Sėkla - Luiz Inácio LULA da Silva (Brazilija)

“Jis dirbo batų blizgintoju, kai jam buvo tik 12 metų, ir tapo, be revoliucijos, be ginklų, demokratišku būdu, vienu iš labiausiai gerbiamų pasaulio lyderių”

"Jis įrodo, kad tikri vyrai verkia ir rodo savo jausmus"

Ištrauka iš jo kalbos, per prezidento inauguraciją Kongrese:
“Daug žmonių juokdavosi, kai sakydavau, kad vieną dieną tapsiu prezidentu, kad padėčiau savo šalies žmonėms... juk nemoki anglų kalbos, neturi diplomo... bet tikras gyvenimas yra geriausias universitetas, ir štai gaunu pirmą diplomą, savo šalies prezidento diplomą!”

Šitame įraše Lula kalba su Isabela, viena mergina iš “favelos”, kur žmonės gyvena labai skurdžiai. (p.s. - apačioje vertimas)

Tai va, mielieji draugai, šia mergina yra dar vienas pavyzdžių dėl ko esu politikoje.
- Aš (Lula krėipiasi į Isabelą), jeigu turėjau pasiduoti gyvenime, jau bučiau pasidavęs daug kartų. Nes buvo labai daug tų draugų, kurie šitaip man pasakė: „Lula...“ Viso pirma sakydavo man: „Neik į prosąjungą, nes policija suims tave“. Aš nuejau į prosąjungą. „Neorganizuok streikų, nes policija suims tave“. Aš organizavau streikus. „Nesukurk politinės partijos, nes turėsi nemalonumų“. Aš sukuriau politinę partiją. „Nesukurk prosąjungų sąjungos, nes gali būti negerai“. Aš sukuriau prosąjungų sąjungą. „Tu neturi galimybių tapti prezidentu, žiūrėk į save. Tu neturi universiteto diplomo, tu nekalbi angliškai, nekalbi prancūziškai, nekalbi ispaniškai“. Bet štai esu čia aš, savo šalies prezidentas, dėl vieno priežasčio, kurį tu, Isabela, turi įsiminti: atkaklumas, nepasiduoti niekada. Nėra nieko pasaulyje, kuris gali priversti žmogų, su savo protu, pasiduoti. Pasiduoda tik silpnieji.


Šikąrt, Sėklos dalyje, kalbėsime apie vieną Brazilijos asmenybę, kuri per savo gyvenimo istoriją ir darbus palieka mums keletą pavyzdžių.
Kai jam buvo 12 metų dirbo gatvėse kaip batų blizgintojas ir gyveno mažame kambaryje su savo mama ir 7 broliais, o po dešimčių metų tapo, demokratiniu būdu, 200 milijonų brazilų prezidentu ir vienu iš populariausių ir gerbiamiausių pasaulio lyderių.
Su savo istorija įrodo, kad galime viską, jei iš tikrųjų norime, stengiamės ir tikime.

Jis gimė mažame kaime pavadinta Caetés, Pernambuco valstyjoje, Brazilijos šiaurėje, 1945 m. spalio 27 dieną. Buvo septintas iš aštuonių vaikų šeimoje. Kai jam buvo 2 savaitės tėtis išvaziavo į San Paulą su tikslu rasti geresnį darbą ir gauti daugiau pinigų šeimai, kuri gyveno vargingai. Tačiau ten slaptai sukūrė kitą šeimą.
Kai Luizui Inaciui buvo 7 metai mama nusprendė su visais vaikais važiuoti pas vyrą (važiavo tokiu tipišku transportu, kuris tada buvo populiarus tarp vargingų žmonių – sunkvežimio priekaboje. Ir ta kelionė, nuo šalies šiaurės iki beveik pietų, truko 13 dienų). Atvykstant mama ir vaikai sužinojo apie antrą tėčio šeimą.
Padėtis privertė visus gyventi kartu, nepaisant nuolatinių konfliktų. Bet situacija buvo nepakenčiama, vyras agresivus, ir po 4 metų Luizo Inacio mama nusprendžia eiti gyventi kitur su savo vaikais mažame kambaryje virš baro, San Paulo mieste.
Mama užregistravo vaikus į vieną programą, kuri mokydavo vaikus rašyti ir skaityti.
Bet kai Luizui Inaciui suėjo 12 metų jis jau pradeda dirbti ir padėti seimai. Dirba drabužių fabrike, kaip padėjėjas vienoje įmonėje, pardavinėdamas vaisius gatvėse ir netgi gatvėje blizginant kitų žmonių batus už keletą centų (Brazilijoje yra popularus darbas tarp labai vargingų žmonių, ypač vaikų, kurie vaikščioja ten kur yra daugiau advokatų, inžinierių, verslininkų, t.t., ir siūlo tokią paslaugą).
Kai jam buvo 14 metų įsidarbina vienoje baldų gamykloje, kur pirmą kartą oficialiai pagal įstatymus dirba. Po to dirbo vinių gamykloje ir jam pavyksta įstoti į technikinę santechikų mokyklą, kurią po 3 metų baigė. Paskui pradeda dirbti viename metalurgijų įmonėje, kur per nelaimę praranda vieną kairės rankos pirštą.

1968m. jis įstoja į metalurgų prosąjungą. 1969m. tampa vienu iš prosąjungos lyderių. 1975m. išrinktas šios tos prosąjungos prezidentu. 1978m. yra vėl išrinktas prosąjungos prezidentu ir labai aktyviai organizuoja masiškus streikus, kas buvo nelabai įprasta tais laikais, kai Brazilijoje vyravo diktatūrinis, militarinis režimas.

Per streikų judėjimus atsirado įdėja sukurti darbininkų partiją, ir 1980m. kartu su prosąjungų draugais, su intelektualais, menininkais, katalikais iš Laisvės Teologijos filosofijos, Luiz Inacio LULA da Silva įkūria “Partido dos Trabalhadores” – PT (Darbininkų partiją).
Lula yra tokia pravardė, kuria visi pradėjo jį vadinti, o paskui oficialiai pridėta prie jo vardo, kuris dabar tapo Luiz Inacio Lula da Silva

Lula nuo pačios pradžios stebindavo su savo neįprastai didele charizma. Iš tikrųjų, kas jį išskyrė nuo kitų politikų ir lyderių būdavo - paprastumas, nuoširdumas ir jautrumas. Nuo pat pradžios jam svarbiausia buvo savo dėmesį ir rūpestį skirti tiems, kam reikia pagalbos.

1981 metais per vieną streiką Lula yra suimtas ir išvėžtas į specialų militarinio režimo policijos departamentą ir sėdėjo 20 dienų (kur dažnai siunčiami žmones dėl neleistinų politinių veiksmų ar cenzūros laužymo, t.t. Neretai ten vykdavo kankinimai. Bet nėra žinių, kad Lula buvo kankintas).
1982m. Lula yra kandidatas į San Paulo valstijos gobernatoriaus postą, bet nelaimė.
1984m. jis yra vienas iš pagrindinių žmonių, kuris dalyvauja už tiesioginį balsavimą išrinkti Respublikos prezidentą. Bet nepavyksta ir tais metais dar kartą Brazilijos prezidentas yra išrinktas netiesioginiu būdu (Kongresas išrinkdavo). Protestuodamas Lula su partija nedalyvauja tuose rinkimuose.
1986m. jis yra išrinktas deputatu į Nacionalį Kongresą už San Paulą, tiesioginiu būdu (tik išrinkti prezidentą buvo galima per netiesioginį būdą), ir turėjo tų laikų balsavimo rekordą.
1988m. metais dalyvauja aktyviai naujos Konstitucijos formavime.

Lula’o lyderystė partijoje buvo visada neginčijama, nepaisant kitų diplomuotų ir garsių narių. Dėl jo charizmos ir sugebėjimo prieiti prie žmonių, derinti, susitarti, įtikinti su šiluma ir paprastumu.
Bet Lula, savo politinės karjeros pradžioje buvo per daug spalvingas ir linkęs į kraštutinumus. Dėl to 1989 metais, kai pirmą kartą nuo 1964, kai prasidėjo militarinis rėžimas, buvo prezidento rinkimai tiesioginiu būdu, jis pralaimėjo antrame ture Fernando Collor de Mello (kuriam po poros metų, dėl keletos skandalų, buvo apkalta).
Tais laikais, kai Berlyno siena ir komunizmas griūva, Lula’o įvaizdis (barzdu, dažnai apsirengęs be kostiumo), istorija (streikai, vargingos šeimos vaikas, kilęs iš mažo vargingo kaimo), išsilavinimas (neturintis jokio diplomo), kalba (dažnai primenama Fidelo Kastro kalbas... arba šiandieninio Hugo Chavės kalbas) - buvo nepalanku.
Dauguma darbininkų ir paprastų žmonių jį mylėdavo, tačiau turtingi žmonės, galingos grupės, daugelis tradicinių šeimų jo bijojo.
Yra dabar pripažinta, kad tų rinkimų metu daugelis televizijos kanalų, laikraščių ir radijų buvo šališki, palaikė Fernando Collor de Mello, prieš Lulą.

1994m Lula vėl bando tapti Brazilijos prezidentu, bet tais metais Fernando Henrique Cardoso buvo per daug populiarus, juk buvo pagrindinis žmogus, kuris dalyvavo sukuriant “Realą”(nauji Brazilijos pinigai) ir sumažinant drastiškai inflaciją. Be to, Lula, savo kalbose, dar buvo per daug prie kraštutinimų, prie ryškių keitimų ne tik socialinėse sferose, bet ir ekonomikoje. Lula lieka antras rinkimuose.
1998 metais Lula lieka dar karta antras, Fernando Henrique Cardoso - laimi antrą kartą.

Lula su laiku ir per pralaimėjimus tampa vis brandesniu ir pamažu palieka radikalų toną, vis mažiau kalba apie drastiškus pasikeitimus, o kalba apie rimtus ir tvirtus žingsnius socialinėse sferose. Savo kalbose drastiškos priemonės lieka tik prieš badą, o kalbant apie ekonomiką jau pagrindinis žodis yra stabilumas.
Bando sudaryti vis margesnę koaliciją, ir sekančiams rinkimams kviečia vieną dešiniosios tradicinės partijos lyderį būti vice-prezidentu, jei bus išrinktas.

2002 metais Brazilijos žmonės jau labai norėjo pasikeitimo. Fernando Henrique Cardoso eroje gilinosi per daug į ekonomiką, o per daug apleido socialines sferas. Atėjo metas Lula’ui, ir jis yra išrinktas rekordiniu balsų kiekiu.

2003 sausio 1 dieną yra inauguravimas ir Luiz Inácio Lula da Silva tampa oficialiu 35° Brazilijos Respublikos prezidentu.
Pasirašydamas Kongrese prezidento įgaliojimą, jis atsistoja ir kreipiasi į senatorių minią Kongrese, į minią žmonių kurie laukia lauke ir į milionus žmonių, kurie žiūri per televiziją, ir sakė verkdamas: “Aš buvau taip sumenkintas dėl to, kad neturiu universiteto diplomo, o šiandien gaunu savo pirmą diplomą: mano šalies prezidento diplomą!”

Visi paplojo ir daugelis verkė kartu su juo. Pripažįstu, kad buvau namie ir atsistojau nuo kėdės ir paplojau. Nes jis įrodė, kad viskas yra įmanoma, jei tikrujų norime, stengiamės ir tikime.

Prisimenu, kad kai papasakojau vienam žmogui, čia Lietuvoje, apie Lulą ir apie tuos įvykius inauguracijos metu Kongrese, jis mojavo ranka ir pasakė 2 dalykus: “Tapo prezidentu be aukštojo išsilavinimo? Anedoktas” ... “Vyrai negali verkti, tuo labiau lyderis negali verkti ir parodyt savo jausmus viešai. Jis yra silpnas...”

Man buvo juokingi tie du teiginiai. Pirmas teiginys – įrodė, kad mažas akiratis to žmogaus, o antras – viduramžių mąstymas. Ir faktai jam atsakė:
Jei Lula’ui truksta teorinių žinių, jis turi pakankamai gyvenimo žinių, ir savo sugebėjimu derinti ir suburti žmones padėjo jam sukviesti aplink saves kompetetingus ir patikimus žmones.
Nuo 2003 metais iki šiol (nes jis buvo vėl išrinktas 2006 metais antrai kadencijai iki 2010m.) Brazilijos ekonomika užaugo labai daug, ir yra labai stabili.
Šita šalis su Lula gavo ir įgyja vis didesnį pasaulio pripažinimą (pvz.-buvo išrinkta organizuoti futbolo Pasaulio čempionatą 2014m. ir Olympinius Žaidimus 2016 metais).
Šią krizę, kurią jautė daugelis šalių nuo praeitų metų – Brazilija, paliginus, labai mažai jautė.
Lula’o populiarumas per visą savo kadenciją pasiekia rekordus... ir tai tarp mažų, vidutinių ir aukštų klasių žmonių.
Per ši laiką Brazilija turi vis didesnį vaidmenį ir tarptautinėse derybose.
Didžiausi pasaulio lyderiai, tarp jų Obama, Sarkozy, Merkel, Azijos lyderiai, Afrikos lyderiai, pripažista, kad Lula gali padėti spręsti didžiausius šiuolaikinius konfliktus ir prašo Brazilijos prezidento, kad dalyvautų vis aktvyiau derybose kaip israeliečių, paliestiniečių diskucijose ir pasaulio skurdo problemos sprendimuose.

Lula verkia kai Rio de Žaneiras yra išrinktas organizuoti 2016 m. Olimpines Žaidynes




Dar savo inauguracijos kalboje, jis pasakė: “Jeigu mano kadencijos pabaigoje visi brazilai galės ryte pusryčiauti, dieną pietauti ir vakare pavakarienauti - aš atlikau savo misiją.”
O šiandien 44 milionų brazilų yra vienoje sukurtoje programoje, kuri rūpinasi žmonių maitinimu.

Kitas pavyzdys. Lula’o vaidmuo šiuo metu pasaulyje buvo praeitą savaitę kai Lula priėmė Izraelio prezidentą. Lula bando pasiekti susitarimą tarp israeliečių is paliestiniečių, pasiekti lauktą taiką. Kadangi jis aplankys tą rajoną kovos mėnesį, jis pasiūlė vieną dalyką, kuris simbolizuotų taikos pasiekimą: Lula nori organizuoti vienas futbolo rungtynes – Brazilija prieš komandą sudarytą su puse israeliečių ir puse paliestiniečių. Ir kadangi futbolo komandoje turi būti 11 žaidejų, jis pasisiūlė būti vienuolikyuoju ir žaisti kartu.

Su paprastumu, nuoširdumu ir atkaklumu Lula vadovauja Braziliją ir yra gerbiamas visame pasaulyje ir suteikia vilties daugeliui žmonių per savo veiksmus ir istorija,

Apačioje klipas iš filmo "Lula, o filho do Brazil" (Lula, Brazilijos sunus). Čia trūputį pavaizduota ką bandžiau papasakoti jums.


Rašė Vladas Bartochevis,

Muzika

Rašo Eglė Knygauskaitė (Lietuva)

Muzika įkvepia. Švelnus rytų vėjas... Net nepagalvotum, kad smuikas taip gerai gali suprasti jausmus. Kad jis gali pakartoti keisčiausias tavo nuotaikas. Įkrenti į muziką ir pasineri į lengvai banguojančią harmoniją. Tobulai sudėtą kūrinį.

Kas yra muzika? Ar galima gyventi be muzikos? Ar galima kurti be muzikos? Ar galima išgirsti tylą muzikoje? Muzika – yra realybė, kurioje gyvename. Čia sudėta viskas ką žmogus pasiekė. Muzika lydi žmogų visą gyvenimą, nuo lopšio iki paskutinio atodūsio. Muzika yra aukščiausias kūrybos taškas, apibendrinantis visa kita ką žmogus sukūrė. Muzika kine, muzika teatre, muzika dailėje, muzika istorijoje... Tai žmogaus kūrinys, kurį galima pavadinti dievišku.

Muzika grąžina prisiminimus. Gali pajusti švelnų pirmą meilės prisilietimą, gali matyti besišypsantį artimą draugą, gali nukeliauti į lankytą šalį, muzikoje gali pajusti ką tik užplikytos kavos kvapą, gali pajausti vėsą, karštį, aistrą, nusivylimą, įkvėpimą. Muzika gali priminti judesius po širdimi to, kurio tu dar nepažįsti... ir su kuriuo niekada nebesusipažinsi... Prisikėlęs liūdesys priverčia pravirkti...

Kodėl mums mažiems motinos dainuodavo? Mums daina teikdavo nusiraminimą, poilsį, pasitenkinimą ir saugumą. Girdint ramią, lengvą muziką kūdikis lengviau užmiega.

Paauglystė nuo muzikos neatsiejama. Muzika – sustiprina emocijas, kurios paauglystės laikotarpyje būna chaotiškos. Kyla noras klausytos maištingos, chaotiškos, aštrios muzikos.

Aplankius pirmai meilei- muzika vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų, nes tik muzikoje dažnai galime išgirsti žodžius, gražiausiai apibūdinančius šį jausmą. Net ir nelaimingos meilės atveju gimsta muzikiniai šedevrai, sugebantys žmoguje pažadinti romantišką kančią.

Vestuvės, krikštynos, gimtadieniai, religinės šventės- neapsieinama be muzikos.

Skirtingų tautų religija žengia žingsnis į žingsnį su muzika. Giedama ir dainuojama, siekiant aukos Aukščiausiajam. Nesvarbu iš kurio pasaulio krašto, kokia odos spalva, koks išsilavinimas, kokios politinės pažiūros – muzika šalia.

Kas yra garsas sudarantis muziką? Tai tik oro vibracija tyloje. Net ne visi ją gali pajusti, išgirsti. Tačiau net ir neturintiems klausos dovanos stengiamasi padėti pajusti muziką ne ausimis, o visu kūnu per vibraciją, sukeltą ritmą. Net negirdintis žmogus gali puikiai šokti, gali jausti muziką.

Muzika yra varomasis variklis, ji mus vienija ir skiria, pykdo ir taiko, linksmina ir liūdina, nuteikia optimistiškai ar pesimistiškai, slopina ir jaudina. Muzika – tai tik viena iš daugelio meno rūšių, padedanti atskleisti žmogų kaip kūrėją. Muzika visagalė. Muzika beribė. Muziką sukūrė žmogus,

Mano nuomonė,

Šia savaitę Kablelis atneša keletą minčių apie tą klausimą, kurį kelėme praeitą savaitę:
"Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą prieš kryžių kabinimą mokyklų klasėse Italijoje"... Ar sutinki, kad valstybinėse įstaigose ir kitose viešose vietose negalima būti religinių simbolių?

Rašo Kristina Survilaitė (Lietuva)
Europos žmogaus teisių teismas savo sprendimu sukėlė labai daug diskusijų. Teismas savo sprendimą uždrausti kryžių kabinimą mokyklų klasėse argumentavo tuo, kad religinių simbolių viešose vietose demonstravimas trukdo pliuralizmo ugdymui. Aš su šia nuomone nesutinku ir manau, kad kuo daugiau religijų ir jų judėjimų, tuo didesnė įvairovė ir religinių simbolių. Jeigu nebūtų draudžiamas viešas jų demonstravimas, tai žmones skatintų domėtis, ką tas religinis simbolis reiškia, taip asmuo daugiau sužinotų apie tą religiją ir gali būti, kad apsispręstų ją išpažinti. Aukščiausiųjų Teismų sprendimai turi precedento galią, t.y. stengiamasi formuoti vienodą teismų praktiką, kai analogiškose arba labai panašiose situacijose teismai turi priimti analogiškus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, manau, kad Teismas priėmė netinkamą sprendimą, nes galim susidurti su situacija, kai apskritai bus uždrausta visų religijų simbolika, o tai pliuralizmo tikrai neskatins,
_____________________________________

Rašo Simona Židonytė (Lietuva)
Iš tiesų susidurdami su religiniu klausimu patenkame į gana dviprasmišką padėtį. Iš vienos pusės, valstybinės mokyklos turi visišką teisę ir netgi labiau pareigą kabinti religinius simbolius, jei pagal valstybės įstatus remiantis konstitucija religija yra valstybinė t.y. valstybė atsako už jos platinimą, kartu įtraukdama ir mokyklas kaip vienas iš pagrindinių vaikų socializacijos įstaigų. Kita vertus, daugiaklutūrių viuomenių atstovai patiria diskriminaciją, nes religiniai simboliai pažeidžia jų laisvą apsisprendimo laisvę. Pakabintas kryžius skatina ne tik į jį žiūrėti kaip į daiktą, bet kaip į simbolį- juo tikėti.
Asmeniškai aš palaikau antivalstybinę poziciją ir nepritariu griežtos simbolikos brūkimui į lavinimo įstaigas. Per daug skirtingų tikėjimų žmonės leidžia savo vaikus į valstybines mokyklas, todėl per prievartą brukti religiją ar paprasčiausius religinius simbolius- tiktai ne išeitis,
_____________________________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija / Lietuva)
Aš seniai supratau, kad yra kažkas daugiau nei mūsų akys sugeba pagauti.
Dėl to visada labai domėjausi religijomis ir kas yra ta Paslaptis, apie kurią kalba budistai, musulmonai, krikščionys, žydai, bahajai, agnostikai, netgi ateistai. Man labai įdomu ir dėl to, kad visi iš esmės kalba apie tą patį, eina link to paties, ir nesusitaria tik dėl to, kad vienas eina per vieną kelią, kitas per kitą kelią.
Kadangi visada norėjau tvirtos tiesos, o ne tiktai saldžių nuraminančių argumentų – visada buvau labai kritiškas ir tuo pačiu metu – atviras viskam. Už tai galiu pasakyti nepaviršutiniškai ir be emocijų, ką supratau. Supratau, kad visos religijos yra teisios (p.s.-čia niekaip nekalbu apie sektas), bet nei viena neturi visos tiesos.
Nes kiekviena religija žiuri į tą Paslaptį iš savo pusės, tačiau ta Paslaptis yra didžiulė. Nei viena religija negali pamatyti Ją visą, kiekviena religija mato tik vieną tos Paslapties dalį...tai ir būtent pateisina religinį dialogą, juk logiška! – vienintelis būdas geriau susipažinti ir geriau suprasti tą Paslaptį... O kai kažkas užsidaro savo religijoje, yra ta pagunda manyt, kad “ta dalis”, kurią sugebi pamatyti, yra visa visuma, visa Paslaptis – ir tada fanatizmas ir save ar/ir kito apgaudinejimas.
(p.s.-ateistai nemato jokios Paslapties, tačiau ir nemato visos realybės. Niekas negali pamatyti visos realybės. Už tai ir jie turi pripažinti, kad neturi visos tiesos).

Rašau visa tai, nes kol nesusitaikysime, kad mūsų tiesa nėra visa tiesa – bus sunku diskutuoti apie temas, kaip pvz.- religinių simbolių draudimas bendrose vietose...Beje, bus sunku diskutuoti apie bet ką.
Turime galų gale ištrinti iš mūsų lūpų ir minties žodžius “geresnis” ir “blogesnis” kai žiūrime į save ar į kitus. Nes vienintelis tinkamas būdvardis yra “skirtingas”. Mes visi esame skirtingi, ir tai būtent vienija mus. Esame lygiaverčiai, ir turime turėti tas pačias teises.

Mano nuomone apie religinių simbolių draudimą viešose vietose yra labai aiški: viešos vietos, bendros vietos – yra visų Valstybės piliečių, tad turi būti neutralios.
Bet kokioje Valstybėje kur musumonai, krikščionys, budistai, žydai t.t., moka vienodus mokesčius, turi tas pačias pareigas - ar teisinga užeiti į ligoninę, mokyklą ir pamatyti ant sienos kryžių arba ant stalo Budos statulelę?

Kadangi viskas kas vyksta “makro” lygmenyje galima pamatyti ir geriau suprasti “mikro” lygmenyje, pateiksiu vieną pavyzdį:
Viena šeima – tėtis, mama, du sunūs (Jonas ir Petras). Tėtis yra protestantas, mama katalikė, Jonas tapo budistu, Petras - ateistu. Kiekvienas berniukas turi savo kambarį ir ten pastato ką nori. Jonas turi ant stalo didelę Budos statulelę. Petras kabino ant savo kambario sienos daug F.Nietzsche’s ir J.Saramago’o pasakymų. Tėtis ir mama turi bendrą kambarį, bet mama tik padeda savo mylimos Mergelės Marijos statulelę ant savo stalčiaus, prie savo lovos. Svetainė yra pripažinta bendru kambariu, tad joje nėra jokių asmeninių tikėjimų simbolių.
Įsivaizduokime jeigu svetainėje ar virtuvėje, kur visi sėdi ir bendrauja, pavyzdžiui - Jonas norėtų padėti Budos statulelę, nes jam labai svarbu. Ar jeigu mama norėtų kryžių pakabinti viduryje sienos... Tai būtų prievarta.

Reikalauti, kad būtų uždrausta kabinti kryžių ar pastatyti Budo statulelę viešose vietose, nereiškia būti prieš Kristų ar prieš Budą. Tai reiškia būti už pagarbą ir vienybę! Pagarba ir vienybė neateina per prievartą, o tik per supratingumą,
______________________________

Rašo Renata Kovzan (Lenkija / Lietuva)
Daug ir įvairiai galima diskutuoti šia tema. Tuos žmonės kurie prieš kryžių kabinimą galima ir turime suprasti, jai laikome save demokratais ar tiesiog išsilavinusiais ir tolerantiškais žmonėmis. Turime gerbti kaip savo religija taip ir kitu žmonių. Kiekvienam yra savas. Bet ir jie turi gerbti mus, kurie jau per kelis tukstancius metu ir daugiau neša ir kovoje už savo tikėjimą.
BET, nepasaint to esu už kryžių kabinimą. Italyje, dauguma žmoniu sudaro katalikai, todėl mažuma daugeliui turi paklūsti, tai buvo iš senu laiku, o dauguma (katalikai) iš savo pusės gerbti mažumą. Man lb gaila kad uždraudė kryžiu kabinima, nes tai tik labiau skatina kataliku mažėjima, atverė duris naujams tikėjimams (negaliu pasakyti religijom) nes religija tai šventa ir tai ne tik tikėjimas bet ir pagrįsti faktai, žmonių gyvenimai... . Uždrausti kryžių kabinimą mokykloje, atrodo smukmena, bet iš jų ir susidaro dydelis tikėjimas, religija, daug lb daug ka išmokstam, su kuo susipažįstam mokykloje, pasilieka visam gyvenimui, ir man lb gaila ir apmaudu kad iš vaiko atima pavyzdį kaip gyliai reikia tikėti Dievu ir nebijoti ir ne gėditis tuo parodyti !!! Aš tikiu Dievų ir žinau kad niekas, niekas ir niekada nepakeist mano nuomonės, tik JIS (Dievas-Dievo Sunus Jezus-ir Šventoji dvase) ir AŠ sudaro dydelė religija, kuriuo pagrindas yra begalinis ir tvirtas tikėjimas,
______________________________

Rašo N'cok Lama (Bisau Gvinėja / Portugalija)
Atrodo, kad visi pamiršo, kad buvo vardan Dievo, kad įvyko Kryžiaus karai, kurie atverė duris sukurti imperijas ir turtus.
Žinoma, kad visas šis triukšmas, kuris kyla dėl kryžių yra, mano nuomone, būdas nukreipti mūsų dėmesį nuo svarbesnių problemų.

Mano šalyje (Bisau Gvinėja) 1996 metais vienuolė įkūrė vieną mokyklą. Po kiek laiko ta mokykla buvo priversta pakeisti savo politiką, nes mūsų šalys pagal konstituciją - neturintys valstybinės religijos, kiekvienas turėjo laisvę priklausyti tai religijai, kuria norėtų tikėti.
Tačiau niekas nekalbėjo apie kryžius ar kažką panašaus.

Kai žiūriu į tą nuosprendį prieš Italijos, ir kai prisimenu, kad čia Portugalijoje buvo daug politinių partijų, kurios irgi pradėjo susipriešinti prieš valstybę su argumentu, kad kryžius mokyklose galėtų įtakoti mokinius ir pažeisti savo tikėjimo laisvę ir kulturą – galvoju, kad turėtų labiau žiūrėti į kitas problemas ir atsargiau pulti Bažnyčią, kuri pagal mane – turi labai svarbų vaidmenį visuomenės ugdyme ir kiekvieno asmens moralei.

Manau jeigu Italija turi būti nubausta, tai tegu ne dėl kryžių mokyklose, o dėl savo imigracijos politikos, kurią Berlusconi sukūrė prieš imigrantus. Tačiau kadangi šita politika turi daug galingų šalininkų, buvo gražiai palikta šone ir pradėtas puolimas prieš Bažnyčią, kuri būtent kovoja prieš šiuos pono Berluscon’io imigracijos įstatymus.

Manau iš esmės kas pralaimėjo Strasbūro Teisme dėl religinių simbolių, nebuvo tiktai Italija, tačiau visas krikščionių pasaulis.
Dabar pažiūrėsime, kai išims visus križius iš viešų vietų sienų, kas bus toliau.
Gal ateityje bažnyčios jau nebegalės išreiškti ant savo stogų kryžių, kurie galėtų priminti, kad egzistuoja?
Mano nuomone, kad žmones išskiria ne religija, o politika,
____________________________

Rašo Dorota Skonič (Ispanija / Lietuva / Lenkija)
Mokyklą lanko ne tik tikintys vaikai. Dažniausiai tų netikinčiūjų yra dauguma. Mokykla tai mokymo įstaiga, o kryžiai mokykloje užsiliko dar nuo viduramžių, kai mokyklos veikė prie vienuolyno ir visi mokytojai buvo vienuoliai arba vienuolės.
Nors yra labai daug negatyvių dalykų kurie vyksta ar vyko pasaulyje del bažnyčios kaltės apskritai, vis dėlto labai gerai žinau kad būtent krikščionybė labai prisidėjo prie Europos kultūrinės ir civilizacinės raidos. Bet man atrodo, kad pasaulyje būtų daug mažiau konfliktų, jei žmonės mokėtų atskirti dvasingumo lavinimą nuo politinės ideologizacijos ir palikti religijai tiktai tą pirma sritį.

Tokie religiniai konfliktai, kaip kryžių kabinimo draudimas ir t.t. ansiranda ten, kur susiduria kelios skirtingos religijos ar skirtingos pasaulėziūros. Tam tikra prasme kiekviena religija tai organizacija, kuri nori dominuoti ir valdyti tam tikrą politinę erdvę. Baisu pripažinti, bet vieni šiurpiausių karų įvyko būtent dėl tarpreliginių nesutarimų. Religinės mažumos irgi visada ir visur kentė mažesnę ar didesnę diskriminacija, tad labai džiūgina tai, kad dabartinis pasaulis eina link vienlytės visuomenės mirties. Dabar visi turi išmokti sugyventi su labai skirtingais žmonėmis. Religija taip pat turėtų būti atskirta nuo tam tikrų sričių, visuomenės gerovės labui,
____________________________________

Rašo Frank Van den Berg (Olandija)
Keliems žmonėms religiniai simboliai viešose vietose yra problema, nes negerbia valstybės neutraliteto. Pavyzdžiui - kryžius ant sienos rodo, kad toje vietoje yra katalikų.
Iš esmės šitie žmonės yra teisūs. Nes valstybė turėtų atostovauti visų religijų žmonėms. Yra sunkiau jaustis patogiai savo šalyje, jeigu valstybė skleidžia tokią “neteisingą religiją”, savo koncepcijoje.

Bet galima argumentuoti, kad be religijų išsireiškimų – valstybė skleidžia ateismą. Ir ateismas yra tikėjimas, kaip kitos religijos.
Tai gal geriau būtų jeigu valstybė paliktų šias problemas spręsti žemiasniems lygiams, pvz.- mokyklos vadovybei. Šitaip tampa lengviau įkūrti mažumos religijos mokyklą.
Tačiau geriau pagalvojęs – dar ne idealus sprendimas, juk negerbiamas individualizmas. Jeigu, pavyzdžiui, yra vienas hinduistas itališke kaime, niekas neįkurs jam hinduiztų įstaigos. Tad, žiūrėdamas iš šio kampo, manau yra geriau uždrausti visus religinius išsireiškimus.

Matome, kad visiška religijų laisvė ir religinių išsireiškimų draudimas, turi pliusus ir minusus. Tačiau aš, ateistas ir už individualizmą, galvoju, kad valstybė uždraustų religinius išsireiškimus yra geriausias sprendimas. Taigi, tai gerai veikia Prancūzijoje...,