Žudyti vardan laisvės?

Rašo Dorota Skočik, Ispanija/Lietuva/Lenkija
Kaip visi žinome, tam tikrose valstybėse karinė tarnyba yra privaloma. Kaikurios valstybės, pavyzdžiui, Ispanija, Prancūzija ar Italija irgi turi savo kariuomenę, bet tarnyba yra savanoriška. Juk aišku, kad visada atsiras žmonės, kurie norės išmokti valdyt ginklą ir tam tikrose aplinkybėse galės pašaudyt “vardan tėvynės” ir savo noru prisijungs prie valstybinės karuomenės..
Kyla klausimas: ar mums visdar yra reikalinga karinė tarnyba? Ar ir toliau žmones turės įvairiais metodais ieškot būdų, kaip pabėgt nuo tarnybos (kaip dažnai atsitinka Lietuvoje). Ar tikrai norime, kad kasnors žudytų vardan mūsų laisvės ar šiaip nežinia ko? Kokia yra jūsų nuomonė?

Kalbant šia tema galime prisiminti Izreli, apie kurį pastaruoju laiku nemažai girdime ir skaitome. Izraelyje karinė tarnyba yra privaloma vyrams, kaip ir moterims. Į sąrašą yra įtraukiami net imigrantai(!). Visdėlto net ten, nepaisant rimto konflikto su Palestina, atsiranda žmonės, kurie atsisako eiti į kariuomenę ir kovot prieš tariamą priešą. Aišku, kad net čia atsiranda žmonės kurie galvoja „kitaip“ ir nepaisant galimų rimtų pasekmių, lieka ištikimi savo įsitikinimams. Turiu galvoje mokinių ir studentu judėjima Shiministim. Plačiau apie tai- Sėklos dalyje, apačioje,

Ar tikrai grupelė kareivių pajėgtų iškovoti mums laisvę, tikrąją to žodžio prasme?,
_____________

Rašo Eduardo Mendes Barbosa, Brazilija

Jau seniai karuomenė nėra tautos SAUGUMO priemonė, o baimės įrankis užtikrinti VALDŽIĄ, kurios elgiasi lyg būtų „Dievo išrinktos“, o ne kaip tautos išrinktos. Įrankis kovoti už interesus, kurie dažniausiai susiejasi su ekonomikos galia.

Manau tokiose šalyse kaip Izraelis, kuri dažnai turi teritorinius konfliktus yra žymiai sunkiau nutraukti privalomą karinę tarnybą, negu ten, kur pastaruoju metu, nera istorijoje nebuvo tokių konkliktų. Mano rūpestis yra toks – ar yra galimybė kovoti prieš tai (teritorinius konfliktus) tiktai idejomis, diskusijomis, ieškant sprendimų, be ginklų panaudojimo,

____________

Rašo Kristina Survilaitė, Lietuva

Nuo senų laikų žmonės pykosi ir kariavo, tai yra užkoduota žmonijos genuose. Viena iš priežasčių kurti valstybę ir buvo apsauga nuo išorės priešų. Jei žvelgtume į kariuomenę iš žmogaus teisių prizmės, tai žinoma, žudymas, nesvarbu kokiu tikslu, ar ginant tėvynę, ar išliejant pyktį būtų negalimas, bet ne veltui labai pažangios vakarų valstybių teisinės sistemos bei įvairūs tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys smurto panaudojimo ribas, numato sąlygas, kada smurtiniai veiksmai yra pateisinami, viena iš tokių yra gyvybės atėmimas karo metu. Mano manymu, kariuomenė yra būtina. Tik klausimas, kokios yra jėgos panaudojimo ribos. Pagal tarptautinės teisės aktus yra draudžiama intervencija į kitos valstybės teritoriją, t.y. nei viena valstybė negali įsiveržti į kitos valstybės teritoriją ir ginklu jos užgrobti, bet XXI amžius ir eina ta linkme, kad tokie valstybių veiksmai būtų pasmerkti tarptautiniu mastu. Puikus pavyzdys yra karas tarp Rusijos ir Gruzijos. Nors tarptautinė bendrija, mano manymu, į šį konfliktą įsikišo per mažai, bet poveikis vis tiek buvo. Einama tuo keliu, kad valstybė po karo išpuolių būtų izoliuota ir išmesta iš tarptautinės bendrijos, o tai yra labai žiauri bausmė valstybei. Taigi, neišsiplėčiant, kariuomenė yra būtina, bet jos tikslai turi būti būtent valstybės nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo gynimas, o ne atskirų politinių grupuočių ar veikėjų užmojų tenkinimas.

Bet esu už profesionalią kariuomenę, jei žmogus nenori būti kariu ar eiti į kariuomenę jis neturėtų būti verčiamas tai daryti. Mano manymu tai pažeistų žmogaus teises, nes niekas negali būti verčiamas prievarta aukoti savo gyvybę. Jei yra žmonių, kurie tai daro savo noru ir pašvęs visa gyvenimą tam, tai kam reikia kitus žmones psichologiškai traumuoti ir versti eiti į kariuomenę,

_______________

Rašo Frank Van den Berg, Olandija

Mažai žinau apie organizaciją Shministim, bet atrodo ji nusipelnė visą pagarbą. Žmonės ir lyderiai Izraelyje turi suprasti, kad tauta yra kaip „sugalvota“ bendruomenė, ir kaip toks „idealas“ (nesakau, kad geras idealas), kad vienoje geografineje teritorijoje yra skirta tik tam tikrai nacijai, ir tai leidžia elgtis su kitais visokiais būdais. Beveik visos tautos turi kažkokias panašias problemas – žmonės nesutinka kad užsieniečiai gyventų jų šalyje.

Manau visi turi teisę atsisakyti karinei tarnybai. Visi, kurie yra už laisvę turi galvoti taip, nes privaloma tarnyba paruošia mums kovoti už valstybės idealus...bet pvz., gal atsitiktinai čia gimiau ir nepritariu šiems idealams.

Iš kitos pusės galime balsuoti ir pamatyti tautos nuomonę. Gal tautos dauguma norės, kad individas kovotu už ją. Priešingai atveju privaloma tarnyba būtų ir nedemokratiška.

Vis tiek mano nuomonė nesikeičia. Negerai kai individas su taikos norais kariautų kažkokiame kare ir ten atostovautų už neaiškią „tautos“ sąvoką. Filosofiškai jis galėtų būti netgi kitoje barikados puseje, kaip kažkoks vokietis prieš nacizmą Antrame Pasauliniame kare. Už tai manai visi turi teisę netarnauti karuomenei, nerizikuoti mirti už idejas, kurioms nepritaria,

________________

Rašo Aušra Bučytė, Lietuva

Niekada nesusimačiau ar karinė tarnyba turėtų būti privaloma. Išties aš esu už jos būtinumą, tačiau tai nebūtnai reiškia kasmetinį jaunuolių šaukimą atlikti pareigą tėvynei. Manau tikslinga yra kuomet visiems vyrams yra rengiami kelių savaičių apmokymai kas keletą metų. Tuomet nebūtų nei ilgų išsiskyrimų su šeima, draugais, nereiktų nutraukti mokslų ar palikti darbo. Štai su moterimis jau yra visiškai kita padėtis. Nemanau jog Izraelis elgiasi teisingai, karo prievolę primesdamas abejoms lytims. Iš esmės juk moters prigimtis skirta ne tam. Tačiau vis dėlto manau jog ir jos turi turėti pasirinkimo teisę, ir fiziškai stiprios, norinčios išmokti karinių subtilybių galėtų eiti į kariuomenę.

Paskutinė mintis kilusi šia tema buvo jog šiuolaikinis civilizuotas pasaulis, tai nėra kažkoks mūšio laukas, kuriame susitinka dvi armijos. Šiuolaikinis karas – tai žodžiai, mintys. Tik jų, o ne ginklų galia, galime išspręsti visus nesutarimus, panaikinti problemas, derėtis. Ir taip norėtųsi, kad tai suprastume ne tik mes, bet ir kitos šalys: Iranas, Izraelis, Afrikos valstybės.

______________

Rašo Vladas Bartochevis, Brazilija/Lietuva

Turi rimtus argumentus tiek tie, kurie yra už privalomą karinę tarnybą ir tie, kurie yra prieš.

Tie, kurie už sako, kad piliečiai turi mokėti panaudoti ginklus ir jausti kas yra karo padėtis. Sakoma, kad mūsų šalis gali būti taiki, bet niekas negali garantuoti kaimynų pagarbos, užtad visi turi būti pasiruošę ginti savo tautą nuo pavojų.

Tie, kurie prieš sako, kad daug kartų buvo įrodyta, kad profesionali kariuomenė, nepaisant ar mažesnė, yra daug kartų efektingesnė nei didesnė, kurioje kariai tik apsirengė uniformas, kadangi privaloma.

Ir be šio argumento yra tas, kad priversti padaryti tai ko nenori yra agresija prieš žmogų. Visada maniau, kad Valstybė turi didelę aroganciją kadangi žiūri į savo piliečius kaip į įrankius, kai turėtų būti atvirkščiai.

Kiekvienas turi turėti teisę pasirinkti gyvenimo kelius... kiekvienas turi pasirinkti ar nori priklausyti karių būriui, arba gydytojų būriui, arba sodininkų būriui, t.t. Nes taip matosi ne tik uniforma, bet ir širdis – tai itin svarbu sekmei,

__________________

Rašo Pedro Ivo(Hadenes), Brazilija

Mums reikia visada klausti savęs kas yra nacionalizmas?Mylėti kūltūrą, kurioje gyveni? Kurioje gimei?Būti fanatišku už savo šalies vėliavą?

Aš, pavyzdžiui, nesu ekstremalus nacionalistas, man labai mažai patinka šios šalies kultūros, kurioje gimiau. O tai yra neteisinga? Žinoma ne...

Žmonija tik tada eis į priekį, kai atsisakys to nesamoningo patriotizmo. Žmonija tik eis į priekį kai turės ne tautos mentalitetą, o supras, kad visas pasaulis yra savo tauta!,

Sėkla - Shiministim, Izraelis

Shministim tai mokinių judėjimas Izraelyje, kurie dėl įvairių priežaščių yra prieš kraujo praliejimą ir karą. Jie atsisako eiti į kariuomėnę Izraelyje. Dėl savo pažiūrų dažnai yra baudžiami bei persekiojami.

Shiministim yra jauni žmonės apie 16, 17 ar 18 metų, kurie svajoja apie taiką tarp paliestiniečių ir izraeliečių bei visame pasaulyje. Su organizacijos Jewish Voice for Peace Shiministim siekia, kad apie juos sužinuotų kuo daugiau žmonių pasaulyje, tam kad Izraelio valdžia žinotų, kad jie nėra vieni ir kad pasaulis apie juos žino. Dėl savo “anipatriotiškumo” dažnai patenka į kalejimą, yra šantažuojami, išmetami iš mokyklos ir agresyviai kritikuojami.

Jau įvyko kelios tarptautinės kampanijos prieš Shiministim įkalinimą. Kaikurie iš jų buvo sulaikyti net kelis kartus.
Šiais laikais vienas iš geriausių kovos įrankių yra informacija. Šito ginklo griebiasi taip pat Shiministim- jeigu pasaulis apie juos žinotų ( ir rūpėtų), tai galėtų užtikrint jiems saugumą. Daugiau apie juos galima paskaityti organizacijos Jewish Voice for Peace puslapyje http://december18th.org/. Tame puslapyje taip pat galimą prisijungti prie sąrašo žmonių kurie palaiko Shiministim.

Apačioje galite pažiūreti trumpa filmuką, kuriame išsisako patys Shiministim, paaiškina kodėl nusprendė pasipriešinti savo šalies įstatymui ir jos politikai,


Rašo Dorota Snočik

Rašo Vladas Bartochevis, Brazilija/Lietuva
Kalbėjau su keletu draugų apie tą jausmą, kad laikas greičiau bėga.
Atrodo, kad diena praeidavo lėčiau, mėnuo būdavo ilgesnis, ir kito gimtadienio laukdavome labiau.
Tačiau negalime kaltinti laikrodžio, juk jis dirba tuo pačiu ritmu kaip ir visada. Kaltos yra mūsų akys, kurios vis labiau nusikreipia į praeitį ir į ateitį, ir kai vėl prisimename nukreipti akis į laikrodį išsigąstame dėl to, kad diena jau prabėgo, kad savaitė jau prabėgo, kad mėnuo jau prabėgo, kad metai jau prabėgo, kad gyvenimas praėjo.

Žiūriu į laikrodį ir matau rodo ketvirtą valandą dienos. Tuo pačiu laiku, vakar, aš sėdėjau prie lango ir skaičiau knygą. Per vieną sekundės akimirką dar dvėjoju ar tai buvo tikrai prieš 24 val., o ne prieš keletą minučių, kaip man pasirodė.
Jau praėjo viena savaitė kai rašiau ir organizavau Kablelį ir čia esu vėl, atrodo buvo vakar.
Atrodo buvo taip neseniai, kai aš su dviračiu, Eduardas su riedučiais, buvome Ibirapueros parke, San Paule, vieną saulėtą lapkričio sekmadienį, kalbėdami apie tai, kur būsime po 10 metų... ir nepamenu, kad minėjome nei 10% iš to, kas šiandien yra mūsų gyvenimas. Tai stengiuosi prisiminti viską kas buvo šioje Viduryje tarp tos dienos ir šiandien, kas taip pakeitė tuos planus.

Tai kas buvo viduryje tarp praeitos savaitės ir šios savaitės, tai kas buvo viduryje tarp vakar ketvirtos valandos dienos ir šiandien, tai kas buvo viduryje tarp tos vasaros Brazilijos sekmadienio ir šios Lietuvos pavasario pradžios trečiadienio – buvo gyvenimas. Ši akimirka kai mano akys praeina pro šį žodį – yra gyvenimas. Ir didžiausia tragedija yra tada, kai nesuvokiame to.

Šis Vidurys tarp šios dabartinės akimirkos ir rytojaus dienos, ir kitos savaitės, ir kitų metų - kuo pilnesnis, tuo trumpesnis atrodys.
Vienas sprendimas yra kuo labiau tūštinti jį – nesusipažinti su naujais žmonemis, nebandyti atrasti naujų vietų, neieškoti naujų įspudžių... tuščias gyvenimas, bet kuris atrodys ilgas.
Vienintelis sprendimas pilnam gyvenimui, kuris nepraeitų nepastebiamai, yra tas, kurį siūlo tie seni lotynų žodžiai – Carpe dien. Ir yra tai ką vieną kartą mano psichologijos dėstytoja Jūratė Laurinavičiutė sakė, kad yra vienintelis būdas sustabdyti laiką – gyventi čia ir dabar,