad tęsiasi to Dievo ieškojimas – Niutono laikrodininkas, kuris reguliuoja visatos mechanizmus. Ir kad nesibaigia naturalių stebuklų prašymai Dievui – kad siųstų lietaus, kad išvengtų cunamio, t.t... Toks Dievas-aprūpintojas, kuris yra mūsų paslaugoms, toks super tėtis, kuris mus gintų nuo gamtos. Pamiršta, kad „Dievas neįsikišo, kad išvengtų Golgotos nei Aušvico nei išvengė marų, bado ir kitų nelaimių“.

Tai kokiu Dievu tiki? „Tikime, kad blogis yra taip pat paslaptis, kuris sunkiai tinka prie tokio visagalio ir gailestingo Dievo paveikslo, ypač kai žiūrime į tokį Dievą būdami tarp vargšų ir nekaltų.“ Tiki Dievu, kuris nepavydi Žmonijai ir davė jai kūrybinį sugebėjimą (galbūt mokslas galės numatyti žemės drebėjimus) ir atsakomybę pasaulyje. Dievas gina vargšus ir palaimina tuos, kurie dirba už teisingumą ir taiką.

„Dievas nėra neutralus, Jis yra Haityje tragedijos aukose ir visuose žmonėse, kurie ten dirba solidarumu“, tapatinasi su aukomis, kurios tampa dieviškojo teismo kriterijumi – „Davė man valgyti, gerti, apsirengti...“ Niekas neturi teisės kalbėti Jo vardu, „tik tos aukos ir tie, kurie yra šalia tų aukų kančiose. Bet mes visi galime ir privalome būti drauge Haityje, padėti haitiečiems skubiose problemose ir šalies atkūrime“.

Bet neužtenka. „Haitis šiandien įkūnija šiandieninių nukryžiuotų tautų“, turime visi pasikeiti, ir prisiminti Jėzaus Dievą, kad būtų „teisingumo ir salidarumo didžioji atšaka“ šiame pasaulyje, kuriame tarptautinė tvarka „rėmiasi turto koncentracija tiems 20% Žmonijos, ir likę žmonės pasilieka šešelyje“.

Slow Movement – Gyventi lėtai

2010-02-18T00:46:00.002+02:00

Ką mes darome su savo gyvenimais? Į kur taip bėgame? Kada sustosime ir turėsime laiko skoniui, kvapui, bendrauti giliai, svajoti? Gal kai mirsime? Kai tapsime dulkėmis arba pereisime į kokį nors kitą gyvenimą? Ar ne per daug rizikuojame negyvendami čia ir dabar? Juk labai įmanoma, kad gyvendami šitaip kaip gyvename, mes niekada nebusime laimingi... tai ko atejome į šį pasaulį? Būti visuomenės ar kieno nors priemonėmis? Gal robotais, kurie turi daryti ir daryti, greitai ir greitai, ir tiek?
Kiek žmonių šiandieną randa poilsį tik gėrimuose, narkotikuose arba raminančiuose vaistuose? Kiek žmonių nusižudo ar apie tai galvoja, nes visi rūpesčiai ir skubėjimai tapo per didele našta arba nebematė prasmės dalyvauti šitose lenktynėse.

Carl Honoré yra žurnalistas iš Kanados, turi du mažus vaikus, ir vakarais bandydavo jiems paskaityti pasakas, bet tai darydavo skubėdamas. Vieną dieną nuėjo į knygyną ir rado knygutę su tokiu pavadinimu: “Vienos minutės pasakos”. Jis pirmiau džiaugėsi, kad štai rado išeitį dar labiau sutaupyti laiką. Bet sekančią akimirką jis pasakė “stop, pala, ką aš darau?” Nuo tada prasidejo didžiausias jo gyvenimo pasikeitimas – jis pradėjo gyventi lėčiau. Užbraukė kuo daugiau neprasmingų dalykų iš savo tvarkaraščio, darbe stengės dažniau daryti pertraukas, pradėjo daryti meditaciją kasdien ir įprotį nusisegti laikrodį kai turi nuveikti kažką prasmingo. Šiandien, kai Honoré sėdi šalia savo vaikų lovų papasakodamas istorijas, tai maždaug užtrunka 45 min., ir jo vaikai šiandien jį vadina “geriausiu pasaulio pasakotoju”
Honoré parašė knygą “In Praise of Slowness: How A Worldwide Movement Is Challenging the Cult of Speed”, kurioje papasakoja savo patirtį ir apie Slow(lėtai) judėjimą, kuris bando priešintis greičio filosofijoms. Knygą tapo bestseller įvairiose šalyse.

“Bandome susiprogramuoti daryti kuo daugiau dalykų kuo mažiau laiko, atrodo kiekvieną akimirka tampa kova prieš laiką”.
Ir jis sako, kad tai yra labai sunku pakeisti, nes kartais to greičio mes patys norime – pilame į mūsų galvas veiklas ir rūpesčius, kad neturėtume laiko sunkiems klausimams, pvz.- “ar jaučiuosi gerai?” “ar esu laimingas”, “ar mano vaikai auga teisingai?”, “ar politikai tinkamai man atstovauja?”
Ir dar yra galinga išorine jėga, kuri mus įtakoja - mūsų visuomenė, kuriai “greitesnis” ir “geresnis” yra sinonimas.
Tačiau kai sakome “eiti lėtai, daryti lėtai, gyventi lėtai” mes nekalbame apie tingenystę. Kalbame apie pusiausvyrą. Daryti gerai po vieną dalyką, o ne daug dalykų iškart.
Žinoma yra ir laikas skubėti, bet skubėjimas ne visada yra gerai, ir dažnai skubame be prasmės (pvz.:skubame važiuoti iki šviesoforo, kuris yra raudonas).
“Žiūriu į mano buvusį ir dabartinį gyvenimą, ir skirtumas yra tas, kad dabar bandau daryti kuo geriau tai, ką turiu padaryti, o ne kuo skubiau”, sako kanadietis.

Judėjimas Slow, kurio Carl Honoré yra entuziastas, prasidejo 1986 Italijoje, kai italas Carlo Petrini sužinojo, kad Mcdonalds norėjo įsikurti Romos senamiestyje. Petrini pradėjo protestuoti prieš šios kompanijos ir aplamai prieš Fast-food (greitas maistas) tendencijos, ir atsakydamas į tai įkūrė judėjimą Slow-food (lėtas maistas). Idėja buvo paprasta: ginti skonius, apsaugoti šviežų maistą nuo greito maisto manijos, ginti vietinių produktų interesus, būti už įvairovę ir nuolat įspėti dėl intensyvaus žemės naudojimo komerciniais tikslais.
Vėliau, nuo Slow Food įkvėpimo, pradėjo savaime atsirasti kitos šakos kitoms mūsų gyvenimo sferoms, pvz.- sveikatos, sekso, darbo, švietimo, laisvalaikio, t.t.

Slow Work(dirbti lėtai) – yra už tai, kad būtų mažiau darbo valandų, daugiau pertraukų, ilgesnės atostogos, mielesnė aplinka darbo vietoje (įrodyta, kad gyvenimo kokybė daugėja...ir produktyvumas)
Slow Travel(keliauti lėtai) – važiuoti ramiai, be skubėjimo, pabūti ir pajausti tą vietą.
Slow Cities(lėti miestai) – už neskubią plėtrą, apsaugoti įvairovę, nestandartizuoti, panaudoti protingai kiekvieną ploto gabalą.
Slow Schools(mokytis lėtai) – mažiau namų darbų. Žaidimai turi skatinti bendradarbiavimą, o ne konkurenciją. Tėvai turi rūpintis vaikų poilsiu ir atsipalaidavimu, o ne papildomais kursais.
Slow Books(skaityti lėtai) – nusisegti laikrodį kai skaitome.

Vienu žodžiu Slow ideja yra – susipriešinti prieš streso ir beprasmybių ir vertinti kiekvieną akimirką ir kiekvieną užduotį – neduoti kiekvienai akimirkai 100, 10 ar net ne 2 užduočių, o duoti kiekvienam užduočiui ir rūpesčiui: laiko. Carl Honoré pasakė “aš dabar jaučiu, kad gyvenu savo gyvenimą vietoje to, kad bėgčiau paskui jį”,

ANSELMO BORGES - Negailestingas Laiškas Popiežiui

2010-02-18T00:27:00.002+02:00

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 6 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Laiško autorius, Henri Boulad, 78 metų, yra melchito Egipto jėzuitas. Jis ne bet koks jėzuitas: jau trylika metų yra Kairo jėzuitų gimnazijos rektorius ir ankščiau buvo jėzuitų lyderis Aleksandrijoje, atsakingas už regioną ir Teologijos profesorius Kaire. Labai gerai pažįsta Egipto ir Europos katališką hierarchiją. Aplankė keturiasdešimt šalių visuose žemynuose vesdamas konferencijas ir išleido trisdešimt knygų penkiolika kalbų. Jo laiškas, kuriam gavo įkvėpimą per „Dievo sūnų laisvę“ ir nuo „širdies, kuri kraujoja pamatydama mūsų Bažnyčios griuvimą“, remiasi „realiu visuotinės Bažnyčios pažinimu ir dabartine situacija“.

Laiškas sudaro trys dalys: dabartinė situacija, Bažnyčios reakcija, pasiūlymai.
Yra ten išvados, į kurias negalime neatkreipti dėmesio. 1- Pastebiame pastovų religijos praktikos sumažėjimą. Europoje ir Kanadoje kas eina į bažnyčią yra pensininkai, užtat, jeigu taip tęsis, reikės uždaryti bažnyčias ir vietoje jų padaryti muziejus, mečetes arba bibliotekas. 2 – Kunigų seminarijos irgi toliau išsituština. 3 – Yra daug kunigų, kurie pasitraukia, tie kurie pasilieka – turi ant savo pečių kelias parapijas. „Daugelis iš jų, Europoje ir trečiojo pasaulio šalyse, gyvena kažkur prie tikinčių akių - kurie juos priima, ir prie vyskupo akių - kuris nesutinka, bet užmerkia akis dėl to, kad neturi pasirinkimo“. 4 – Bažnyčios kalba yra „pasenusi, nuobodi, pasikartojanti, linkusi moralizuoti, visiškai netinkama mūsų laikui“. 5 – Yra būtina „nauja evangelizacija“. kurianti naują pateikimo formą. „Turime sutikti, kad mūsų tikėjimas yra per daug nukreiptas į protą, yra abstraktus, dogmatiškas, ir labai mažai nukreiptas į širdį ir į kūną.“ 6 – Todėl nieko keisto, kad labai daug krikščionių domiasi Azijos religijomis, sektomis, New Age, okultizmu. Jiems krikščioniškas tikėjimas pasirodo šiandien kaip kažkokia „paslaptis, sugriautos praeities likučiai“. 7 – Moralės sferoje, „Bažnyčios pareiškimai, kuriuos kartoja iki sotumo, apie santuoką, kontracepciją, abortą, eutanaziją, homoseksualumą, kunigų santuoką, išsiskyrę vėl vesti, t.t., jau nieko niekam nesako ir tik sukelia abejingumą“. 8 – Katalikų Bažnyčia, kuri buvo didžiausia Europos mokytoja, „atrodo pamiršta, kad ta Europa atėjo į brandų amžių“ ir „nebegali būti traktuojama kaip mažametė“. 9 – Paradoksalu tai, kad tos šalys, kuriose praeityje buvo daugiausia katalikiškos įtakos dabar eina link ateizmo, agnosticizmo, abejingumo. Kuo stipriau ta tauta buvo spausta, apsaugota per Bažnyčią, „tuo stipriau yra reakcija prieš ją“. 10 – Dialogo lygis su kitomis Bažnyčiomis ir religijomis šiandien pavojingai krenta.

Bažnyčios reakcija yra sumažinti padėties rimtumą, palikti Dievo rankose, remintis konservatorių dalimi arba trečiojo pasaulio šalimis. Pamiršta, kad „modernybė yra neišvengiama“ ir kad „naujos trečiojo pasaulio bažnyčios taip pat turės pajausti, vėliau ar ankščiau, tas pačias krizes, kurias sena europinė krikščionybė pažinojo“.

Ką daryti? „Bažnyčiai šiandien mirtinai ir skubiai reikia trigubos reformos.“ 1 – Teologiška ir katechetiška reforma, kad permąstytų tikėjimą ir „jį atnaujinti, kad būtų tinkamas mūsų laikui“. 2 – Vidinė reforma, „kad permąstytų ir koreguotų nuo A iki Z praeities paveldėtus struktūras“. 3 – Dvasinė reformacija, kad atgaivintų mistiką ir permąstytų sakramentus. „Šiandieninė Bažnyčia yra per daug formali“, atrodo yra svarbu „tik išorinis stabilumas, paviršutinis nuoširdumas, teisingas fasadas“.

Ką tada siūlo kunigas H.Boulad? „Generalinis susirinkimas sinodui, visuotinės bažnyčios lygyje, kuriame dalyvautų visi krikščionys – katalikai ir kiti – kad nagrinėtų su visu atvirumu ir nuoširdumu šiuos ir kitus punktus. Šis sinodas, kuris truktų tris metus, pasibaigtų su viena Generaline Asamblėja, kuri apibendrintų šio tyrimo rezultatus ir iš to gautų išvadas.“

ANSELMO BORGES - Žmonijai gręsia pavojus

2010-02-11T09:31:00.005+02:00

Profesorius Anselmo Borges, didžiausias filosofijos ir teologijos autoritetas Portugalijoje, rašė sausio 30 laikraštyje Diário de Notícias

Nėra abejonės, kad dabar gyvename įspūdingoje pasaulio transformacijoje, tokia revolucija galima gal tik lyginti su „laiko-ašis“(time-axis) revolucija, kaip pavadino Karl Jaspers.
Dabar vyksta keturios revoliucijos . Viena yra ekonomikos, su globalizacija, kai įgyvendiname McLuhan idėją, kad formuojame „mažą kaimelį“, ir su didelių besivystančių šalių atėjimu į Istorijos sceną. Kita yra kibernetinė revoliucija, kuri, kaip sakė Jean-Claude Guilebaud, priverčia atsirasti dar vieną „beveik planetą“, „šeštąjį žemyną“. Genetinė revoliucija keičia mūsų santykį su gyvybe, su gimdymu, ir gali sudaryti Žmonijos šakojimą: dabartinė Žmonija tęstų savo egzistavimą šalia kitos, kuri bus sukurta. Čia taip pat yra, prie mūsų akių, ekologinė revoliucija – jeigu Žmonija norės turėti ateitį, bus priversta turėti naują santykį su gamta. Ir dar negalime pamiršti atominės gresmės ir pasaulinio terorizmo.

Su visomis šiomis revoliucijomis ir problemomis, kurios dabar yra globalinės, kaip pvz.-narkotikų ir bedarbo, reikalauja, visų pirma, galvoti apie pasaulinę valdžią. Paskui, nežinau kaip bus ateityje, kaip sako J.Cl.Guillebaud, „mišri modernybė“, bet, kad išvengtų „tautų susidūrimo“ yra būtina inter-kūlturos ir inter-religijos dialogai. Jau keletą metų garsus teologas Hans Kung kartojasi be pertraukos, kad be taikos tarp religijų, nebus taikos tarp tautų, ir tokia taika bus tik per pažinimą ir dialogą tarp religijų.

Jam, Hans Kung, teko priimti iššūkį paruošti projektą, kurio 1993m. tapo „Deklaracija pasaulinei etikai“, priimta Pasaulio religijų parlamente, Čikagoje. Ši Deklaracija yra humanistinis dokumentas, kuris šaukia programiškai: „Prieš visus nežmoniškumus, mūsų religiniai ir etiniai įsitikinimai reikalauja, kad su kiekvienu žmogumi elgtumesi žmogiškai. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu lytis, amžius, rasė, odos spalva, fiziniai ar dvasiniai sugebėjimai, kalbos ar religijos, politinės pozicijos, nacionalinės ar socialinės kilmės – turi tokį orumą, kuris yra neatskiriamas ir neliečiamas. Visi – tiek asmuo, tiek Valstybė – turi gerbti šį orumą ir užtikrinti jo veiksmingą apsaugą“. Žmogaus teisės ir pareigos čia remiasi.
Šis humaniškumo esminis principas yra nustatomas dar labiau pagal Auksinę teisyklę – abipusiškumo principas, kurio susidaro antras principas bendrai Žmonijos etikai – „Nesielk su kitais taip, kaip nenori kad su tavim elgstųsi.“

Tačiau kur remiasi orumas ir žmogaus teisės? Didžiulis klausimas, dėl kurios buvo diskutuojama garsiame dialoge tarp tada kardinolo J,Raizinger ir filosofo J.Habermas, ir apie kurį ir L.Kolakovski minėjo: „Be religinių tradicijų kokia būtų priežastis gerbti žmogaus teisę? Žiūrėdamas į dalykus tik moksliškai, kas yra žmogaus orumas? Prietaras? Iš empirinio požiūrio, žmonės yra nelygūs. Kaip pateisinti lygybę? Žmogaus teisės yra tokia ideja nesiremianti mokslu.“

Viename Portugalijos universitete Etikos dėstytojas jau keletą metų siūlo tokį psichologinį eksperimentą: „Tarkim viena šalis puls kitą – žinoma bus daug aukų. Bet agresorius atšauks agresiją jeigu tos šalies Valstybė sutiks nužudyti vieną nekaltą žmogų.“... Prieš keturis metus visi studentai nusprendė, kad būtų absurdas nužudyti nekaltą žmogų. Prieš du metus jau du studentai buvo už. O šiais metais, iš 16 studentų, tik viena jaunolė buvo prieš nekalto žmogaus nužudymo. Kiti argumentavo, kad sutikdami su agresija labai daug žūtų, ir tas nekaltas. Tad...
Išvada tokia, kad pats Žmogus tapo skaičiavimo objektu, derėjimosi dalyku.
Tad jau negali būti abejonės – tarp tiek daug didžiulių pasaulinių krizių, pats krizės pagrindas mūsų laikais yra vertybių krizė, moralinė krizė.

Trumpai apie meilę

2010-02-11T08:08:00.009+02:00

Rašo Vladas Bartochevis(Brazilija/Lietuva)
Turime pabandyti kalbėti ne banaliai apie meilę, kalbėti ne apie tą meilę, kurią rodo per televizijos reklamas, ne apie tą meilę, kuri susidaro iš sukurtų akimirkų (t.y.-nuo apgalvoto tikslo pasakyt tą gražų žodį ar padovanoti tą daiktą ar veiksmą). Turime kalbėti apie tą meilę, kuri yra mūsų veiksmų tęstinume... kuri bus akvaizdi sekančioje akimirkoje, o ne kitais metais ar kitoje progoje.
Nes kur nėra meilės yra tuštuma. Ir jeigu meilė susidaro iš dirbtinų akimirkų, dėl kurių turime pasistengti, apgalvoti - tai gyvenimas nėra harmoninga mozaika, o yra kažkoks žaidimas, kurio esmė yra „laukimas, patenkinimas ar nusivylimas, ir vėl laukimas“. Nežinau kaip jums, bet man toks antras variantas yra visai liūdnas,

Rašo Frank Van den Berg(Olandija)
Laukti mano gyvenimo moters, štai ko laukiu, su baime mirti nesulaukdamas ir su baime skubėti. Bet matau, kad bus sunku, ypač čia Olandijoje, nes olandai (čia kalbu aplamai, ir apie olandes) turi kažką kas man nepatinka. Tačiau galbūt problema ne su jomis, o su manim, nes gal paprasčiausiai man patinka užsienietės, būtent dėl to, kad tokios yra – užsenietės. Yra skirtingos, ir mėgstu skirtingų dalykų/tai ko nepažįstu.
Štai ką noriu pasakyti – kad meilė priklauso nuo asmenybės ir nuo skirtingumo. Jeigu visi būtų vienodi nebūtų meilės, ji net neturėtų dėl ko egzistuoti. Skirtingumas duoda gyvenimą ir meilę!,

Rašo Danute(Lietuva)
Artėjant Šv. Valentino dienai, vis dažniau pradedant mirgsėti televizijos ekranuose reklamai su širdelėmis, ir neriant širdeles vis labiau susimąstau apie Meilę:). Kodėl „meilė” iš didžiosios raidės? Meilė – plačiaja prasme, t.y. meilė ne tik vienam asmenui (vyrui, moteriai), bet ir visam mus supančiam pasauliui. Tai ir šeimos nariui, giminaičiui, draugiui, kaimyniui, nepažįstamui:), ir gėlei, žolei, medžiui, paukšciui ar gyvūnui…
Manau, jog viskas sueina į vieną visumą. Smurtas prieš šeimos narius ir gyvūnus, kas šiuo metu Lietuvoje „ima viršų“, nepasitenkinimas visais ir viskuo – gimsta iš neturėjimo meilės savo širdyse. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet taip yra… pagalvokite. Juk ten, kur nėra meilės, tą vietą užpildo pyktis.
Kaip dažnai žmonės vartoja žodį „nekenčiu“. „Nekenčiu diktorės“, „nekenčiu kaimyno, jo šuns“, „nekenčiu lietaus“, galiausiai „nekenčiu visko, mane nervina“ ir t.t. Nekęsti – tai atmesti vieną dalelę savęs, nes mes esame Dievo kūriniai, mes esame viena. Mus supanti aplinka – esame sudarydami viena visumą.
Visai nesvarbu ką mes mylime, ar Dievą, ar vyrą, ar moterį, ar gamtą. Meilė mūsų širdis daro tauresnes, tampame „šiltesni“, „švytintys“, „skraidantys“...
Žmogus, kuris mylintis (čia turiu omenyje žmogų, kuris myli visą supantį pasaulį) yra ir atjaučiantis, suprantingas. Mes dažnai nepastebime tų, kuriems reikia šilto, nuoširdaus žodžio, nes iš prigimties linke būti egoistais, susireikšminusiais žmonėmis. Kitas sakys „kaip aš galiu mylėti kažkokią žolę, gėlę, juk ji – tik žolė!“. Bet juk ir gėlei reikia meilės, ne tik mums žmonėms, kad ji augtų ir žydėtų, skleistų gaivų kvapą:). Kartais vis dėlto tenka nusileisti iki žolės dydžio, kad ją pamiltum. Būtent, Meilė mus padaro atjaučiančiais, šiltais žmonėmis. Man labai patiko, jogos mokytojo, kažkada pasakytas žodis „nuo širdies (nuoširdus)“, žmogus bendraujantis širdimi:). Juk širdis siejama su meile,

Rašo Renata Kovzan(Lenkija/Lietuva)
Ka gi artėja tokia diena,per kuria mes tampam ypač jautrus. Vasario 14 d. pažymėta kaip šv. Valentino diena, kitaip meilės diena, šia diena mūsų širdys ypatingai šviečiasi arba užsitraukia didesniu liūdesių. Vladas paprašė keleta minčiu iš mano galvos, labai džiaugiuosi rašydama apie meilę, nes tai ir yra mano gyvenime pats svarbiausias dalykas!
Rašyti aplamai apie ją, hmm mes ir taip žinome daugiau negu manome, jai jau man suteikė garbe kad dalelė mano jausmų kabėtų tarp interneto tinklų, parašysiu apie meilė mano kelyje.
Meilė gimė, kai tik pasigirdo pirmi garsai iš mano lupų. Vaikysteje sutikta meilė visam gyvenimui pasilėka nekalta ir šventa kaip pati mano vaikystė. Tame pasaulyje jaučiausi mylima visų ir viskuo. Tai nepaligisnsi su juokiu kitu tavo gyvenimo laikuotarpiu, galvodama apie Ta meilė, per kūna pereina šipuliai ir net negali surasti žodžių, kad apibudinti jausmų. Kalbėdama apie tą laikotarpį neturiu teisės galvoti kaip suagusi, todėl visada pasiliksiu tuo vaikų „pl-tą samą Renatulką„.
Dabar galiu tik suprasti kokia dydžiūlė meilę ėjo šalią manęs, ir kuo toliau tuo labiau ji tampa man mano gyvenime pati dydžiausia, nuoširdžiausia- tai meilė mano Mamos! Šeimos iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios, bet kiekviena rožė turi savo spigliu, nuo labai švelnu iki aštresniu negu adata. Iki kelionės pabaigos šiame pasaulyje busiu skolinga ir dėkinga Dėvui už neapsakomai dydžiulė šyrdi, kuri savo meilė, dydžiuliu pasiaukojimu iš dalies savo laimė, švelnumu ir drąsą į pažeminimą, sunkumus fizinius ir dvasinius sugebėjo padaryti taip kad prisiminčiau savo vaikystė kaip šventa, kad tapau butent tokia kokia esu. Mamytė, tavo meilė bus visada man tokia pat šventa kaip ir vaikystė, nes butent tavo dėka ir dėl tavo dydžiulės širdės prisimenu ją taip kaip aprašau!
Pastarųjų metu kelionė, joje keliaujančia meilė (išskyrus mamos) labai skyresi nuo tuo man švento pasaulio. Čia ieškau jau kitos meilės. Šiame kelyje tavo jausmai tampa visiškai kitokie. Tu priiemi, jauti atsakomybė už savo meilė. Butent šiame laikotarpyje susipažįsti su meilė begalo drąskančia širdį ir suteikiančia visišką palaimos jausmą. Tokie du skirtingi dalykai, eina šalia vienas kito. Pažįstų tik keletą šeimų kurie sugebėjo bręsti kartu su savo meilė, sugebėjo atskirti tą tikrą šveselę tarp daug, tūkstančių žibintų, ir neleido pasauliui ją užpūsti. Apie savo šveselė dėja negaliu daug parašyti, nes ja turi rasti du žmonės, o ne vienas. Manau apie jausmus kurie skaudina reikia tik truputi pagalvoti, padaryti išvadas ir eiti toliau, nes jai tu tiki tu tikrai sutiksi. Ir nebijau ištart: tikrą meilė verta laukti visa gyvenima !
Žinau manęs laukia dar labai daug meilės jausmų..., bet viena kuri niekada nepasikeis, kuri yra pati tyriausia ir dydžiausia kokia tik gali būti, tai Dievo meilė man, o mano mažytė širdelė plaks šiame pasaulyje dėka jo dydžiulės širdės!,

Rašo N‘cok Lama(Bisau Gvineja/Portugalija)
Kai sakome Meilė galbūt norime tik pasakyti kažką kuris tik gramatiškai siejasi su veiksmažodžiu Mylėti. Kai panaudojame veiksmažodį, norime jau parodyti kažką, kuris yra veiksme, kuris yra link kažkokio tikslo. Tik norėjau tai pasakyti, nes galime ištarti žodį Meilė norėdami vadinti savo mylimu žmogumi. Bet yra itin svarbu turėti omenyje, kad ši sąvoka neliktų tik kalboms, nes svarbu yra Gyventi Mylint. Tai sakau, nes daugelis kalba apie mylėti, bet negyvena mylėdamas, nes tik šitaip yra įmanoma Aukoti gyvybę kitam. Yra Sąlyginė Meilė, kai ieškome kitame, draugystėje, santuokoje. Ieškome mūsų egzistencijos kitame.
Yra Nesąlyginė Meilė, ir čia tik vieną asmenybę galime įkelti. Tie, kurie yra tikintys žino, kad Dievas atėjo būti tarp mūsų per Jėzų, kuris paskui aukojo savo gyvybę dėl mūsų. Nepaprašė, kad mokėtume mokesčius, nereikalavo draugystės ir net neprašė bučinio, kad aukotųsi dėl mūsų.
Per šią paskutinę mintį noriu, kad mes visi svarstytume draugų dieną apie mūsų egzistenciją, kad esame būtybės, kurioms reikia mylėti ir būti mylimoms,

2009

2009-12-30T08:14:00.000+02:00

Rašo Eglė Knygauskaitė (Lietuva)
Baigiantis metams bemaž kiekvienas pagalvojame ką nuveikėme, ko pasiekėme, ko pasimokėme, ką radome ir ką pametėme, ką pažinome ir ko netekome..
Apsidairius aplinkui, pasiklausiusi artimų žmonių susidariau nuomonę, kad praėję metai buvo prasti ir nepalankūs, tačiau pati džiaugiuosi kiekviena šių metų diena. Po ilgo nesėkmių laikotarpio 2009 – ieji išmokė mane džiaugtis tuo ką turiu, nesikankinti dėl skaudžių netekčių, turėti viltį, pasitikėti savimi, žengti iškelta galva tam, kad triumfuotum prieš savo baimes ir neteisingus nusistatymus. 2009- ieji grąžino tikėjimą, o tai svarbiausia ką turi žmogus, nes net sunki šalies ekonominė situacija, bedarbystė, mažėjantys atlyginimai ir kiti vargai įgauna laikinumo atspalvį, juk po kiekvienos didelės nesėkmės seka pakilimas. Svarbu tuo tikėti,
_____________________

Rašo Dorota Skočik (Ispanija/Lietuva/Lenkija)
Praejusių metų apmastymas tai geras dalykas. Šiandien jau gruodžio 29 dienos pabaiga, dauguma žmonių arba galvoja kur atšvęs naujus metus, arba ką apsirengs per švente, ką išgers. Visi aplinkui tik sako: kaip greitai prabėgo šie metai... vaje... vėl švenčiam naujus. Tada susigalvoju, ar taip turi būti, ar visas gyvenimas turi pralėkti taip greitai, kad nespėtume net susimastyti kartais ką išvis čia veikiame? Sako kad laiko tekme yra reliatyvi. Pastebiu, kad dažniausiai žmogu priverčia sustoti kažkokie liūdni įvykiai, netektys, katastrofos. Jie trenkia žmogui į veida taip, kad jis turi sustoti, pergalvoti savo gyvenimą ir pakeisti savo mąstymą.
Norėčiau išmokt sustot ir pažvelgt į savo gyvenimą iš šalies bet jokios katastrofos. O vėliau pradėt gyvent taip, kad neatrodytų, kad gyvenimas pralekė prieš akis, o aš nei karto nesustojau, nieko neišmokau, nespėjau nieko pakeist. Tokios mintys man atsiranda kai pagalvoju apie naujus metus.

Atrodo lyg ir viskas kartojasi, vėl nauji metai, žiema, šventės, o po to vėl darbas, bet kai tik pripranti prie viso to, gyvenimas ima ir kažkuo nustebina.... Šie metai man turbūt labiu negu kadanors įrodė, kad vienintelis pastovus dalykas gyvenime tai pastovumas,
____________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Kai galvojame apie šiuos metus ateina į galvą žodis KRIZĖ.
Visi, vieni mažiau, kiti daugiau, pajautė ekonominę krizę. Kiek skausmo, ašarų, panikos, streso buvo ir yra dėl to.
Buvau drauge su visais pajausdamas ekonomikos, bet ir dar spėjau paragauti tikėjimo ir egzistencijos krizes. Pasaulinė ekonominė krizė, taip kaip dvasinė krizė ateina judinti visus pagrindus ir sugriauti tuos, kurie yra netvirti, netikri, supuvę. Atnešia skausmą, bet kartu suteikia progą permąstyti, pamatyti ir vertinti tai, kas yra tikra, leidžia aiškiau pamatyti klaidas.
Iš bet kokios rimtos krizės išeiname apsišlakstę kraujų, turėdami skolų ar/ir abejonių, bet stipresni ir išmintingesni.

Ir dabar matau savo didžiausią klaidą - ieškoti taškų mano gyvenimui. Visi skausmai atsirado dėl šio ieškojimo, šios pretenzijos. Buvau neištikimas tai filosofijai, kurios pats esu entuziastas ir yra pačio Kablelio esmė – vienintelis kelias platinti akiratį ir gyventi nevaidinant yra įdėti kablelius visur ir visada.
Kai turiu pretenziją įdėti taškus, nesvarbu kokioje vietoje, kokioje situacijoje, kokioje akimirkoje, ar religijos lygmenyje, ar mokslo lygmenyje, ar gyvenime ar netgi mirtyje – neišvengiamai atsiras savyje ar/ir aplinkoje konfliktai ir skausmai, nes tai yra tik mano pretenzija kontroliuoti, pasisavinti tiesą... ir tai mažu mažiausia yra primitivu ir klaidinga. Juk yra tik 2 taškai, kurios gyvenimas mus primena visada ir visur. Pirmas – ši akimirka. Antras – kad viskas keičiasi. Štai šių metų pamoka man,
____________________

Rašo N'cok Lama (Bisau Gvinėja/Portugalija)
Kokią žinią 2009 m. paliko pasauliui ir man?
Man asmeniškai šitie 2009 m. suteikė daug pamokų, viena iš jų susijusi su žmogaus verte visuose aspektuose. Kai kalbu apie žmogaus vertę bandau priminti tą Biblijos pasakymą – „Mylėti kitą taip, kaip save patį.“
Šiaip mano asmeniniame gyvenime, labiau vertinau patį save negu praeitais metais. Tai kadangi pastebėjau, kad daugelis, kurie budavo aplink manęs, manęs nevertindavo, ir tada nusprendžiau gyventi savo gyvenimą, kreipdamas jį į gerį, ir man pavyko įveikti daug sunkumų.
Buvo momentai, kai susirgau, neturėjau pinigų pirkti vaistams, tada vienas draugas pervedė trūputį pinigų, viena ponia man pasiulė pinigų pirkti maistui. Suvokiau viena, kai manome, kad esame užmirsti, Dievas aktyvuoja savo „saskaitą“ ir išgelbėja mus.
Dar svarbu paminėti, kad dėl krizės, žmonės tapo vieningesni, dosnesni vieni su kitais.
Ir štai per Kalėdas visi buvome apdovanoti Jėzaus gimimu, kuris visada yra šalia mūsų ir suteikia mums drąsos eiti toliau.
Linkiu, kad teigiama nuotaika užpildytų visus mūsų gyvenimus per 2010 m.
Laimingų Naujų Metų linkiu visiems,
____________________

Rašo anonimiškai (Lietuvos)
Dėl 2009 metų,ką iš jų man būtų malonu prisiminti tai labai sunkus klausimas.
Lyg ir metai buvo geri - nenuobodus sakyčiau, mokslai, vasaros kelionė ir darbai vėl privertė judintis, nesedėti vietoje. Bet gal čia toks ruduo, ar nusiteikimas, bet grižus kazkaip iki šiol rėgis viskas pasikeitė.
Nemoku paaiškinti - žinai kartais manau visiem buna. Jautiesi lyg skrajotum kažkur tarp žemės ir oro, nesusivoktum kur randiesi, dėl ko čia esi, ar darai viską tinkamai ir t.t.
Taigi, naujuosius 2010 sutiksiu tokios būsenos- neidentifikuojamos sakyčiau.
Nei tai liudesys, nei tai džiaugsmas - tiesiog nežinia, kuri rėgis netūretų gazdinti, bet tikrai nedžiugina, šypsenos veide neprideda... ,
___________________

Rašo Renata Kovzan (Lenkija/Lietuva)

Sveiki! Daugelyje Jūsų tekstose perskaičiau žodi krizė, kas beabėjo mažiau ar daugiau palėtė visus, kaip ir metai, panašus į greitą traukinį.

Net neanalizuodama 2009 metus jaučiu, suprantu ir tai akivaizdu, kokie jie man buvo įpatingi, bet ne dėl anksčiau minėtų aspektų, dėl kito, dėl manęs turbut, nes pati renkuosi savo kelią o Dievas eina šalia ir tik laiko manę už rankos, kad nepaslisčiau, o kad laikė tai tikrai !!!

Per vierius metus aplankė mane, kiek netilptų į keletą praėjusius metus, tiek daug įvairių jausmų, žmonių (nuo vaiko iki seno išmintingo žmogaus) ir visi jie buvo verti savo apsilankimo manyje. Dydžiulis ilgesis, palikus šeima ir išvažiavus į kitą man visai nepažįstamą pasaulio ktaštą, ten supratau ką reiškia man mano gimtinė, šeima ir artimieji, ten susipažinau su kita negu prieš 22 metus mane supančia aplinka ... blogi ir geri žmonės ten sutikti, smulkmena paliginus su turbut svarbiasia man, išmokau buti stipresne psichologiškai ir fiziškai.

Grižus namuo, gyvenimas tarsi pasodino mane ant supiniu, kur liepe, džiaugtis tuo ką turi, ir suptis, suptis, po pasauly, įvykius... nors neturėjau stabilios finansinės padetės, kažkas pasakytų, stebuklas, kaip tau viskam užteko, kai neskaičiuoji, užtenka J, daugeliui žmonių turiu buti dėkingą už suteiktas galimybės, o jų buvo daug. Lenkija, Italija, Austrija, Belgija ir kitos šalis, kur sutikau TIEK DAUG ŽMONIŲ GERŲ ŽMONIU, ak, dabar galvoju, „kai supinės pradėdavo letėti, Dievas siuntė žmonės, kad vėl kažkas pastumtu jas ir taip iki šiol! Netiesa, kai sako kad yra mažai geru žmoniu, kaip žiūri į žmonės tu, taip ir į tave, sutinku, kad tai nevisada pasiteisina, mane jau tas paliete, bet vis dėlto, mano tikėjimas yra stiprus ir jai ne tiek daug sutiktų gerų žmonių, kažin ar galėčiau taip įpatingai prisiminti šiuos metus. Visi jie skirtingai prisiliete prie mano gyvenimo, visi pagal save. Todėl labai norėčiau pasakyti AČIU.

Išmokau, nepasant pačiu dydžiausiu, nuoskaudu, trukdžiu, sunkumu, nepaisant nieko siekti, neatsisakyti savo tikėjimo, tikslų, mylėti dar stipriau. Pastebėjau dar, kas mane labai džiugina, kad mano tikėjimas Dievu, ir visko kas šventa stiprėja, ir tik vieno norėčiau sau palinkėti, ūgdyti tą tykėjimą, nes tikėti viena, o dirbti ties jo, kita, kartu su tuo ūgdysis ir gyvenimas,

_____________________

Rašo Valdonė Giniotytė (Švedija/Lietuva)

Mano dviračio metai :)))
Prisimenant šiuos metus, pirmiausias įvaizdis, ateinantis galvon - dviračiu nuvažiuoti toliai. Kas gali jaudinti labiau nei kelių į tikslą pasirinkimas? Sunku pamatuoti, kiek pastangų reikia minti vieškeliais prieš vėją, pasitikti iššūkius, pajausti kitą kultūrą ir grįžti į savąją. Gera skrieti pavėjui, kiekviename žingsnyje jausti pilnatvę.. Mano kuprinė visuomet parengty – tai talpiai supakuota patirtis ir vieta naujiems įspūdžiams kaupti. Nuostabu šelmiškas ir melancholiškas, sunkias ir pakilias akimirkas dalytis su žmonėmis, žengiančiais kartu koja kojon, nors toli ir akmenuota; nors skirtinga, tačiau daug išreiškianti kalba,

Kalėdų mintys

2009-12-22T07:45:00.000+02:00

Šis tekstas Anselmo Borges(kunigas, filosofijos ir teologijos profesorius, didžiausias Portugalijos autoritetas šių temų), parašė gruodžio 19 dieną laikraštyje "Diário de Noticias", ir čia išverstas į lietuvių kalbą:
Tarp pirkinių, dovanojimo lenktynių, vartotojiškumo, nežinau kiek žmonių dar prisimins, kad Kalėdų šventė yra dėl Jėzaus Kristaus gimimo. Nesvarbu ar kriksčionis ar ne, ar tikintys ar ateistas, turi pripažinti, kad jis nulemė(pakeitė) visą Istoriją. Be jo, mūsų savimonė nebūtų tokia pati.

Pastaruoju metu, dėmesys buvo nukreiptas į tai, kas yra ne pagrindinis punktas, kai galvojama, kas jis yra ir kokia jo reikšmė: kaip ir kada gimė, ar motina buvo nekalta, ar turėjo brolius ir seses... Tai yra suprantamas žmonių smalsumas, bet šitie klausimai neveža link svarbiausio.

Šiandien žinome, kad Jėzus gimė keleta metų ankščiau nei yra pripražinta (tarp 6 ir 4) – tai atsitiko dėl Dioniso Mažasio klaidos, kai jo gimimo datą suskaičiavo VI amžiuje. Greičiausiai gimė Galilėjaus Nazarete, kur užaugo. Kaip Evangelijos pasakoja apie gimimą ir vaikystę, jos naudoja simbolišką kalbą, kad pasakytų, tai kas iš tikrujų yra svarbu. Šitaip, gruodžio 25 dieną buvo priimta per Romos krikščionis, kad perduotų idėją, kad jis yra tikrasis Saulė, kuri suteikia visiems šviesą. Piemenių ir karalių buvimas nori pasakyti visą jo žinios esmę: kad Dievas visų pirma žiūri į vargšus, ir priima visus.

Šiandien nei vieno žmogaus, kuris atsakingai mąsto ir studijuoja neabejoja, kad Jėzus iš tikro buvo. Jo buvimas yra patvirtintas ne tik per krikščioniškus šaltinius, nes ir yra taip pat “Titus Flavius Josephus”, Tacito, Svetonijaus, “Pliny” ir kitų tekstuose. Ką turime suprasti yra tai, kad krikščioniški tekstai, tiksliau - Evangelijos, yra tinkinčiųjų tekstai, kurie pasakoja Jėzaus istoriją nuo tikėjimo ir kviesdami į tikėjimą.

Jėzaus gyvenime yra vienas paradoksas. Iš vienos pusės – gyveno viename Romos Imperijos tamsiame kampe, jo viešas gyvenimas galbūt net nesiekė dvejų metų, tada jis žuvo nukryžiuotas – per gėdingiausią mirties bausmę, nutaikytą prieš vergus. Iš kitos pusės – jo įtaka keliavo per Istoriją ir daugiau nei dviejų milijardų vyrų ir moterų šaukia jo vardą iki šiol, ir pasitikti juo gyvenime ir mirtyje.

Kokia buvo jo žinios esmė? Jo revoliucija susidarė, visų pirma, dėl naujos Dievo idejos. Dievas ne tas tolimas ir tamsus, kuris nori garbinimo ir pateikimo, kuris išbraukia, kuris naudoja ir žemina žmones. Atvirkščiai, Jėzus parodė Dievą kaip “Abbá” – tėvelis. Nepaisant, kad vaikai kreipdavosi šiuo žodžiu į tėtį, Jėzuje nereiškia nei vaikiškas nei patriarchiškas dalykas, nes šis “Dievas-Tėtis” turi Motinos bruožus.

Čia yra visa Jėzaus žinia, kuriam svarbu ne religija, o žmogiškumas. Kaip neseniai teologas “José M. Castilho” parodė, Jėzaus susidomėjimo branduolys nebuvo religija, o sveikata, maistas, geri žmonių santykiai, žmonių laisvė, gerovė ir laimė. Su Jėzumi pasireiškė Dievo žmogiškumas ir kad kelias į Dievą yra žmogiškumas. Jėzaus Dievas visų pirma yra pasaulėtiškume, o ne religingume. Tai kas “šventa”, “religine”, “dvasiška” yra tikri, priimtini ir priemonės rasti Dievą tik tada jeigu lydi mus į žmogiškumą, kad taptume dar giliau žmogiškais. Jėzui “šventas” yra žmogus.

Galime skaityti Evangelijas, tiksliau šv.Mato žingsnį apie paskutinę tiesą, Paskutinio Teismo. Nieko ten nėra religinio, nes viskas yra pasaulėtiška: “Davei man valgyti, gėrti, apsirengti, atėjai mane aplankyti ligoninėje ir kalėjime.”

Jėzus, kuris buvo ne kunigas, o pasaulietis, turėjo susidurti su religija ir savo lyderiais, mirtiniame konflikte, nes religija ir savo lyderiai buvo labiau suinteresuoti religija negu gyvenimu, ir kadangi “religija gali būti, ir dažnai buna - pavojus, labai rimtas pavojus žmonių gyvenimui ir laimei”. Jo laiku religijos lyderiai nuteistė jį mirtim. Bet Jėzus buvo taip giliai žmogiškas, kad “pasiliko gyvenimo pusėje ir davė savo gyvenimą, nugalėdamas mirties jėgas”.

Tekstas originalia kalba rasite čia: http://dn.sapo.pt/inicio/opiniao/interior.aspx?content_id=1451384&seccao=Anselmo%20Borges&tag=Opini%E3o%20-%20Em%20Foco

Sėkla - Food not bombs (Maistas, ne bombos)

2009-12-18T08:07:00.000+02:00

Rašo Dorota Skočik (Ispanija/Lenkija/Lietuva)

Judėjimas "Food not bombs" (sutrumpinimas FnB) , t. y. "Maistas, ne bombos" buvo pradėtas 1980-aisiais, Kembridže, Masačiusetse, jo idėja greitai pasklido po pasaulį ir iki šiandien vyksta akcijos daugeliuoje Vakarų Amerikos ir Europos šalyse.

Įvairiuose miestuose karta per mėnesį, kartą per savaitę arba dar dažniau susirenka jaunų žmonių grupelė, kuri pirmiausia surenka maistą. Jeigu tai įmanoma, maistas nėra perkamas, tik surenkamas iš pardavėjų norinčių paremti akciją. Dažniausiai gaminamas maistas yra vegetariškas arba veganiškas, nes tai sutampa su daugelio akcijos dalyvių pažiūromis. Vėliau maistas yra dalinamas gatvėje, arba kokiame skverelyje, ar dar kurnors, maistas yra dalinamas nemokamai. Akcijos metu būna dalinami lapeliai su judėjimo aprašymu, prikabinami plakatai, imformuojama apie akciją per garsiakalbį ir panašiai.

Pirmiausia, reikia pabrėžti, kad judėjimo tikslas nėra vien kova su badu ir pagalba vargšams, nors tai irgi labai svarbi jo dalis. Judėjimo įkūrėjai norėjo pasipriešinti savo šalies politikai ir valdžiai, kuri skiria milžiniškas sumas ginklams, kariuomenei ir karui, bet pamiršta apie pagrindinius žmonių poreikius, apie vargšus ir alkstančius žmones. „Maistas, ne bombos“ akcija suburia žmones kurie nori aktyviai ( nors be kovos) pareikšti savo nepasitenkinimą dėl savo šalies ir viso pasaulio karo rėmimo politikos.

Judėjimas turi simbolinę reikšmę. Kadangi maistas akcijai nėra perkamas, tik surenkamas, norima parodyti, kad bado problėma nėra maisto stygius, tik valdžios pasyvumas ir nenoras kažką keisti.

Šiuo metu dažnai dalyvauju „Food not bombs“ akcijoje Poznanės mieste, Lenkijoje. Kiekvieną šeštadienį yra surenkamos daržovės, o sekmadienį nuo 13.00 val. yra gaminame kažkokį patiekalą skvoto „Rozbrat“ virtuvėje. 17.00 maistas keliauja prie geležinkelio stoties, kur yra išdalinamas vargšams ar šiaip alkaniems. Žiemą pavalgyti ateina apie 60 žmonių, kai atšyla orai-truputį mažiau. Maisto gaminti ateina ir moksleiviai, ir studentai, ir vyresni žmonės. Kaikurie iš jų prisijungia dėl ideologinių priežasčių, o kiti tiesiog jaučia malonumą galėdami paaukoti dalį savo laiko ir pastangų padedami vargšams.

Lietuvoje pirmoji „Maistas, ne bombos“ akcija buvo surengta Kaune 2007 metų vasario 11 dieną, o Vilniuje tų pačių metų kovo menesį. Vilniuje akcija yra tesiama iki šiol, kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį Reformatų skvere. Tiesa, Lietuvoje nėra lengva gauti maistą neperkant jo, tačiau ši akcija yra pas mus labai reikalinga. Nors Lietuvos ekonominė padėtis nera geriausia, tačiau valdžia vis tiek skiria nemažas sumas kariuomenei bei siunčia savo kareivius į karus tariamai „kovai su terorizmu“.

Čia galima paskaityti ir prisijungti prie „Maistas, ne bombos“ akcijos Vilniuje:

http://www.anarchija.lt/index.php/biblioteka/22-juodrastis-nr-1/4573-ugne-food-not-bombs-vilnius-.html

Apie FnB galima paskaityti taip pat vikipedijoje:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Food_Not_Bombs

Tarptautinis judėjimo puslapis randasi čia:

http://foodnotbombs.net

Pirmoje nuotraukoje: tarptautinis ( neoficialus, bet turbūt populiariausias) FnB logotipas

Antroje nuotraukoje: daliname maistą prie stoties Poznanėje

Trečioje nuotraukoje: FnB Vilniuje

Akimirkos kableliai

2009-12-17T10:01:00.000+02:00

2010/01/05
Kai esame priklausomi nuo sekančios akimirkos, nuo to ar rytoj lys ar bus saulė, tai esame pernelyg pažeidžiami...jeigu tik mums įdomu dėl to ar paimti skėtį ar ne, tai ok, bet jeigu sekant akimirka yra viso gyvenimo atsakymas, tai esame didelėje karuselėje, kuri galiausia nusibosta,

2010/01/01
Kiekvieną rytą kai atsikeliame galime žiūrėti į tą naują dieną kaip tuščias baltas lapas, kuris reikalaus linijas ir spalvas. Ir šiandien labiau tai įsiryžkėja, nes yra pirma metų diena, ir galime pamatyti horizonte didžiulį baltą trokštant linijų, žodžių ir spalvų lapą. Tiesa, tos linijos, kurios atsiras, dažnai yra nepriklausomos nuo mūsų, neišeina iš mūsų rankos, pasaulis tuo pasirūpina. Tačiau tik mes turi spalvas. Ir kai atsiras prieš mūsų akis kažkoks baisia forma piešinis, galime į jį įdėti tokias spalvas, kad iš to negražiomis formomis piešinio atskleis gyvybę ir džiaugsmą ir grožį. Turime suvokti, kad galime būti nepriklausomi nuo formų, nuo linijų, nes mes spalvinsime,
Vladas

2009/12/30
Vėl vaikščioju poperiu ir plunksnu rankoje! Vėl kišenėje paruoštas fotoaparatas yra! Vėl esu atdus! Nes štai grožis visur! Tas sniegas ant krūmų vieniems gali būti tik sniegas ant krūmų, bet mums yra gražios žiemos rožės...
Vladas

2009/12/29
Susitikau šiandien su Rasa ir Vytu, vieni iš šių metų dovana man. Susipažinome braškių laukuose, kur lengvabudiškumai ir žveriškumas įsirižkėja. Ir netgi tokioe aplinkoje yra imanoma rasti pėrlas kaip jie, kaip Dovilė, kaip Rita ir Rimas, Victoria, Emilia, Gediminas... užtat niekas dabar negali man pasakyti, kad pasaulis nėra nuostabus! ir įrodo, kad nesvarbu kur ar kokioje situacijoje - grožis, gėris, yra visų akimirkų sudėtyje taip, kaip blogis ir nuodai... ir štai yra mūsų pasirinkimas kokią akimirkų dalelę paimsime, paragausime, vertinsime... ir toks pasirinkimas vyksta kiekvieną sėkundę.
Vladas

2009/12/28

Vladas

2009/10/15
Nera nieko tvirto... neesame saugus. Tik galime apsistoti musu sazineje. Tik galime saugiai zengti dar viena zingsni, jeigu tas zingsnis yra sioje akimirkoje...stai arba sustoti, arba rizikuoti. Nieko nekontroliuojame ir nieko nezinome,

2009/05/14
Jei būtų tokia paskaita, apie tai, kaip turime gyventi, jos apbendrinimas būtų tokiais žodžiais, kuriuos girdėjau iš s.Ramunės: "kai mums buna gera, galime kitiems padeti, juos palaikyti, salia ju buti. O kai mums sunku, mums reikia kad mus palaikytu, padetu, salia musu butu. Taip ir keiliaujam drauge per gyvenima, vienas i kita atsiremdami. Taip musu meile gileja."
Vladas

2009/04/01
Ką tada daryti, kai jau nebematau spalvų, nebera skonių, nebejaučiu kvapalų, net vejas nebepučia į jokių krypčių...?

2009/02/25
Kiekvienas žmogus turi neįtikėtiną galią įtakuoti aplinką ir kitus žmones. Yra žmonės, kad su savo kamtrybe, dėmesiu ar paprasčiausiai su savo šypsena ar netgi paprastu buvimu - pildo kitų dvąsią su entuziazmu, skatina žiūrėti mažuose dalykuose-stebuklus; matyti geles žiemoje, piešinius pilkose sienose... ir yra žmonės, kurie paprasčiausiai su savo žvilgsniu sugeba pateisinti betkokias teorijas, kad atėjome iš dulkių, esame dulkių kamuoliais, tapsime dulkemis,
Vladas

2009/02/20
Įlipau į dar vieną pilną autobusą, anksti ryte, saulė kątik tėka. Nieko nesimato pro langa, nes susalę, bet koks nuostabus piešynį šaltis savaime padarė languose. Lyg geles formos šaltis papuošė visas langas... Galvojau apie du dalykus - gamta savaime tėka grožio link, nereikia žmogaus piršto. Antras dalykas - visur yra grožis, klausimas tik toks: kaip žiūrime?,

2009/02/12 dieną
Vercia susimastyti... hmm... o jei mastau, vadinasi esu? Buvimas ir egzistencija du skirtingi dalykai manau.. bet man patiko Jusu mintys, laukiu daugiau!!!
Anonimiškas

2009/02/10 dieną
Vaikščiodamas po eletronikos parduotuvę žiūrėjau televisorius labai modernus, dėl smalsumo, nes kaina virš 3 tūkstančiai eurų. Kol vaikščioju stebiu vieną modernesnį ir brangesnį už kitą. Ir kaip ironija, jungti CNN kanale, ir kaip tik tada rodė laidą apie Ugando vaikus, kurie vos pieštuką turi rašyti mokykloje, kuri net kedžių neturi... įdomi akimirka,
Vladas

2009/02/05 dieną
Kas yra išprotejęs žmogus? Tas kuris nukreipė nuo tikrovės? Ar nuo įprasto gyvenimo, kai lukeščiai yra gyvenimo esmė, kai tik tikuosi ir bandau nenuvilti?,
Vladas

2009/01/28 dieną
Žmogaus prigimtis yra, kaip medžiams, įsitvirtinti o paskui įsiskleisti į visas puses ir be ribų. Viskas kas varžo laisvę, yra prieš žmogaus prigimtį,
Vladas

2009/01/21 dieną
Per televiziją matau paliestiniečiai gatvėje tarp sunaikintų pastatų šaukdami pergalę prieš Israelį... daug vaikų tarp jų... mačiau ir kudikį, remdamas galva vienu ginklu, ir miegodamas,

2009/01/04 dieną
Vaikščioja senelis ir anukas, anukas pasiema sniegą padaryti kamuolį, senelis paaiškina, kad sniegas tūri būti drėgnas. Kaip gražu ta paprasta akimirka, kai žinome, kad vaikas atsimins po 20, 30 metų,
Vladas

2008/12/08 dieną
Scenoje suauges vyras kalba apie politiką, Dievą, krizę, atšilimo problemą... sedi prieš jo šimtai suaugusiujų ir klauso... už 10 metrų aštuoni, devyni, dešimt vaikų, kurie dar pamperį nešioja bega, krenta, keliasi, verkia, juokiasi, šaukia... nerūpi jiems ką tiek darome, tiek kalbame,
Vladas
__________________________________________________________
2008/12/01 dieną
Senas ponas, savo skrybele ant galvos, žaidžia su mažu kamuoliu, vienas ir kaip linksmas berniukas,
Vladas
__________________________________________________________
2008/11/29 dieną
Ne pirma nei antra karta kai galvoju apie kažkokį žmogų ir jis taip pat galvoja apie mane. Žinau kai nuspredžiu paskambinti ar parašyti jam.
Telepatija?Nemokėčiau apbrežti, bet žinau kad galiu būti kategorišku bent vienai temai: yra žimiai daugiau nei mokslininkai ir mūsų akys gali pamatyti,
Vladas
_________________________________________________________
Aš irgi paklausiau vienos merginos apie ką jį mąsto, kokie jos planai? Ji pasake stebuklingus žodžius "Aš Esu Čia Ir Dabar - Ir man gerai"atsimenu jogos pamoką - ir ten aiškino, kaip svarbu būti "Čia Ir Dabar"
Deninas 2008/11/18
__________________________________________________________
Sedėjau ir laukiau autobuso žiūrėdamas į laikrodį. Mano galvoje darbas, mokslai, sąskaitos ir dar tūkstantis kitų dalykų. Tada vienas vaikas sustojo prieš mane šypsodamasis ir man reikėjo keleto sekundžių kad prisiminčiau nusišypsoti jam taip pat... Kažkas tikrai negerai kai reikia pagalvoti prieš atsakant į vaiko šypseną,
Vladas 2008/11/13
________________________________________________________
Nuejau aplankyti vieną žmogų, jam apie 70 metų, labai gerai atrodantis ir puikios nuotaikos. Jis rodė man nuotraukas iš 30, 40, 50 metų atgal... staiga jis žiūri į mane prarasdamas tą šypseną, kuri buvo tvirta nuo tada kai atvykau, ir sako: "atrodo, kad tai buvo vakar",
Vladas 2008/11/11
_________________________________________________________

tikras grožis X vartojiškumo kūltura

2009-12-10T10:02:00.001+02:00

Rašo Kristina Survilaitė (Lietuva)
Aš norėčiau pakalbėti apie muziką, kaip vieną iš meno rūšių. Nekartą teko girdėti gana garsius muzikantus kalbant, kad iš geros muzikos nepragyvensi. Yra nemažai talentingų kūrėjų, kurie nusuka į pop‘są dėl to, kad išgyventų, o ne dėl to, kad jiems patiems jų kūryba patinka. Visa pop kultūra skirta bukajai pilkajai masei, bet nereiškia, kad ta pilkoji masė dėl to kalta. Kaip sakoma, ką grūda – tą ir ėda. Aš manau, kad dalį tos pilkos masės galima pripratinti prie skoningų ir gražių dalykų. Kaip pavyzdį galima pateikti įvairius muzikinius projektus per įvairias televizijas. Kiekvienas žmogus renkasi, ko jis nori: ar nori klausyti plagijatų, ar geros ir skoningos muzikos. Tikrai yra nemažai ir tokių, ir tokių, bet tai, kad daugiau yra pilkos masės, tai neginčijamas faktas. Žinoma, lengviau išgyventi ir „prasimušti“ į žvaigždes yra su neskoningu popsu, paimant garsios dainos muziką ir sukuriant nelogiškus, nuvalkiotus, pigius tekstus, bet nesutikčiau, kad menininkai yra iki tiek nuskriausti ir nuskalpuoti, kad neturėtų savo nuomonės ir valios pasireikšti. Kiekvienas muzikantas turi teisę pasirinkti, ar jis nori kurti kokybišką muziką, žinoma, šį kelią pasirinkus bus daug daugiau sunkumų ir iššūkių, bet jei pasiseks, tai toks menininkas visam laikui ar bent jau ilgam bus labai vertinamas ir aukštinamas; ar muzikantas nori kurti šlamštą, šitas kelias, kaip rodo įvairūs televizijos projektai, yra labai nesudėtingas, greitas populiarumas ir sėkmė garantuota, bet šlovė dažnai būna tik trumpalaikė,
____________________________

Rašo Frank Van der Berg (Olandija)
Tikriausias grožis randasi viduje, mūsų sielose. Bet, kad tūretų gražią sielą kiekvienam reikia bent truputį pripažinimo. Kam nepatinka klausyti, kad yra mylimas dėl tos ar kitos priežasties? Visiems patinka klausyti, kad yra gražus. Tai, kad sukeltų šį pripažinimą, vienas iš geriausių būdų yra gražiai apsirengti, makiažas ir pan. Kai žmogus turi stiprią asmenybę galbūt jam nereikia kitų žmonių nuomonės. Bet daugumai reikia to išorinio pripažinimo, ir stengiasi atrodyti gerai kitiems.

Tačiau dažnai tai sukelia konkurencingumą ir vartojiškumą, kurie veža į blogą individualizmą, kurie skatina kovą (geras individulizmas skatina asmenybės tobulėjimą).
Drabužių, makiažų ir kitos kompanijos sėkmingai panaudo tai reklamoms, pasinaudoja žmogaus silpnumu, ir pateikia grožio modelį bei tikslą gyvenimui. O žmonės, kurie gimė “negražūs” arba, kurie paprasčiausiai nenori išlesti pinigų tobulinti savo išorini išvaizdą - vis mažiau ir mažiau priimtini šioje visuomenėje. Gal reikės jiems sukūrti kokią globos organizaciją, nes jie reti ir skraudžiami,
___________________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Tie ieškojimai - grožio, ko yra skanu ir įdomu – kurie mus skatina tv, radija, internetas, plakatai gatvėse - veža mus į laisvę arba į įkalinimą? Nes manau turime į tai atsakyti, norėdami suvokti koks yra tas grožis ir geris.

Minėsiu šįkart Popiežių Beneditą XVI, kurio nesu nei gerbejas nei priešas, nes nesvarbu ar esu, ar nesu katalikas, ką jis pasakė apie grožį, yra universali tiesa, su kuria ir budistai, ir musumonai, ir bahajai, ir ateistai sutiktų. Lapkričio 21 dieną susitikime su menininkais jis pasakė:
“Tas grožis, kuris dažniausiai yra propaguojamas, yra netikras, apgaulingas, paviršutinis ir žavus iki apsvaiginimo, ir vietoje to, kad skatintų žmones išeiti iš savęs ir platinti tikros laisvės horizontus, traukti žmones į viršų – įkalina juos savyje, jie tampa dar labiau vergais ir jaučia vilties ir džiaugsmo badą.
Šis grozis yra viliojantis, bet veidmainis, kuris žadina troškimus, galios ir tūrėjimo norus, norą pasinaudoti kitais...ir neužilgo atskleidžia savo nešvankumo, pažeidimo ar provokacijos formą.”
Jis kreipėsi į menininkus ir paprašė, kad jie ieškotų ir skatintų tikro grožio ieškojimo, “kuris veža žmogaus širdį į gilų norą susipažinti, mylėti ir eiti link kito žmogaus.”,

Laïcité X Laicisme

2009-12-03T09:06:00.000+02:00

Prieš keletą savaičių kalbėjome apie religinių simbolių draudimą. Žinoma, dar daug kartų grįšime prie šitos temos, kuri yra viena iš esminių šiandienos globalizacijos visuomenėje - kai vienoje šalyje gyvena įvairių požiūrių ir religinių įsitikinimų žmonės, ir kiekvienas reikalauja savo teisės būti gerbiamu.

O visi šiandieniniai politiniai ir akademiniai rimti pokalbiai apie tokią temą turi priverstiniai pereiti per du žodžius - “Laïcité” ir “Laicisme” (prancūziškai). Užtat porą minčių šiandien apie tai Kablelyje.

Rašo Dorota Skočik (Lenkija / Lietuva / Ispanija)

Anksčiau niekad nesusiduriau su laïcité nuo laicism atskirimu, abu žodžiai man reiškė tą patį- bažnyčios atskirimą nuo pasaulėtinių institucijų ir valdžios. Nesusigalvojau, ar tas atskirimas reiškia religijos pasmerkimą, ar tiesiog visų tikėjimų ( ir "netikėjimų" ) lygybę.

Laïcité yra pozytyvus reiškinys- galų gale žmonės susiprotėjo, kad nagalima visiems primesti vieno tikėjimo, kad ir koks jis būtų. Na o laicisme tai doktrina, teigianti, kad visgi ateizmas yra geresnis už betkokią religiją. Tai jau prievarta, vieno subjektyvaus požiūrio primetimas visiems. Šiuo atveju tikintieji žmonės tampa antrarūšiais piliečiais.

Vienas svarbiausių laïcité pasiekimų buvo moterų liberalizacija. Nors feministinis judėjimas prasidėjo ankščiau, vos ne šimtmetį prieš prancuzų revoliuciją ( ir laïcité doktrinos įgyvendinimą), tai būtent laïcité padėjo moterims išeitį iš namų be vyro palydos ir kovoti už savo teises. Krikščionybė, nepaisant to, kad niekad nebuvo ekstremaliai nusistačiusi prieš moteris, leido įsigalėti vyrų dominacijai. Visuomenės laicizacija pamažu privertė vyrus įvertinti moteris ir suteikti joms tas pačias teises, nes nereliginiam mąstyme tiesiog sunkiau surasti logišką moterų diskriminacijos paaiškinimą...

_________________________________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija / Lietuva)

Remdamasi kunigo ir profesoriaus portugalo Anselmo Borges mintimis – štai esminis reikalas - turime labai gerai atskirti laïcité nuo laicisme.

Laïcité yra būtina, Valstybė turi būti neutrali. Ir tai ne tik dėl to, kad būtų taika margoje visuomeneje ir kad mažuma nebūtų skriaudžiama, bet dar dėl to, kad tikra religija negali painioti Dievo su politika. Valstybė turinti oficialią religiją būtų stabmeldystinė.

Kun. ir prof. Anselmo Borges vis kartoja gal patį svarbiausią suvokimą – Mokslas, politika, ekonomika ir netgi pati moralė yra sferos, kurios turi būti nepriklausomos, kurios turi savo pačių mąstymus, pagrindus, ir kurios neturi eiti ieškoti pripažinimo ar atsakymų religijose. Jos yra kaip atskiri pasauliai taip, kaip religija yra atskiras pasaulis. Bet galima vietoje laicisme, kai norisi išbraukti religiją, ieškoti bendrų kompromisų, bendradarbiavimo.

Jis mini buvusį Vokietijos prezidentą Johannes Rau, kuris pasakė apie Europos Sajungą: “Tas santykis, “Valstybė/religija”, yra traktuojamas labai skirtingai Europoje - nuo Valstybių turint oficialią religiją Skandinavijoje iki prancūziško laicisme. Mes, Vokietijoje, pasirinkome tokią kryptį, remdamasi vyskupo Wolfgang Huber sąvoka “pozityvi laicite” – Valstybė ir Bažnyčia yra aiškiai atskiriama, tačiau bendradarbiauja daugelyje sričių, už visos visuomenės gerovę. Gerai suskaičiavęs manau, kad tai yra geriausias kelias ir nematau jokios priežasties galvoti apie mūsų kaimynų ir draugų prancūzų laicisme.”

Aš vis manau, kad mokyklose, ligoninėse, teismuose, visur kur yra Valstybės įstaigos – turi būti neutralios, negalima būti vienos religijos simbolių ar kažko pan. Bet sveika ir būtina bendradarbiavimas su religijomis, už bendra gerovę.

Ir labai svarbu – mokyklose ir universitetuose turi būti pastovios paskaitos apie visas religijas ir filosofijas. Vietoje elgtis taip kaip neegzistuotų (religijos), ar netgi stengtis užbraukti - elgtis taip, kad piliečiai žinotų, būti už žinojimą,

Sėkla - Luiz Inácio LULA da Silva (Brazilija)

2009-11-26T09:28:00.000+02:00

“Jis dirbo batų blizgintoju, kai jam buvo tik 12 metų, ir tapo, be revoliucijos, be ginklų, demokratišku būdu, vienu iš labiausiai gerbiamų pasaulio lyderių”

"Jis įrodo, kad tikri vyrai verkia ir rodo savo jausmus"

Ištrauka iš jo kalbos, per prezidento inauguraciją Kongrese:
“Daug žmonių juokdavosi, kai sakydavau, kad vieną dieną tapsiu prezidentu, kad padėčiau savo šalies žmonėms... juk nemoki anglų kalbos, neturi diplomo... bet tikras gyvenimas yra geriausias universitetas, ir štai gaunu pirmą diplomą, savo šalies prezidento diplomą!”

Šitame įraše Lula kalba su Isabela, viena mergina iš “favelos”, kur žmonės gyvena labai skurdžiai. (p.s. - apačioje vertimas)

Tai va, mielieji draugai, šia mergina yra dar vienas pavyzdžių dėl ko esu politikoje.
- Aš (Lula krėipiasi į Isabelą), jeigu turėjau pasiduoti gyvenime, jau bučiau pasidavęs daug kartų. Nes buvo labai daug tų draugų, kurie šitaip man pasakė: „Lula...“ Viso pirma sakydavo man: „Neik į prosąjungą, nes policija suims tave“. Aš nuejau į prosąjungą. „Neorganizuok streikų, nes policija suims tave“. Aš organizavau streikus. „Nesukurk politinės partijos, nes turėsi nemalonumų“. Aš sukuriau politinę partiją. „Nesukurk prosąjungų sąjungos, nes gali būti negerai“. Aš sukuriau prosąjungų sąjungą. „Tu neturi galimybių tapti prezidentu, žiūrėk į save. Tu neturi universiteto diplomo, tu nekalbi angliškai, nekalbi prancūziškai, nekalbi ispaniškai“. Bet štai esu čia aš, savo šalies prezidentas, dėl vieno priežasčio, kurį tu, Isabela, turi įsiminti: atkaklumas, nepasiduoti niekada. Nėra nieko pasaulyje, kuris gali priversti žmogų, su savo protu, pasiduoti. Pasiduoda tik silpnieji.

Šikąrt, Sėklos dalyje, kalbėsime apie vieną Brazilijos asmenybę, kuri per savo gyvenimo istoriją ir darbus palieka mums keletą pavyzdžių.
Kai jam buvo 12 metų dirbo gatvėse kaip batų blizgintojas ir gyveno mažame kambaryje su savo mama ir 7 broliais, o po dešimčių metų tapo, demokratiniu būdu, 200 milijonų brazilų prezidentu ir vienu iš populariausių ir gerbiamiausių pasaulio lyderių.
Su savo istorija įrodo, kad galime viską, jei iš tikrųjų norime, stengiamės ir tikime.

Jis gimė mažame kaime pavadinta Caetés, Pernambuco valstyjoje, Brazilijos šiaurėje, 1945 m. spalio 27 dieną. Buvo septintas iš aštuonių vaikų šeimoje. Kai jam buvo 2 savaitės tėtis išvaziavo į San Paulą su tikslu rasti geresnį darbą ir gauti daugiau pinigų šeimai, kuri gyveno vargingai. Tačiau ten slaptai sukūrė kitą šeimą.
Kai Luizui Inaciui buvo 7 metai mama nusprendė su visais vaikais važiuoti pas vyrą (važiavo tokiu tipišku transportu, kuris tada buvo populiarus tarp vargingų žmonių – sunkvežimio priekaboje. Ir ta kelionė, nuo šalies šiaurės iki beveik pietų, truko 13 dienų). Atvykstant mama ir vaikai sužinojo apie antrą tėčio šeimą.
Padėtis privertė visus gyventi kartu, nepaisant nuolatinių konfliktų. Bet situacija buvo nepakenčiama, vyras agresivus, ir po 4 metų Luizo Inacio mama nusprendžia eiti gyventi kitur su savo vaikais mažame kambaryje virš baro, San Paulo mieste.
Mama užregistravo vaikus į vieną programą, kuri mokydavo vaikus rašyti ir skaityti.
Bet kai Luizui Inaciui suėjo 12 metų jis jau pradeda dirbti ir padėti seimai. Dirba drabužių fabrike, kaip padėjėjas vienoje įmonėje, pardavinėdamas vaisius gatvėse ir netgi gatvėje blizginant kitų žmonių batus už keletą centų (Brazilijoje yra popularus darbas tarp labai vargingų žmonių, ypač vaikų, kurie vaikščioja ten kur yra daugiau advokatų, inžinierių, verslininkų, t.t., ir siūlo tokią paslaugą).
Kai jam buvo 14 metų įsidarbina vienoje baldų gamykloje, kur pirmą kartą oficialiai pagal įstatymus dirba. Po to dirbo vinių gamykloje ir jam pavyksta įstoti į technikinę santechikų mokyklą, kurią po 3 metų baigė. Paskui pradeda dirbti viename metalurgijų įmonėje, kur per nelaimę praranda vieną kairės rankos pirštą.

1968m. jis įstoja į metalurgų prosąjungą. 1969m. tampa vienu iš prosąjungos lyderių. 1975m. išrinktas šios tos prosąjungos prezidentu. 1978m. yra vėl išrinktas prosąjungos prezidentu ir labai aktyviai organizuoja masiškus streikus, kas buvo nelabai įprasta tais laikais, kai Brazilijoje vyravo diktatūrinis, militarinis režimas.

Per streikų judėjimus atsirado įdėja sukurti darbininkų partiją, ir 1980m. kartu su prosąjungų draugais, su intelektualais, menininkais, katalikais iš Laisvės Teologijos filosofijos, Luiz Inacio LULA da Silva įkūria “Partido dos Trabalhadores” – PT (Darbininkų partiją).
Lula yra tokia pravardė, kuria visi pradėjo jį vadinti, o paskui oficialiai pridėta prie jo vardo, kuris dabar tapo Luiz Inacio Lula da Silva

Lula nuo pačios pradžios stebindavo su savo neįprastai didele charizma. Iš tikrųjų, kas jį išskyrė nuo kitų politikų ir lyderių būdavo - paprastumas, nuoširdumas ir jautrumas. Nuo pat pradžios jam svarbiausia buvo savo dėmesį ir rūpestį skirti tiems, kam reikia pagalbos.

1981 metais per vieną streiką Lula yra suimtas ir išvėžtas į specialų militarinio režimo policijos departamentą ir sėdėjo 20 dienų (kur dažnai siunčiami žmones dėl neleistinų politinių veiksmų ar cenzūros laužymo, t.t. Neretai ten vykdavo kankinimai. Bet nėra žinių, kad Lula buvo kankintas).
1982m. Lula yra kandidatas į San Paulo valstijos gobernatoriaus postą, bet nelaimė.
1984m. jis yra vienas iš pagrindinių žmonių, kuris dalyvauja už tiesioginį balsavimą išrinkti Respublikos prezidentą. Bet nepavyksta ir tais metais dar kartą Brazilijos prezidentas yra išrinktas netiesioginiu būdu (Kongresas išrinkdavo). Protestuodamas Lula su partija nedalyvauja tuose rinkimuose.
1986m. jis yra išrinktas deputatu į Nacionalį Kongresą už San Paulą, tiesioginiu būdu (tik išrinkti prezidentą buvo galima per netiesioginį būdą), ir turėjo tų laikų balsavimo rekordą.
1988m. metais dalyvauja aktyviai naujos Konstitucijos formavime.

Lula’o lyderystė partijoje buvo visada neginčijama, nepaisant kitų diplomuotų ir garsių narių. Dėl jo charizmos ir sugebėjimo prieiti prie žmonių, derinti, susitarti, įtikinti su šiluma ir paprastumu.
Bet Lula, savo politinės karjeros pradžioje buvo per daug spalvingas ir linkęs į kraštutinumus. Dėl to 1989 metais, kai pirmą kartą nuo 1964, kai prasidėjo militarinis rėžimas, buvo prezidento rinkimai tiesioginiu būdu, jis pralaimėjo antrame ture Fernando Collor de Mello (kuriam po poros metų, dėl keletos skandalų, buvo apkalta).
Tais laikais, kai Berlyno siena ir komunizmas griūva, Lula’o įvaizdis (barzdu, dažnai apsirengęs be kostiumo), istorija (streikai, vargingos šeimos vaikas, kilęs iš mažo vargingo kaimo), išsilavinimas (neturintis jokio diplomo), kalba (dažnai primenama Fidelo Kastro kalbas... arba šiandieninio Hugo Chavės kalbas) - buvo nepalanku.
Dauguma darbininkų ir paprastų žmonių jį mylėdavo, tačiau turtingi žmonės, galingos grupės, daugelis tradicinių šeimų jo bijojo.
Yra dabar pripažinta, kad tų rinkimų metu daugelis televizijos kanalų, laikraščių ir radijų buvo šališki, palaikė Fernando Collor de Mello, prieš Lulą.

1994m Lula vėl bando tapti Brazilijos prezidentu, bet tais metais Fernando Henrique Cardoso buvo per daug populiarus, juk buvo pagrindinis žmogus, kuris dalyvavo sukuriant “Realą”(nauji Brazilijos pinigai) ir sumažinant drastiškai inflaciją. Be to, Lula, savo kalbose, dar buvo per daug prie kraštutinimų, prie ryškių keitimų ne tik socialinėse sferose, bet ir ekonomikoje. Lula lieka antras rinkimuose.
1998 metais Lula lieka dar karta antras, Fernando Henrique Cardoso - laimi antrą kartą.

Lula su laiku ir per pralaimėjimus tampa vis brandesniu ir pamažu palieka radikalų toną, vis mažiau kalba apie drastiškus pasikeitimus, o kalba apie rimtus ir tvirtus žingsnius socialinėse sferose. Savo kalbose drastiškos priemonės lieka tik prieš badą, o kalbant apie ekonomiką jau pagrindinis žodis yra stabilumas.
Bando sudaryti vis margesnę koaliciją, ir sekančiams rinkimams kviečia vieną dešiniosios tradicinės partijos lyderį būti vice-prezidentu, jei bus išrinktas.

2002 metais Brazilijos žmonės jau labai norėjo pasikeitimo. Fernando Henrique Cardoso eroje gilinosi per daug į ekonomiką, o per daug apleido socialines sferas. Atėjo metas Lula’ui, ir jis yra išrinktas rekordiniu balsų kiekiu.

2003 sausio 1 dieną yra inauguravimas ir Luiz Inácio Lula da Silva tampa oficialiu 35° Brazilijos Respublikos prezidentu.
Pasirašydamas Kongrese prezidento įgaliojimą, jis atsistoja ir kreipiasi į senatorių minią Kongrese, į minią žmonių kurie laukia lauke ir į milionus žmonių, kurie žiūri per televiziją, ir sakė verkdamas: “Aš buvau taip sumenkintas dėl to, kad neturiu universiteto diplomo, o šiandien gaunu savo pirmą diplomą: mano šalies prezidento diplomą!”

Visi paplojo ir daugelis verkė kartu su juo. Pripažįstu, kad buvau namie ir atsistojau nuo kėdės ir paplojau. Nes jis įrodė, kad viskas yra įmanoma, jei tikrujų norime, stengiamės ir tikime.

Prisimenu, kad kai papasakojau vienam žmogui, čia Lietuvoje, apie Lulą ir apie tuos įvykius inauguracijos metu Kongrese, jis mojavo ranka ir pasakė 2 dalykus: “Tapo prezidentu be aukštojo išsilavinimo? Anedoktas” ... “Vyrai negali verkti, tuo labiau lyderis negali verkti ir parodyt savo jausmus viešai. Jis yra silpnas...”

Man buvo juokingi tie du teiginiai. Pirmas teiginys – įrodė, kad mažas akiratis to žmogaus, o antras – viduramžių mąstymas. Ir faktai jam atsakė:
Jei Lula’ui truksta teorinių žinių, jis turi pakankamai gyvenimo žinių, ir savo sugebėjimu derinti ir suburti žmones padėjo jam sukviesti aplink saves kompetetingus ir patikimus žmones.
Nuo 2003 metais iki šiol (nes jis buvo vėl išrinktas 2006 metais antrai kadencijai iki 2010m.) Brazilijos ekonomika užaugo labai daug, ir yra labai stabili.
Šita šalis su Lula gavo ir įgyja vis didesnį pasaulio pripažinimą (pvz.-buvo išrinkta organizuoti futbolo Pasaulio čempionatą 2014m. ir Olympinius Žaidimus 2016 metais).
Šią krizę, kurią jautė daugelis šalių nuo praeitų metų – Brazilija, paliginus, labai mažai jautė.
Lula’o populiarumas per visą savo kadenciją pasiekia rekordus... ir tai tarp mažų, vidutinių ir aukštų klasių žmonių.
Per ši laiką Brazilija turi vis didesnį vaidmenį ir tarptautinėse derybose.
Didžiausi pasaulio lyderiai, tarp jų Obama, Sarkozy, Merkel, Azijos lyderiai, Afrikos lyderiai, pripažista, kad Lula gali padėti spręsti didžiausius šiuolaikinius konfliktus ir prašo Brazilijos prezidento, kad dalyvautų vis aktvyiau derybose kaip israeliečių, paliestiniečių diskucijose ir pasaulio skurdo problemos sprendimuose.

Lula verkia kai Rio de Žaneiras yra išrinktas organizuoti 2016 m. Olimpines Žaidynes

Dar savo inauguracijos kalboje, jis pasakė: “Jeigu mano kadencijos pabaigoje visi brazilai galės ryte pusryčiauti, dieną pietauti ir vakare pavakarienauti - aš atlikau savo misiją.”
O šiandien 44 milionų brazilų yra vienoje sukurtoje programoje, kuri rūpinasi žmonių maitinimu.

Kitas pavyzdys. Lula’o vaidmuo šiuo metu pasaulyje buvo praeitą savaitę kai Lula priėmė Izraelio prezidentą. Lula bando pasiekti susitarimą tarp israeliečių is paliestiniečių, pasiekti lauktą taiką. Kadangi jis aplankys tą rajoną kovos mėnesį, jis pasiūlė vieną dalyką, kuris simbolizuotų taikos pasiekimą: Lula nori organizuoti vienas futbolo rungtynes – Brazilija prieš komandą sudarytą su puse israeliečių ir puse paliestiniečių. Ir kadangi futbolo komandoje turi būti 11 žaidejų, jis pasisiūlė būti vienuolikyuoju ir žaisti kartu.

Su paprastumu, nuoširdumu ir atkaklumu Lula vadovauja Braziliją ir yra gerbiamas visame pasaulyje ir suteikia vilties daugeliui žmonių per savo veiksmus ir istorija,

Apačioje klipas iš filmo "Lula, o filho do Brazil" (Lula, Brazilijos sunus). Čia trūputį pavaizduota ką bandžiau papasakoti jums.

Rašė Vladas Bartochevis,

Muzika

2009-11-19T10:01:00.000+02:00

Rašo Eglė Knygauskaitė (Lietuva)

Muzika įkvepia. Švelnus rytų vėjas... Net nepagalvotum, kad smuikas taip gerai gali suprasti jausmus. Kad jis gali pakartoti keisčiausias tavo nuotaikas. Įkrenti į muziką ir pasineri į lengvai banguojančią harmoniją. Tobulai sudėtą kūrinį.

Kas yra muzika? Ar galima gyventi be muzikos? Ar galima kurti be muzikos? Ar galima išgirsti tylą muzikoje? Muzika – yra realybė, kurioje gyvename. Čia sudėta viskas ką žmogus pasiekė. Muzika lydi žmogų visą gyvenimą, nuo lopšio iki paskutinio atodūsio. Muzika yra aukščiausias kūrybos taškas, apibendrinantis visa kita ką žmogus sukūrė. Muzika kine, muzika teatre, muzika dailėje, muzika istorijoje... Tai žmogaus kūrinys, kurį galima pavadinti dievišku.

Muzika grąžina prisiminimus. Gali pajusti švelnų pirmą meilės prisilietimą, gali matyti besišypsantį artimą draugą, gali nukeliauti į lankytą šalį, muzikoje gali pajusti ką tik užplikytos kavos kvapą, gali pajausti vėsą, karštį, aistrą, nusivylimą, įkvėpimą. Muzika gali priminti judesius po širdimi to, kurio tu dar nepažįsti... ir su kuriuo niekada nebesusipažinsi... Prisikėlęs liūdesys priverčia pravirkti...

Kodėl mums mažiems motinos dainuodavo? Mums daina teikdavo nusiraminimą, poilsį, pasitenkinimą ir saugumą. Girdint ramią, lengvą muziką kūdikis lengviau užmiega.

Paauglystė nuo muzikos neatsiejama. Muzika – sustiprina emocijas, kurios paauglystės laikotarpyje būna chaotiškos. Kyla noras klausytos maištingos, chaotiškos, aštrios muzikos.

Aplankius pirmai meilei- muzika vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų, nes tik muzikoje dažnai galime išgirsti žodžius, gražiausiai apibūdinančius šį jausmą. Net ir nelaimingos meilės atveju gimsta muzikiniai šedevrai, sugebantys žmoguje pažadinti romantišką kančią.

Vestuvės, krikštynos, gimtadieniai, religinės šventės- neapsieinama be muzikos.

Skirtingų tautų religija žengia žingsnis į žingsnį su muzika. Giedama ir dainuojama, siekiant aukos Aukščiausiajam. Nesvarbu iš kurio pasaulio krašto, kokia odos spalva, koks išsilavinimas, kokios politinės pažiūros – muzika šalia.

Kas yra garsas sudarantis muziką? Tai tik oro vibracija tyloje. Net ne visi ją gali pajusti, išgirsti. Tačiau net ir neturintiems klausos dovanos stengiamasi padėti pajusti muziką ne ausimis, o visu kūnu per vibraciją, sukeltą ritmą. Net negirdintis žmogus gali puikiai šokti, gali jausti muziką.

Muzika yra varomasis variklis, ji mus vienija ir skiria, pykdo ir taiko, linksmina ir liūdina, nuteikia optimistiškai ar pesimistiškai, slopina ir jaudina. Muzika – tai tik viena iš daugelio meno rūšių, padedanti atskleisti žmogų kaip kūrėją. Muzika visagalė. Muzika beribė. Muziką sukūrė žmogus,

Mano nuomonė,

2009-11-12T08:12:00.000+02:00

Šia savaitę Kablelis atneša keletą minčių apie tą klausimą, kurį kelėme praeitą savaitę:
"Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą prieš kryžių kabinimą mokyklų klasėse Italijoje"... Ar sutinki, kad valstybinėse įstaigose ir kitose viešose vietose negalima būti religinių simbolių?

Rašo Kristina Survilaitė (Lietuva)
Europos žmogaus teisių teismas savo sprendimu sukėlė labai daug diskusijų. Teismas savo sprendimą uždrausti kryžių kabinimą mokyklų klasėse argumentavo tuo, kad religinių simbolių viešose vietose demonstravimas trukdo pliuralizmo ugdymui. Aš su šia nuomone nesutinku ir manau, kad kuo daugiau religijų ir jų judėjimų, tuo didesnė įvairovė ir religinių simbolių. Jeigu nebūtų draudžiamas viešas jų demonstravimas, tai žmones skatintų domėtis, ką tas religinis simbolis reiškia, taip asmuo daugiau sužinotų apie tą religiją ir gali būti, kad apsispręstų ją išpažinti. Aukščiausiųjų Teismų sprendimai turi precedento galią, t.y. stengiamasi formuoti vienodą teismų praktiką, kai analogiškose arba labai panašiose situacijose teismai turi priimti analogiškus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, manau, kad Teismas priėmė netinkamą sprendimą, nes galim susidurti su situacija, kai apskritai bus uždrausta visų religijų simbolika, o tai pliuralizmo tikrai neskatins,
_____________________________________

Rašo Simona Židonytė (Lietuva)
Iš tiesų susidurdami su religiniu klausimu patenkame į gana dviprasmišką padėtį. Iš vienos pusės, valstybinės mokyklos turi visišką teisę ir netgi labiau pareigą kabinti religinius simbolius, jei pagal valstybės įstatus remiantis konstitucija religija yra valstybinė t.y. valstybė atsako už jos platinimą, kartu įtraukdama ir mokyklas kaip vienas iš pagrindinių vaikų socializacijos įstaigų. Kita vertus, daugiaklutūrių viuomenių atstovai patiria diskriminaciją, nes religiniai simboliai pažeidžia jų laisvą apsisprendimo laisvę. Pakabintas kryžius skatina ne tik į jį žiūrėti kaip į daiktą, bet kaip į simbolį- juo tikėti.
Asmeniškai aš palaikau antivalstybinę poziciją ir nepritariu griežtos simbolikos brūkimui į lavinimo įstaigas. Per daug skirtingų tikėjimų žmonės leidžia savo vaikus į valstybines mokyklas, todėl per prievartą brukti religiją ar paprasčiausius religinius simbolius- tiktai ne išeitis,
_____________________________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija / Lietuva)
Aš seniai supratau, kad yra kažkas daugiau nei mūsų akys sugeba pagauti.
Dėl to visada labai domėjausi religijomis ir kas yra ta Paslaptis, apie kurią kalba budistai, musulmonai, krikščionys, žydai, bahajai, agnostikai, netgi ateistai. Man labai įdomu ir dėl to, kad visi iš esmės kalba apie tą patį, eina link to paties, ir nesusitaria tik dėl to, kad vienas eina per vieną kelią, kitas per kitą kelią.
Kadangi visada norėjau tvirtos tiesos, o ne tiktai saldžių nuraminančių argumentų – visada buvau labai kritiškas ir tuo pačiu metu – atviras viskam. Už tai galiu pasakyti nepaviršutiniškai ir be emocijų, ką supratau. Supratau, kad visos religijos yra teisios (p.s.-čia niekaip nekalbu apie sektas), bet nei viena neturi visos tiesos.
Nes kiekviena religija žiuri į tą Paslaptį iš savo pusės, tačiau ta Paslaptis yra didžiulė. Nei viena religija negali pamatyti Ją visą, kiekviena religija mato tik vieną tos Paslapties dalį...tai ir būtent pateisina religinį dialogą, juk logiška! – vienintelis būdas geriau susipažinti ir geriau suprasti tą Paslaptį... O kai kažkas užsidaro savo religijoje, yra ta pagunda manyt, kad “ta dalis”, kurią sugebi pamatyti, yra visa visuma, visa Paslaptis – ir tada fanatizmas ir save ar/ir kito apgaudinejimas.
(p.s.-ateistai nemato jokios Paslapties, tačiau ir nemato visos realybės. Niekas negali pamatyti visos realybės. Už tai ir jie turi pripažinti, kad neturi visos tiesos).

Rašau visa tai, nes kol nesusitaikysime, kad mūsų tiesa nėra visa tiesa – bus sunku diskutuoti apie temas, kaip pvz.- religinių simbolių draudimas bendrose vietose...Beje, bus sunku diskutuoti apie bet ką.
Turime galų gale ištrinti iš mūsų lūpų ir minties žodžius “geresnis” ir “blogesnis” kai žiūrime į save ar į kitus. Nes vienintelis tinkamas būdvardis yra “skirtingas”. Mes visi esame skirtingi, ir tai būtent vienija mus. Esame lygiaverčiai, ir turime turėti tas pačias teises.

Mano nuomone apie religinių simbolių draudimą viešose vietose yra labai aiški: viešos vietos, bendros vietos – yra visų Valstybės piliečių, tad turi būti neutralios.
Bet kokioje Valstybėje kur musumonai, krikščionys, budistai, žydai t.t., moka vienodus mokesčius, turi tas pačias pareigas - ar teisinga užeiti į ligoninę, mokyklą ir pamatyti ant sienos kryžių arba ant stalo Budos statulelę?

Kadangi viskas kas vyksta “makro” lygmenyje galima pamatyti ir geriau suprasti “mikro” lygmenyje, pateiksiu vieną pavyzdį:
Viena šeima – tėtis, mama, du sunūs (Jonas ir Petras). Tėtis yra protestantas, mama katalikė, Jonas tapo budistu, Petras - ateistu. Kiekvienas berniukas turi savo kambarį ir ten pastato ką nori. Jonas turi ant stalo didelę Budos statulelę. Petras kabino ant savo kambario sienos daug F.Nietzsche’s ir J.Saramago’o pasakymų. Tėtis ir mama turi bendrą kambarį, bet mama tik padeda savo mylimos Mergelės Marijos statulelę ant savo stalčiaus, prie savo lovos. Svetainė yra pripažinta bendru kambariu, tad joje nėra jokių asmeninių tikėjimų simbolių.
Įsivaizduokime jeigu svetainėje ar virtuvėje, kur visi sėdi ir bendrauja, pavyzdžiui - Jonas norėtų padėti Budos statulelę, nes jam labai svarbu. Ar jeigu mama norėtų kryžių pakabinti viduryje sienos... Tai būtų prievarta.

Reikalauti, kad būtų uždrausta kabinti kryžių ar pastatyti Budo statulelę viešose vietose, nereiškia būti prieš Kristų ar prieš Budą. Tai reiškia būti už pagarbą ir vienybę! Pagarba ir vienybė neateina per prievartą, o tik per supratingumą,
______________________________

Rašo Renata Kovzan (Lenkija / Lietuva)
Daug ir įvairiai galima diskutuoti šia tema. Tuos žmonės kurie prieš kryžių kabinimą galima ir turime suprasti, jai laikome save demokratais ar tiesiog išsilavinusiais ir tolerantiškais žmonėmis. Turime gerbti kaip savo religija taip ir kitu žmonių. Kiekvienam yra savas. Bet ir jie turi gerbti mus, kurie jau per kelis tukstancius metu ir daugiau neša ir kovoje už savo tikėjimą.
BET, nepasaint to esu už kryžių kabinimą. Italyje, dauguma žmoniu sudaro katalikai, todėl mažuma daugeliui turi paklūsti, tai buvo iš senu laiku, o dauguma (katalikai) iš savo pusės gerbti mažumą. Man lb gaila kad uždraudė kryžiu kabinima, nes tai tik labiau skatina kataliku mažėjima, atverė duris naujams tikėjimams (negaliu pasakyti religijom) nes religija tai šventa ir tai ne tik tikėjimas bet ir pagrįsti faktai, žmonių gyvenimai... . Uždrausti kryžių kabinimą mokykloje, atrodo smukmena, bet iš jų ir susidaro dydelis tikėjimas, religija, daug lb daug ka išmokstam, su kuo susipažįstam mokykloje, pasilieka visam gyvenimui, ir man lb gaila ir apmaudu kad iš vaiko atima pavyzdį kaip gyliai reikia tikėti Dievu ir nebijoti ir ne gėditis tuo parodyti !!! Aš tikiu Dievų ir žinau kad niekas, niekas ir niekada nepakeist mano nuomonės, tik JIS (Dievas-Dievo Sunus Jezus-ir Šventoji dvase) ir AŠ sudaro dydelė religija, kuriuo pagrindas yra begalinis ir tvirtas tikėjimas,
______________________________

Rašo N'cok Lama (Bisau Gvinėja / Portugalija)
Atrodo, kad visi pamiršo, kad buvo vardan Dievo, kad įvyko Kryžiaus karai, kurie atverė duris sukurti imperijas ir turtus.
Žinoma, kad visas šis triukšmas, kuris kyla dėl kryžių yra, mano nuomone, būdas nukreipti mūsų dėmesį nuo svarbesnių problemų.

Mano šalyje (Bisau Gvinėja) 1996 metais vienuolė įkūrė vieną mokyklą. Po kiek laiko ta mokykla buvo priversta pakeisti savo politiką, nes mūsų šalys pagal konstituciją - neturintys valstybinės religijos, kiekvienas turėjo laisvę priklausyti tai religijai, kuria norėtų tikėti.
Tačiau niekas nekalbėjo apie kryžius ar kažką panašaus.

Kai žiūriu į tą nuosprendį prieš Italijos, ir kai prisimenu, kad čia Portugalijoje buvo daug politinių partijų, kurios irgi pradėjo susipriešinti prieš valstybę su argumentu, kad kryžius mokyklose galėtų įtakoti mokinius ir pažeisti savo tikėjimo laisvę ir kulturą – galvoju, kad turėtų labiau žiūrėti į kitas problemas ir atsargiau pulti Bažnyčią, kuri pagal mane – turi labai svarbų vaidmenį visuomenės ugdyme ir kiekvieno asmens moralei.

Manau jeigu Italija turi būti nubausta, tai tegu ne dėl kryžių mokyklose, o dėl savo imigracijos politikos, kurią Berlusconi sukūrė prieš imigrantus. Tačiau kadangi šita politika turi daug galingų šalininkų, buvo gražiai palikta šone ir pradėtas puolimas prieš Bažnyčią, kuri būtent kovoja prieš šiuos pono Berluscon’io imigracijos įstatymus.

Manau iš esmės kas pralaimėjo Strasbūro Teisme dėl religinių simbolių, nebuvo tiktai Italija, tačiau visas krikščionių pasaulis.
Dabar pažiūrėsime, kai išims visus križius iš viešų vietų sienų, kas bus toliau.
Gal ateityje bažnyčios jau nebegalės išreiškti ant savo stogų kryžių, kurie galėtų priminti, kad egzistuoja?
Mano nuomone, kad žmones išskiria ne religija, o politika,
____________________________

Rašo Dorota Skonič (Ispanija / Lietuva / Lenkija)
Mokyklą lanko ne tik tikintys vaikai. Dažniausiai tų netikinčiūjų yra dauguma. Mokykla tai mokymo įstaiga, o kryžiai mokykloje užsiliko dar nuo viduramžių, kai mokyklos veikė prie vienuolyno ir visi mokytojai buvo vienuoliai arba vienuolės.
Nors yra labai daug negatyvių dalykų kurie vyksta ar vyko pasaulyje del bažnyčios kaltės apskritai, vis dėlto labai gerai žinau kad būtent krikščionybė labai prisidėjo prie Europos kultūrinės ir civilizacinės raidos. Bet man atrodo, kad pasaulyje būtų daug mažiau konfliktų, jei žmonės mokėtų atskirti dvasingumo lavinimą nuo politinės ideologizacijos ir palikti religijai tiktai tą pirma sritį.

Tokie religiniai konfliktai, kaip kryžių kabinimo draudimas ir t.t. ansiranda ten, kur susiduria kelios skirtingos religijos ar skirtingos pasaulėziūros. Tam tikra prasme kiekviena religija tai organizacija, kuri nori dominuoti ir valdyti tam tikrą politinę erdvę. Baisu pripažinti, bet vieni šiurpiausių karų įvyko būtent dėl tarpreliginių nesutarimų. Religinės mažumos irgi visada ir visur kentė mažesnę ar didesnę diskriminacija, tad labai džiūgina tai, kad dabartinis pasaulis eina link vienlytės visuomenės mirties. Dabar visi turi išmokti sugyventi su labai skirtingais žmonėmis. Religija taip pat turėtų būti atskirta nuo tam tikrų sričių, visuomenės gerovės labui,
____________________________________

Rašo Frank Van den Berg (Olandija)
Keliems žmonėms religiniai simboliai viešose vietose yra problema, nes negerbia valstybės neutraliteto. Pavyzdžiui - kryžius ant sienos rodo, kad toje vietoje yra katalikų.
Iš esmės šitie žmonės yra teisūs. Nes valstybė turėtų atostovauti visų religijų žmonėms. Yra sunkiau jaustis patogiai savo šalyje, jeigu valstybė skleidžia tokią “neteisingą religiją”, savo koncepcijoje.

Bet galima argumentuoti, kad be religijų išsireiškimų – valstybė skleidžia ateismą. Ir ateismas yra tikėjimas, kaip kitos religijos.
Tai gal geriau būtų jeigu valstybė paliktų šias problemas spręsti žemiasniems lygiams, pvz.- mokyklos vadovybei. Šitaip tampa lengviau įkūrti mažumos religijos mokyklą.
Tačiau geriau pagalvojęs – dar ne idealus sprendimas, juk negerbiamas individualizmas. Jeigu, pavyzdžiui, yra vienas hinduistas itališke kaime, niekas neįkurs jam hinduiztų įstaigos. Tad, žiūrėdamas iš šio kampo, manau yra geriau uždrausti visus religinius išsireiškimus.

Matome, kad visiška religijų laisvė ir religinių išsireiškimų draudimas, turi pliusus ir minusus. Tačiau aš, ateistas ir už individualizmą, galvoju, kad valstybė uždraustų religinius išsireiškimus yra geriausias sprendimas. Taigi, tai gerai veikia Prancūzijoje...,

Sėkla - Berlino sienos pavyzdis

2009-11-03T23:59:00.000+02:00

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Šį menesį, Kablelis švenčia metų jubiliejų, todėl minėti Berlyno sienos sugriovimo dvidešimtmetį labai tinka.
Nekalbėsiu apie patį faktą, juk mes visi žinome arba galime sužinoti apie tai internete, laikraščiuose ar televizijoje. Noriu parašyti pora minčių, kurios ateina kai žiūriu į šį faktą, ir tinka palikti šioje mūsų vietoje.

Jeigu Kablelis būtų jau egzistavęs tuo metu (Berlyno sienos sugriuvimo metais) ir jeigu aš būčiau Berlyne, manau labai pasistengčiau prieiti prie tos sienos ir nubraižyti ant jos didelį “kablelį”, ir tai būtų mano būdas pasakyti, kad ta siena nėra taškas, kad su tuo nesutinku, kad ten yra tik kablelis ir peržengsime, žiūrėsime toliau, eisime toliau. Ta pagrindinė nuotrauka čia, interneto puslapyje (kur yra Kablelio pavadinimas), būtent ir nori pasakyti šią įdėją – ta tvora yra ne taškas – reikia žiūrėti toliau, matyti toliau.

Visos sienos atspindi žmogaus silpnumus. Arba ta siena yra dėl to, kad nustatytų ribas ir užtikrintų saugumą, arba dėl to, kad nepamatytume kas vyksta toliau. Ir tai rodo keletą negatyvių žmogaus jausmų – egoizmas, noras atsiriboti, nesugebėjimas gyventi drauge, baimė, pyktis, silpnumai, galios troškimai.

Berlyno siena buvo pastatyta dėl didžiausių pasaulio valstybių egoizmo ir galios troškimo...reikėjo nustatyti aiškias ribas iki kur yra tavo valda. Paskui dėl geografijos, dėl politikos, dėl istorijos ir dėl akvaizdžių žmonių dramų – tapo simboliu.
Šiandien turime Šiaurės ir Pietų Korėjų sieną – irgi analogiškas pavyzdis su Berlyno sienos faktu.
Paskui galime minėti sieną, kuria pradėjo pastatyti tarp israeliečių ir palestiniečių. Prie to pačio - sieną tarp Armėnijos ir Turkijos, tarp Pakistano ir Indijos, tarp Peru ir Venezuelos, ir t.t. Šitos sienos yra aiškios ir nepereinamos dėl politikos, del istorijos ir dėl pykčių, nesusipratimo... ir daug dėl nesupratimo, nežinojimo.

Mes patys pastatome sienas tarp kaimynų – mūsų noras atsiriboti, nesugebėjimas gyventi drauge.
Tradicija irgi gali būti galinga siena. Juk kartais yra geras dalykas (kai saugo tikrą ir prasmingą grožį), bet dažnai trukdo mūsų laimei, ją riboja.
Ir turime ypač paminėti tas sienas, kurias visi mes turime ir jaučiame kai atsiduriame su kitu, kuris nėra į mus panašus, kuris naujas, kuris nežinomas, kuris keistas.

Štai galime teigti, kad nesvarbu kokios sienos – savo fizinis išnykimas yra tik pirmas ir lengviausias žingsnis link tikros ribos išnykimo.
Ir ypač dabar, kai taip akvaizdu daugkulturalizmo faktas – kai fizinės sienos vis labiau krenta ir visi mes galime visur būti – pati sudetingiausia siena išsireiškia ir būna vis akvaizdesnė prieš mūsų akis. Čia kalbu apie tą sieną, kuri vadinasi “išankstinė nuomonė” - tokia galinga siena, sudaryta iš nežinojimo ir nenoro sužinoti.

Norėdami kalbėti apie sprendimą, kaip su tuo susitvarkyti, kaip šią sieną nugrauti – negalima kalbėti tik apie toleranciją. Juk toleruoti yra išskirsti – “as esu toks, jis kitoks, bet toleruoju, kad jis egzistuoja”... Ne! Tada vis bus sienos.
Vienintelis būdas sutvarkyti daugiakulturalizmo ir visų šitų sienų, kurias minėjau, problemomis - yra vienintelis sunkus ir neretai skaudus kelias – susipažinimas. Juk kai susipažistame atsiranda natūrali pagarba ir, neretai – meilė.
Kai einame drąsiai ir tvirtai link žinojimo, visada suprantame, kad dievai ir velniai yra nieko kito, o paprastos būtybės kaip ir mes visi,
_______________________________________________

Rašo Simona Židonytė(Lietuva)
Nesvarbu, kad tarp mūsų pastatoma užtvara, blokada, mūras ar dar daugybę būdvardžių apibūdinti galime paprasčiausią sieną. Nesvarbu, kad žmonės, pažįstami, mylimi bei artimi nepažįstami lieka anapus užtvaros. Jų mintys bei jausmai niekur neišnyksta. Niekas negali perskirti tai, kas nėra perskiriama. Pastatydami sienas nieko nepasiekiame. Tiesiog vienas ir tas pats eilinis simuliakras, kuris yra tai, kas nėra tikra. Siena lieka siena. Ji nėra tikra, tai tiesiog simuliuojama tikrovė. Simuliuojama, tačiau ne visiems suprantama, jog tai eilinis simuliakras. Tautos bendrumo negalima atskirti tiesiog pastatant sieną. Kultūrinis paveldas stipresnis už bet kokias sienas ir skirtis,

Mano nuomonė,

2009-10-28T13:49:00.000+02:00

Frank Van den Berg (Olandija)
Galime žiūrėti į mūsų Istoriją ir pastebėti, kad žmogus yra visada linkęs turėti tokią viziją apie pasaulį, kurioje jis yra centre.
Mikalojus Kopernikas buvo tas, kuris paneigė sukurtą teoriją, kad Žemė yra Visatos centre. Po to klydome pritaikydami darvinizmą tokiu būdu, kad baltaodžiai būtų pranašesni, pateisindami vadovavimus prieš kitas tautas.
Toks polinkis turėti tokią pasaulėžiūrą, kurioje “pirmasis asmuo” ar ta grupe, kuriai asmuo priklauso, turi pagrindinį vaidmenį, turėtų mus pažadinti. Su tokiu mentalitetu kuriame ir valdome pasaulį, ir už tai keliu klausimą - ar nebūtų geriau nenorėti viska valdyti? Žinau, kad šiais laikais jei nelaikysime visko vairo, galime likti be duonos, užtai čia ne variantas. Kitas variantas būtų pakeisti mūsų mąstymą. Po to, kai paneigėme egocentrizmą, etnocentrizmą ir egocentrizmą, galbūt galėtume taip pat paneigti antropocentrizmą,

Rašo Simona Židonytė(Lietuva)

Nepritarčiau, jog žmonija kada nors paneigė ar ateityje paneigs egocentriškai savanaudiškus kėslus, etnocentristinį mąstymą, kurio pagrindu iškelia savo kultūrą virš kitų bei juo labiau antropocentrizmą. Nors gana pesimistiškai piešiu visas sąsajas, bet juk žmogus yra persismelkęs EGO, jo progimtis paprasčiausiai siejama su išlikimu. O norėdamas išlikti- jis turi galvoti apie save. Todėl, nuslopinti "pirmąjį asmenį" tikrai būtų itopinė idėja. Žiauru, bet visa tai tiesa. Nereikia toli ieškoti, nes kasdien stebime asmeninių EGO susidūrimų mišinį. Aišku, labiausiai į akis krinta didieji politikų sprendimai bei pasisakymai, kuriais jie konstatuoja savo šalies, asmeninių egoistinių idėjų svarbą (pvz. buvusio prezidento noras skverbtis į šalį, kurioje apskritai kurit demokratiją atrodo apsurdiška). Tačiau pamąstykime apie save! Nors ir stengiamės (ir aš pati tai nuolat darau) kasdienybėje nedemonstruoti tik "pirmojo asmens", bet išvengti EGO praktiškai neįmanoma. Kad ir tokia paprasta situacija: artimiausi žmonės. Juk nuolat galvojame kaip juos padaryti laimingais, jų laimę iškeliame aukščiau kitų, mums svetimų žmonių. Aš nesakau, jog verčiamės per kitų galvas vardan artimųjų žmonių laimės, bet jei kas paklaustų, ką galėtum padaryti dėl jų- manau, vienareikšmiškai sulauktume atsakymo- VISKĄ. Taigi, nereikėtų vien tik iš neigiamos pusės kritikuoti egocentrizmą. Bet kokie žmogaus veiksmai, mano manymu sunkiai pateisinami tik tuomet, jeigu jie nukrypsta į kraštutinumus. O kraštutinį EGO reikia nuolat, sąmoningai koreguoti. Nekenkiant ir nepažeidžiant kitų teisių įmanoma sugyventi,

Rašo Kristina Survilaitė(Lietuva)

Buvo periodas, kai pavienis žmogus, jo jausmai buvo paminami, o viešpatavo karaliai, kunigaikščiai, imperatoriai ir t.t. XX-XXI a. nuolat žengiama žmogaus teisių gynimo keliu ir siekiama išaukštinti individą. Žurnaluose ir televizijoje akcentuojama, kad reikia būti originaliems, iššiskirti iš minios, nepasiduoti bandos jausmui. Dažnai girdžiu sakant: - arba tu lipi kitiems per galvas, arba kiti lips per galvą tau, - tavo teisė rinktis. Kadangi vyksta nuolatinė kova ir konkurencija, kiekvienas siekiame pasiekti kiek įmanoma daugiau, kad būtume pripažinti, o su pripažinimu ateina galia ir teisė valdyti. Šiuolaikinėje visuomenėje išgyvena tik stipriausieji, kurie nuolat siekia daugiau, nei gali pasiekti. Kadangi vyksta nuolatinė kova dėl išteklių, visuomenė yra pasidalijusi į dvi dalis: valdančiuosius ir valdomuosius. Kiekvienas pagal savo sugebėjimus bei ambicijas papildo arba vieną, arba kitą grupę. Gal ateis diena, kai bus akcentuojama, jog pavienis individas negali būti laimingas, kol žino, kad aplink jį yra daug nelaimingų, kai bus smerkiamas lipimas kitiems per galvas, kai nebus tokios ryškios teisių disproporcijos tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tada, tikriausiai, ir nustosime siekti valdyti kitus,

Rašo Dorota Skočik (Ispanija, Lenkija, Lietuva)

Žmonės yra iš tikrųjų labai keista rūšis, kuri ne tik žemę ir kitas gyvūnų rūšis bado privesti į visišką išnaikinimą, bet ir eina link to, kad išnyktų pati žmonija! Tai skamba gan neįtikėtinai, nes logiškas mąstymas kiša mums mintį, kad jeigu jau žmonės gyvena žemėje tiek tūkstančių metų, tai dar kelis tūkstančius tikrai pratempsim. Na o naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vien jau dėl klimato kaitos, po kelių dešimtmečių, ar net ankščiau, atsiras šimtai negrįžtamų pokyčių, kurie tiesiogiai palies mūsų kasdienį gyvenimą.
Galbūt viena svarbiausių tokio destrūktyvaus žmonių elgesio priežasčių yra būtent valdžios troškulys, apie kurį rašo Frankas. Ar iš tikrųjų mūsų kultura jau atsisakė savo dominacijos ir pranašumo tezės, ar tai įvyko tik moksliškame diskurse, o paprasti žmones visdar jaučia misija, kad turi gelbėti pasaulį ir plėsti savo "civilizaciją"?,

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)

Aš esu pasaulio centre, kas už mano akių ribų – neegzistuoja. Ir kai mirsiu - pasaulis jau nebebus.

Toks teiginis yra visiškai racionalus(čia sakau be jokios ironijos ar kritikos).

Bet štai ir galime pastebėti meilės svarbumą. Nes kai myliu vieną žmogų, pradėdu rūpintis juo, kas jis, tada rūpinuosi ką jis daro, ką galvoja ir ko trokšta. Suvokiu, kad ir nuo jo priklauso „mano“ pasaulis... jis tada ir yra pasaulio centre. Ir tai tinka kai kalbame apie kulturas, kitas šalis, gamtą, t.t.

Meilė ir pagarba, kurios savaime ateina po tikro susipažinimo, stumia mus nuo visiško egoizmo pozicijos.

Meilė padaro šį stebuklą – priverčia mus suprasti pasaulio ribas ne pagal mūsų akių ribų, o pagal mūsų širdies ribas,

Sėkla - Miguel Angel Núñez Escobar

2009-10-28T09:10:00.000+02:00

Miguel Angel Núñez Escobar, arba tiesiog Miguelangelu, kaip draugams įprasta ji vadinti, gimė 1957 metais

Paragvajuje. Ten užaugo ir tapo futbolininku, o 1982 metais išvažiavo į Portugaliją žaisti keliose komandose, tarp jų – Koimbros miesto klube. Vėliau tapo ir šio klubo treneriu.

Jis pasirinko Koimbros miestą, gyventi. Ten surado žmoną, vedė ir augina vaikus.

Jis pastebėdavo, kiek daug vaikų gatvėse be užsiėmimų, tai jį erzindavo. Jis visada tikėjo, kad sportas yra gal geriausias metodas socializuoti, auklėti, pateikti gyvenimo pamokas.

1996 metais jis paėma vieną kamuolį ir važiuoja į problematišką rajoną. Kviečia visus vaikinus ir merginas, kuriuos sutinka, kurie yra gatvėse be užimtumo arba žaidžia beprasmiškus žaidimus, ir kartu eina ieškoti aikštės. Kai randa, pastato du akmenis vienoje pusėje, du kitoje pusėje, taip pasidarydami vartus. Miguelangel skiria vaikus į komandas ir pradeda aiškinti futbolo žaidimo instrukcijas, bet ir tuo pačiu metu apibrėždamas ką tas sportas gali suteikti žmogaus gyvenimui, kokias pamokas – pvz.- draugija, bendradarbiavimas, susikaupimas, pagarba.

Nuo tos dienos, per daugiau nei 10 metų, jis vienas, be jokios paramos, paimdavo savo mašiną, įdėdavo kamuolius į bagažinę, ir važiuodavo į problematiškiausius rajonus ieškoti vaikų, kurie be užimtumo, be sporto, yra kaip lengvos aukos nusikaltimų pasauliui.

Kai susipažinau su juo, 2007 metais, jam buvo 50 metų ir nusprendė įstoti į Koimbros Universitetą, į socialinio darbo specialybę, kad galėtų su diplomu ir pagrindu vis geriau įgyvendinti savo svajonę – rūpintis vaikų užimtumu, auklėjimu.

Jis buvo mano kursiokas, tada buvau pagal Erazmo programą tame universitete, ir greitai tapome gerais draugais, jis labai nuoširdus ir paprastas žmogus. Tada prisimenu, kad jis dažnai skųsdavosi, kad nerasdavo rėmėjų ir kad savivaldybė vis delsdavo suteikti paramą... Vienas organizuodavo varžybas, čempionatus tarp rajonų, pirkdavo iš savo lėšų kamuolius, uniformas, batus. Didžiausia problema visada buvo rasti tinkamas aikštes, turėdavo visada improvizuoti.

Bet sužinojau, kad praeitais metais, keletas Portugalijos televizijų sužinojo apie Miguelangelą ir padarė reportažus. O su visuomenės spaudimu, galų gale, 2008 metais Koimbros savivaldybė oficializavo šį projektą ir suteikė bent minimalią paramą.

Dabar Miguelangel nori plėsti šią idėją visai Portugalijai.

Turime minėti ir gerbti tokius žmones, kaip Miguel Angel Núñez Escobar, kuris mums savo veiksmais parodo, kad galime pakeisti pasaulį dabar, mažu žingsniu, panaudodami paprasčiausiai ką turime, mūsų sugebėjimus. Dar rodo, kad viskas yra įmanoma kai norime, ir niekada nėra per vėlu - jis įstojo į bakalauro studijas kai jam 50m., dabar galvoja apie magistratūrą,

Vladas Bartochevis

apačioje radau neseną trumpą įrašą, kur Miguelangel pasirodo:

Mano nuomonė,

2009-10-22T10:09:00.000+03:00

Geriausi protai, labiausiai išsilavinę žmonės, aktyviausi žmonės - kai tik turi galimybę išvažiuoja į ten, kur savo kvalifikacija ir pastangos bus vertinami 3 ar 4 ar 5 kartus daugiau. Kartais šalys turi daug lūkesčių, tačiau pati nesudaro sąlygų, kad savi piliečiai galėtų realizuotis. Ir tai vyksta būtent toms šalimis, kurios labiausiai reikia savo geriausių žmonių.

Rašo N’cok Lama (Bisau Gvinėja/Portugalija)

Ta šalis, kuri nesudaro priemonių priimti savo studentų, rizikuoja juos prarasti. Kalbėsiu apie mano šalies pavyzdį. Bisau Gvinėja paruošė žmones, kurie pastaruoju metu dirba medicinoje, ekonomikoje, Pasaulio Banke, Jungtinių Tautų Organizacijoje... Žmonės labai gerai paruošti įvairioms sferoms. O tie žmonės paprasčiausiai išvažiavo. Šalis turėtų turėti rimtą ir ilgalaikę plėtojimo politiką, taip pat pasiūlyti bent minimalias sąlygas savo išsilavintiems žmonėms. Tačiau kai vyriausybė nesirūpina tuo - praktiškai skatina “protų pabėgimą”.

Daugelis būdamas užsienyje, gaudamas paramą ir tinkamus įvertinimus, vis svajoja, kad jeigu savo šalyje gautų tokias galimybes, jos tikrai nepaliktų ir padėtų jai būti vis stipresnei, ir būtų laimingas.

Galiu dar pasakyti kitą pavyzdį - Portugalija, kuri taip ignoruoja savo kvalifikuotus piliečius, ir tik stebi kaip jie atneša daug pelno, įvairiose prasmėse, Ispanijai, Anglijai, Amerikai, t.t.

Baigę mediciną labai gerai pasiruošę jaunuoliai dirba statybose, ir tada tik laukia progos išvažiuoti į kitą šalį, kur galės realizuotis, o ne tik išgyventi.

Aš esu čia, Portugalijoje, negaunu paramos iš mano šalies (Bisau Gvinėjos), nežinau kas bus iš manęs kai grįsiu. Bet galvoju grįžti ir siūlyti mano gebėjimus ir jėgą...Tikiuosi, kad priims mano pasiūlymą, o neatsuks man nugaros,

Rašo Eva Gedris (Lietuva/Lenkija)

Jau keli metai geras darbuotojas turi būti išsilavinęs, kompetetingas, su patirtimi ir pan. Apie kokią patirti galime kalbėti po studijų baigimo? Piktinosi dėstytojai, piktinosi studentai, bet taip yra. Jaunas žmogus baigęs vidurinę stoja tęsti mokslus. Viskas gerai jei tėvai gali sau leisti mokėti už jo mokslus, neblogai jei dar jo vidurkis leidžia jam būti geriausių studentų sąrašuose. Bet ne visada taip gerai būna. Be to, studentui dar reikia už kokius nors pinigus gyventi. Taigi nusprendžia geriau eis dirbti nors jo vidurkis ir nukentės. tvarkoj vieną problemą išsprendėm. Kitas dalykas, jis baigia studijas ir toliau dirba picerijoje? Įsigijęs aukštąjį išsilavinimą bando ieškoti geresnio darbo, su geresniu atlyginimų. Neranda, nes visur reikia patirties, kurios jis neturi .... o kaip turės jei nieks nenori jo įdarbinti. Sunku.

Pvz. Baltarusijoje studentas gali studijuoti nemokamai jei įsipareigoja valstybei po studijų kelis metus (o jei neklistu 5) dirbt valstybės įmonėse. Tartum viskas gerai, tik kodėl nemažai studentų verčiau tūkstančius mokės nei įsipareigos. - Išsiųs mane kur į kaimą, turėsiu dirbti blogiausius darbus. O gal aš turėsiu galimybę išvažiuoti į užsienį. Aš juk laisvas pilietis, nors nedemokratinėje valstybėje- aiškino man vienas iš baltarusių. Kaip nevertintume situacija, pasekmės tokios pačios - prarandame darbingus, protingus ir išsilavinusius žmones, kurie išvažiuoja gerinti ekonomiką į kitas šalis,

Rašo Dorota Skočik (Ispanija, Lenkija, Lietuva)

Tiesa sakant man labai patinka gyvent pasaulyje, kur kasdien sutinku įvairių kultūrų, papročių ir tradicijų žmones. Juk tiek daug galima išmokti iš žmonių, kurie užaugo ir gyveno kažkur labai toli nuo mano gimtųjų namų! Tai naturalu, kad žmones ieško savo vietos, kartais net labai toli nuo savo namų: juk valstybių sienos buvo sukurtos ne taip jau seniai.
O iš kitos pusės, man labai gaila, kad iš Lietuvos išvažiuoja tiek daug jaunų, išsilavinusių ir ambicingų žmonių. Tarp jų ir aš. In neaišku kiek dar laiko taip klaidžiosių, galbūt visą gyvenimą. Suprantu visuos tuos, kurie nori išvažiuoti, tuos kurie nori grįžti, tuos kurie klaidžioja ieškodami savo senų šaknų arba naujos vietos jiems įsileisti. Taip jau išeina, kad visi skuba ten, kur sukurtos geresnės sąlygos augimui ir vystymuisi. Vis dėlto kažkaip jaučiuosi skolinga savo šaliai, ne tiek valstybei, kiek savo aplinkai, šeimai, draugams ir viesiem žmonėms, kurių dėka esu tokia, kokia esu. Tiesiog neįmanoma visko paprasčiausiai palikti, norisi grįžti ir kažka gražaus padovanoti visiem tiem žmonėm,

Rašo Renata Kovzan (Lenkijos/Lietuva)

Taip išvažiuoja, ten gyvena, siekia ir pasiekia savo tikslus, jaučiasi labiau išsilavinę, bet daugelis taip ir nesijaučia iki galo laimingais ar patenkintais, kodėl, nes jaučia pastoviai nostalgiją, gailestį kad visa tai galėtų pasiekti ten kur jo protėvių žemė, būti laimingam ten kur buvo laimingas jo tėvas, ar žmogus kuris jį pažino ir pamilo ne iš to ką jis pasiekė o matant ji auganti, bręstantį... " Todėl žmonės tokie, ne visi, bet mano manymu daugelis, kurie gyvena ar gimę tokiose šalyse kaip Lietuva pasmerkti jaustis negalintys pasiekti savo tikslų (dėl valstybes) arba pasiekė jaustis visiškai laimingam (del nostalgijos)

Rašo Valdonė Giniotytė (Lietuva)

Toli neieškant, patyrinėjus Lietuvos protų nutekėjimo problemą, matyti, kad išvykę jauni mokslininkai ne tik nori kelti savo kvalifikaciją, dirbti pasaulinio lygio mokslo centruose, susipažinti su pasaulinėmis mokslo tendencijomis, vykdyti inovacinius tyrimus. O kur dar ekonominių sąlygų skirtumas ir savos šalies liūdna mokslo bei studijų situacija.

Man gaila Valstybės, nes iš jos bėga gudrūs žmonės. Dar labiau gaila tų gudrių žmonių, nevertinamų ir nesaugomų valstybės, kurie vis dar nepabėgo,

Ar įmanoma nebūti centre?

2009-10-22T10:03:00.000+03:00

Rašo Frank Van den Berg (Olandija)
Galime žiūrėti į mūsų Istoriją ir pastebėti, kad žmogus yra visada linkęs turėti tokią viziją apie pasaulį, kurioje jis yra centre.
Mikalojus Kopernikas buvo tas, kuris paneigė sukurtą teoriją, kad Žemė yra Visatos centre. Po to klydome pritaikydami darvinizmą tokiu būdu, kad baltaodžiai būtų pranašesni, pateisindami vadovavimus prieš kitas tautas.

Toks polinkis turėti tokią pasaulėžiūrą, kurioje “pirmasis asmuo” ar ta grupe, kuriai asmuo priklauso, turi pagrindinį vaidmenį, turėtų mus pažadinti. Su tokiu mentalitetu kuriame ir valdome pasaulį, ir už tai keliu klausimą - ar nebūtų geriau nenorėti viska valdyti? Žinau, kad šiais laikais jei nelaikysime visko vairo, galime likti be duonos, užtai čia ne variantas. Kitas variantas būtų pakeisti mūsų mąstymą. Po to, kai paneigėme egocentrizmą, etnocentrizmą ir egocentrizmą, galbūt galėtume taip pat paneigti antropocentrizmą.
Čia, Olandijoje, jau turime gyvūnų partija, kuri siūlo šią pasaulėžiūrą. (Dėl įdomumo, čia jos svetainė: www.partyfortheanimals.nl ). Galvoju, kad yra geras žingsnis, tačiau nelaimė yra tokia, kad ši partija turi tik vieną vienintelę temą – gyvūnų teisės ir gamtos apsauga. Ir štai vėl prieiname prie to paties – skirti save, savo grupę ar nuomonę į centrą,

Mano nuomonė,

2009-10-15T00:27:00.000+03:00

Barack Obama yra apdovanotas su Taikos Nobelio premija,

Rašo Kristina Survilaitė(Lietuvos):
Mano nuomone,tokia prestizinė premija yra labai svarbi ir ji tūrėtų būti skiriama žmogui už viso gyvenimo nuopelnus, todėl aš manau, kad jis dar per mažai nuveikė, kad galėtų gauti ją. Neteigiu, kad jis jos nevertas, bet bent jau aš apie jo tokius ypatingus nuopelnus negirdėjau, todėl galbut galima sutikti su nuomone, kad jam ši premija suteikta su savotišku avansu :) tikriausiai nemaža įtaka apsisprendimui tūrėjo tai, kad Obama tapo pirmasis juodaodis JAV prezidentas, be to, Barako Huseino Obamos II (toks jo visas vardas) tėvas, jei neklystu, musulmonas. Tūrint mintyje rugsėjo 11, amerikiečiams buvo didelis žingsnis į priekį. Manau, musulmonai neišsirinktų savo vadovu amerikiečio baltaodžio kataliko,

Rašo Eduardo Mendes Barbosa(Brazilijos):

Man tik atrodo per anksti, nes, mano nuomone, jis dar nespėjo padaryti labai daug konkretų dalykų. Bet man reikėtų pažiūrėti į Nobelio premijos istoriją, nes gal yra įprasta apdovanoti žmogų, kuris dar tik pradėda savo pagrindinę trajektoriją,

Rašo Simona Židonytė(Lietuvos):

Manau, kad toks Nobelio komisijos žingsnis buvo per greitas, gal netgi išsauktas Obamos populiarumo, kuriuo jis dabar gali apsigirti. Nederėjo jam įteikti, bent jau dar ne šį kartą

Kazkaip atrodo, jog net patį nobelio premijos specifiką ir svarbą sumenko. Mano nuomone, Nobelio premijas, bent jau iki šiol kurios buvo skiriamos atitikdavo realią situaciją, ilgalaikius nuopelnus ir pastangas ja gaunant, o dabar inauguravo ką tik, ir štai jau gavo,

Rašo Vladas Bartochevis(Brazilijos/Lietuvos):

Galbūt atrodo anksti bet, kaip paaiškino Nobelio premijos komiteto atstovas, kartais įteikiama Nobelio premija kaip skatinima.

Obama dar neįgyvendino daugumos savo taikos planų, tačiau, mano nuomone, nusipelno šį apdovanojimą dėl savo pastangų pagerinti klimatą pasaulio politikos. Už dialogus ir susitarimus jis yra pasirengęs nusileisti, ir jau keleta kartų tai padarė. Tūrėti tokią poziciją, būdamas galingiausias pasaulio vadovas, įtakoja visus,

Savaitės tekstas - Nėra taškų

2009-10-15T00:11:00.000+03:00

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilijos/Lietuvos)

Kas yra tikra? Kas yra tvirta? Kuo galime remtis?
Labai svarbu į tai atsakyti, kad galėtume pamatyti gyvenimo prasmę arba bent tikro gyvenimo eigą. Gal galų gale suvokti, kad nėra kelių, o tik srovės. Ir tada jau nebebandyti žygiuoti, o - plaukti.

Žiūrime į Visatą, į pasaulį ir į mūsų kūnus ir širdis, ir pastebime vieną bendrą žinią – nėra nieko tvirto, viskas yra lankstu.
Bet yra tik du dalykai visoje Visatoje, kurie yra tvirti. Vienas yra žmogaus branduolinė dalis - žmogaus esmė (tyriausios vertybės). O kitas yra ir vienintelė tiesa – ši akimirka.

Žiūrėkime pro teleskopą – tarp galaktikų viskas auga ir susimažina, miršta ir gimsta, dabar ramu o po sėkundės – sprogimas...viskas juda ir kinta.
Žiūrėkime pro langą – karšta, šalta. Sniegas, lietūs, saulė. Ramybė, uraganas, žemės drebėjimas (sekundžių klausimas)... Nuo skruzdėlių gyvenimo mūsų kieme, iki liūtų gyvenimo džiunglėse, pastebiame bendrą išvadą – judesiai, lankstumas...negalima tikėtis ateinančios akimirkos, juk yra tik ši akimirka.
Dabar žiūrėkime į mūsų kūnus ir širdis – sėdame ir klausome gražiausią dainą – po penkto karto turime atsikelti ir pakeist dainą, nes nusibosta. Atvykstame prie įspudingiausio krioklio, kuris yra pasislėpęs tarp nuostabiausios gamtos ir sakome: amžinai noriu čia būti ir žiūrėti į šitą vaizdą... tai poezija tiktai!... Iš tikrųjų tuoj judėsime iš ten. Valgome pas mama skaniausią tortą – jei drįsime paprašyti ketvirtą gabalą – vėmsime. Sėdime su smagia kompanija ir kalbame smagiai apie įdomiausią ir svarbiausią temą – tuoj atsiras svarbesnė ir įdomesnė tema. Dirbame visą gyvenimą, atsargiai rūpinames savo sveikata, rūpinames savo artimais ir neartimais žmonėmis, stengiames turėti gražų ir ramų gyvenimą, o staiga iš nieko susirgstame.
Dar atkreipkime dėmesį į religijų ir mokslų pasaulį. Matome, kad kasdien atsiranda nauji faktai, nauji suvokimai...kasdien mokslinės ir religinės tiesos tūri būti atnaujintos.

Štai kaip esame ir viskas aplink mus yra, ir sako tą patį – nieko nėra pastovaus, turime būti lankstūs.
Bet kaip įgyvendinti tą lankstumą nelengvabūdiškai? Nes įsiparejigojimas, pažadai, galų gale galioja tik tą akimirką, kai noras sutampa su tiesa, t.y.- šia akimirka. Tačiau sekančią akimirką gali būti kitomis spalvomis, tada kita tiesa, tada ir pateisinti kiti norai.

Į visą tai galime žiūrėti pozityviai, kad gyvenimas pats pateisina nuomonių pasikeitimus, galime neprisirišti prie vakararykščio mūsų klaidingo sprendimo.
Bet kažkodėl tas lankstumas man duoda kažkokį neramumą. Gal dėl to, kad lankstumas gali labai lengvai tapti lengvabudiškumu ir tada labai prilygsta džiunglių ir žmonių gyvenimui.
Norėtusi pasakyt “taip ir bus rytoj” “visam gyvenimui”. Norėtusi tvirtumo, bet ar įmanoma? Na, palieku šį klausimą.

Gal ta mūsų branduolinė dalis yra visa paslaptis kaip atskirti žmogaus gyvenimą nuo žvėrių gyvenimo?
Nes gal visas gyvenimo menas yra galu gale suvokti, kad tiesa yra ši akimirka, ir į šią tiesą reaguoti remdamasi vientinteliu tvirtu dalyku – mūsų esme. Gal šitaip,

Sėkla - John Lennon

2009-10-15T00:00:00.000+03:00

Lennon gimė 1940 metų spalio 9 dieną Liverpole(Anglija) ir buvo nužudytas 1980 gruodžio 8 dieną Niujorke(JAV).

Jis pripražintas vienu įtakingiausių XX a. žmonių. Charizmatiškiausias The Beatles narys, su Paul McCartney sukūrė daugelį dainų, ir šis kompozitorių duetas (Lennon/McCartney) tapo vienas iš garsiausių visų laikų.

Sukurdamas saldžias meilės dainas ir tuo pačiu metu kalbėdamas ir elgdamasi provokatyviai (kaip per vieną interviu, kai jis pasakė, kad The Beatles yra populiaresnis nei Jėzus, kad Krikščionybė gali išnykti dėl to kas dabar vyksta ir jau nuo pirmų dienų vyko, kai Jezaus apaštalai viską sugadino ir pradėjo painiuoti viską dėl savo interesų. Ir tai tada sukelė daugelio žmonių pyktį), taip jis buvo mylimas ir nekenčiamas.

Laikui bėgant jis atsiskyrė nuo Beatles ir nuo dueto su McCartney ir rašydavo vienas savo dainas, kurios vis prarado saldumą ir įgyjo kartumą ir gilumą.

John Lennon buvo ieškotojas. Bandė suprasti pasaulį, žmogų ir neapgaudinėti savęs. Visa tai po truputį atsispindi jo kūryboje. Jis stėngesi žiūrėti į gyvenimą į akis, ir ką pastebėdavo išeidavo paskui iš jo lūpų ir elgesio. Jis gerbė tik savo sažinę, ir nekreipė dėmesio į tradicijas, į moralines taisykles. Jis nesutiko vaidinti gyvenimo žaidimuose.

Kaip pavyzdį iš jo kūrybos galime paminėti “Strawberry field forever”. Joje jis sako: “...yra lengva gyventi su užmerktomis akimis, painioti viską... yra vis sunkiau būti savimi... nieko jau nebėra realaus... leisk man stumti tave iš šio medžio ir tada ateisi su manim į braškių laukus...”

Kitas pavyzdys: “We all shine on”(Instant Karma), kai jis kviečia mus atsibusti greitai, nes tuoj jau mirsime, ir suvokti, kad mes visi esame šviesa - kaip mėnulis, žvaigždės ir saulė.

Kita daina, labai garsi “Imagine”. Visa daina yra kaip taikos himnas. Ten yra ir sakinys, kuris įkvėpė Kablelio igyvendinimą – “...gali vadinti mane svajotoju, bet aš nesu vienintelis...”

Jis nebuvo angelas, galime rasti daug blogų pavyzdžių jo gyvenime, bet kai žiūrime plačiai į visą jo istoriją, matome, kaip atsiskleidžia po truputį taikos, meilės ir tiesos ieškojimo gėlės.

Būdamas ieškotojas, bandė vis žiūrėti toliau, neleisdamas savęs sustabdyti dėl kitų nustatytų taškų...ką Kablelyje būtent bandome daryt.

Keletas Lennono sakinių:

“Ko labiausiai bijau – būti normalus”.

“Nesivilkite mane pamatyt už kieno nors barikadų, nebent jei tai bus gėlių barikados”,

“Galvokite globaliai, bet veikite kaimynuose”,

“Gyvenimas yra tai, kas vyksta, kol mes darome kitus planus”,

“Aš tikiu viskuo ką Jėzus pasakė – meilė, gėris, pagalba kitiems. Bet netikiu to, ką žmonės sako, kad jis sakė”

“Tu darai savo pačias svajones ir gyvenimą. Tai visada sakiau su The Beatles, ar ne? Tai visada sakiau su Yoko, ar ne? Ir tai sakau dabar. Daryk savo pačią svajonę ir gyvenimą. Netikėkis, kad Jimmy Carter arba Ronald Reagan arba John Lennon arba Yoko Ono arba Bob Dylan arba Jėzus Kristus darys už tave. Tu turi daryt pats. Tai yra tai, ką didžiausi išminčiai sako nuo pasaulio pradžios. Jie gali parodyti kelią, palikti instrukcijas įvairiose knygose, kurias žmonės pradeda vadinti šventomis (ir dažniausiai garbina tų knygų viršelius, o net pamiršta turinį), bet instrukcijos yra čia visur, kad visi pamatytų, visada buvo ir visada bus. Nėra nieko naujo po saule. Visi keliai veda į Romą. Ir kiti negali to padaryti už tave. Aš negaliu pažadinti tavęs. Tu gali atsibusti. Aš negaliu gydyti tavęs. Tu gali gydytis.”

Apačioje daina “God”. Čia yra kaip vieno žmogaus santrauka...žmogus, kuris visą gyvenimą ieškojo.

Šitą dainą galima klausyti lengvabūdiškai, bet ir galime pabandyti suprasti gilią žinią, kuria jis bandė pasakyti. Gal šita daina reiškia tiktai nusivylimo akimirką... O galbūt brandaus suvokimo akimirką?

Kalbėti viltimi - ketvirta pamoka

2009-10-14T10:01:00.000+03:00

Esperanto - Lietuvių

Ni ne vivas por mangi, seb mangas por vivi - Mes ne gyvenam. kad valgytum bet valgome. kad gyventum.
Ni lernas, per ke ni sciu - Mes mokomes tam, kad žinotume.
Mi venis por vidi vin. - Atėjau pamatyti Tavęs.

Veiksmažodžio formos:
Esti - bendratis (būti)
Estis - būtasis laikas (buvo)
Estas - esamasis laikas (yra)
Estos - būsiamsis laikas (bus)
Estus - tariamoji nuosaka (būtų)
Estu - liepiamoji nuosaka (būk)

Paruošė: Dalicija Szuszczewicz

Gyvenimo prasmė

2009-05-15T00:41:00.000+03:00

Rašo Vladas Bartochevis
Nuo tada, kai sukuriau Kablelį, stengiausi nerašyti pirmu asmeniu. Bet šįkart, šiame tekste, kai noriu kalbėti apie gyvenimo prasmę, leisiu sau akvaizdžiai naudoti žodį “aš”. Neieškosiu teorijų ar argumentų mano proto gilumoje, paprasčiausiai papasakosiu truputį kas buvo, čia visai neseniai, mano gyvenime, faktus! Tiesa, ne pačius įvykius, bet mintis ir įsitikinimus, kurie kilo iš jų...
Ir kaip sako vienas geras ir išmintingas draugas Andrius – buvo, yra faktai, tai yra tikra. O ieškodamas atsakymų sąmonėje, proto gilumoje – galime rasti, bet kitaip nei tų faktų, kurie buvo ir galime prisiminti ir netgi pajausti, tie atsakymai gali būti ne tikri.

Aš išgyvenau tokią krizę, kuri atrodė kaip žemės drebėjimas, kuris privertė viską sujudėti kas buvo manyje, netgi tvirčiausius įsitikinimus. Rezultatas - buvo nemažai dulkių...
Įdomu, kad šita krizė truko apie 40 dienų.. simboliškai.
Iš tikrujų ji nekalta dėl visų tų sugrovimų, ji tik atėjo parodyti man, kad tie pagrindai, kuriais pastačiau savyje namus ir didžiulius pastatus, buvo netikri, arba bent - netvirti.
Šita krizė atejo man suteikti šansą iš naujo pastatyt viską, dabar atsargiau, išmintingiau, tik su tikru pagrindu. Tačiau kas ta tikra gyvenimo prasmė, kuri gali suteikti tą tikrą pagrindą?

Vienas iš vertingiausių dalykų, kurį girdėjau per tą krizę, buvo Comunione e Liberazione susitikime, kai kalbėjome apie skirtumą tarp optimizmo ir tikros vilties.
Iš tikrujų, optimizmas labai remiasi tuo, kad saulė švies, kad valgysime kažką skanaus per pietus, pavyks keliauti į tą ar kitą šalį, turėsime tą mašiną, būsime su tuo žmogumi, gausime tą postą, tapsime sodininku, advokatu ar prezidentu.
Bet visa tai yra apgaudinėjimas, kai visa tai yra tam, kad gyventume tą dieną, ar tą gyvenimą...
Juk kai yra tas pagrindas, ta tikra viltis, ir tada džiaugsmas nesibaigia po to, kai pavalgeme ar po to, kai tapome prezidentu, ar po to, kai gavome tą ar kitą apdovanojimą - netgi po lietumi galime jaustis ramūs, juk tada tas lietus ne tik šalčio ir problemos...ir tada ta saulė yra ne tik šilumos ir spalvų.

Aš visada sakiau, kad mums reikia pajausti kiekvieną akimirką, pasimėgiauti tuo paprastu puodeliu kavos; stebėti saulėtekį ir saulėlidį (beveik taip formaliai ir susikaupę, kaip kariai klausantys himną); palydėti tą rasos lašą krentantį per lapą, t.t. Bet tos akimirkos turi būti tęsiniu iš kažko didesnio, turi būti dalimi iš konteksto, o ne paprasčiausiai pradžia ir pabaiga.
Galime reikšminti akimirką, kai ją suprantame kaip dovaną. Bet suprasti ją kaip savarankišką įvykį – tampame priklausomais, šokame iš džiaugsmo į liūdėsį ir iš liūdėsio i džiaugsmą, galu gale jaučiames beprasmiškame žaidime, kurio prasmė yra laukti kitos akimirkos. Galime žaisti šį žaidimą nuo ryto iki vakaro, nuo gimimo iki mirties.
Bet negali būti tik tiek. Ir mūsų širdys natūraliai nesutinka, kad būtų tik tiek.
Galime susitaikyti, kad grožis, laimė ir meilė yra kaip banga, kurią patiriame ir po to tenka laukti kitos. Bet yra žmonės, kuriems tai netinka, tai per mažai ir su tuo nesusitaiko. Norisi tikros laimės, tikros meilės upės, į kurią galime pasitikėdami, šokti iš galvos, būti joje, ir amžinai jausti tą pastovią ir ramią srovę liesdama mus..ir net nepastebėdami - ji nešia mus.

Tikros laimės ir tikros meilės yra tikro gyvenimo šaltiniai. Tai jausdami, tą srovę (kuri dažniausiai eina prieš pasaulio srovę), ar atmerktomis akimis ar užmerktomis akimis, suvokiame, kad nepasiklysime.

Sėkla - Rose Busingye (Uganda)

2009-05-15T00:40:00.000+03:00

Šįkart, Sėklos dalyje, papasakosiu truputį apie Rosę Busingyę. Ji vadovauja Meeting Point Kampaloje (Uganda). Šita organizacija bando padėti moterims, kurios serga ŽIV, ir vaikams, kurie prarado savo tėvus dėl šios ligos.

Tiesa, ne aš papasakosiu apie ją, paprasčiausiai kopijuosiu čia keletą jos žodžių.. taip geriau suprasite kas yra Rose ir kas yra Meeting Point.

Pokalbiai yra ištraukti iš itališko dokumentinio filmo “Greater defeating AIDS”.

Rose: (Kalbėdama apie savo darbą) Kartais pasakojant daug netenkama. Šiame pasaulyje per daug kalbama, reikia pamatyti.

Leonardo Lucchi (dokumentinio filmo režisierius): Reikia pamatyti. Reikėtų daryti.

Rose: Net ir negalvojant apie tai, kad reikia daryti. Nes galiausiai darydamas pavargsti. O kai matai ir susijaudini, tai tave išjudina. Kai pradedi, sakai, einu daryti, atsibosta, nes bedarant atsiranda vis daugiau dalykų, kuriuos reikia padaryti, negu gali įsivaizduoti. Pavyzdžiui, noriu pagydyti ligonį, rytoj jų jau du, jau trys, jau keturi, jau penki, jau šimtas.

Leonardo: Ta moteris, stora, kuri šoko, kuo ji vardu?

Rose: Aida. Man sakė, kad ji neserga. Ir kad duotų mums maisto, turėjo dar kartą atlikti ŽIV testą. Sakė, kad mano moterys yra patenkintos, pilnos sveikatos, todel netiesa, kad jos serga. Taigi atrinko storesnes ir atliko testą. Tuomet susijaudino, sakė “vargšės...vargšės moterys, turime ką nors padaryti” Ir man atvežė dėžes prezervatyvų. Moterys tiesiog pasiuto. Jos sakė, tai tokią pagalbą gali man pasiūlyti? Aš prarandu žmones, kuriuos myliu, mano vyras miršta, palieka mane su šešiais vaikais, našlaičiais... Ir pagalba.. reikia kažko daugiau nei prezervatyvai!

Leonardo: Mes visada vėluojam...

Rose: Ne, problema ta, kad mąstymas.. nežinau... Reikia galvoti giliau, nes gyvenimas nėra tik seksas! Gyvenimas yra kažkas daugiau. Tikrai daugiau, nes jau esu užsikrėtęs. Tai kodėl turėčiau saugotis?

Tai kodėl turėčiau apsaugotis kitus? Kas jie tokie? Bet jei supranta, kad pats yra vertybė, tuomet supranta, kad ir kitas yra vertybė, tuomet nori jį apsaugoti.

Čia nerasi nė vienos, kuri negeria vaistų. O kituose projektuose gali pamatyti, kad atsisako gerti vaistus, nes tas ilgas procesas, atsiranda šalutinis poveikis, matai, koks daugelio moterų pilvas.. tai dėl vaistų šalutinio poveikio. Kartais pradeda gerti vaistus, o kai pajunta šiuos simptomus, nustoja. O šios moterys... net jei joms duosi akmenis, suvalgys!!!

Rose: Galiausiai nugalėti ŽIV yra būtent tai: pasakyti, žiūrėk, gyvenimas turi vertę, apsaugokim ją. Net jei iki mirties liko dvi dienos gyvenimo, dešimt dienų ar vieneri metai, liko treji metai... verta gyventi... nes tam yra priežastis... Ir matei, kad kitą dieną eina dainuoti kartu su kitais... Dar kitą dieną pasidaro šukuoseną. Kitą dieną susitvarko drabužius. O kai sakoma: „o, kad būtų skiepų...“ Net jei būtų skiepai, jei žmogus nežino gyvenimo vertės, skiepai taip pat neturėtų prasmės.

Rose: Aš visko mačiau, mačiau karą, ligą, mačiau įvairią neteisybę ... visko mačiau... žinau, kad viskas turi prasmę. Net jei sakytume, kokia mirties prasmė... kokia gyvenimo prasmė? Valgyti, miegoti o po to numirti? Vienas mano draugas, bet ir pacientas, tai pasako, sakydavo man, kad ir mirtis turi prasmę. Jei neturėtų prasmės, kodėl ji būtų? Kaip vaikas gimsta turėdamas pilvą, tai reiškia, kad bus kažko valgyti. Nes pilvas yra ženklas, kad bus maisto kurį bus galima ten įdėti. Ir jis sakė: mirtis negali būti pralaimėjimas, negali būti bausmė... reiškia, kad yra Kažkas dar didesnio! Yra!

Rose: paprašiau moterų tylos minutės, kad galėtume pasimelsti už mirusius ir už likusius vaikus, kurie prarado namus (po uragano Amerijoje – JAV).

Viena moteris atsistojo ir tarė: Kai mus sutikai, nesimeldei ir nenoriu, kad dabar, kai greitai mirsiu, kad kas nors susitiktų mano vaikus ir tik melstųsi. Ir mes norime taip mylėti kaip mus kažkas mylėjo.

Per 4 savaites jie prikaupė pilną sunkvežimį. Aš beveik apsiverkiau, nes aš nebuvau kaip jie... bet mane tai sujaudino. Paskambinau daugeliui žmonių... Italijos ambasadoriui, JAV ambasadoriui. Tarp amerikiečių buvo vienas žurnalistas, kuris atvyko ir keliaudamas čia pasipiktino ir sakė: „Ne, ne, neteisingai, kad kažkas atiduoda visą ką turi. Šie žmonės nieko neturi. Tas, kas teikia labdarą, daro tai iš to, kiek turi per daug, o ne visa tai, ką turi!“

Viena moteris, serganti AIDS: Kai sužinojome apie katastrofą Amerikoje, norėjau ką nors dėl jų padaryti, kaip Rose padėjo man, kai mane sutiko. Jų vaikai yra ir mano vaikai, norėjau, kad jaustųsi mylimi, norėjau mylėti juos, kaip mane mylėjo Rose. Taip su visomis moterimis iš Meeting Point, pradėjome dirbti, kad surinktume pinigų.

Vicky: Aš pasiruošiau mirčiai... pasiekiau tokį momentą, kai... nes skausmas manyje buvo visur... mano kūnas degė, tarsi ant manęs tekėtų rūgštis, kaulai degė, visas kūnas degė. Buvome užsidarė namie, su visais trim vaikais, aš sirgau, iki tol, kol – „Argi, nežinai, kad tavo vertė yra didesnė nei ligos vertė?“

Kai matau, kad kas nors palūžta, pradedu jiems pasakoti savo istoriją, jie nustoja verkti, pradėda judėti, pradėda eiti, gyventi.

*P.s.: apačioje Rose kalba, rodo truputį jos aplinką ir organizaciją, tačiau itališkai:

Laiškai ir emailai

2009-03-30T05:18:00.000+03:00

Rašo Vladas Bartochevis,
Šiandiena turime e-mailą, praktiškas ir greitas būdas rašyti draugams. Bet kažkaip kai galvoju rašyti draugams apie mano gyvenimą ir jausmus aš negalvoju apie greitumą.
Pripažistu, kad (ir man yra labai patogu rašyti emailus) irgi man yra sunku nepasiduoti e-mailų patogumui, bet bent dviems draugems bandau regulariai paimti poperių ir tušinuką ir rašyti – vienai labai gerai draugei, kuri gyvena Anglijoje ir vienai labai gerai draugei, kuri gyvena Brazilijoje.
Laiškas trunka vieną savaitę, kad iš Lietuvos atvyktų į Angliją, o iš Lietuvos į Braziliją – dvi, tris ir kartais mėnesį, kad atvyktų. Bet tai negąsdina manęs labai, nes kai rašau joms perduodu poperiui problemas, kurias išgyvenu ir jausmus, kurios jaučiu, kurie nepraeis taip lengvai, ir galbūt netgi palidės mane visą likusį gyvenimą.

Daugelis sako, kad noriu romantizmo sugrižimo, kad tik bandau parėmti nereikalingas tradicijas, kad kovoju prieš sroves, arba kad noriu būti skirtingas. Gal vienas iš tų paaiškinimų tinka, arba galbūt visi man tinka.
Bet iš tiesų, kai mąstau apie šias dvi komunikacijos priemones (laiškai ir e-mailai) ateina į mano mintis dvi skirtingos epochos: kai jausmai ir žodžiai pasilikdavo aktualus, nesvarbu kiek ilga buvo laiško kelionė... ir šiandienos epocha, kai tai kas buvo parašyta gali būti atnaujinti sekančią valandą su vienu nauju e-mailu.

Tuo kalbu apie dalykų tvirtumą ir silpnumą, apie vertę, ir e-mailas tinka tam, ką matome šiandien - kai tai ką pasako dabar niekaip negalime būti saugus, kad pakartos rytoj. Ką jaučiame šiandien yra tiek laikinai kiek galimybė atsirasti nauji faktai.
Atrodo šiandien vis rėčiau randame žodžius, kurie verti plunksnui ir poperiui,

2009-03-29T22:59:00.000+03:00

Praeitą savaitę Pedro Ivo(Hadenes) parašė labai drąsiai apie nacionalizmą:

Mums reikia visada klausti savęs kas yra nacionalizmas?Mylėti kūltūrą, kurioje gyveni? Kurioje gimei?Būti fanatišku už savo šalies vėliavą? Aš, pavyzdžiui, nesu ekstremalus nacionalistas, man labai mažai patinka šios šalies kultūros, kurioje gimiau. O tai yra neteisinga? Žinoma ne... Žmonija tik eis į priekį kai turės ne tautos mentalitetą, o supras, kad visas pasaulis yra savo tauta!,

Sukelė tada keleta nuomonių ir keleta Kablelio nariai parašė apie tai.

Rašo Petras Katinas, Lietuva

Pasisakyti apie nacionalizmą ir patriotizmą paskatino mane Vladas, kuris, turiu pripažinti, tai darė gana dažnai, o taip pat ir komentarai „Kablelyje“. Visų pirma siūlyčiau atskirti sąvokas „patriotizmas“ nuo „nacionalizmo“. Štai ką pateikia viena enciklopedija: Patriotizmas (iš lotynų k. patria 'tėvynė') – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais - aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, - tuomet tai laikytina nacionalizmu. Todėl labai svarbu, atskirti šias dvi sąvokas. Kaip galime pastebėti iš apibrėžimo, tai šios dvi sąvokos yra glaudžiai susijusios viena su kita, bet turi ir aiškų skirtumą – kitų tautų žeminimą.

Nacionalizmas, mano nuomone, nėra geras dalykas. Aukštinti savo tautą, o kitas žeminti, tai yra nepagarba ne tik kitiems, bet ir pačiam sau. Manau, jog kiekviena tauta turi savo privalumų ir trūkumų.

Svarbu yra suvokti, kad kiekviena tauta yra unikali ir, kad šį unikalumą reikia saugoti. Štai, kad ir ES, kur visos valstybių narių kalbos yra oficialios, o taip pat ES turi programas, kurios skatina, valstybių kultūrų puoselėjimą. Tai įrodo, kad žmonės suvokia kiekvienos šalies unikalumą ir nesistengia sumenkinti vienos ar kitos šalies. Aišku kiekvienoje šalyje yra grupė žmonių kurie stengiasi vienaip ar kitaip žeminti kitus. Bet dažniausiai, tai yra menkai išsilavinę žmonės arba šiaip marginalai.

Kiekvienos šalies pilietis turėtų būti savo tautos patriotas. Jis turi gerbti savo tautą, kalbą, papročius. Juk kiekvienas iš mūsų didžiuojamės savo šalimi. Pavyzdžiui, brazilai savo futbolo komanda, lietuviai krepšinio komanda, olandai savo malūnais, tulpėmis, futbolu. Tai tik keletas pavyzdžių kaip mes didžiuojamės savo šalimi, o tai ir yra patriotizmas, kuriame aš nematau nieko blogo ar smerktino.

Leisiu sau perfrazuoti Pedro Ivo paskutinį sakinį: „žmonija tik tada eis į priekį, kai pradės vieni kitus gerbti, neatsižvelgiant į rasę, religiją, socialinę padėtį, bet kartu ir gerbs vieni kitų tautinį ar asmeninį unikalumą!!!!!“,

_______________

Rašo Kristina Gedgaudaitė, Italija/Anglija/Lietuva

Man neatrodo, kad pagarba savo kultūrai ir nacionalistinės-diskriminacinės idėjos yra to paties medžio vaisiai. Taip pat nemanau, kad būti globalaus pasaulio piliečiu reiškia atsisakyti savo kultūros. Tiksliau priešingai, globalizaciją suprantu kaip kultūrų bendradarbiavimą siekiant bendro tikslo. Kiekviena kultūra turi tradicijas ir požiūrius, darančius ją ypatinga, leidžiančius būtent jai užimti tam tikra vietą globalaus pasaulio grandinėje. Žmonija tik tada eis į priekį, kai išmoks gerbti kitas tautas, o ne atsisakys nacionalizmo.

Ir ką iš tikrųjų reiškia atsisakyti nacionalizmo? Ar tai reiškia, kad turėčiau pamiršti lietuvių rašytojus, lietuviškas dainas, lietuvių kalbą... Tiesa, dažnai tai, kur prasideda ir baigiasi vienos ar kitos tautos ribos yra karo ir taikos "žaidimų" nulemtas atsitiktinumas. Bet manau, kad tai, kad užaugau apsupta tam tikrų žmonių ir patirčių klodo, tikrai bent truptutį nulėmė tai, kas esu. Net jei man ir būtų nepriimtina mano šalies kultūra, tai kas esu, apibrėžiu atsispiriant nuo savo kultūros.

Nežinau, ar kada visiškas tautų suvienodėjimas būtų kada įmanomas. Net ir dabar, kai tie patys vakarietiški rūbai ar Holivudo filmai pasiekia visiškai skirtingus pasaulio kampelius, kiekvienas juos priima savaip. Tačiau jei kada taip nutiktų, mano nuomone, tai būtų vienas didžiausių praradimų pasaulio sielai visų pirma kūrybiškumo atžvilgiu - ieškant naujų sprendimų ar naujų iššūkių,

Sėkla - Ludwik Lejzer Zamenhof

2009-03-29T14:45:00.000+03:00

Ludwik Lejzer Zamenhof(1859-1917), pasaulio pilietis gimęs Lenkijoje, 1887 metais sukūrė Esperanto kalbą su svajone kad ji taptų neutrali pasaulinė kalba. Kad visos tautos tūretų savo kūlturas ir kalbas, ir tuo pačiu metu vieną priemonę tarpusavio supratimui, ir taip - tarpusavio pagarba.
Jis yra vienas iš Kablelio įkvepejas,

Vladas Bartochevis

Žudyti vardan laisvės?

2009-03-21T11:04:00.000+02:00

Rašo Dorota Skočik, Ispanija/Lietuva/Lenkija
Kaip visi žinome, tam tikrose valstybėse karinė tarnyba yra privaloma. Kaikurios valstybės, pavyzdžiui, Ispanija, Prancūzija ar Italija irgi turi savo kariuomenę, bet tarnyba yra savanoriška. Juk aišku, kad visada atsiras žmonės, kurie norės išmokti valdyt ginklą ir tam tikrose aplinkybėse galės pašaudyt “vardan tėvynės” ir savo noru prisijungs prie valstybinės karuomenės..
Kyla klausimas: ar mums visdar yra reikalinga karinė tarnyba? Ar ir toliau žmones turės įvairiais metodais ieškot būdų, kaip pabėgt nuo tarnybos (kaip dažnai atsitinka Lietuvoje). Ar tikrai norime, kad kasnors žudytų vardan mūsų laisvės ar šiaip nežinia ko? Kokia yra jūsų nuomonė?

Kalbant šia tema galime prisiminti Izreli, apie kurį pastaruoju laiku nemažai girdime ir skaitome. Izraelyje karinė tarnyba yra privaloma vyrams, kaip ir moterims. Į sąrašą yra įtraukiami net imigrantai(!). Visdėlto net ten, nepaisant rimto konflikto su Palestina, atsiranda žmonės, kurie atsisako eiti į kariuomenę ir kovot prieš tariamą priešą. Aišku, kad net čia atsiranda žmonės kurie galvoja „kitaip“ ir nepaisant galimų rimtų pasekmių, lieka ištikimi savo įsitikinimams. Turiu galvoje mokinių ir studentu judėjima Shiministim. Plačiau apie tai- Sėklos dalyje, apačioje,

Ar tikrai grupelė kareivių pajėgtų iškovoti mums laisvę, tikrąją to žodžio prasme?,
_____________

Rašo Eduardo Mendes Barbosa, Brazilija

Jau seniai karuomenė nėra tautos SAUGUMO priemonė, o baimės įrankis užtikrinti VALDŽIĄ, kurios elgiasi lyg būtų „Dievo išrinktos“, o ne kaip tautos išrinktos. Įrankis kovoti už interesus, kurie dažniausiai susiejasi su ekonomikos galia.

Manau tokiose šalyse kaip Izraelis, kuri dažnai turi teritorinius konfliktus yra žymiai sunkiau nutraukti privalomą karinę tarnybą, negu ten, kur pastaruoju metu, nera istorijoje nebuvo tokių konkliktų. Mano rūpestis yra toks – ar yra galimybė kovoti prieš tai (teritorinius konfliktus) tiktai idejomis, diskusijomis, ieškant sprendimų, be ginklų panaudojimo,

____________

Rašo Kristina Survilaitė, Lietuva

Nuo senų laikų žmonės pykosi ir kariavo, tai yra užkoduota žmonijos genuose. Viena iš priežasčių kurti valstybę ir buvo apsauga nuo išorės priešų. Jei žvelgtume į kariuomenę iš žmogaus teisių prizmės, tai žinoma, žudymas, nesvarbu kokiu tikslu, ar ginant tėvynę, ar išliejant pyktį būtų negalimas, bet ne veltui labai pažangios vakarų valstybių teisinės sistemos bei įvairūs tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys smurto panaudojimo ribas, numato sąlygas, kada smurtiniai veiksmai yra pateisinami, viena iš tokių yra gyvybės atėmimas karo metu. Mano manymu, kariuomenė yra būtina. Tik klausimas, kokios yra jėgos panaudojimo ribos. Pagal tarptautinės teisės aktus yra draudžiama intervencija į kitos valstybės teritoriją, t.y. nei viena valstybė negali įsiveržti į kitos valstybės teritoriją ir ginklu jos užgrobti, bet XXI amžius ir eina ta linkme, kad tokie valstybių veiksmai būtų pasmerkti tarptautiniu mastu. Puikus pavyzdys yra karas tarp Rusijos ir Gruzijos. Nors tarptautinė bendrija, mano manymu, į šį konfliktą įsikišo per mažai, bet poveikis vis tiek buvo. Einama tuo keliu, kad valstybė po karo išpuolių būtų izoliuota ir išmesta iš tarptautinės bendrijos, o tai yra labai žiauri bausmė valstybei. Taigi, neišsiplėčiant, kariuomenė yra būtina, bet jos tikslai turi būti būtent valstybės nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo gynimas, o ne atskirų politinių grupuočių ar veikėjų užmojų tenkinimas.

Bet esu už profesionalią kariuomenę, jei žmogus nenori būti kariu ar eiti į kariuomenę jis neturėtų būti verčiamas tai daryti. Mano manymu tai pažeistų žmogaus teises, nes niekas negali būti verčiamas prievarta aukoti savo gyvybę. Jei yra žmonių, kurie tai daro savo noru ir pašvęs visa gyvenimą tam, tai kam reikia kitus žmones psichologiškai traumuoti ir versti eiti į kariuomenę,

_______________

Rašo Frank Van den Berg, Olandija

Mažai žinau apie organizaciją Shministim, bet atrodo ji nusipelnė visą pagarbą. Žmonės ir lyderiai Izraelyje turi suprasti, kad tauta yra kaip „sugalvota“ bendruomenė, ir kaip toks „idealas“ (nesakau, kad geras idealas), kad vienoje geografineje teritorijoje yra skirta tik tam tikrai nacijai, ir tai leidžia elgtis su kitais visokiais būdais. Beveik visos tautos turi kažkokias panašias problemas – žmonės nesutinka kad užsieniečiai gyventų jų šalyje.

Manau visi turi teisę atsisakyti karinei tarnybai. Visi, kurie yra už laisvę turi galvoti taip, nes privaloma tarnyba paruošia mums kovoti už valstybės idealus...bet pvz., gal atsitiktinai čia gimiau ir nepritariu šiems idealams.

Iš kitos pusės galime balsuoti ir pamatyti tautos nuomonę. Gal tautos dauguma norės, kad individas kovotu už ją. Priešingai atveju privaloma tarnyba būtų ir nedemokratiška.

Vis tiek mano nuomonė nesikeičia. Negerai kai individas su taikos norais kariautų kažkokiame kare ir ten atostovautų už neaiškią „tautos“ sąvoką. Filosofiškai jis galėtų būti netgi kitoje barikados puseje, kaip kažkoks vokietis prieš nacizmą Antrame Pasauliniame kare. Už tai manai visi turi teisę netarnauti karuomenei, nerizikuoti mirti už idejas, kurioms nepritaria,

________________

Rašo Aušra Bučytė, Lietuva

Niekada nesusimačiau ar karinė tarnyba turėtų būti privaloma. Išties aš esu už jos būtinumą, tačiau tai nebūtnai reiškia kasmetinį jaunuolių šaukimą atlikti pareigą tėvynei. Manau tikslinga yra kuomet visiems vyrams yra rengiami kelių savaičių apmokymai kas keletą metų. Tuomet nebūtų nei ilgų išsiskyrimų su šeima, draugais, nereiktų nutraukti mokslų ar palikti darbo. Štai su moterimis jau yra visiškai kita padėtis. Nemanau jog Izraelis elgiasi teisingai, karo prievolę primesdamas abejoms lytims. Iš esmės juk moters prigimtis skirta ne tam. Tačiau vis dėlto manau jog ir jos turi turėti pasirinkimo teisę, ir fiziškai stiprios, norinčios išmokti karinių subtilybių galėtų eiti į kariuomenę.

Paskutinė mintis kilusi šia tema buvo jog šiuolaikinis civilizuotas pasaulis, tai nėra kažkoks mūšio laukas, kuriame susitinka dvi armijos. Šiuolaikinis karas – tai žodžiai, mintys. Tik jų, o ne ginklų galia, galime išspręsti visus nesutarimus, panaikinti problemas, derėtis. Ir taip norėtųsi, kad tai suprastume ne tik mes, bet ir kitos šalys: Iranas, Izraelis, Afrikos valstybės.

______________

Rašo Vladas Bartochevis, Brazilija/Lietuva

Turi rimtus argumentus tiek tie, kurie yra už privalomą karinę tarnybą ir tie, kurie yra prieš.

Tie, kurie už sako, kad piliečiai turi mokėti panaudoti ginklus ir jausti kas yra karo padėtis. Sakoma, kad mūsų šalis gali būti taiki, bet niekas negali garantuoti kaimynų pagarbos, užtad visi turi būti pasiruošę ginti savo tautą nuo pavojų.

Tie, kurie prieš sako, kad daug kartų buvo įrodyta, kad profesionali kariuomenė, nepaisant ar mažesnė, yra daug kartų efektingesnė nei didesnė, kurioje kariai tik apsirengė uniformas, kadangi privaloma.

Ir be šio argumento yra tas, kad priversti padaryti tai ko nenori yra agresija prieš žmogų. Visada maniau, kad Valstybė turi didelę aroganciją kadangi žiūri į savo piliečius kaip į įrankius, kai turėtų būti atvirkščiai.

Kiekvienas turi turėti teisę pasirinkti gyvenimo kelius... kiekvienas turi pasirinkti ar nori priklausyti karių būriui, arba gydytojų būriui, arba sodininkų būriui, t.t. Nes taip matosi ne tik uniforma, bet ir širdis – tai itin svarbu sekmei,

__________________

Rašo Pedro Ivo(Hadenes), Brazilija

Mums reikia visada klausti savęs kas yra nacionalizmas?Mylėti kūltūrą, kurioje gyveni? Kurioje gimei?Būti fanatišku už savo šalies vėliavą?

Aš, pavyzdžiui, nesu ekstremalus nacionalistas, man labai mažai patinka šios šalies kultūros, kurioje gimiau. O tai yra neteisinga? Žinoma ne...

Žmonija tik tada eis į priekį, kai atsisakys to nesamoningo patriotizmo. Žmonija tik eis į priekį kai turės ne tautos mentalitetą, o supras, kad visas pasaulis yra savo tauta!,