Sėkla - Berlino sienos pavyzdis

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Šį menesį, Kablelis švenčia metų jubiliejų, todėl minėti Berlyno sienos sugriovimo dvidešimtmetį labai tinka.
Nekalbėsiu apie patį faktą, juk mes visi žinome arba galime sužinoti apie tai internete, laikraščiuose ar televizijoje. Noriu parašyti pora minčių, kurios ateina kai žiūriu į šį faktą, ir tinka palikti šioje mūsų vietoje.

Jeigu Kablelis būtų jau egzistavęs tuo metu (Berlyno sienos sugriuvimo metais) ir jeigu aš būčiau Berlyne, manau labai pasistengčiau prieiti prie tos sienos ir nubraižyti ant jos didelį “kablelį”, ir tai būtų mano būdas pasakyti, kad ta siena nėra taškas, kad su tuo nesutinku, kad ten yra tik kablelis ir peržengsime, žiūrėsime toliau, eisime toliau. Ta pagrindinė nuotrauka čia, interneto puslapyje (kur yra Kablelio pavadinimas), būtent ir nori pasakyti šią įdėją – ta tvora yra ne taškas – reikia žiūrėti toliau, matyti toliau.

Visos sienos atspindi žmogaus silpnumus. Arba ta siena yra dėl to, kad nustatytų ribas ir užtikrintų saugumą, arba dėl to, kad nepamatytume kas vyksta toliau. Ir tai rodo keletą negatyvių žmogaus jausmų – egoizmas, noras atsiriboti, nesugebėjimas gyventi drauge, baimė, pyktis, silpnumai, galios troškimai.

Berlyno siena buvo pastatyta dėl didžiausių pasaulio valstybių egoizmo ir galios troškimo...reikėjo nustatyti aiškias ribas iki kur yra tavo valda. Paskui dėl geografijos, dėl politikos, dėl istorijos ir dėl akvaizdžių žmonių dramų – tapo simboliu.
Šiandien turime Šiaurės ir Pietų Korėjų sieną – irgi analogiškas pavyzdis su Berlyno sienos faktu.
Paskui galime minėti sieną, kuria pradėjo pastatyti tarp israeliečių ir palestiniečių. Prie to pačio - sieną tarp Armėnijos ir Turkijos, tarp Pakistano ir Indijos, tarp Peru ir Venezuelos, ir t.t. Šitos sienos yra aiškios ir nepereinamos dėl politikos, del istorijos ir dėl pykčių, nesusipratimo... ir daug dėl nesupratimo, nežinojimo.

Mes patys pastatome sienas tarp kaimynų – mūsų noras atsiriboti, nesugebėjimas gyventi drauge.
Tradicija irgi gali būti galinga siena. Juk kartais yra geras dalykas (kai saugo tikrą ir prasmingą grožį), bet dažnai trukdo mūsų laimei, ją riboja.
Ir turime ypač paminėti tas sienas, kurias visi mes turime ir jaučiame kai atsiduriame su kitu, kuris nėra į mus panašus, kuris naujas, kuris nežinomas, kuris keistas.

Štai galime teigti, kad nesvarbu kokios sienos – savo fizinis išnykimas yra tik pirmas ir lengviausias žingsnis link tikros ribos išnykimo.
Ir ypač dabar, kai taip akvaizdu daugkulturalizmo faktas – kai fizinės sienos vis labiau krenta ir visi mes galime visur būti – pati sudetingiausia siena išsireiškia ir būna vis akvaizdesnė prieš mūsų akis. Čia kalbu apie tą sieną, kuri vadinasi “išankstinė nuomonė” - tokia galinga siena, sudaryta iš nežinojimo ir nenoro sužinoti.

Norėdami kalbėti apie sprendimą, kaip su tuo susitvarkyti, kaip šią sieną nugrauti – negalima kalbėti tik apie toleranciją. Juk toleruoti yra išskirsti – “as esu toks, jis kitoks, bet toleruoju, kad jis egzistuoja”... Ne! Tada vis bus sienos.
Vienintelis būdas sutvarkyti daugiakulturalizmo ir visų šitų sienų, kurias minėjau, problemomis - yra vienintelis sunkus ir neretai skaudus kelias – susipažinimas. Juk kai susipažistame atsiranda natūrali pagarba ir, neretai – meilė.
Kai einame drąsiai ir tvirtai link žinojimo, visada suprantame, kad dievai ir velniai yra nieko kito, o paprastos būtybės kaip ir mes visi,
_______________________________________________

Rašo Simona Židonytė(Lietuva)
Nesvarbu, kad tarp mūsų pastatoma užtvara, blokada, mūras ar dar daugybę būdvardžių apibūdinti galime paprasčiausią sieną. Nesvarbu, kad žmonės, pažįstami, mylimi bei artimi nepažįstami lieka anapus užtvaros. Jų mintys bei jausmai niekur neišnyksta. Niekas negali perskirti tai, kas nėra perskiriama. Pastatydami sienas nieko nepasiekiame. Tiesiog vienas ir tas pats eilinis simuliakras, kuris yra tai, kas nėra tikra. Siena lieka siena. Ji nėra tikra, tai tiesiog simuliuojama tikrovė. Simuliuojama, tačiau ne visiems suprantama, jog tai eilinis simuliakras. Tautos bendrumo negalima atskirti tiesiog pastatant sieną. Kultūrinis paveldas stipresnis už bet kokias sienas ir skirtis,

Mano nuomonė,

Frank Van den Berg (Olandija)
Galime žiūrėti į mūsų Istoriją ir pastebėti, kad žmogus yra visada linkęs turėti tokią viziją apie pasaulį, kurioje jis yra centre.
Mikalojus Kopernikas buvo tas, kuris paneigė sukurtą teoriją, kad Žemė yra Visatos centre. Po to klydome pritaikydami darvinizmą tokiu būdu, kad baltaodžiai būtų pranašesni, pateisindami vadovavimus prieš kitas tautas.
Toks polinkis turėti tokią pasaulėžiūrą, kurioje “pirmasis asmuo” ar ta grupe, kuriai asmuo priklauso, turi pagrindinį vaidmenį, turėtų mus pažadinti. Su tokiu mentalitetu kuriame ir valdome pasaulį, ir už tai keliu klausimą - ar nebūtų geriau nenorėti viska valdyti? Žinau, kad šiais laikais jei nelaikysime visko vairo, galime likti be duonos, užtai čia ne variantas. Kitas variantas būtų pakeisti mūsų mąstymą. Po to, kai paneigėme egocentrizmą, etnocentrizmą ir egocentrizmą, galbūt galėtume taip pat paneigti antropocentrizmą,

Rašo Simona Židonytė(Lietuva)

Nepritarčiau, jog žmonija kada nors paneigė ar ateityje paneigs egocentriškai savanaudiškus kėslus, etnocentristinį mąstymą, kurio pagrindu iškelia savo kultūrą virš kitų bei juo labiau antropocentrizmą. Nors gana pesimistiškai piešiu visas sąsajas, bet juk žmogus yra persismelkęs EGO, jo progimtis paprasčiausiai siejama su išlikimu. O norėdamas išlikti- jis turi galvoti apie save. Todėl, nuslopinti "pirmąjį asmenį" tikrai būtų itopinė idėja. Žiauru, bet visa tai tiesa. Nereikia toli ieškoti, nes kasdien stebime asmeninių EGO susidūrimų mišinį. Aišku, labiausiai į akis krinta didieji politikų sprendimai bei pasisakymai, kuriais jie konstatuoja savo šalies, asmeninių egoistinių idėjų svarbą (pvz. buvusio prezidento noras skverbtis į šalį, kurioje apskritai kurit demokratiją atrodo apsurdiška). Tačiau pamąstykime apie save! Nors ir stengiamės (ir aš pati tai nuolat darau) kasdienybėje nedemonstruoti tik "pirmojo asmens", bet išvengti EGO praktiškai neįmanoma. Kad ir tokia paprasta situacija: artimiausi žmonės. Juk nuolat galvojame kaip juos padaryti laimingais, jų laimę iškeliame aukščiau kitų, mums svetimų žmonių. Aš nesakau, jog verčiamės per kitų galvas vardan artimųjų žmonių laimės, bet jei kas paklaustų, ką galėtum padaryti dėl jų- manau, vienareikšmiškai sulauktume atsakymo- VISKĄ. Taigi, nereikėtų vien tik iš neigiamos pusės kritikuoti egocentrizmą. Bet kokie žmogaus veiksmai, mano manymu sunkiai pateisinami tik tuomet, jeigu jie nukrypsta į kraštutinumus. O kraštutinį EGO reikia nuolat, sąmoningai koreguoti. Nekenkiant ir nepažeidžiant kitų teisių įmanoma sugyventi,

Rašo Kristina Survilaitė(Lietuva)

Buvo periodas, kai pavienis žmogus, jo jausmai buvo paminami, o viešpatavo karaliai, kunigaikščiai, imperatoriai ir t.t. XX-XXI a. nuolat žengiama žmogaus teisių gynimo keliu ir siekiama išaukštinti individą. Žurnaluose ir televizijoje akcentuojama, kad reikia būti originaliems, iššiskirti iš minios, nepasiduoti bandos jausmui. Dažnai girdžiu sakant: - arba tu lipi kitiems per galvas, arba kiti lips per galvą tau, - tavo teisė rinktis. Kadangi vyksta nuolatinė kova ir konkurencija, kiekvienas siekiame pasiekti kiek įmanoma daugiau, kad būtume pripažinti, o su pripažinimu ateina galia ir teisė valdyti. Šiuolaikinėje visuomenėje išgyvena tik stipriausieji, kurie nuolat siekia daugiau, nei gali pasiekti. Kadangi vyksta nuolatinė kova dėl išteklių, visuomenė yra pasidalijusi į dvi dalis: valdančiuosius ir valdomuosius. Kiekvienas pagal savo sugebėjimus bei ambicijas papildo arba vieną, arba kitą grupę. Gal ateis diena, kai bus akcentuojama, jog pavienis individas negali būti laimingas, kol žino, kad aplink jį yra daug nelaimingų, kai bus smerkiamas lipimas kitiems per galvas, kai nebus tokios ryškios teisių disproporcijos tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tada, tikriausiai, ir nustosime siekti valdyti kitus,

Rašo Dorota Skočik (Ispanija, Lenkija, Lietuva)

Žmonės yra iš tikrųjų labai keista rūšis, kuri ne tik žemę ir kitas gyvūnų rūšis bado privesti į visišką išnaikinimą, bet ir eina link to, kad išnyktų pati žmonija! Tai skamba gan neįtikėtinai, nes logiškas mąstymas kiša mums mintį, kad jeigu jau žmonės gyvena žemėje tiek tūkstančių metų, tai dar kelis tūkstančius tikrai pratempsim. Na o naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vien jau dėl klimato kaitos, po kelių dešimtmečių, ar net ankščiau, atsiras šimtai negrįžtamų pokyčių, kurie tiesiogiai palies mūsų kasdienį gyvenimą.
Galbūt viena svarbiausių tokio destrūktyvaus žmonių elgesio priežasčių yra būtent valdžios troškulys, apie kurį rašo Frankas. Ar iš tikrųjų mūsų kultura jau atsisakė savo dominacijos ir pranašumo tezės, ar tai įvyko tik moksliškame diskurse, o paprasti žmones visdar jaučia misija, kad turi gelbėti pasaulį ir plėsti savo "civilizaciją"?,

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)

Aš esu pasaulio centre, kas už mano akių ribų – neegzistuoja. Ir kai mirsiu - pasaulis jau nebebus.

Toks teiginis yra visiškai racionalus(čia sakau be jokios ironijos ar kritikos).

Bet štai ir galime pastebėti meilės svarbumą. Nes kai myliu vieną žmogų, pradėdu rūpintis juo, kas jis, tada rūpinuosi ką jis daro, ką galvoja ir ko trokšta. Suvokiu, kad ir nuo jo priklauso „mano“ pasaulis... jis tada ir yra pasaulio centre. Ir tai tinka kai kalbame apie kulturas, kitas šalis, gamtą, t.t.

Meilė ir pagarba, kurios savaime ateina po tikro susipažinimo, stumia mus nuo visiško egoizmo pozicijos.

Meilė padaro šį stebuklą – priverčia mus suprasti pasaulio ribas ne pagal mūsų akių ribų, o pagal mūsų širdies ribas,

Sėkla - Miguel Angel Núñez Escobar

Miguel Angel Núñez Escobar, arba tiesiog Miguelangelu, kaip draugams įprasta ji vadinti, gimė 1957 metais

Paragvajuje. Ten užaugo ir tapo futbolininku, o 1982 metais išvažiavo į Portugaliją žaisti keliose komandose, tarp jų – Koimbros miesto klube. Vėliau tapo ir šio klubo treneriu.

Jis pasirinko Koimbros miestą, gyventi. Ten surado žmoną, vedė ir augina vaikus.

Jis pastebėdavo, kiek daug vaikų gatvėse be užsiėmimų, tai jį erzindavo. Jis visada tikėjo, kad sportas yra gal geriausias metodas socializuoti, auklėti, pateikti gyvenimo pamokas.

1996 metais jis paėma vieną kamuolį ir važiuoja į problematišką rajoną. Kviečia visus vaikinus ir merginas, kuriuos sutinka, kurie yra gatvėse be užimtumo arba žaidžia beprasmiškus žaidimus, ir kartu eina ieškoti aikštės. Kai randa, pastato du akmenis vienoje pusėje, du kitoje pusėje, taip pasidarydami vartus. Miguelangel skiria vaikus į komandas ir pradeda aiškinti futbolo žaidimo instrukcijas, bet ir tuo pačiu metu apibrėždamas ką tas sportas gali suteikti žmogaus gyvenimui, kokias pamokas – pvz.- draugija, bendradarbiavimas, susikaupimas, pagarba.

Nuo tos dienos, per daugiau nei 10 metų, jis vienas, be jokios paramos, paimdavo savo mašiną, įdėdavo kamuolius į bagažinę, ir važiuodavo į problematiškiausius rajonus ieškoti vaikų, kurie be užimtumo, be sporto, yra kaip lengvos aukos nusikaltimų pasauliui.

Kai susipažinau su juo, 2007 metais, jam buvo 50 metų ir nusprendė įstoti į Koimbros Universitetą, į socialinio darbo specialybę, kad galėtų su diplomu ir pagrindu vis geriau įgyvendinti savo svajonę – rūpintis vaikų užimtumu, auklėjimu.

Jis buvo mano kursiokas, tada buvau pagal Erazmo programą tame universitete, ir greitai tapome gerais draugais, jis labai nuoširdus ir paprastas žmogus. Tada prisimenu, kad jis dažnai skųsdavosi, kad nerasdavo rėmėjų ir kad savivaldybė vis delsdavo suteikti paramą... Vienas organizuodavo varžybas, čempionatus tarp rajonų, pirkdavo iš savo lėšų kamuolius, uniformas, batus. Didžiausia problema visada buvo rasti tinkamas aikštes, turėdavo visada improvizuoti.

Bet sužinojau, kad praeitais metais, keletas Portugalijos televizijų sužinojo apie Miguelangelą ir padarė reportažus. O su visuomenės spaudimu, galų gale, 2008 metais Koimbros savivaldybė oficializavo šį projektą ir suteikė bent minimalią paramą.

Dabar Miguelangel nori plėsti šią idėją visai Portugalijai.

Turime minėti ir gerbti tokius žmones, kaip Miguel Angel Núñez Escobar, kuris mums savo veiksmais parodo, kad galime pakeisti pasaulį dabar, mažu žingsniu, panaudodami paprasčiausiai ką turime, mūsų sugebėjimus. Dar rodo, kad viskas yra įmanoma kai norime, ir niekada nėra per vėlu - jis įstojo į bakalauro studijas kai jam 50m., dabar galvoja apie magistratūrą,

Vladas Bartochevis

apačioje radau neseną trumpą įrašą, kur Miguelangel pasirodo: