ANSELMO BORGES - Žmonijai gręsia pavojus

Profesorius Anselmo Borges, didžiausias filosofijos ir teologijos autoritetas Portugalijoje, rašė sausio 30 laikraštyje Diário de Notícias

Nėra abejonės, kad dabar gyvename įspūdingoje pasaulio transformacijoje, tokia revolucija galima gal tik lyginti su „laiko-ašis“(time-axis) revolucija, kaip pavadino Karl Jaspers.
Dabar vyksta keturios revoliucijos . Viena yra ekonomikos, su globalizacija, kai įgyvendiname McLuhan idėją, kad formuojame „mažą kaimelį“, ir su didelių besivystančių šalių atėjimu į Istorijos sceną. Kita yra kibernetinė revoliucija, kuri, kaip sakė Jean-Claude Guilebaud, priverčia atsirasti dar vieną „beveik planetą“, „šeštąjį žemyną“. Genetinė revoliucija keičia mūsų santykį su gyvybe, su gimdymu, ir gali sudaryti Žmonijos šakojimą: dabartinė Žmonija tęstų savo egzistavimą šalia kitos, kuri bus sukurta. Čia taip pat yra, prie mūsų akių, ekologinė revoliucija – jeigu Žmonija norės turėti ateitį, bus priversta turėti naują santykį su gamta. Ir dar negalime pamiršti atominės gresmės ir pasaulinio terorizmo.

Su visomis šiomis revoliucijomis ir problemomis, kurios dabar yra globalinės, kaip pvz.-narkotikų ir bedarbo, reikalauja, visų pirma, galvoti apie pasaulinę valdžią. Paskui, nežinau kaip bus ateityje, kaip sako J.Cl.Guillebaud, „mišri modernybė“, bet, kad išvengtų „tautų susidūrimo“ yra būtina inter-kūlturos ir inter-religijos dialogai. Jau keletą metų garsus teologas Hans Kung kartojasi be pertraukos, kad be taikos tarp religijų, nebus taikos tarp tautų, ir tokia taika bus tik per pažinimą ir dialogą tarp religijų.

Jam, Hans Kung, teko priimti iššūkį paruošti projektą, kurio 1993m. tapo „Deklaracija pasaulinei etikai“, priimta Pasaulio religijų parlamente, Čikagoje. Ši Deklaracija yra humanistinis dokumentas, kuris šaukia programiškai: „Prieš visus nežmoniškumus, mūsų religiniai ir etiniai įsitikinimai reikalauja, kad su kiekvienu žmogumi elgtumesi žmogiškai. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu lytis, amžius, rasė, odos spalva, fiziniai ar dvasiniai sugebėjimai, kalbos ar religijos, politinės pozicijos, nacionalinės ar socialinės kilmės – turi tokį orumą, kuris yra neatskiriamas ir neliečiamas. Visi – tiek asmuo, tiek Valstybė – turi gerbti šį orumą ir užtikrinti jo veiksmingą apsaugą“. Žmogaus teisės ir pareigos čia remiasi.
Šis humaniškumo esminis principas yra nustatomas dar labiau pagal Auksinę teisyklę – abipusiškumo principas, kurio susidaro antras principas bendrai Žmonijos etikai – „Nesielk su kitais taip, kaip nenori kad su tavim elgstųsi.“

Tačiau kur remiasi orumas ir žmogaus teisės? Didžiulis klausimas, dėl kurios buvo diskutuojama garsiame dialoge tarp tada kardinolo J,Raizinger ir filosofo J.Habermas, ir apie kurį ir L.Kolakovski minėjo: „Be religinių tradicijų kokia būtų priežastis gerbti žmogaus teisę? Žiūrėdamas į dalykus tik moksliškai, kas yra žmogaus orumas? Prietaras? Iš empirinio požiūrio, žmonės yra nelygūs. Kaip pateisinti lygybę? Žmogaus teisės yra tokia ideja nesiremianti mokslu.“

Viename Portugalijos universitete Etikos dėstytojas jau keletą metų siūlo tokį psichologinį eksperimentą: „Tarkim viena šalis puls kitą – žinoma bus daug aukų. Bet agresorius atšauks agresiją jeigu tos šalies Valstybė sutiks nužudyti vieną nekaltą žmogų.“... Prieš keturis metus visi studentai nusprendė, kad būtų absurdas nužudyti nekaltą žmogų. Prieš du metus jau du studentai buvo už. O šiais metais, iš 16 studentų, tik viena jaunolė buvo prieš nekalto žmogaus nužudymo. Kiti argumentavo, kad sutikdami su agresija labai daug žūtų, ir tas nekaltas. Tad...
Išvada tokia, kad pats Žmogus tapo skaičiavimo objektu, derėjimosi dalyku.
Tad jau negali būti abejonės – tarp tiek daug didžiulių pasaulinių krizių, pats krizės pagrindas mūsų laikais yra vertybių krizė, moralinė krizė.

Trumpai apie meilę

Rašo Vladas Bartochevis(Brazilija/Lietuva)
Turime pabandyti kalbėti ne banaliai apie meilę, kalbėti ne apie tą meilę, kurią rodo per televizijos reklamas, ne apie tą meilę, kuri susidaro iš sukurtų akimirkų (t.y.-nuo apgalvoto tikslo pasakyt tą gražų žodį ar padovanoti tą daiktą ar veiksmą). Turime kalbėti apie tą meilę, kuri yra mūsų veiksmų tęstinume... kuri bus akvaizdi sekančioje akimirkoje, o ne kitais metais ar kitoje progoje.
Nes kur nėra meilės yra tuštuma. Ir jeigu meilė susidaro iš dirbtinų akimirkų, dėl kurių turime pasistengti, apgalvoti - tai gyvenimas nėra harmoninga mozaika, o yra kažkoks žaidimas, kurio esmė yra „laukimas, patenkinimas ar nusivylimas, ir vėl laukimas“. Nežinau kaip jums, bet man toks antras variantas yra visai liūdnas,














Rašo Frank Van den Berg(Olandija)
Laukti mano gyvenimo moters, štai ko laukiu, su baime mirti nesulaukdamas ir su baime skubėti. Bet matau, kad bus sunku, ypač čia Olandijoje, nes olandai (čia kalbu aplamai, ir apie olandes) turi kažką kas man nepatinka. Tačiau galbūt problema ne su jomis, o su manim, nes gal paprasčiausiai man patinka užsienietės, būtent dėl to, kad tokios yra – užsenietės. Yra skirtingos, ir mėgstu skirtingų dalykų/tai ko nepažįstu.
Štai ką noriu pasakyti – kad meilė priklauso nuo asmenybės ir nuo skirtingumo. Jeigu visi būtų vienodi nebūtų meilės, ji net neturėtų dėl ko egzistuoti. Skirtingumas duoda gyvenimą ir meilę!,



Rašo Danute(Lietuva)
Artėjant Šv. Valentino dienai, vis dažniau pradedant mirgsėti televizijos ekranuose reklamai su širdelėmis, ir neriant širdeles vis labiau susimąstau apie Meilę:). Kodėl „meilė” iš didžiosios raidės? Meilė – plačiaja prasme, t.y. meilė ne tik vienam asmenui (vyrui, moteriai), bet ir visam mus supančiam pasauliui. Tai ir šeimos nariui, giminaičiui, draugiui, kaimyniui, nepažįstamui:), ir gėlei, žolei, medžiui, paukšciui ar gyvūnui…
Manau, jog viskas sueina į vieną visumą. Smurtas prieš šeimos narius ir gyvūnus, kas šiuo metu Lietuvoje „ima viršų“, nepasitenkinimas visais ir viskuo – gimsta iš neturėjimo meilės savo širdyse. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet taip yra… pagalvokite. Juk ten, kur nėra meilės, tą vietą užpildo pyktis.
Kaip dažnai žmonės vartoja žodį „nekenčiu“. „Nekenčiu diktorės“, „nekenčiu kaimyno, jo šuns“, „nekenčiu lietaus“, galiausiai „nekenčiu visko, mane nervina“ ir t.t. Nekęsti – tai atmesti vieną dalelę savęs, nes mes esame Dievo kūriniai, mes esame viena. Mus supanti aplinka – esame sudarydami viena visumą.
Visai nesvarbu ką mes mylime, ar Dievą, ar vyrą, ar moterį, ar gamtą. Meilė mūsų širdis daro tauresnes, tampame „šiltesni“, „švytintys“, „skraidantys“...
Žmogus, kuris mylintis (čia turiu omenyje žmogų, kuris myli visą supantį pasaulį) yra ir atjaučiantis, suprantingas. Mes dažnai nepastebime tų, kuriems reikia šilto, nuoširdaus žodžio, nes iš prigimties linke būti egoistais, susireikšminusiais žmonėmis. Kitas sakys „kaip aš galiu mylėti kažkokią žolę, gėlę, juk ji – tik žolė!“. Bet juk ir gėlei reikia meilės, ne tik mums žmonėms, kad ji augtų ir žydėtų, skleistų gaivų kvapą:). Kartais vis dėlto tenka nusileisti iki žolės dydžio, kad ją pamiltum. Būtent, Meilė mus padaro atjaučiančiais, šiltais žmonėmis. Man labai patiko, jogos mokytojo, kažkada pasakytas žodis „nuo širdies (nuoširdus)“, žmogus bendraujantis širdimi:). Juk širdis siejama su meile,



Rašo Renata Kovzan(Lenkija/Lietuva)
Ka gi artėja tokia diena,per kuria mes tampam ypač jautrus. Vasario 14 d. pažymėta kaip šv. Valentino diena, kitaip meilės diena, šia diena mūsų širdys ypatingai šviečiasi arba užsitraukia didesniu liūdesių. Vladas paprašė keleta minčiu iš mano galvos, labai džiaugiuosi rašydama apie meilę, nes tai ir yra mano gyvenime pats svarbiausias dalykas!
Rašyti aplamai apie ją, hmm mes ir taip žinome daugiau negu manome, jai jau man suteikė garbe kad dalelė mano jausmų kabėtų tarp interneto tinklų, parašysiu apie meilė mano kelyje.
Meilė gimė, kai tik pasigirdo pirmi garsai iš mano lupų. Vaikysteje sutikta meilė visam gyvenimui pasilėka nekalta ir šventa kaip pati mano vaikystė. Tame pasaulyje jaučiausi mylima visų ir viskuo. Tai nepaligisnsi su juokiu kitu tavo gyvenimo laikuotarpiu, galvodama apie Ta meilė, per kūna pereina šipuliai ir net negali surasti žodžių, kad apibudinti jausmų. Kalbėdama apie tą laikotarpį neturiu teisės galvoti kaip suagusi, todėl visada pasiliksiu tuo vaikų „pl-tą samą Renatulką„.
Dabar galiu tik suprasti kokia dydžiūlė meilę ėjo šalią manęs, ir kuo toliau tuo labiau ji tampa man mano gyvenime pati dydžiausia, nuoširdžiausia- tai meilė mano Mamos! Šeimos iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios, bet kiekviena rožė turi savo spigliu, nuo labai švelnu iki aštresniu negu adata. Iki kelionės pabaigos šiame pasaulyje busiu skolinga ir dėkinga Dėvui už neapsakomai dydžiulė šyrdi, kuri savo meilė, dydžiuliu pasiaukojimu iš dalies savo laimė, švelnumu ir drąsą į pažeminimą, sunkumus fizinius ir dvasinius sugebėjo padaryti taip kad prisiminčiau savo vaikystė kaip šventa, kad tapau butent tokia kokia esu. Mamytė, tavo meilė bus visada man tokia pat šventa kaip ir vaikystė, nes butent tavo dėka ir dėl tavo dydžiulės širdės prisimenu ją taip kaip aprašau!
Pastarųjų metu kelionė, joje keliaujančia meilė (išskyrus mamos) labai skyresi nuo tuo man švento pasaulio. Čia ieškau jau kitos meilės. Šiame kelyje tavo jausmai tampa visiškai kitokie. Tu priiemi, jauti atsakomybė už savo meilė. Butent šiame laikotarpyje susipažįsti su meilė begalo drąskančia širdį ir suteikiančia visišką palaimos jausmą. Tokie du skirtingi dalykai, eina šalia vienas kito. Pažįstų tik keletą šeimų kurie sugebėjo bręsti kartu su savo meilė, sugebėjo atskirti tą tikrą šveselę tarp daug, tūkstančių žibintų, ir neleido pasauliui ją užpūsti. Apie savo šveselė dėja negaliu daug parašyti, nes ja turi rasti du žmonės, o ne vienas. Manau apie jausmus kurie skaudina reikia tik truputi pagalvoti, padaryti išvadas ir eiti toliau, nes jai tu tiki tu tikrai sutiksi. Ir nebijau ištart: tikrą meilė verta laukti visa gyvenima !
Žinau manęs laukia dar labai daug meilės jausmų..., bet viena kuri niekada nepasikeis, kuri yra pati tyriausia ir dydžiausia kokia tik gali būti, tai Dievo meilė man, o mano mažytė širdelė plaks šiame pasaulyje dėka jo dydžiulės širdės!,



Rašo N‘cok Lama(Bisau Gvineja/Portugalija)
Kai sakome Meilė galbūt norime tik pasakyti kažką kuris tik gramatiškai siejasi su veiksmažodžiu Mylėti. Kai panaudojame veiksmažodį, norime jau parodyti kažką, kuris yra veiksme, kuris yra link kažkokio tikslo. Tik norėjau tai pasakyti, nes galime ištarti žodį Meilė norėdami vadinti savo mylimu žmogumi. Bet yra itin svarbu turėti omenyje, kad ši sąvoka neliktų tik kalboms, nes svarbu yra Gyventi Mylint. Tai sakau, nes daugelis kalba apie mylėti, bet negyvena mylėdamas, nes tik šitaip yra įmanoma Aukoti gyvybę kitam. Yra Sąlyginė Meilė, kai ieškome kitame, draugystėje, santuokoje. Ieškome mūsų egzistencijos kitame.
Yra Nesąlyginė Meilė, ir čia tik vieną asmenybę galime įkelti. Tie, kurie yra tikintys žino, kad Dievas atėjo būti tarp mūsų per Jėzų, kuris paskui aukojo savo gyvybę dėl mūsų. Nepaprašė, kad mokėtume mokesčius, nereikalavo draugystės ir net neprašė bučinio, kad aukotųsi dėl mūsų.
Per šią paskutinę mintį noriu, kad mes visi svarstytume draugų dieną apie mūsų egzistenciją, kad esame būtybės, kurioms reikia mylėti ir būti mylimoms,

2009

Rašo Eglė Knygauskaitė (Lietuva)
Baigiantis metams bemaž kiekvienas pagalvojame ką nuveikėme, ko pasiekėme, ko pasimokėme, ką radome ir ką pametėme, ką pažinome ir ko netekome..
Apsidairius aplinkui, pasiklausiusi artimų žmonių susidariau nuomonę, kad praėję metai buvo prasti ir nepalankūs, tačiau pati džiaugiuosi kiekviena šių metų diena. Po ilgo nesėkmių laikotarpio 2009 – ieji išmokė mane džiaugtis tuo ką turiu, nesikankinti dėl skaudžių netekčių, turėti viltį, pasitikėti savimi, žengti iškelta galva tam, kad triumfuotum prieš savo baimes ir neteisingus nusistatymus. 2009- ieji grąžino tikėjimą, o tai svarbiausia ką turi žmogus, nes net sunki šalies ekonominė situacija, bedarbystė, mažėjantys atlyginimai ir kiti vargai įgauna laikinumo atspalvį, juk po kiekvienos didelės nesėkmės seka pakilimas. Svarbu tuo tikėti,
_____________________

Rašo Dorota Skočik (Ispanija/Lietuva/Lenkija)
Praejusių metų apmastymas tai geras dalykas. Šiandien jau gruodžio 29 dienos pabaiga, dauguma žmonių arba galvoja kur atšvęs naujus metus, arba ką apsirengs per švente, ką išgers. Visi aplinkui tik sako: kaip greitai prabėgo šie metai... vaje... vėl švenčiam naujus. Tada susigalvoju, ar taip turi būti, ar visas gyvenimas turi pralėkti taip greitai, kad nespėtume net susimastyti kartais ką išvis čia veikiame? Sako kad laiko tekme yra reliatyvi. Pastebiu, kad dažniausiai žmogu priverčia sustoti kažkokie liūdni įvykiai, netektys, katastrofos. Jie trenkia žmogui į veida taip, kad jis turi sustoti, pergalvoti savo gyvenimą ir pakeisti savo mąstymą.
Norėčiau išmokt sustot ir pažvelgt į savo gyvenimą iš šalies bet jokios katastrofos. O vėliau pradėt gyvent taip, kad neatrodytų, kad gyvenimas pralekė prieš akis, o aš nei karto nesustojau, nieko neišmokau, nespėjau nieko pakeist. Tokios mintys man atsiranda kai pagalvoju apie naujus metus.

Atrodo lyg ir viskas kartojasi, vėl nauji metai, žiema, šventės, o po to vėl darbas, bet kai tik pripranti prie viso to, gyvenimas ima ir kažkuo nustebina.... Šie metai man turbūt labiu negu kadanors įrodė, kad vienintelis pastovus dalykas gyvenime tai pastovumas,
____________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Kai galvojame apie šiuos metus ateina į galvą žodis KRIZĖ.
Visi, vieni mažiau, kiti daugiau, pajautė ekonominę krizę. Kiek skausmo, ašarų, panikos, streso buvo ir yra dėl to.
Buvau drauge su visais pajausdamas ekonomikos, bet ir dar spėjau paragauti tikėjimo ir egzistencijos krizes. Pasaulinė ekonominė krizė, taip kaip dvasinė krizė ateina judinti visus pagrindus ir sugriauti tuos, kurie yra netvirti, netikri, supuvę. Atnešia skausmą, bet kartu suteikia progą permąstyti, pamatyti ir vertinti tai, kas yra tikra, leidžia aiškiau pamatyti klaidas.
Iš bet kokios rimtos krizės išeiname apsišlakstę kraujų, turėdami skolų ar/ir abejonių, bet stipresni ir išmintingesni.

Ir dabar matau savo didžiausią klaidą - ieškoti taškų mano gyvenimui. Visi skausmai atsirado dėl šio ieškojimo, šios pretenzijos. Buvau neištikimas tai filosofijai, kurios pats esu entuziastas ir yra pačio Kablelio esmė – vienintelis kelias platinti akiratį ir gyventi nevaidinant yra įdėti kablelius visur ir visada.
Kai turiu pretenziją įdėti taškus, nesvarbu kokioje vietoje, kokioje situacijoje, kokioje akimirkoje, ar religijos lygmenyje, ar mokslo lygmenyje, ar gyvenime ar netgi mirtyje – neišvengiamai atsiras savyje ar/ir aplinkoje konfliktai ir skausmai, nes tai yra tik mano pretenzija kontroliuoti, pasisavinti tiesą... ir tai mažu mažiausia yra primitivu ir klaidinga. Juk yra tik 2 taškai, kurios gyvenimas mus primena visada ir visur. Pirmas – ši akimirka. Antras – kad viskas keičiasi. Štai šių metų pamoka man,
____________________

Rašo N'cok Lama (Bisau Gvinėja/Portugalija)
Kokią žinią 2009 m. paliko pasauliui ir man?
Man asmeniškai šitie 2009 m. suteikė daug pamokų, viena iš jų susijusi su žmogaus verte visuose aspektuose. Kai kalbu apie žmogaus vertę bandau priminti tą Biblijos pasakymą – „Mylėti kitą taip, kaip save patį.“
Šiaip mano asmeniniame gyvenime, labiau vertinau patį save negu praeitais metais. Tai kadangi pastebėjau, kad daugelis, kurie budavo aplink manęs, manęs nevertindavo, ir tada nusprendžiau gyventi savo gyvenimą, kreipdamas jį į gerį, ir man pavyko įveikti daug sunkumų.
Buvo momentai, kai susirgau, neturėjau pinigų pirkti vaistams, tada vienas draugas pervedė trūputį pinigų, viena ponia man pasiulė pinigų pirkti maistui. Suvokiau viena, kai manome, kad esame užmirsti, Dievas aktyvuoja savo „saskaitą“ ir išgelbėja mus.
Dar svarbu paminėti, kad dėl krizės, žmonės tapo vieningesni, dosnesni vieni su kitais.
Ir štai per Kalėdas visi buvome apdovanoti Jėzaus gimimu, kuris visada yra šalia mūsų ir suteikia mums drąsos eiti toliau.
Linkiu, kad teigiama nuotaika užpildytų visus mūsų gyvenimus per 2010 m.
Laimingų Naujų Metų linkiu visiems,
____________________

Rašo anonimiškai (Lietuvos)
Dėl 2009 metų,ką iš jų man būtų malonu prisiminti tai labai sunkus klausimas.
Lyg ir metai buvo geri - nenuobodus sakyčiau, mokslai, vasaros kelionė ir darbai vėl privertė judintis, nesedėti vietoje. Bet gal čia toks ruduo, ar nusiteikimas, bet grižus kazkaip iki šiol rėgis viskas pasikeitė.
Nemoku paaiškinti - žinai kartais manau visiem buna. Jautiesi lyg skrajotum kažkur tarp žemės ir oro, nesusivoktum kur randiesi, dėl ko čia esi, ar darai viską tinkamai ir t.t.
Taigi, naujuosius 2010 sutiksiu tokios būsenos- neidentifikuojamos sakyčiau.
Nei tai liudesys, nei tai džiaugsmas - tiesiog nežinia, kuri rėgis netūretų gazdinti, bet tikrai nedžiugina, šypsenos veide neprideda... ,
___________________

Rašo Renata Kovzan (Lenkija/Lietuva)

Sveiki! Daugelyje Jūsų tekstose perskaičiau žodi krizė, kas beabėjo mažiau ar daugiau palėtė visus, kaip ir metai, panašus į greitą traukinį.

Net neanalizuodama 2009 metus jaučiu, suprantu ir tai akivaizdu, kokie jie man buvo įpatingi, bet ne dėl anksčiau minėtų aspektų, dėl kito, dėl manęs turbut, nes pati renkuosi savo kelią o Dievas eina šalia ir tik laiko manę už rankos, kad nepaslisčiau, o kad laikė tai tikrai !!!

Per vierius metus aplankė mane, kiek netilptų į keletą praėjusius metus, tiek daug įvairių jausmų, žmonių (nuo vaiko iki seno išmintingo žmogaus) ir visi jie buvo verti savo apsilankimo manyje. Dydžiulis ilgesis, palikus šeima ir išvažiavus į kitą man visai nepažįstamą pasaulio ktaštą, ten supratau ką reiškia man mano gimtinė, šeima ir artimieji, ten susipažinau su kita negu prieš 22 metus mane supančia aplinka ... blogi ir geri žmonės ten sutikti, smulkmena paliginus su turbut svarbiasia man, išmokau buti stipresne psichologiškai ir fiziškai.

Grižus namuo, gyvenimas tarsi pasodino mane ant supiniu, kur liepe, džiaugtis tuo ką turi, ir suptis, suptis, po pasauly, įvykius... nors neturėjau stabilios finansinės padetės, kažkas pasakytų, stebuklas, kaip tau viskam užteko, kai neskaičiuoji, užtenka J, daugeliui žmonių turiu buti dėkingą už suteiktas galimybės, o jų buvo daug. Lenkija, Italija, Austrija, Belgija ir kitos šalis, kur sutikau TIEK DAUG ŽMONIŲ GERŲ ŽMONIU, ak, dabar galvoju, „kai supinės pradėdavo letėti, Dievas siuntė žmonės, kad vėl kažkas pastumtu jas ir taip iki šiol! Netiesa, kai sako kad yra mažai geru žmoniu, kaip žiūri į žmonės tu, taip ir į tave, sutinku, kad tai nevisada pasiteisina, mane jau tas paliete, bet vis dėlto, mano tikėjimas yra stiprus ir jai ne tiek daug sutiktų gerų žmonių, kažin ar galėčiau taip įpatingai prisiminti šiuos metus. Visi jie skirtingai prisiliete prie mano gyvenimo, visi pagal save. Todėl labai norėčiau pasakyti AČIU.

Išmokau, nepasant pačiu dydžiausiu, nuoskaudu, trukdžiu, sunkumu, nepaisant nieko siekti, neatsisakyti savo tikėjimo, tikslų, mylėti dar stipriau. Pastebėjau dar, kas mane labai džiugina, kad mano tikėjimas Dievu, ir visko kas šventa stiprėja, ir tik vieno norėčiau sau palinkėti, ūgdyti tą tykėjimą, nes tikėti viena, o dirbti ties jo, kita, kartu su tuo ūgdysis ir gyvenimas,

_____________________

Rašo Valdonė Giniotytė (Švedija/Lietuva)

Mano dviračio metai :)))
Prisimenant šiuos metus, pirmiausias įvaizdis, ateinantis galvon - dviračiu nuvažiuoti toliai. Kas gali jaudinti labiau nei kelių į tikslą pasirinkimas? Sunku pamatuoti, kiek pastangų reikia minti vieškeliais prieš vėją, pasitikti iššūkius, pajausti kitą kultūrą ir grįžti į savąją. Gera skrieti pavėjui, kiekviename žingsnyje jausti pilnatvę.. Mano kuprinė visuomet parengty – tai talpiai supakuota patirtis ir vieta naujiems įspūdžiams kaupti. Nuostabu šelmiškas ir melancholiškas, sunkias ir pakilias akimirkas dalytis su žmonėmis, žengiančiais kartu koja kojon, nors toli ir akmenuota; nors skirtinga, tačiau daug išreiškianti kalba,