Mano nuomonė,

Šia savaitę Kablelis atneša keletą minčių apie tą klausimą, kurį kelėme praeitą savaitę:
"Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą prieš kryžių kabinimą mokyklų klasėse Italijoje"... Ar sutinki, kad valstybinėse įstaigose ir kitose viešose vietose negalima būti religinių simbolių?

Rašo Kristina Survilaitė (Lietuva)
Europos žmogaus teisių teismas savo sprendimu sukėlė labai daug diskusijų. Teismas savo sprendimą uždrausti kryžių kabinimą mokyklų klasėse argumentavo tuo, kad religinių simbolių viešose vietose demonstravimas trukdo pliuralizmo ugdymui. Aš su šia nuomone nesutinku ir manau, kad kuo daugiau religijų ir jų judėjimų, tuo didesnė įvairovė ir religinių simbolių. Jeigu nebūtų draudžiamas viešas jų demonstravimas, tai žmones skatintų domėtis, ką tas religinis simbolis reiškia, taip asmuo daugiau sužinotų apie tą religiją ir gali būti, kad apsispręstų ją išpažinti. Aukščiausiųjų Teismų sprendimai turi precedento galią, t.y. stengiamasi formuoti vienodą teismų praktiką, kai analogiškose arba labai panašiose situacijose teismai turi priimti analogiškus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, manau, kad Teismas priėmė netinkamą sprendimą, nes galim susidurti su situacija, kai apskritai bus uždrausta visų religijų simbolika, o tai pliuralizmo tikrai neskatins,
_____________________________________

Rašo Simona Židonytė (Lietuva)
Iš tiesų susidurdami su religiniu klausimu patenkame į gana dviprasmišką padėtį. Iš vienos pusės, valstybinės mokyklos turi visišką teisę ir netgi labiau pareigą kabinti religinius simbolius, jei pagal valstybės įstatus remiantis konstitucija religija yra valstybinė t.y. valstybė atsako už jos platinimą, kartu įtraukdama ir mokyklas kaip vienas iš pagrindinių vaikų socializacijos įstaigų. Kita vertus, daugiaklutūrių viuomenių atstovai patiria diskriminaciją, nes religiniai simboliai pažeidžia jų laisvą apsisprendimo laisvę. Pakabintas kryžius skatina ne tik į jį žiūrėti kaip į daiktą, bet kaip į simbolį- juo tikėti.
Asmeniškai aš palaikau antivalstybinę poziciją ir nepritariu griežtos simbolikos brūkimui į lavinimo įstaigas. Per daug skirtingų tikėjimų žmonės leidžia savo vaikus į valstybines mokyklas, todėl per prievartą brukti religiją ar paprasčiausius religinius simbolius- tiktai ne išeitis,
_____________________________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija / Lietuva)
Aš seniai supratau, kad yra kažkas daugiau nei mūsų akys sugeba pagauti.
Dėl to visada labai domėjausi religijomis ir kas yra ta Paslaptis, apie kurią kalba budistai, musulmonai, krikščionys, žydai, bahajai, agnostikai, netgi ateistai. Man labai įdomu ir dėl to, kad visi iš esmės kalba apie tą patį, eina link to paties, ir nesusitaria tik dėl to, kad vienas eina per vieną kelią, kitas per kitą kelią.
Kadangi visada norėjau tvirtos tiesos, o ne tiktai saldžių nuraminančių argumentų – visada buvau labai kritiškas ir tuo pačiu metu – atviras viskam. Už tai galiu pasakyti nepaviršutiniškai ir be emocijų, ką supratau. Supratau, kad visos religijos yra teisios (p.s.-čia niekaip nekalbu apie sektas), bet nei viena neturi visos tiesos.
Nes kiekviena religija žiuri į tą Paslaptį iš savo pusės, tačiau ta Paslaptis yra didžiulė. Nei viena religija negali pamatyti Ją visą, kiekviena religija mato tik vieną tos Paslapties dalį...tai ir būtent pateisina religinį dialogą, juk logiška! – vienintelis būdas geriau susipažinti ir geriau suprasti tą Paslaptį... O kai kažkas užsidaro savo religijoje, yra ta pagunda manyt, kad “ta dalis”, kurią sugebi pamatyti, yra visa visuma, visa Paslaptis – ir tada fanatizmas ir save ar/ir kito apgaudinejimas.
(p.s.-ateistai nemato jokios Paslapties, tačiau ir nemato visos realybės. Niekas negali pamatyti visos realybės. Už tai ir jie turi pripažinti, kad neturi visos tiesos).

Rašau visa tai, nes kol nesusitaikysime, kad mūsų tiesa nėra visa tiesa – bus sunku diskutuoti apie temas, kaip pvz.- religinių simbolių draudimas bendrose vietose...Beje, bus sunku diskutuoti apie bet ką.
Turime galų gale ištrinti iš mūsų lūpų ir minties žodžius “geresnis” ir “blogesnis” kai žiūrime į save ar į kitus. Nes vienintelis tinkamas būdvardis yra “skirtingas”. Mes visi esame skirtingi, ir tai būtent vienija mus. Esame lygiaverčiai, ir turime turėti tas pačias teises.

Mano nuomone apie religinių simbolių draudimą viešose vietose yra labai aiški: viešos vietos, bendros vietos – yra visų Valstybės piliečių, tad turi būti neutralios.
Bet kokioje Valstybėje kur musumonai, krikščionys, budistai, žydai t.t., moka vienodus mokesčius, turi tas pačias pareigas - ar teisinga užeiti į ligoninę, mokyklą ir pamatyti ant sienos kryžių arba ant stalo Budos statulelę?

Kadangi viskas kas vyksta “makro” lygmenyje galima pamatyti ir geriau suprasti “mikro” lygmenyje, pateiksiu vieną pavyzdį:
Viena šeima – tėtis, mama, du sunūs (Jonas ir Petras). Tėtis yra protestantas, mama katalikė, Jonas tapo budistu, Petras - ateistu. Kiekvienas berniukas turi savo kambarį ir ten pastato ką nori. Jonas turi ant stalo didelę Budos statulelę. Petras kabino ant savo kambario sienos daug F.Nietzsche’s ir J.Saramago’o pasakymų. Tėtis ir mama turi bendrą kambarį, bet mama tik padeda savo mylimos Mergelės Marijos statulelę ant savo stalčiaus, prie savo lovos. Svetainė yra pripažinta bendru kambariu, tad joje nėra jokių asmeninių tikėjimų simbolių.
Įsivaizduokime jeigu svetainėje ar virtuvėje, kur visi sėdi ir bendrauja, pavyzdžiui - Jonas norėtų padėti Budos statulelę, nes jam labai svarbu. Ar jeigu mama norėtų kryžių pakabinti viduryje sienos... Tai būtų prievarta.

Reikalauti, kad būtų uždrausta kabinti kryžių ar pastatyti Budo statulelę viešose vietose, nereiškia būti prieš Kristų ar prieš Budą. Tai reiškia būti už pagarbą ir vienybę! Pagarba ir vienybė neateina per prievartą, o tik per supratingumą,
______________________________

Rašo Renata Kovzan (Lenkija / Lietuva)
Daug ir įvairiai galima diskutuoti šia tema. Tuos žmonės kurie prieš kryžių kabinimą galima ir turime suprasti, jai laikome save demokratais ar tiesiog išsilavinusiais ir tolerantiškais žmonėmis. Turime gerbti kaip savo religija taip ir kitu žmonių. Kiekvienam yra savas. Bet ir jie turi gerbti mus, kurie jau per kelis tukstancius metu ir daugiau neša ir kovoje už savo tikėjimą.
BET, nepasaint to esu už kryžių kabinimą. Italyje, dauguma žmoniu sudaro katalikai, todėl mažuma daugeliui turi paklūsti, tai buvo iš senu laiku, o dauguma (katalikai) iš savo pusės gerbti mažumą. Man lb gaila kad uždraudė kryžiu kabinima, nes tai tik labiau skatina kataliku mažėjima, atverė duris naujams tikėjimams (negaliu pasakyti religijom) nes religija tai šventa ir tai ne tik tikėjimas bet ir pagrįsti faktai, žmonių gyvenimai... . Uždrausti kryžių kabinimą mokykloje, atrodo smukmena, bet iš jų ir susidaro dydelis tikėjimas, religija, daug lb daug ka išmokstam, su kuo susipažįstam mokykloje, pasilieka visam gyvenimui, ir man lb gaila ir apmaudu kad iš vaiko atima pavyzdį kaip gyliai reikia tikėti Dievu ir nebijoti ir ne gėditis tuo parodyti !!! Aš tikiu Dievų ir žinau kad niekas, niekas ir niekada nepakeist mano nuomonės, tik JIS (Dievas-Dievo Sunus Jezus-ir Šventoji dvase) ir AŠ sudaro dydelė religija, kuriuo pagrindas yra begalinis ir tvirtas tikėjimas,
______________________________

Rašo N'cok Lama (Bisau Gvinėja / Portugalija)
Atrodo, kad visi pamiršo, kad buvo vardan Dievo, kad įvyko Kryžiaus karai, kurie atverė duris sukurti imperijas ir turtus.
Žinoma, kad visas šis triukšmas, kuris kyla dėl kryžių yra, mano nuomone, būdas nukreipti mūsų dėmesį nuo svarbesnių problemų.

Mano šalyje (Bisau Gvinėja) 1996 metais vienuolė įkūrė vieną mokyklą. Po kiek laiko ta mokykla buvo priversta pakeisti savo politiką, nes mūsų šalys pagal konstituciją - neturintys valstybinės religijos, kiekvienas turėjo laisvę priklausyti tai religijai, kuria norėtų tikėti.
Tačiau niekas nekalbėjo apie kryžius ar kažką panašaus.

Kai žiūriu į tą nuosprendį prieš Italijos, ir kai prisimenu, kad čia Portugalijoje buvo daug politinių partijų, kurios irgi pradėjo susipriešinti prieš valstybę su argumentu, kad kryžius mokyklose galėtų įtakoti mokinius ir pažeisti savo tikėjimo laisvę ir kulturą – galvoju, kad turėtų labiau žiūrėti į kitas problemas ir atsargiau pulti Bažnyčią, kuri pagal mane – turi labai svarbų vaidmenį visuomenės ugdyme ir kiekvieno asmens moralei.

Manau jeigu Italija turi būti nubausta, tai tegu ne dėl kryžių mokyklose, o dėl savo imigracijos politikos, kurią Berlusconi sukūrė prieš imigrantus. Tačiau kadangi šita politika turi daug galingų šalininkų, buvo gražiai palikta šone ir pradėtas puolimas prieš Bažnyčią, kuri būtent kovoja prieš šiuos pono Berluscon’io imigracijos įstatymus.

Manau iš esmės kas pralaimėjo Strasbūro Teisme dėl religinių simbolių, nebuvo tiktai Italija, tačiau visas krikščionių pasaulis.
Dabar pažiūrėsime, kai išims visus križius iš viešų vietų sienų, kas bus toliau.
Gal ateityje bažnyčios jau nebegalės išreiškti ant savo stogų kryžių, kurie galėtų priminti, kad egzistuoja?
Mano nuomone, kad žmones išskiria ne religija, o politika,
____________________________

Rašo Dorota Skonič (Ispanija / Lietuva / Lenkija)
Mokyklą lanko ne tik tikintys vaikai. Dažniausiai tų netikinčiūjų yra dauguma. Mokykla tai mokymo įstaiga, o kryžiai mokykloje užsiliko dar nuo viduramžių, kai mokyklos veikė prie vienuolyno ir visi mokytojai buvo vienuoliai arba vienuolės.
Nors yra labai daug negatyvių dalykų kurie vyksta ar vyko pasaulyje del bažnyčios kaltės apskritai, vis dėlto labai gerai žinau kad būtent krikščionybė labai prisidėjo prie Europos kultūrinės ir civilizacinės raidos. Bet man atrodo, kad pasaulyje būtų daug mažiau konfliktų, jei žmonės mokėtų atskirti dvasingumo lavinimą nuo politinės ideologizacijos ir palikti religijai tiktai tą pirma sritį.

Tokie religiniai konfliktai, kaip kryžių kabinimo draudimas ir t.t. ansiranda ten, kur susiduria kelios skirtingos religijos ar skirtingos pasaulėziūros. Tam tikra prasme kiekviena religija tai organizacija, kuri nori dominuoti ir valdyti tam tikrą politinę erdvę. Baisu pripažinti, bet vieni šiurpiausių karų įvyko būtent dėl tarpreliginių nesutarimų. Religinės mažumos irgi visada ir visur kentė mažesnę ar didesnę diskriminacija, tad labai džiūgina tai, kad dabartinis pasaulis eina link vienlytės visuomenės mirties. Dabar visi turi išmokti sugyventi su labai skirtingais žmonėmis. Religija taip pat turėtų būti atskirta nuo tam tikrų sričių, visuomenės gerovės labui,
____________________________________

Rašo Frank Van den Berg (Olandija)
Keliems žmonėms religiniai simboliai viešose vietose yra problema, nes negerbia valstybės neutraliteto. Pavyzdžiui - kryžius ant sienos rodo, kad toje vietoje yra katalikų.
Iš esmės šitie žmonės yra teisūs. Nes valstybė turėtų atostovauti visų religijų žmonėms. Yra sunkiau jaustis patogiai savo šalyje, jeigu valstybė skleidžia tokią “neteisingą religiją”, savo koncepcijoje.

Bet galima argumentuoti, kad be religijų išsireiškimų – valstybė skleidžia ateismą. Ir ateismas yra tikėjimas, kaip kitos religijos.
Tai gal geriau būtų jeigu valstybė paliktų šias problemas spręsti žemiasniems lygiams, pvz.- mokyklos vadovybei. Šitaip tampa lengviau įkūrti mažumos religijos mokyklą.
Tačiau geriau pagalvojęs – dar ne idealus sprendimas, juk negerbiamas individualizmas. Jeigu, pavyzdžiui, yra vienas hinduistas itališke kaime, niekas neįkurs jam hinduiztų įstaigos. Tad, žiūrėdamas iš šio kampo, manau yra geriau uždrausti visus religinius išsireiškimus.

Matome, kad visiška religijų laisvė ir religinių išsireiškimų draudimas, turi pliusus ir minusus. Tačiau aš, ateistas ir už individualizmą, galvoju, kad valstybė uždraustų religinius išsireiškimus yra geriausias sprendimas. Taigi, tai gerai veikia Prancūzijoje...,

Sėkla - Berlino sienos pavyzdis

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Šį menesį, Kablelis švenčia metų jubiliejų, todėl minėti Berlyno sienos sugriovimo dvidešimtmetį labai tinka.
Nekalbėsiu apie patį faktą, juk mes visi žinome arba galime sužinoti apie tai internete, laikraščiuose ar televizijoje. Noriu parašyti pora minčių, kurios ateina kai žiūriu į šį faktą, ir tinka palikti šioje mūsų vietoje.

Jeigu Kablelis būtų jau egzistavęs tuo metu (Berlyno sienos sugriuvimo metais) ir jeigu aš būčiau Berlyne, manau labai pasistengčiau prieiti prie tos sienos ir nubraižyti ant jos didelį “kablelį”, ir tai būtų mano būdas pasakyti, kad ta siena nėra taškas, kad su tuo nesutinku, kad ten yra tik kablelis ir peržengsime, žiūrėsime toliau, eisime toliau. Ta pagrindinė nuotrauka čia, interneto puslapyje (kur yra Kablelio pavadinimas), būtent ir nori pasakyti šią įdėją – ta tvora yra ne taškas – reikia žiūrėti toliau, matyti toliau.

Visos sienos atspindi žmogaus silpnumus. Arba ta siena yra dėl to, kad nustatytų ribas ir užtikrintų saugumą, arba dėl to, kad nepamatytume kas vyksta toliau. Ir tai rodo keletą negatyvių žmogaus jausmų – egoizmas, noras atsiriboti, nesugebėjimas gyventi drauge, baimė, pyktis, silpnumai, galios troškimai.

Berlyno siena buvo pastatyta dėl didžiausių pasaulio valstybių egoizmo ir galios troškimo...reikėjo nustatyti aiškias ribas iki kur yra tavo valda. Paskui dėl geografijos, dėl politikos, dėl istorijos ir dėl akvaizdžių žmonių dramų – tapo simboliu.
Šiandien turime Šiaurės ir Pietų Korėjų sieną – irgi analogiškas pavyzdis su Berlyno sienos faktu.
Paskui galime minėti sieną, kuria pradėjo pastatyti tarp israeliečių ir palestiniečių. Prie to pačio - sieną tarp Armėnijos ir Turkijos, tarp Pakistano ir Indijos, tarp Peru ir Venezuelos, ir t.t. Šitos sienos yra aiškios ir nepereinamos dėl politikos, del istorijos ir dėl pykčių, nesusipratimo... ir daug dėl nesupratimo, nežinojimo.

Mes patys pastatome sienas tarp kaimynų – mūsų noras atsiriboti, nesugebėjimas gyventi drauge.
Tradicija irgi gali būti galinga siena. Juk kartais yra geras dalykas (kai saugo tikrą ir prasmingą grožį), bet dažnai trukdo mūsų laimei, ją riboja.
Ir turime ypač paminėti tas sienas, kurias visi mes turime ir jaučiame kai atsiduriame su kitu, kuris nėra į mus panašus, kuris naujas, kuris nežinomas, kuris keistas.

Štai galime teigti, kad nesvarbu kokios sienos – savo fizinis išnykimas yra tik pirmas ir lengviausias žingsnis link tikros ribos išnykimo.
Ir ypač dabar, kai taip akvaizdu daugkulturalizmo faktas – kai fizinės sienos vis labiau krenta ir visi mes galime visur būti – pati sudetingiausia siena išsireiškia ir būna vis akvaizdesnė prieš mūsų akis. Čia kalbu apie tą sieną, kuri vadinasi “išankstinė nuomonė” - tokia galinga siena, sudaryta iš nežinojimo ir nenoro sužinoti.

Norėdami kalbėti apie sprendimą, kaip su tuo susitvarkyti, kaip šią sieną nugrauti – negalima kalbėti tik apie toleranciją. Juk toleruoti yra išskirsti – “as esu toks, jis kitoks, bet toleruoju, kad jis egzistuoja”... Ne! Tada vis bus sienos.
Vienintelis būdas sutvarkyti daugiakulturalizmo ir visų šitų sienų, kurias minėjau, problemomis - yra vienintelis sunkus ir neretai skaudus kelias – susipažinimas. Juk kai susipažistame atsiranda natūrali pagarba ir, neretai – meilė.
Kai einame drąsiai ir tvirtai link žinojimo, visada suprantame, kad dievai ir velniai yra nieko kito, o paprastos būtybės kaip ir mes visi,
_______________________________________________

Rašo Simona Židonytė(Lietuva)
Nesvarbu, kad tarp mūsų pastatoma užtvara, blokada, mūras ar dar daugybę būdvardžių apibūdinti galime paprasčiausią sieną. Nesvarbu, kad žmonės, pažįstami, mylimi bei artimi nepažįstami lieka anapus užtvaros. Jų mintys bei jausmai niekur neišnyksta. Niekas negali perskirti tai, kas nėra perskiriama. Pastatydami sienas nieko nepasiekiame. Tiesiog vienas ir tas pats eilinis simuliakras, kuris yra tai, kas nėra tikra. Siena lieka siena. Ji nėra tikra, tai tiesiog simuliuojama tikrovė. Simuliuojama, tačiau ne visiems suprantama, jog tai eilinis simuliakras. Tautos bendrumo negalima atskirti tiesiog pastatant sieną. Kultūrinis paveldas stipresnis už bet kokias sienas ir skirtis,

Mano nuomonė,

Frank Van den Berg (Olandija)
Galime žiūrėti į mūsų Istoriją ir pastebėti, kad žmogus yra visada linkęs turėti tokią viziją apie pasaulį, kurioje jis yra centre.
Mikalojus Kopernikas buvo tas, kuris paneigė sukurtą teoriją, kad Žemė yra Visatos centre. Po to klydome pritaikydami darvinizmą tokiu būdu, kad baltaodžiai būtų pranašesni, pateisindami vadovavimus prieš kitas tautas.
Toks polinkis turėti tokią pasaulėžiūrą, kurioje “pirmasis asmuo” ar ta grupe, kuriai asmuo priklauso, turi pagrindinį vaidmenį, turėtų mus pažadinti. Su tokiu mentalitetu kuriame ir valdome pasaulį, ir už tai keliu klausimą - ar nebūtų geriau nenorėti viska valdyti? Žinau, kad šiais laikais jei nelaikysime visko vairo, galime likti be duonos, užtai čia ne variantas. Kitas variantas būtų pakeisti mūsų mąstymą. Po to, kai paneigėme egocentrizmą, etnocentrizmą ir egocentrizmą, galbūt galėtume taip pat paneigti antropocentrizmą,

Rašo Simona Židonytė(Lietuva)

Nepritarčiau, jog žmonija kada nors paneigė ar ateityje paneigs egocentriškai savanaudiškus kėslus, etnocentristinį mąstymą, kurio pagrindu iškelia savo kultūrą virš kitų bei juo labiau antropocentrizmą. Nors gana pesimistiškai piešiu visas sąsajas, bet juk žmogus yra persismelkęs EGO, jo progimtis paprasčiausiai siejama su išlikimu. O norėdamas išlikti- jis turi galvoti apie save. Todėl, nuslopinti "pirmąjį asmenį" tikrai būtų itopinė idėja. Žiauru, bet visa tai tiesa. Nereikia toli ieškoti, nes kasdien stebime asmeninių EGO susidūrimų mišinį. Aišku, labiausiai į akis krinta didieji politikų sprendimai bei pasisakymai, kuriais jie konstatuoja savo šalies, asmeninių egoistinių idėjų svarbą (pvz. buvusio prezidento noras skverbtis į šalį, kurioje apskritai kurit demokratiją atrodo apsurdiška). Tačiau pamąstykime apie save! Nors ir stengiamės (ir aš pati tai nuolat darau) kasdienybėje nedemonstruoti tik "pirmojo asmens", bet išvengti EGO praktiškai neįmanoma. Kad ir tokia paprasta situacija: artimiausi žmonės. Juk nuolat galvojame kaip juos padaryti laimingais, jų laimę iškeliame aukščiau kitų, mums svetimų žmonių. Aš nesakau, jog verčiamės per kitų galvas vardan artimųjų žmonių laimės, bet jei kas paklaustų, ką galėtum padaryti dėl jų- manau, vienareikšmiškai sulauktume atsakymo- VISKĄ. Taigi, nereikėtų vien tik iš neigiamos pusės kritikuoti egocentrizmą. Bet kokie žmogaus veiksmai, mano manymu sunkiai pateisinami tik tuomet, jeigu jie nukrypsta į kraštutinumus. O kraštutinį EGO reikia nuolat, sąmoningai koreguoti. Nekenkiant ir nepažeidžiant kitų teisių įmanoma sugyventi,

Rašo Kristina Survilaitė(Lietuva)

Buvo periodas, kai pavienis žmogus, jo jausmai buvo paminami, o viešpatavo karaliai, kunigaikščiai, imperatoriai ir t.t. XX-XXI a. nuolat žengiama žmogaus teisių gynimo keliu ir siekiama išaukštinti individą. Žurnaluose ir televizijoje akcentuojama, kad reikia būti originaliems, iššiskirti iš minios, nepasiduoti bandos jausmui. Dažnai girdžiu sakant: - arba tu lipi kitiems per galvas, arba kiti lips per galvą tau, - tavo teisė rinktis. Kadangi vyksta nuolatinė kova ir konkurencija, kiekvienas siekiame pasiekti kiek įmanoma daugiau, kad būtume pripažinti, o su pripažinimu ateina galia ir teisė valdyti. Šiuolaikinėje visuomenėje išgyvena tik stipriausieji, kurie nuolat siekia daugiau, nei gali pasiekti. Kadangi vyksta nuolatinė kova dėl išteklių, visuomenė yra pasidalijusi į dvi dalis: valdančiuosius ir valdomuosius. Kiekvienas pagal savo sugebėjimus bei ambicijas papildo arba vieną, arba kitą grupę. Gal ateis diena, kai bus akcentuojama, jog pavienis individas negali būti laimingas, kol žino, kad aplink jį yra daug nelaimingų, kai bus smerkiamas lipimas kitiems per galvas, kai nebus tokios ryškios teisių disproporcijos tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tada, tikriausiai, ir nustosime siekti valdyti kitus,

Rašo Dorota Skočik (Ispanija, Lenkija, Lietuva)

Žmonės yra iš tikrųjų labai keista rūšis, kuri ne tik žemę ir kitas gyvūnų rūšis bado privesti į visišką išnaikinimą, bet ir eina link to, kad išnyktų pati žmonija! Tai skamba gan neįtikėtinai, nes logiškas mąstymas kiša mums mintį, kad jeigu jau žmonės gyvena žemėje tiek tūkstančių metų, tai dar kelis tūkstančius tikrai pratempsim. Na o naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vien jau dėl klimato kaitos, po kelių dešimtmečių, ar net ankščiau, atsiras šimtai negrįžtamų pokyčių, kurie tiesiogiai palies mūsų kasdienį gyvenimą.
Galbūt viena svarbiausių tokio destrūktyvaus žmonių elgesio priežasčių yra būtent valdžios troškulys, apie kurį rašo Frankas. Ar iš tikrųjų mūsų kultura jau atsisakė savo dominacijos ir pranašumo tezės, ar tai įvyko tik moksliškame diskurse, o paprasti žmones visdar jaučia misija, kad turi gelbėti pasaulį ir plėsti savo "civilizaciją"?,

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)

Aš esu pasaulio centre, kas už mano akių ribų – neegzistuoja. Ir kai mirsiu - pasaulis jau nebebus.

Toks teiginis yra visiškai racionalus(čia sakau be jokios ironijos ar kritikos).

Bet štai ir galime pastebėti meilės svarbumą. Nes kai myliu vieną žmogų, pradėdu rūpintis juo, kas jis, tada rūpinuosi ką jis daro, ką galvoja ir ko trokšta. Suvokiu, kad ir nuo jo priklauso „mano“ pasaulis... jis tada ir yra pasaulio centre. Ir tai tinka kai kalbame apie kulturas, kitas šalis, gamtą, t.t.

Meilė ir pagarba, kurios savaime ateina po tikro susipažinimo, stumia mus nuo visiško egoizmo pozicijos.

Meilė padaro šį stebuklą – priverčia mus suprasti pasaulio ribas ne pagal mūsų akių ribų, o pagal mūsų širdies ribas,