Nauja Era?

Vladas rašė:

Į Baracko Obamo, kaip naujo JAV prezidento inauguracijos cerimonijoją, atvyko daugiau nei 2 milijonai žmonių tam, kad priimtų jį asmeniškai. Žmonių rankose, tarp daugybės Amerikos vėliavų, matosi vėliavos ir iš įvairių šalių kaip Marokas, Čilė, Italija, Korėja, ir t.t.

Ir kiti milijonai žmonių per visą planetą, taip kaip ir aš, stebėjo tą cerimoniją per televiziją su dideliu džiaugsmu.

O kodėl tai taip jaudino visą pasaulį?
Šiame globalizuotame pasaulyje JAV, nori ar nenori, turi pagrindinį vaidmenį, dėl jos ekonomikos, militaristikos, tekchologijos galios, ir už tai turi savaiminę politinę įtaką.

Bet tai, kas šįkart priverčia pritraukti ne tik dėmesį, bet ir džiaugsmą milijonų žmonių per visą pasaulį yra ne tik posto galia, o viltis, kurią suteikia žmogus, kuris tą postą užima.

Kaip sakė vienas žmogus, kuris pažįsta Obamą nuo vaikystės: “...Pirmą kartą turime prezidentą, kuris iš tikrujų bandys klausyti...”
Iš jo lūpų išeina vilties žodžiai ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui, su nuoširdumu ir daug noro akyse. Kaip jis sakė savo pirmoje kalboje kaip prezidentas: “...Visos didžiausios pasaulio sostinės ir mažiausi ir tolimiausi kaimai, kaip tas, Kenijoje, kur mano tėtis gimė, tegul žino, kad Amerika yra draugė, kuria gali pasitikėti...”,

Konfliktas israeliečių ir palestiniečių

N'cok Lama rašė:
Kiekvienas konfliktas yra lyg košmaras, nesvarbu koks jis bebūtų.
Kaip gerai paraše mūsų draugas Vladas – negalime atsilyginti blogiui blogiu.
Tačiau tie, kurie elgiasi blogai, neturėtų manyti, kad kitiems dėl to bus vienodai, lyg nieko nebūtų atsitikę.
Pamenu, kad gavau vienos draugės iš Amerikos laišką, kuriame ji rašė: izraeliečiai labai daug kenčia nuo palestiniečių puolimų, ir niekas nieko apie tai nedaug sako. Bet kai Izraelis puola - visas pasaulis kelia balsą, sakydamas, kad tai yra barbarizmas... Na, aš sakiau jai, kad vienintelis kelias yra dialogas, kadangi kai reaguojame prieš agresorių, tampame agresoriumi, o dažnai tas, kas pirmas metė akmenį, tampa šventai nekaltu.

Ir kai būna konfliktai, dažniausiai kas daugiausiai praranda yra būtent tie, kurie nieko bendro neturi su tomis neapykantos sėklomis, tačiau jiems tenka valgyti karčius vaisius. Tai – vaikai. Jie, stebėdami šiuos konfliktus, gali manyti, kad tie, kurie yra kitoje pusėje yra jų priešai, ir kai užaugs, vietoj to, kad svajoti būti gydytojais, svajos atsibusti su buteliu, akmeniu ar ginklu rankoje,

Skirti dėmesį kitam

N'cok Lama rašo:
Vienas žmogus gali pasakyti – kam kalbėti apie dėmesį kitam, jeigu neturiu laiko net sau?
Na, nesakysiu, kad tas žmogus neteisingai kalba, nes ir mūsų era duoda mums galimybę visų pirma rūpintis savimi. Paminėsiu viena sakinį iš garsios Portugalijos grupės “Os Anjos” – “antes que o tempo se acabe e não acompanhamos pensamos mais em ninguém.” ( kol laikas nesibaigia, mums reikia bėgti su juo apie nieką negalvojant ). Pagal mane, tai yra rimta! Kaip aš galiu bandyti bėgti, nežinodamas, jeigu krisiu, ar kas nors atbėgs padėti man atsikelti? Ir tuo pačiu metu galiu pasakyti tokius žodžius: NETURIU LAIKO NEI SAU, TUO LABIAU KITAM! Ar kažkas iš jūsų, mieli skaitytojai, gali atsakyt man į šį klausimą?

Yra aišku, kad nepaisant mano laiko trūkumo, visgi galiu duoti vieną minutę vienam draugui. Tai gali būti naudinga, netgi galima išvengti, kad tas žmogus nusižudytų. Mes nenorime matyti mūsų draugų mirties dėl to, kad neturime laiko mūsų ausims, tam, kad pasakyti jiems nors vieną vilties žodelį.

Biblijoje yra parašytas garsus Šv.Petro sakinys: „neturiu nei aukso, nei sidabro, bet ką turiu - duodu tau...“ dar tęsia: „Jėzaus Kristaus vardu - kelkis ir vaikščiok...“. O kas atsitiko tada su tuo žmogumi? Jis ėjo ir vaikščiojo, skelbdamas gerus dalykus, kuriuos patyrė.
Mes taip pat, kai skiriame dėmesį kitam - galime padėti, kad tas žmogus vėl susigrąžintų savigarbą ir pasitikėjimą savim, ir pasauliu.
Reikia pabrėžti, kad visos problemos, visi sunkumai pasaulyje atsiranda būtent dėl dėmesio stokos kitam.
Mes visi dažniausiai bandome nesiklausyti ir nematyti, o kai problema atsiduria prie mūsų durų, mes sakome: „jei būčiau žinojęs, kad tai atsidurs čia, pas mane, būčiau kažka daręs“. Mums reikia būti dėmesingesniais kiek įmanoma...Ir nesakau, kad mums reikia 24 valandas per parą budėti ir stebėti ar niekas nelaukia pagalbos, tačiau, ar mūsų atvirumas padėti yra reikalingas - tai tikrai yra.

Vaikai verkia ne tik dėl to, kad neturi ką valgyti. Gali būti, kad jie ką tik pavalgė ir yra palikti tarp žaislų ir kačiuko, kuriam, su savo miauksėjimu, pavyks nutildyti vaiką iki tol, kol jo mama duos ko jam reikia – šilumą, dėmesį... ir tada viskas pradeda turėti prasmė vaikui,