ANSELMO BORGES - Haitis. Kur tada buvo Dievas? (Antra dalys)

P.s.-laisvas vertimas komentaruose


Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 20 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Kaip parašyta Jono XXIII Asociacijos dokumente, kuris buvo čia paminėtas praeitą savaitę, klausimas „Kur yra Dievas Haityje?“ „nėra ir negali būti pirmas klausimas“. Haičio tragedijoje galima pastebėti keletas priežasčių: seisminis rajonas; agresyvi žmogaus ranka, kuri sunaikino Haičio miškus, išnaudojo visos teritorijos išteklius ir statė be minimalaus saugumo; kolonizatoriai paliko šalį baisioje padėtyje - vergovės tradicija, išsiplėtusi korupcija, diktatūrinės vyriausybės, nelygus resursų pasidalinimai... Tas dokumentas atkreipia demėsį į tai, kad viskas buvo sunaikinta per žemės drebėjimą, bet Pétionville - toks modernus ir turtingas rajonas Port o Prense – mažai nukentėjo.

Tarptautinė tvarka „rėmiasi tokiu pagrindu – turtų sukaupimas 20% Žmonijos rankose, o likę žmonės yra pamiršti“. Korumpuota valdžia ir turtingos šalys, kurios užsimerkia dėl savo interesų, priverčia keletą tautų ir Valstybių būti bejėgiais apsiginti nuo gamtos katastrofų. „Be šių problemų, katastrofa būtų buvusi žymiai mažesnė.“ Haitiečiai yra tokioje vargingoje situacijoje, kad net neturėjo galimybių gauti pagalbą, kurios atvyko į savo teritoriją. Todėl turime kaltinti „dabartinę tarptautinę tvarką, kuri tik gyvuoja remdamasi turtingų šalių ekonomine, politine ir militarine galia ir nesibaigiančia šalies elitų korupcija“.

Ir Dievas? Visi turime pasikeisti, kad nebebūtų daugiau „Sugriautų Haičių nei Palestinų žudynės nei Aušvicų nei Hirosimų“, ir Jėzaus Dievas turi būti „didysis teisingumos ir solidariumo kriterijus visiems, kurie pasivadina krikščionimis“.

Bet tas klausimas gyvuoja per visą samprotavimo Istoriją, ir yra itin dramatiškas tiems, kurie tiki tokiu asmeniu ir kūrėju Dievu, visagaliu ir begalo geru. Dievas norėjo išvengti blogio, bet negalėjo: vadinasi, jis ne visagalis. Galėjo, bet nenorėjo: vadinasi jis negeras. Galėjo ir norėjo: tai iš kur ateina blogis?

Čia irgi yra būtina klausti: iš kur ateina gėris? Nuolat buvo bandoma atsakyti. Šv.Augustinas ir Tomas Akvinietis argumentavo, kad blogio iš tikro nėra, yra tik gėrio nebuvimas. Arba kad Dievas nenori blogio, tik leidžia kad jis būtų, kaip išbandymai ir bausmė. Tada ateina klausimas: o nekalti vaikai?
Buvo dėl vaikų kančios, kad personažas Ivan, Dostojevskio kūryboje „Broliai Karamazovai“, sako ačiū ir atiduoda „įėjimo bilietą“ pasauliui. A.Camus kūryboje „Maras“, personažas Dr.Rieux sako vienam kunigui, matydamas vaiką kuris miršta, kad negali priimti tokio Dievo.

Atsakydamas į Leibnizo garsiojį Teodiceją(Dievo pateisinimas), kur yra teigiama, kad šis yra geriausias iš įmanomųmų pasaulių, Voltaire ironiškai parašė „Kandidas“ ir „Poema apie Lisabono tragediją“, dėl žemės drebėjimo. A.Schopenhauer parašė vėliau, kad šis, yra blogiausias, iš įmanomųjų pasaulių.

Hėgelis dialektizavo kančią Dieve: negatyvumas yra vienas momentas Dievo istorijos. Ir pagal Hėgelį dar keletą teologų kalbėjo apie tokį „Dievą, kuris kenčia“. Prieš holokaustą, žydas filosofas Hans Jonas kalbėjo apie Dievo bejėgiškumą: Aušvice Dievas tylėjo „ne dėl to, kad nenorėjo, bet dėl to, kad negalėjo“. Tada klausimas: Žinoma, kad Dievo galios ir gerumo negalima suprasti per žmogišką požiūrį, bet vis tiek - kokią pagalbą gali atnešti bejėgis Dievas? Dievas solidarizavosi su žmonemis Kristaus kryžiuje.

Teologas A.Torres Queiruga klausia ar ne prieštaringumas manyti, kad galima egzistuoja pasaulis ribotas ir be blogio. Prieš blogį, kuris liečia ir tikinčius ir netikinčius, visi turi įgyvendinti ir išbandyti savo tikėjimą. Ir Hans Küng, kuris pripažįsta, kad blogis yra kaip “ateizmo uola”, klausia savo paskutinėje kūryboje Was ich glaube(Mano tikėjimas): „Ateizmas geriau paaiškina pasaulį“ negu tikėjimas Dievu? „Nekaltų kančiose, nesuvokiamose ir beprasmiškose kančiose - ar netikėjimas gali paguosti? Netikinčių supratimai randa savo ribas šiose kančiose! Tai priešteologas niekaip čia nėra geresnis už teologo.”

Right To Play - Kamuoliai prieš skurdą

Lygiai prieš metus Kablelis parašė apie norvegą Johann Olav Koss, kuris įkūrė Right To Play(Teisė žaisti) organizaciją. Kadangi šiuo metu vyksta Žiemos Olimpiada, už Pierre Frédy(Baron de Coubertin) garbę, kuris 1894m. įsteigė Tarptautinį Olimpinį Komitetą ir po pusantro tūkstančio metų atkūrė iš naujo Olimpines Žaidynes tikėdamasi, kad sportas gali išgelbėti pasaulį, Kablelis primins vėl tą organizaciją, kuri taip nuoširdžiai ir drąsiai tęsia Coubertino svajonę.



Right To Play buvo įkūrta 2003 metais. Įkūrėjas ir iki šiol organizacijos lyderis yra norvegas Olav Koss. Idėja yra panaudoti sportą prieš skurdą pasaulyje.
Pagrindinis taikinys yra vaikai. Bandoma per sportą mokyti juos komandinio darbo, valios, pagarbos sau ir kitiems, atsakomybės svarbą... žinodami, kad šių vertybių rezultatai atnešia gerovę visai bendruomenei.
Šios organizacijos projektai (pagrindinė būstinė yra Kanadoje), yra įgyvendinti 23 šalyse, kaip pvz.- Čade, Etiopijoje, Gvinėjoje, Libane, Ruandoje, Tailande. Pasiekią apie 500 tūkstančių vaikų.

Johnn Olav Koss gimė 1968 spalio 29 Norvegijoje. Vienas iš geriausių čiuožėjų visų laikų. 1990m. pirmą kartą tapo pasaulio čempionu, nuo tada laimėjo 7 pasaulio titulus ir 4 olimpinius aukso medalius. Dešimt kartų buvo pasaulinio rekordinkas.
1994m. baigia savo sportininko karjerą ir tampa UNICEF ambasaroriumi ir Tarptautinio Olimpinio Komiteto nariu.

Kai Koss įkūrė Right To Play greitai prie idėjos prisijungė olimpinė čempionė kanadietė dviratininkė Clara Hughes, ledo ritulininkai rusas Aleksandras Ovečkinas ir slovakas Zdeno Chára, Kanados slidininkė Beckie Scott, daug kartų pasaulio ir olimpinis čempionas olandas boksinikas Arnold Vanderlyde ir kiti. Dar galima minėti amerikietį čiuožėją Joey Cheek, kuris paaukojo šiai organizacijai visą pinigų premiją už aukso medalį, 2006m. Žiemos Olimpiadoje. Organizacija dar turi kaip vieną iš rimčiausių remėjų - Chelsea futbolo komandą.


Johnn Olav Koss papasakoja, kad pradžioje Europos, JAV, Kanados laikrasčiai ironizuodavo sakydami “jis bando atnešti kamuolį tiems, kurie laukia maisto”. Tačiau iš tų bendruomenių narių, kuriose Right To Play veikia, girdisi tik teigiami žodžiai. Vienas iš tų bendruomenių narių pasakė, kad daug organizacijų ten praėjo atnešdami miltų, kukurūzų, kiaušinių, ir tai labai gerai, tačiau Right To Play vienintelė, kuri atėjo maitinti žmonių dvasią,

ANSELMO BORGES - Haitis. Kur tada buvo Dievas?

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 13 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Nėra pakankamai žodžių, ir ypač tiek stiprių žodžių, kad apibūdintume Haičio tragediją: daugiau nei du šimtai žmonių mirė, daugiau nei vienas milijonas liko be stogo, badas, neskaičiojamas skaičius našlaičių, vaikų pagrobimai, vienos Valstybės subyrėjimas, „ateities juodoji skylė“... Vienu žodžiu – pats tikriausias ir gryniausias Siaubas.

Ir daugelis, garsiai ar savyje šaukia: Kur buvo Dievas, kur yra Dievas Haityje? Ir klausimas, kuris kartojasi per visą Istoriją: Kur buvo Dievas Golgotoje? Kur buvo Dievas Lisabono žėmės drebėjime, Indonezijos Cunamyje?, kur buvo Dievas Aušvice?...

Šis šauksmas palydi filosofijos istoriją, nuo tada kai Epikūras apie 300 pr.Kr., ir vėliau Pierre Bayle Švietimo amžiuje, kamavo mintį šitoje temoje.
Dievas turi būti visagalis ir begalo geras. Tai kaip paaiškinti blogį? Dievas galėjo jo išvengti, bet nepadarė – tai Jis nėra begališkas geras. Arba norėjo, bet negalėjo – tai Jis nėra visagalis. Arba negalėjo nei nenorėjo – tai jis ne Dievas. Arba galėjo ir norejo – tai kodėl yra blogis?

Bandymų atsakyti į šiuos klausimus buvo daug. Leibniz sugalvojo žodį teodiceja (theodicy/théodicée), kuris reiškia „Dievo pateisinimas“. Savo darbuose šia tema jis kalbėjo, kad šis pasaulis nėra nei puikus nei tobulas, bet, kadangi, Dievas yra begalo geras, visagalis ir visažinis, tai yra geriausias įmanomas pasaulis. Šis darbas buvo išleistas 1710 metais ir tapo kaip vadovėliu kultūringai Europai. Bet užteko 45 metų (Lisabono žemės drebėjimas buvo 1755m.), kad Voltairas savo darbe „Kandidas, arba optimizmas“ironizuotų. E Kant 1791m. parašė tokį mažą darbelį pavadintas Über das Misslingen aller philosophischen Versuche in der Theodizee (apie visų filosofinių bandymų nesėkmę teodicejoje).

Iš tiesų, kaip žmogiškai ribotas protas gali pateisinti Dievo būvimą prieš tą faktą, kad yra ir blogis? Beje, būtų ciniškas žiaurumas siūlyti teorinius paaiškinimus tiems, kurie kenčia nuo blogio ir siaubų. Tikintis supranta, kad pagal žmogišką mąstymą Dievas nėra nei visagalis, nei be galo geras, ir supranta, kad galų gale tikėjimas yra labiau kova nei paguoda, ir kad ši kova yra išbandyta solidarumo viršunėje su tais, kurie kenčia.

Viename dokumente apie Haičio tragediją teologų Jono XXIII Asociacija apgailestauja, kad tęsiasi to Dievo ieškojimas – Niutono laikrodininkas, kuris reguliuoja visatos mechanizmus. Ir kad nesibaigia naturalių stebuklų prašymai Dievui – kad siųstų lietaus, kad išvengtų cunamio, t.t... Toks Dievas-aprūpintojas, kuris yra mūsų paslaugoms, toks super tėtis, kuris mus gintų nuo gamtos. Pamiršta, kad „Dievas neįsikišo, kad išvengtų Golgotos nei Aušvico nei išvengė marų, bado ir kitų nelaimių“.

Tai kokiu Dievu tiki? „Tikime, kad blogis yra taip pat paslaptis, kuris sunkiai tinka prie tokio visagalio ir gailestingo Dievo paveikslo, ypač kai žiūrime į tokį Dievą būdami tarp vargšų ir nekaltų.“ Tiki Dievu, kuris nepavydi Žmonijai ir davė jai kūrybinį sugebėjimą (galbūt mokslas galės numatyti žemės drebėjimus) ir atsakomybę pasaulyje. Dievas gina vargšus ir palaimina tuos, kurie dirba už teisingumą ir taiką.

„Dievas nėra neutralus, Jis yra Haityje tragedijos aukose ir visuose žmonėse, kurie ten dirba solidarumu“, tapatinasi su aukomis, kurios tampa dieviškojo teismo kriterijumi – „Davė man valgyti, gerti, apsirengti...“ Niekas neturi teisės kalbėti Jo vardu, „tik tos aukos ir tie, kurie yra šalia tų aukų kančiose. Bet mes visi galime ir privalome būti drauge Haityje, padėti haitiečiems skubiose problemose ir šalies atkūrime“.

Bet neužtenka. „Haitis šiandien įkūnija šiandieninių nukryžiuotų tautų“, turime visi pasikeiti, ir prisiminti Jėzaus Dievą, kad būtų „teisingumo ir salidarumo didžioji atšaka“ šiame pasaulyje, kuriame tarptautinė tvarka „rėmiasi turto koncentracija tiems 20% Žmonijos, ir likę žmonės pasilieka šešelyje“.