Mano nuomonė,

Frank Van den Berg (Olandija)
Galime žiūrėti į mūsų Istoriją ir pastebėti, kad žmogus yra visada linkęs turėti tokią viziją apie pasaulį, kurioje jis yra centre.
Mikalojus Kopernikas buvo tas, kuris paneigė sukurtą teoriją, kad Žemė yra Visatos centre. Po to klydome pritaikydami darvinizmą tokiu būdu, kad baltaodžiai būtų pranašesni, pateisindami vadovavimus prieš kitas tautas.
Toks polinkis turėti tokią pasaulėžiūrą, kurioje “pirmasis asmuo” ar ta grupe, kuriai asmuo priklauso, turi pagrindinį vaidmenį, turėtų mus pažadinti. Su tokiu mentalitetu kuriame ir valdome pasaulį, ir už tai keliu klausimą - ar nebūtų geriau nenorėti viska valdyti? Žinau, kad šiais laikais jei nelaikysime visko vairo, galime likti be duonos, užtai čia ne variantas. Kitas variantas būtų pakeisti mūsų mąstymą. Po to, kai paneigėme egocentrizmą, etnocentrizmą ir egocentrizmą, galbūt galėtume taip pat paneigti antropocentrizmą,

Rašo Simona Židonytė(Lietuva)

Nepritarčiau, jog žmonija kada nors paneigė ar ateityje paneigs egocentriškai savanaudiškus kėslus, etnocentristinį mąstymą, kurio pagrindu iškelia savo kultūrą virš kitų bei juo labiau antropocentrizmą. Nors gana pesimistiškai piešiu visas sąsajas, bet juk žmogus yra persismelkęs EGO, jo progimtis paprasčiausiai siejama su išlikimu. O norėdamas išlikti- jis turi galvoti apie save. Todėl, nuslopinti "pirmąjį asmenį" tikrai būtų itopinė idėja. Žiauru, bet visa tai tiesa. Nereikia toli ieškoti, nes kasdien stebime asmeninių EGO susidūrimų mišinį. Aišku, labiausiai į akis krinta didieji politikų sprendimai bei pasisakymai, kuriais jie konstatuoja savo šalies, asmeninių egoistinių idėjų svarbą (pvz. buvusio prezidento noras skverbtis į šalį, kurioje apskritai kurit demokratiją atrodo apsurdiška). Tačiau pamąstykime apie save! Nors ir stengiamės (ir aš pati tai nuolat darau) kasdienybėje nedemonstruoti tik "pirmojo asmens", bet išvengti EGO praktiškai neįmanoma. Kad ir tokia paprasta situacija: artimiausi žmonės. Juk nuolat galvojame kaip juos padaryti laimingais, jų laimę iškeliame aukščiau kitų, mums svetimų žmonių. Aš nesakau, jog verčiamės per kitų galvas vardan artimųjų žmonių laimės, bet jei kas paklaustų, ką galėtum padaryti dėl jų- manau, vienareikšmiškai sulauktume atsakymo- VISKĄ. Taigi, nereikėtų vien tik iš neigiamos pusės kritikuoti egocentrizmą. Bet kokie žmogaus veiksmai, mano manymu sunkiai pateisinami tik tuomet, jeigu jie nukrypsta į kraštutinumus. O kraštutinį EGO reikia nuolat, sąmoningai koreguoti. Nekenkiant ir nepažeidžiant kitų teisių įmanoma sugyventi,

Rašo Kristina Survilaitė(Lietuva)

Buvo periodas, kai pavienis žmogus, jo jausmai buvo paminami, o viešpatavo karaliai, kunigaikščiai, imperatoriai ir t.t. XX-XXI a. nuolat žengiama žmogaus teisių gynimo keliu ir siekiama išaukštinti individą. Žurnaluose ir televizijoje akcentuojama, kad reikia būti originaliems, iššiskirti iš minios, nepasiduoti bandos jausmui. Dažnai girdžiu sakant: - arba tu lipi kitiems per galvas, arba kiti lips per galvą tau, - tavo teisė rinktis. Kadangi vyksta nuolatinė kova ir konkurencija, kiekvienas siekiame pasiekti kiek įmanoma daugiau, kad būtume pripažinti, o su pripažinimu ateina galia ir teisė valdyti. Šiuolaikinėje visuomenėje išgyvena tik stipriausieji, kurie nuolat siekia daugiau, nei gali pasiekti. Kadangi vyksta nuolatinė kova dėl išteklių, visuomenė yra pasidalijusi į dvi dalis: valdančiuosius ir valdomuosius. Kiekvienas pagal savo sugebėjimus bei ambicijas papildo arba vieną, arba kitą grupę. Gal ateis diena, kai bus akcentuojama, jog pavienis individas negali būti laimingas, kol žino, kad aplink jį yra daug nelaimingų, kai bus smerkiamas lipimas kitiems per galvas, kai nebus tokios ryškios teisių disproporcijos tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tada, tikriausiai, ir nustosime siekti valdyti kitus,

Rašo Dorota Skočik (Ispanija, Lenkija, Lietuva)

Žmonės yra iš tikrųjų labai keista rūšis, kuri ne tik žemę ir kitas gyvūnų rūšis bado privesti į visišką išnaikinimą, bet ir eina link to, kad išnyktų pati žmonija! Tai skamba gan neįtikėtinai, nes logiškas mąstymas kiša mums mintį, kad jeigu jau žmonės gyvena žemėje tiek tūkstančių metų, tai dar kelis tūkstančius tikrai pratempsim. Na o naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vien jau dėl klimato kaitos, po kelių dešimtmečių, ar net ankščiau, atsiras šimtai negrįžtamų pokyčių, kurie tiesiogiai palies mūsų kasdienį gyvenimą.
Galbūt viena svarbiausių tokio destrūktyvaus žmonių elgesio priežasčių yra būtent valdžios troškulys, apie kurį rašo Frankas. Ar iš tikrųjų mūsų kultura jau atsisakė savo dominacijos ir pranašumo tezės, ar tai įvyko tik moksliškame diskurse, o paprasti žmones visdar jaučia misija, kad turi gelbėti pasaulį ir plėsti savo "civilizaciją"?,

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)

Aš esu pasaulio centre, kas už mano akių ribų – neegzistuoja. Ir kai mirsiu - pasaulis jau nebebus.

Toks teiginis yra visiškai racionalus(čia sakau be jokios ironijos ar kritikos).

Bet štai ir galime pastebėti meilės svarbumą. Nes kai myliu vieną žmogų, pradėdu rūpintis juo, kas jis, tada rūpinuosi ką jis daro, ką galvoja ir ko trokšta. Suvokiu, kad ir nuo jo priklauso „mano“ pasaulis... jis tada ir yra pasaulio centre. Ir tai tinka kai kalbame apie kulturas, kitas šalis, gamtą, t.t.

Meilė ir pagarba, kurios savaime ateina po tikro susipažinimo, stumia mus nuo visiško egoizmo pozicijos.

Meilė padaro šį stebuklą – priverčia mus suprasti pasaulio ribas ne pagal mūsų akių ribų, o pagal mūsų širdies ribas,

Sėkla - Miguel Angel Núñez Escobar

Miguel Angel Núñez Escobar, arba tiesiog Miguelangelu, kaip draugams įprasta ji vadinti, gimė 1957 metais

Paragvajuje. Ten užaugo ir tapo futbolininku, o 1982 metais išvažiavo į Portugaliją žaisti keliose komandose, tarp jų – Koimbros miesto klube. Vėliau tapo ir šio klubo treneriu.

Jis pasirinko Koimbros miestą, gyventi. Ten surado žmoną, vedė ir augina vaikus.

Jis pastebėdavo, kiek daug vaikų gatvėse be užsiėmimų, tai jį erzindavo. Jis visada tikėjo, kad sportas yra gal geriausias metodas socializuoti, auklėti, pateikti gyvenimo pamokas.

1996 metais jis paėma vieną kamuolį ir važiuoja į problematišką rajoną. Kviečia visus vaikinus ir merginas, kuriuos sutinka, kurie yra gatvėse be užimtumo arba žaidžia beprasmiškus žaidimus, ir kartu eina ieškoti aikštės. Kai randa, pastato du akmenis vienoje pusėje, du kitoje pusėje, taip pasidarydami vartus. Miguelangel skiria vaikus į komandas ir pradeda aiškinti futbolo žaidimo instrukcijas, bet ir tuo pačiu metu apibrėždamas ką tas sportas gali suteikti žmogaus gyvenimui, kokias pamokas – pvz.- draugija, bendradarbiavimas, susikaupimas, pagarba.

Nuo tos dienos, per daugiau nei 10 metų, jis vienas, be jokios paramos, paimdavo savo mašiną, įdėdavo kamuolius į bagažinę, ir važiuodavo į problematiškiausius rajonus ieškoti vaikų, kurie be užimtumo, be sporto, yra kaip lengvos aukos nusikaltimų pasauliui.

Kai susipažinau su juo, 2007 metais, jam buvo 50 metų ir nusprendė įstoti į Koimbros Universitetą, į socialinio darbo specialybę, kad galėtų su diplomu ir pagrindu vis geriau įgyvendinti savo svajonę – rūpintis vaikų užimtumu, auklėjimu.

Jis buvo mano kursiokas, tada buvau pagal Erazmo programą tame universitete, ir greitai tapome gerais draugais, jis labai nuoširdus ir paprastas žmogus. Tada prisimenu, kad jis dažnai skųsdavosi, kad nerasdavo rėmėjų ir kad savivaldybė vis delsdavo suteikti paramą... Vienas organizuodavo varžybas, čempionatus tarp rajonų, pirkdavo iš savo lėšų kamuolius, uniformas, batus. Didžiausia problema visada buvo rasti tinkamas aikštes, turėdavo visada improvizuoti.

Bet sužinojau, kad praeitais metais, keletas Portugalijos televizijų sužinojo apie Miguelangelą ir padarė reportažus. O su visuomenės spaudimu, galų gale, 2008 metais Koimbros savivaldybė oficializavo šį projektą ir suteikė bent minimalią paramą.

Dabar Miguelangel nori plėsti šią idėją visai Portugalijai.

Turime minėti ir gerbti tokius žmones, kaip Miguel Angel Núñez Escobar, kuris mums savo veiksmais parodo, kad galime pakeisti pasaulį dabar, mažu žingsniu, panaudodami paprasčiausiai ką turime, mūsų sugebėjimus. Dar rodo, kad viskas yra įmanoma kai norime, ir niekada nėra per vėlu - jis įstojo į bakalauro studijas kai jam 50m., dabar galvoja apie magistratūrą,

Vladas Bartochevis

apačioje radau neseną trumpą įrašą, kur Miguelangel pasirodo:

Mano nuomonė,

Geriausi protai, labiausiai išsilavinę žmonės, aktyviausi žmonės - kai tik turi galimybę išvažiuoja į ten, kur savo kvalifikacija ir pastangos bus vertinami 3 ar 4 ar 5 kartus daugiau. Kartais šalys turi daug lūkesčių, tačiau pati nesudaro sąlygų, kad savi piliečiai galėtų realizuotis. Ir tai vyksta būtent toms šalimis, kurios labiausiai reikia savo geriausių žmonių.

Rašo N’cok Lama (Bisau Gvinėja/Portugalija)

Ta šalis, kuri nesudaro priemonių priimti savo studentų, rizikuoja juos prarasti. Kalbėsiu apie mano šalies pavyzdį. Bisau Gvinėja paruošė žmones, kurie pastaruoju metu dirba medicinoje, ekonomikoje, Pasaulio Banke, Jungtinių Tautų Organizacijoje... Žmonės labai gerai paruošti įvairioms sferoms. O tie žmonės paprasčiausiai išvažiavo. Šalis turėtų turėti rimtą ir ilgalaikę plėtojimo politiką, taip pat pasiūlyti bent minimalias sąlygas savo išsilavintiems žmonėms. Tačiau kai vyriausybė nesirūpina tuo - praktiškai skatina “protų pabėgimą”.

Daugelis būdamas užsienyje, gaudamas paramą ir tinkamus įvertinimus, vis svajoja, kad jeigu savo šalyje gautų tokias galimybes, jos tikrai nepaliktų ir padėtų jai būti vis stipresnei, ir būtų laimingas.

Galiu dar pasakyti kitą pavyzdį - Portugalija, kuri taip ignoruoja savo kvalifikuotus piliečius, ir tik stebi kaip jie atneša daug pelno, įvairiose prasmėse, Ispanijai, Anglijai, Amerikai, t.t.

Baigę mediciną labai gerai pasiruošę jaunuoliai dirba statybose, ir tada tik laukia progos išvažiuoti į kitą šalį, kur galės realizuotis, o ne tik išgyventi.

Aš esu čia, Portugalijoje, negaunu paramos iš mano šalies (Bisau Gvinėjos), nežinau kas bus iš manęs kai grįsiu. Bet galvoju grįžti ir siūlyti mano gebėjimus ir jėgą...Tikiuosi, kad priims mano pasiūlymą, o neatsuks man nugaros,

Rašo Eva Gedris (Lietuva/Lenkija)

Jau keli metai geras darbuotojas turi būti išsilavinęs, kompetetingas, su patirtimi ir pan. Apie kokią patirti galime kalbėti po studijų baigimo? Piktinosi dėstytojai, piktinosi studentai, bet taip yra. Jaunas žmogus baigęs vidurinę stoja tęsti mokslus. Viskas gerai jei tėvai gali sau leisti mokėti už jo mokslus, neblogai jei dar jo vidurkis leidžia jam būti geriausių studentų sąrašuose. Bet ne visada taip gerai būna. Be to, studentui dar reikia už kokius nors pinigus gyventi. Taigi nusprendžia geriau eis dirbti nors jo vidurkis ir nukentės. tvarkoj vieną problemą išsprendėm. Kitas dalykas, jis baigia studijas ir toliau dirba picerijoje? Įsigijęs aukštąjį išsilavinimą bando ieškoti geresnio darbo, su geresniu atlyginimų. Neranda, nes visur reikia patirties, kurios jis neturi .... o kaip turės jei nieks nenori jo įdarbinti. Sunku.

Pvz. Baltarusijoje studentas gali studijuoti nemokamai jei įsipareigoja valstybei po studijų kelis metus (o jei neklistu 5) dirbt valstybės įmonėse. Tartum viskas gerai, tik kodėl nemažai studentų verčiau tūkstančius mokės nei įsipareigos. - Išsiųs mane kur į kaimą, turėsiu dirbti blogiausius darbus. O gal aš turėsiu galimybę išvažiuoti į užsienį. Aš juk laisvas pilietis, nors nedemokratinėje valstybėje- aiškino man vienas iš baltarusių. Kaip nevertintume situacija, pasekmės tokios pačios - prarandame darbingus, protingus ir išsilavinusius žmones, kurie išvažiuoja gerinti ekonomiką į kitas šalis,

Rašo Dorota Skočik (Ispanija, Lenkija, Lietuva)

Tiesa sakant man labai patinka gyvent pasaulyje, kur kasdien sutinku įvairių kultūrų, papročių ir tradicijų žmones. Juk tiek daug galima išmokti iš žmonių, kurie užaugo ir gyveno kažkur labai toli nuo mano gimtųjų namų! Tai naturalu, kad žmones ieško savo vietos, kartais net labai toli nuo savo namų: juk valstybių sienos buvo sukurtos ne taip jau seniai.
O iš kitos pusės, man labai gaila, kad iš Lietuvos išvažiuoja tiek daug jaunų, išsilavinusių ir ambicingų žmonių. Tarp jų ir aš. In neaišku kiek dar laiko taip klaidžiosių, galbūt visą gyvenimą. Suprantu visuos tuos, kurie nori išvažiuoti, tuos kurie nori grįžti, tuos kurie klaidžioja ieškodami savo senų šaknų arba naujos vietos jiems įsileisti. Taip jau išeina, kad visi skuba ten, kur sukurtos geresnės sąlygos augimui ir vystymuisi. Vis dėlto kažkaip jaučiuosi skolinga savo šaliai, ne tiek valstybei, kiek savo aplinkai, šeimai, draugams ir viesiem žmonėms, kurių dėka esu tokia, kokia esu. Tiesiog neįmanoma visko paprasčiausiai palikti, norisi grįžti ir kažka gražaus padovanoti visiem tiem žmonėm,

Rašo Renata Kovzan (Lenkijos/Lietuva)

Taip išvažiuoja, ten gyvena, siekia ir pasiekia savo tikslus, jaučiasi labiau išsilavinę, bet daugelis taip ir nesijaučia iki galo laimingais ar patenkintais, kodėl, nes jaučia pastoviai nostalgiją, gailestį kad visa tai galėtų pasiekti ten kur jo protėvių žemė, būti laimingam ten kur buvo laimingas jo tėvas, ar žmogus kuris jį pažino ir pamilo ne iš to ką jis pasiekė o matant ji auganti, bręstantį... " Todėl žmonės tokie, ne visi, bet mano manymu daugelis, kurie gyvena ar gimę tokiose šalyse kaip Lietuva pasmerkti jaustis negalintys pasiekti savo tikslų (dėl valstybes) arba pasiekė jaustis visiškai laimingam (del nostalgijos)

Rašo Valdonė Giniotytė (Lietuva)

Toli neieškant, patyrinėjus Lietuvos protų nutekėjimo problemą, matyti, kad išvykę jauni mokslininkai ne tik nori kelti savo kvalifikaciją, dirbti pasaulinio lygio mokslo centruose, susipažinti su pasaulinėmis mokslo tendencijomis, vykdyti inovacinius tyrimus. O kur dar ekonominių sąlygų skirtumas ir savos šalies liūdna mokslo bei studijų situacija.

Man gaila Valstybės, nes iš jos bėga gudrūs žmonės. Dar labiau gaila tų gudrių žmonių, nevertinamų ir nesaugomų valstybės, kurie vis dar nepabėgo,

---