2009-01-01

Šešėlių visuomenė

Bendravimo pagrindas- tai komunikacija. Atrodo, kad komunikavimas yra toks banalus dalykas, kad mums nereikalingi jokie ekspertai ar knygos, kurios mokytų, kaip iš tikrųjų turėtume komunikuotis ar bendrauti. Vis dėlto, jei paziūrėsime atidžiau į savo santykius su šeima, draugais, kaimynais, bei tarpusavio santykius tarp politikų , įžimybių, ar paprastų žmonių ir jų bandymą ramiai gyventi vieni šalia kitų, atrodo, kad čia nuo seniausių laikų nieks nesusikalba. Kartais ir patys nemokame, arba bijome pasakyti, ko iš tikrųjų norime iš kitų, arba bandome kitiems perteikti pagražintą ir netikrą savąjį aš. Kai atidžiau įsiziūrime i visuomeninį gyvenimą, atrodo, kad beveik niekas nebendrauja tam, kad pasidalintų savo pasaulio supratimu ar patirtimi, tiktai tam, kad išpeštų sau naudos ar pasiektų tam tikrą tikslą. Žodziu, beveik nebelieka tyro, naturalaus bendravimo, t.y.tokio bendravimo, kuris neturetų jokio kito tikslo negu jis pats.


Butų gaila, jei pamažu pasimirštų tikro, naturalaus bendravimo džiaugsmas, kai staiga pajuntame vienumą su kitu žmogum, kai esame tikri kad nei aš, nei kitas žmogus/žmonės nesame įrankiais kažkokiam tikslui pasiekti, bet kūriame kartu mūsų realybę. Atsiduodami nepakartojamam bendrumo jausmui suprastume, kad gyvename tokiame pasaulyje, kokį susikūriame patys- ar tai būtų vienisų individų, klajojancių idėjų begalybėje pasaulis, ar realybė, kurioje, persmelkti bendrumo jausmo, eitume ta pačia linkme, turėtume vieną tikslą ir papraščiausiai džiaugtumėmės buvimu kartu.

Bendravimas. Toks paprastas, bet kartu toks sunkus. Sunku nepavirst lėlėmis, savo paties atvaizdu, aktoriumi, kuris nenori prarasti savo ¨gero veido¨. Dar sunkiau nepavirsti šešėliu ir neprisijungti prie šešėlių bendruomenės, kur niekas nei nerodo savo veido, nei nemato kitų veidų, o visi jos nariai širdies gilumoje norėtų pabėgti nuo vienatvės.

Tai ir yra mūsų, būtybių vadinamų kartais homo socialis, viena iš užduočių- kūrimas tokios visuomenės, kuri būtų kiekvieno individo gyvenimo ramščiu, o ne akmeniu kuris traukia į dugną,

2008-12-22

I tekstas - Globalizacija

Čia bus tik pirmas tekstas apie šią temą, nes ji yra begalo plati, svarbi ir aktuali...

Pasaulis yra žymiai mažesnis, negu anksčiau. Galime per keletą valandų pralenkti vandenynus, per keletą sekundžių sįusti ir gauti laiškus, išeiti į gatves ir susitikti su visų rasių atstovais, girdėti keletą kalbų kelių metrų spinduliu, nueiti į kaimo parduotuvę ir nusipirkti Australijos, Čilės ar Pietų Afrikos vyną.
Tačiau ar visa tai yra gerai? Ar šis faktas, kad pasaulis yra mažesnis, yra sinonimas to, kad jis yra vieningesnis?

Esame viename Žmonijos evoliucijos laipte, pavadintame Globalizacija.
Globalizacija jau turi aukštą lygį ekonomikos ir informacijos sferose, o politikos sferoje lygis dar toli gražu neaukštas, bet jau gerai matomas. Regionalizacija, kuri dabar akvaizdžiai vyksta – pvz.-Europos Sąjunga, Azijos Sąjunga, Afrikos Jungtinis, Mercosul, t.t. - rodo, kokiu keliu einame.
Neabejoju, kad ateityje bus viena pasaulinė valiuta; kad bus tikri ir veiksmingi pasauliniai įstatymai; kad bus viena vienintelė karuomonė ar nei vienos kariuomenės; kad bus viena tikra pasaulinė valdžia su federacijos modeliu, kurioje kiekviena vastija (šalis) bus nepriklausoma kūlturos ir kalbos prasmėje, bet susijungusi ekonomikoje ir bendradarbiavime. Vienintelės sienos, kurios egzistuos, bus savaime apibrėžtos per kūlturos bruožus. Nebus reikalingas atspaudas pasuose, o tiktai savaiminė pagarba įvairovėms.

Bet taip pat abejoju, kad iki šito Žmonijos pažangos lygio tautos nesusigundys grįžti į nacionalizmą, užsidaryti ir nusistatyti prieš viską, kas prieštaraus jų interesams.
Žiūrėkime į save – kartais yra taip aišku, kad tai yra mūsų kelias po to, kai taip daug klydome, bet visada reikia dar vieną kartą suklysti, reikia tos paskutinės klaidos, kad galų gale būtume užtikrinti, jog nėra kito kelio... Antras Pasaulinis karas, Šaltasis Karas galėjo jau būti ta paskutine klaida, bet greičiausiai dar ne. Kaži ar terorizmas įrodys, kad jau nėra reikalingos nei sąmoningos sienos ir vienapusiškos ambicijos? Galbūt.

Tiesa, kad pasekmės, kurias jaučiame nuo šios dabartinės globalizacijos gali duoti priežastį žengti 2, 3 žingsnius atgal.
Dažnai, kas vyksta šiandien, primena didelį kibirą, kuris pilnas daugybės spalvų, ir naturaliai tos spalvos, kurios turi didžiausią kiekį - vyraus, o kitos spalvos praktiškai dings.
Identiteto praradimas yra labai rimtas dalykas, kurį juačia daug visuomenių visame pasaulyje.
Mums reikia turėti stiprias šaknis, kad galėtume lyg medžiai gyventi ir būti atviri pasauliui, nebijodami pasiklysti. O žmonių šaknys yra kūltura.

Subrendusios globalizacijos principas turi skatinti suartinimą, skatinti bendradarbiavimą ir vienu metu saugoti įvairovę, saugoti identitetus, saugoti kultūras.
Sienų naikinimas ir pasaulio vieningumas neturi reiškti homogenizacijos, bet kviesti pažinti kitą, gauti ir duoti, interakcijai,

Sėkla - Antanas Saulaitis

Antanas Saulaitis

Šįkart, šioje vietoje, kur miniu žmogų ar įvykį, kuris neleidžia mums prarasti viltį, kad viskas bus geriau, ne tik aš papasakosiu, bet kviečiu visus jus man padėti užpildyti šią vietą.
Žinau, kad nemažai žmonių, kurie skaito šį puslapį, pažįsta Tėvą Antaną Saulaitį- pasaulio pilietį, gimusį Lietuvoje.

Kviečiu jus dalintis mintimis apie jį, kokiais įspūdžiais, susijusiais su juo galite dalintis, kokie jausmai ateina į galvą kai jį prisimenate. Kad tie, kurie dar jo nepažįsta - sužinotų, kad yra toks žmogus, kuris yra pavizdys visiems - ir katalikams, ir budistams, ir musulmonams, ir ateistams, ir agnostikams. Nes jo vertybės nepriklauso tik vienos ar kitos religijos, ar kultūros riboms, bet yra universalios žmogiškosios vertybės, kurios veda į meilės, taikos ir harmonijos kelius, per kuriuos galės pasiekti Jėzų, ar Mohamedą, ar Budą, arba/ir, paprasčiausiai - geresnį pasaulį.

Iš savo pusės galiu pasakyt, kad kiekvieną kartą, kai būdavau su Tėvu Antanu Saulaičiu, mane nustebindavo jo sugebėjimas pamatyti tai, ko daugelis žmonių nemato. Mane nustebindavo jo akiračio platumas. Vieną dieną siekių žiūrėti į pasaulį ir į žmones taip, kaip jis sugeba žiūrėt, nes iki tol būsiu aklas, kaip daugelis žmonių,