Right To Play - Kamuoliai prieš skurdą

Lygiai prieš metus Kablelis parašė apie norvegą Johann Olav Koss, kuris įkūrė Right To Play(Teisė žaisti) organizaciją. Kadangi šiuo metu vyksta Žiemos Olimpiada, už Pierre Frédy(Baron de Coubertin) garbę, kuris 1894m. įsteigė Tarptautinį Olimpinį Komitetą ir po pusantro tūkstančio metų atkūrė iš naujo Olimpines Žaidynes tikėdamasi, kad sportas gali išgelbėti pasaulį, Kablelis primins vėl tą organizaciją, kuri taip nuoširdžiai ir drąsiai tęsia Coubertino svajonę.



Right To Play buvo įkūrta 2003 metais. Įkūrėjas ir iki šiol organizacijos lyderis yra norvegas Olav Koss. Idėja yra panaudoti sportą prieš skurdą pasaulyje.
Pagrindinis taikinys yra vaikai. Bandoma per sportą mokyti juos komandinio darbo, valios, pagarbos sau ir kitiems, atsakomybės svarbą... žinodami, kad šių vertybių rezultatai atnešia gerovę visai bendruomenei.
Šios organizacijos projektai (pagrindinė būstinė yra Kanadoje), yra įgyvendinti 23 šalyse, kaip pvz.- Čade, Etiopijoje, Gvinėjoje, Libane, Ruandoje, Tailande. Pasiekią apie 500 tūkstančių vaikų.

Johnn Olav Koss gimė 1968 spalio 29 Norvegijoje. Vienas iš geriausių čiuožėjų visų laikų. 1990m. pirmą kartą tapo pasaulio čempionu, nuo tada laimėjo 7 pasaulio titulus ir 4 olimpinius aukso medalius. Dešimt kartų buvo pasaulinio rekordinkas.
1994m. baigia savo sportininko karjerą ir tampa UNICEF ambasaroriumi ir Tarptautinio Olimpinio Komiteto nariu.

Kai Koss įkūrė Right To Play greitai prie idėjos prisijungė olimpinė čempionė kanadietė dviratininkė Clara Hughes, ledo ritulininkai rusas Aleksandras Ovečkinas ir slovakas Zdeno Chára, Kanados slidininkė Beckie Scott, daug kartų pasaulio ir olimpinis čempionas olandas boksinikas Arnold Vanderlyde ir kiti. Dar galima minėti amerikietį čiuožėją Joey Cheek, kuris paaukojo šiai organizacijai visą pinigų premiją už aukso medalį, 2006m. Žiemos Olimpiadoje. Organizacija dar turi kaip vieną iš rimčiausių remėjų - Chelsea futbolo komandą.


Johnn Olav Koss papasakoja, kad pradžioje Europos, JAV, Kanados laikrasčiai ironizuodavo sakydami “jis bando atnešti kamuolį tiems, kurie laukia maisto”. Tačiau iš tų bendruomenių narių, kuriose Right To Play veikia, girdisi tik teigiami žodžiai. Vienas iš tų bendruomenių narių pasakė, kad daug organizacijų ten praėjo atnešdami miltų, kukurūzų, kiaušinių, ir tai labai gerai, tačiau Right To Play vienintelė, kuri atėjo maitinti žmonių dvasią,

ANSELMO BORGES - Haitis. Kur tada buvo Dievas?

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 13 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Nėra pakankamai žodžių, ir ypač tiek stiprių žodžių, kad apibūdintume Haičio tragediją: daugiau nei du šimtai žmonių mirė, daugiau nei vienas milijonas liko be stogo, badas, neskaičiojamas skaičius našlaičių, vaikų pagrobimai, vienos Valstybės subyrėjimas, „ateities juodoji skylė“... Vienu žodžiu – pats tikriausias ir gryniausias Siaubas.

Ir daugelis, garsiai ar savyje šaukia: Kur buvo Dievas, kur yra Dievas Haityje? Ir klausimas, kuris kartojasi per visą Istoriją: Kur buvo Dievas Golgotoje? Kur buvo Dievas Lisabono žėmės drebėjime, Indonezijos Cunamyje?, kur buvo Dievas Aušvice?...

Šis šauksmas palydi filosofijos istoriją, nuo tada kai Epikūras apie 300 pr.Kr., ir vėliau Pierre Bayle Švietimo amžiuje, kamavo mintį šitoje temoje.
Dievas turi būti visagalis ir begalo geras. Tai kaip paaiškinti blogį? Dievas galėjo jo išvengti, bet nepadarė – tai Jis nėra begališkas geras. Arba norėjo, bet negalėjo – tai Jis nėra visagalis. Arba negalėjo nei nenorėjo – tai jis ne Dievas. Arba galėjo ir norejo – tai kodėl yra blogis?

Bandymų atsakyti į šiuos klausimus buvo daug. Leibniz sugalvojo žodį teodiceja (theodicy/théodicée), kuris reiškia „Dievo pateisinimas“. Savo darbuose šia tema jis kalbėjo, kad šis pasaulis nėra nei puikus nei tobulas, bet, kadangi, Dievas yra begalo geras, visagalis ir visažinis, tai yra geriausias įmanomas pasaulis. Šis darbas buvo išleistas 1710 metais ir tapo kaip vadovėliu kultūringai Europai. Bet užteko 45 metų (Lisabono žemės drebėjimas buvo 1755m.), kad Voltairas savo darbe „Kandidas, arba optimizmas“ironizuotų. E Kant 1791m. parašė tokį mažą darbelį pavadintas Über das Misslingen aller philosophischen Versuche in der Theodizee (apie visų filosofinių bandymų nesėkmę teodicejoje).

Iš tiesų, kaip žmogiškai ribotas protas gali pateisinti Dievo būvimą prieš tą faktą, kad yra ir blogis? Beje, būtų ciniškas žiaurumas siūlyti teorinius paaiškinimus tiems, kurie kenčia nuo blogio ir siaubų. Tikintis supranta, kad pagal žmogišką mąstymą Dievas nėra nei visagalis, nei be galo geras, ir supranta, kad galų gale tikėjimas yra labiau kova nei paguoda, ir kad ši kova yra išbandyta solidarumo viršunėje su tais, kurie kenčia.

Viename dokumente apie Haičio tragediją teologų Jono XXIII Asociacija apgailestauja, kad tęsiasi to Dievo ieškojimas – Niutono laikrodininkas, kuris reguliuoja visatos mechanizmus. Ir kad nesibaigia naturalių stebuklų prašymai Dievui – kad siųstų lietaus, kad išvengtų cunamio, t.t... Toks Dievas-aprūpintojas, kuris yra mūsų paslaugoms, toks super tėtis, kuris mus gintų nuo gamtos. Pamiršta, kad „Dievas neįsikišo, kad išvengtų Golgotos nei Aušvico nei išvengė marų, bado ir kitų nelaimių“.

Tai kokiu Dievu tiki? „Tikime, kad blogis yra taip pat paslaptis, kuris sunkiai tinka prie tokio visagalio ir gailestingo Dievo paveikslo, ypač kai žiūrime į tokį Dievą būdami tarp vargšų ir nekaltų.“ Tiki Dievu, kuris nepavydi Žmonijai ir davė jai kūrybinį sugebėjimą (galbūt mokslas galės numatyti žemės drebėjimus) ir atsakomybę pasaulyje. Dievas gina vargšus ir palaimina tuos, kurie dirba už teisingumą ir taiką.

„Dievas nėra neutralus, Jis yra Haityje tragedijos aukose ir visuose žmonėse, kurie ten dirba solidarumu“, tapatinasi su aukomis, kurios tampa dieviškojo teismo kriterijumi – „Davė man valgyti, gerti, apsirengti...“ Niekas neturi teisės kalbėti Jo vardu, „tik tos aukos ir tie, kurie yra šalia tų aukų kančiose. Bet mes visi galime ir privalome būti drauge Haityje, padėti haitiečiems skubiose problemose ir šalies atkūrime“.

Bet neužtenka. „Haitis šiandien įkūnija šiandieninių nukryžiuotų tautų“, turime visi pasikeiti, ir prisiminti Jėzaus Dievą, kad būtų „teisingumo ir salidarumo didžioji atšaka“ šiame pasaulyje, kuriame tarptautinė tvarka „rėmiasi turto koncentracija tiems 20% Žmonijos, ir likę žmonės pasilieka šešelyje“.

Slow Movement – Gyventi lėtai

Ką mes darome su savo gyvenimais? Į kur taip bėgame? Kada sustosime ir turėsime laiko skoniui, kvapui, bendrauti giliai, svajoti? Gal kai mirsime? Kai tapsime dulkėmis arba pereisime į kokį nors kitą gyvenimą? Ar ne per daug rizikuojame negyvendami čia ir dabar? Juk labai įmanoma, kad gyvendami šitaip kaip gyvename, mes niekada nebusime laimingi... tai ko atejome į šį pasaulį? Būti visuomenės ar kieno nors priemonėmis? Gal robotais, kurie turi daryti ir daryti, greitai ir greitai, ir tiek?
Kiek žmonių šiandieną randa poilsį tik gėrimuose, narkotikuose arba raminančiuose vaistuose? Kiek žmonių nusižudo ar apie tai galvoja, nes visi rūpesčiai ir skubėjimai tapo per didele našta arba nebematė prasmės dalyvauti šitose lenktynėse.

Carl Honoré yra žurnalistas iš Kanados, turi du mažus vaikus, ir vakarais bandydavo jiems paskaityti pasakas, bet tai darydavo skubėdamas. Vieną dieną nuėjo į knygyną ir rado knygutę su tokiu pavadinimu: “Vienos minutės pasakos”. Jis pirmiau džiaugėsi, kad štai rado išeitį dar labiau sutaupyti laiką. Bet sekančią akimirką jis pasakė “stop, pala, ką aš darau?” Nuo tada prasidejo didžiausias jo gyvenimo pasikeitimas – jis pradėjo gyventi lėčiau. Užbraukė kuo daugiau neprasmingų dalykų iš savo tvarkaraščio, darbe stengės dažniau daryti pertraukas, pradėjo daryti meditaciją kasdien ir įprotį nusisegti laikrodį kai turi nuveikti kažką prasmingo. Šiandien, kai Honoré sėdi šalia savo vaikų lovų papasakodamas istorijas, tai maždaug užtrunka 45 min., ir jo vaikai šiandien jį vadina “geriausiu pasaulio pasakotoju”
Honoré parašė knygą “In Praise of Slowness: How A Worldwide Movement Is Challenging the Cult of Speed”, kurioje papasakoja savo patirtį ir apie Slow(lėtai) judėjimą, kuris bando priešintis greičio filosofijoms. Knygą tapo bestseller įvairiose šalyse.



“Bandome susiprogramuoti daryti kuo daugiau dalykų kuo mažiau laiko, atrodo kiekvieną akimirka tampa kova prieš laiką”.
Ir jis sako, kad tai yra labai sunku pakeisti, nes kartais to greičio mes patys norime – pilame į mūsų galvas veiklas ir rūpesčius, kad neturėtume laiko sunkiems klausimams, pvz.- “ar jaučiuosi gerai?” “ar esu laimingas”, “ar mano vaikai auga teisingai?”, “ar politikai tinkamai man atstovauja?”
Ir dar yra galinga išorine jėga, kuri mus įtakoja - mūsų visuomenė, kuriai “greitesnis” ir “geresnis” yra sinonimas.
Tačiau kai sakome “eiti lėtai, daryti lėtai, gyventi lėtai” mes nekalbame apie tingenystę. Kalbame apie pusiausvyrą. Daryti gerai po vieną dalyką, o ne daug dalykų iškart.
Žinoma yra ir laikas skubėti, bet skubėjimas ne visada yra gerai, ir dažnai skubame be prasmės (pvz.:skubame važiuoti iki šviesoforo, kuris yra raudonas).
“Žiūriu į mano buvusį ir dabartinį gyvenimą, ir skirtumas yra tas, kad dabar bandau daryti kuo geriau tai, ką turiu padaryti, o ne kuo skubiau”, sako kanadietis.

Judėjimas Slow, kurio Carl Honoré yra entuziastas, prasidejo 1986 Italijoje, kai italas Carlo Petrini sužinojo, kad Mcdonalds norėjo įsikurti Romos senamiestyje. Petrini pradėjo protestuoti prieš šios kompanijos ir aplamai prieš Fast-food (greitas maistas) tendencijos, ir atsakydamas į tai įkūrė judėjimą Slow-food (lėtas maistas). Idėja buvo paprasta: ginti skonius, apsaugoti šviežų maistą nuo greito maisto manijos, ginti vietinių produktų interesus, būti už įvairovę ir nuolat įspėti dėl intensyvaus žemės naudojimo komerciniais tikslais.
Vėliau, nuo Slow Food įkvėpimo, pradėjo savaime atsirasti kitos šakos kitoms mūsų gyvenimo sferoms, pvz.- sveikatos, sekso, darbo, švietimo, laisvalaikio, t.t.



Slow Work(dirbti lėtai) – yra už tai, kad būtų mažiau darbo valandų, daugiau pertraukų, ilgesnės atostogos, mielesnė aplinka darbo vietoje (įrodyta, kad gyvenimo kokybė daugėja...ir produktyvumas)
Slow Travel(keliauti lėtai) – važiuoti ramiai, be skubėjimo, pabūti ir pajausti tą vietą.
Slow Cities(lėti miestai) – už neskubią plėtrą, apsaugoti įvairovę, nestandartizuoti, panaudoti protingai kiekvieną ploto gabalą.
Slow Schools(mokytis lėtai) – mažiau namų darbų. Žaidimai turi skatinti bendradarbiavimą, o ne konkurenciją. Tėvai turi rūpintis vaikų poilsiu ir atsipalaidavimu, o ne papildomais kursais.
Slow Books(skaityti lėtai) – nusisegti laikrodį kai skaitome.

Vienu žodžiu Slow ideja yra – susipriešinti prieš streso ir beprasmybių ir vertinti kiekvieną akimirką ir kiekvieną užduotį – neduoti kiekvienai akimirkai 100, 10 ar net ne 2 užduočių, o duoti kiekvienam užduočiui ir rūpesčiui: laiko. Carl Honoré pasakė “aš dabar jaučiu, kad gyvenu savo gyvenimą vietoje to, kad bėgčiau paskui jį”,