Rašo Vladas Bartochevis
Prisimenu Anselmo Borges paskaitas, kai jis kalbėdavo apie Didžiąją Paslaptį. Kad Ji tokia didelė, kad nei viena kultūra nesugebėtų Jos pamatyti iš visų pusių. Visos kultūros sako tiesą, tą tiesą kurią mato. Budistai nuo savo regėjimo taško apibūdina tą Paslapties dalį, kurią gali pamatyti; krikščionys nuo savo regėjimo pozicijos mato kitą dalį; hinduistai kitą dalį; musulmonai kitą, ir t.t..
Ir tokia tvarka vyksta visi santykiai tarp visų dalykų ir žmonių kiekvieną dieną ir per visą gyvenimą.
Pažiūrėk į kažkokį daiktą, bet kokį. Pastebėk, kad yra neįmanoma pamatyti visų jo pusių vienu metu. Reikia eiti aplink kad būtų įmanoma pamatyti jo visumą, arba paprašyti kito žmogaus pagalbos, kad pasakytų ką matosi iš tos dešinės pusės, kaip atrodo iš kairės pusės, kad būtų galima geriau suprasti tą daiktą.
Taip yra su visais daiktais. Taip yra su visais įvykiais. Taip yra su Didžiąja Paslaptimi. Taip yra su visa realybe, kuri mus supa.
Fizika neleidžia, kad pamatyčiau vienodai tą patį dalyką taip, kaip kitas žmogus, kuris irgi į tą dalyką žiūri, nes paprasčiausiai negaliu užimti tą pačią vietą ir žiūrėti nuo vienodo regėjimo taško.
Istorija irgi neleidžia, kad vienodai pamatytume ir suvoktume kažką, juk niekas neišgyveno tų pačių dalykų.
Psichologija sako, kad kiekvienas žmogus jaučia kiekvieną dalyką kitaip, ir dėl to mato kitaip. Ir niekas negali įeiti į kitą žmogų ir jausti kaip tas žmogus jaučia.
Kiekviena kultūra, kiekvienas žmogus turi savo paties tiesas, kurios yra pilnavertės. Tai gali reikšti nesantaiką, nes visada vilioja pasakyti, kad mano tiesa ne tiktai yra pilnavertė, o yra pati geriausia ir turi viešpatauti.
Bet ir gali reikšti, kad kiekviena kultūra ir kiekvienas žmogus yra man gyva ir turtinga Galimybė suprasti geriau viska, kas supa mane. Ir tada, pagarba ir dialogas yra vieninteliai keliai visapusiškumui.
2011-03-04
Mistinės religijos
Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė vasario 26 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.(P.s.-nuotraukoje Anselmo Borges ir Antonio Calaço)
Kiekvienas žmogus, kuris yra tikrai religingas, jau kada nors savęs paklausė– jeigu bučiau gimęs kitame žemyne, jeigu mano šeima būtų kitos religijos atstovė, tikriausia mano tikėjimas būtų kitoks. Indijoje būčiau hinduistu. Maroke arba Indonezijoje – musulmonu. Israelyje, mano mama būtų žydė ir gyvenčiau pagal judaizmą. Kinijoje būčiau konfucionistu arba daoistu. Japonijoje – šintoistu. Europoje, Portugalijoje – krikščioniu kataliku; Rusijoje – krikščioniu stačiatikiu; Švedijoje – krikščioniu liuteronu.
Šis pratimas, kurį teologas katalikas Hans Kung parašė savo paskutiniame kūrinyje “Was Ich glaube” (“Mano tikėjimas”), yra keleta jo paskaitų, kurias jis vedė Tiubingeno Universitete, rezultatas.
Jeigu būčiau gimęs taip kaip dar vienas iš 1.200.000.000 indėnų, greičiausiai būčiau hinduistu. Tikėčiau sansara(reinkarnavimo ciklas), laiko, gamtos, kosmoso, istorijos cikliniu suvokimu. Sutikčiau, kad viskas paklūsta vienam kosminiam ir moraliniam “amžinam įsakymui”(“Sanata dharma”), per kurį žmonės turi susiorientuoti. Svarbu yra elgtis teisingai. Tikėčiau, kad mano dabartinis gyvenimas yra praeito gyvenimo veiksmų rezultatas(“karma”) taip, kaip mano dabartinis gyvenimas lems būsimą gyvenimą. Išeiti iš reinkarnavimo ciklo būtų įmanoma tada, kai atman(aš) ir Brahman(Visuma, Paskutinuji ir Tikrasis Realybė) susitapatintų.
Gimęs Šri Lankoje, Tailande, Japonijoje – būčiau greičiausiai vienas iš miljardo budistų paneigdamas Vedų autoritetą ir taip pat brahmanų kastų viešpatavimą. Siddharta Gautama(”Buda”) būtų mano pavyzdis, kuris reikškia “Atsibudęs”, “Pašviestas”. Nuo VI amž., per savo doktriną(“Dharma”), jis atsako į svarbiausius žmogiškus klausimus. Šis atsakymas susidaro iš “Keturių auksinių tiesų”. Pirma: viskas yra kančia, irgi ta prasme, kad viskas yra nepastovu. Koks yra šios kančios šaknys? Atsako antra tiesa: “Troškulys gyventi”, troškimas, neapykanta, dvasinis aklumas. Trečia auksinė tiesa sako, kad per atsižadėjimą yra įmanoma įveikti kančią. Tam yra Kelias su aštuonioms kryptimis: tobulas regėimas, tobula rezoliucija, tobula kalba, tobulas veiksmas, tobulas būvimas, tobula pastanga, tobulas pasitraukimas, tobulas susikaupimas. Bandoma įveikti atgimimą, pasiekiant Nirvaną – tas buvimas kuriame nėra aklumo ir visi troškimai yra užgesinti, nelieka nieko, yra pats Niekas, ne tik nihilismo prasme, bet taikos, visapusiškumo, laimės prasme.
Gimęs Kinijoje, kaip dar vienas iš pusantro miljardo žmonių, būčiau ar budistu, ar konfucionistu ar daoistu. Konfucionizmo, pagal vakarietišką supratimą, negalime suprasti kaip religijos, o kaip moralę, kuri remiasi kosmoso pusiausvyra ir ieško socialinio vientisumo. Konfuncijus buvo pirmas Žmonijos istorijoje, kuris suformulavo auksinę teisyklę: “Nedaryk kitiems to, ko nenori kad Tau padarytų”. Savo moralė remiasi kosmoso, politikos ir šeimos pusiausvyra, per hierarchinį ir poliarinį principą – valdantieji ir paklustantieji, vyras ir moteris, tėvai ir vaikai, vyresnieji ir jaunieji broliai. Pagrindinis kultas yra protėviems,kurie siejami su Dangumi.
Daoizmas, kurio įkūrėjas yra Lao-tsė, supranta Realybę kaip priešiškumų harmonija. Labai garsi yra Dao piktograma – apskritimas kuriame viskas yra - dvi dalys - balta ir juoda, Yang(dangus, vyras) ir Yin(žemė, moteris), pastoviai juda ir reiškia Visumoje pusiausvyrą tarp poliarinių momentų.
Be dialogų tarp religijų nebus taikos tarp tautos. O tam, kad būtų dialogas, reikalinga pažinti.
Išvertė Vladas Bartochevis
2011-02-25
Vienu žodžiu žmogus gali būti kariu, gydytoju ar žiaurus
Rašo Vladas Bartochevis
Aš nuo pirmų dienų čia sakau: žodžiai ir idėjos gali pakeisti pasaulį.
Žodis yra svarbiausias Žmonijos dalykas, ir kai gerai panaudotas – pats galingiausias dalykas.
Ir turime daug pavyzdžių, kurie tai pagrindžia.
Neseniai visa Lietuva verkė dėl poeto Justino Marcinkevičiaus mirties. Žmogus, kuris visą gyvenimą rūpinosi užpildyti tuštumą gražiais ir tikrais žodžiais. Eilėraščiais lietė žmonių širdis, ir rūpindavosi, kad žmonės nepamirštų - kas yra iš tikrųjų svarbu ir tikra, kad prieš tikrą grožį verta sustoti, kad dėl laisvės verta gyventi.
Jis buvo poetas, didysis poetas, žodžių meistras.
Kitas pavyzdys, kitas žmogus, kuris panaudodamas žodi pakeitė savo šalį ir pasaulį, prieš keletą mėnesių čia pat Kablelyje parašiau apie jį – Luis Inacio Lula da Silva, buvęs Brazilijos prezidentas. Jis nebuvo poetas, nei nemokėjo taisyklingai gramatiškai kalbėti, bet tapo geriausiu visų laikų Pietų Amerikos prezidentu. Buvo išrinktas ir perrinktas rekordine balsų dauguma, ir yra gerbiamas visų svarbiausių pasaulio vadovų.
Jis neturėjo nei pinigų nei mokslų, bet turėjo žodį ir jautrumą. Kai žmogus naudoja žodį iš širdies, kalba tiesiogiai širdžiai. Kai žmogaus žodžiai yra netušti, gali užpildyti tuštumą kitų žmonių sieloje.
Turime minėti ir neigiamus pavyzdžius, kaip Hitlerį, Musolinį ir daugelį politikų ir žymų veikėjų visame pasaulyje, kurie irgi efektingai moka panaudoti žodį už vieną ar kitą ideologiją, ar už savo asmeninius interesus.
Dauguma paprastų žmonių neturi rašybos ar retorikos dovanos, negali parašyti gražaus eilėraščio ar pasakyti prieš auditoriją gražios kalbos. Tai ką dauguma sako savo kasdienybėje nesukelia staigiai revoliucijos, kaip gali kiti žymūs veikėjai. Bet kiekvienas žmogus kasdien, kiekvieną akimirką, savo žodžiais prisideda prie pasaulio sukūrimo, palieka savo indėlį.
Kai parašiau pradžioje, kad gerai panaudotas - žodis yra pats galingiausias instrumentas – “gerai panaudotas” nereiškia gramatikos ar etiketo taisyklės, ar sugebėjimo priburti žmonėms - ne dėl šitų įgūdžių žodžiai bus svarbūs.
Kai žodžiai yra iš širdies ir netušti, jie užpildo tuštumą. Gerai panaudoti reiškia “jautriai panaudoti”.
Kiekvienas žmogus gali nuodyti akimirką ir žmogų taip, kaip kiekvienas žmogus gali aukštinti ar išgelbėti akimirką ir žmogų.
Tai pasirodo yra du esminiai dalykai. Pirmas - kiekvienas žmogus turi šį galingiausią instrumentą. Antras – ar jis bus panaudotas ir kaip bus panaudotas?
Šitie du dalykai turi būti gyvai mumyse prieš kiekvieną akimirką.
Su kuo susidursiu šiandien, su kuo kalbėsiu ar susirašinėsiu – aš tiesiogiai įtakoju į tą žmogų ir į visas situacijas.
Kai tik žodis iš manęs išeina – ta akimirka jau nėra ta pati, aš ją sujudinau, aš ją įtakojau.
Tai esminis klausimas – kaip prisidėsiu? Prisidėsiu grubiai, melu, tuštuma, įžeidimais? Arba rūpinsiuosi užpildyti tą akimirką ar kito žmogaus tuštumą - pagarba, mandagumu, meile.
Atrodo varginantis dalykas ir nuobodu. Kodėl turiu galvoti apie visą tai prieš kiekvieną akimirką? Iš tikrųjų lengviau yra neimti tokios atsakomybės... Apskritai visada lengviau yra būti neatsakingų pusėje. Bet šitaip ką pasieksime? Dabar Tu sustok ir porą minučių pamąstyk kokia gali būti visuomenė kur atsakomybės jausmas yra nepažįstamas dalykas... baisu, bet gal gali netgi žiūrėti pro langą ar aplink ir pamatyti.
Tiesa, kad kiekviena akimirka turi daug įvairiausių veikėjų, kurie ją kuria, bet tai ne pasiteisinimas.
Nesvarbu kaip pasirodo situacija ir kokie veikėjai joje yra – mano indėlis kiekvienos akimirkos sukūrime yra didžiulis. Vienu žodžiu žmogus gali būti kariu, gydytoju ar žiaurus.
Aš nuo pirmų dienų čia sakau: žodžiai ir idėjos gali pakeisti pasaulį.
Žodis yra svarbiausias Žmonijos dalykas, ir kai gerai panaudotas – pats galingiausias dalykas.
Ir turime daug pavyzdžių, kurie tai pagrindžia.
Neseniai visa Lietuva verkė dėl poeto Justino Marcinkevičiaus mirties. Žmogus, kuris visą gyvenimą rūpinosi užpildyti tuštumą gražiais ir tikrais žodžiais. Eilėraščiais lietė žmonių širdis, ir rūpindavosi, kad žmonės nepamirštų - kas yra iš tikrųjų svarbu ir tikra, kad prieš tikrą grožį verta sustoti, kad dėl laisvės verta gyventi.
Jis buvo poetas, didysis poetas, žodžių meistras.
Kitas pavyzdys, kitas žmogus, kuris panaudodamas žodi pakeitė savo šalį ir pasaulį, prieš keletą mėnesių čia pat Kablelyje parašiau apie jį – Luis Inacio Lula da Silva, buvęs Brazilijos prezidentas. Jis nebuvo poetas, nei nemokėjo taisyklingai gramatiškai kalbėti, bet tapo geriausiu visų laikų Pietų Amerikos prezidentu. Buvo išrinktas ir perrinktas rekordine balsų dauguma, ir yra gerbiamas visų svarbiausių pasaulio vadovų.
Jis neturėjo nei pinigų nei mokslų, bet turėjo žodį ir jautrumą. Kai žmogus naudoja žodį iš širdies, kalba tiesiogiai širdžiai. Kai žmogaus žodžiai yra netušti, gali užpildyti tuštumą kitų žmonių sieloje.
Turime minėti ir neigiamus pavyzdžius, kaip Hitlerį, Musolinį ir daugelį politikų ir žymų veikėjų visame pasaulyje, kurie irgi efektingai moka panaudoti žodį už vieną ar kitą ideologiją, ar už savo asmeninius interesus.
Dauguma paprastų žmonių neturi rašybos ar retorikos dovanos, negali parašyti gražaus eilėraščio ar pasakyti prieš auditoriją gražios kalbos. Tai ką dauguma sako savo kasdienybėje nesukelia staigiai revoliucijos, kaip gali kiti žymūs veikėjai. Bet kiekvienas žmogus kasdien, kiekvieną akimirką, savo žodžiais prisideda prie pasaulio sukūrimo, palieka savo indėlį.
Kai parašiau pradžioje, kad gerai panaudotas - žodis yra pats galingiausias instrumentas – “gerai panaudotas” nereiškia gramatikos ar etiketo taisyklės, ar sugebėjimo priburti žmonėms - ne dėl šitų įgūdžių žodžiai bus svarbūs.
Kai žodžiai yra iš širdies ir netušti, jie užpildo tuštumą. Gerai panaudoti reiškia “jautriai panaudoti”.
Kiekvienas žmogus gali nuodyti akimirką ir žmogų taip, kaip kiekvienas žmogus gali aukštinti ar išgelbėti akimirką ir žmogų.
Tai pasirodo yra du esminiai dalykai. Pirmas - kiekvienas žmogus turi šį galingiausią instrumentą. Antras – ar jis bus panaudotas ir kaip bus panaudotas?
Šitie du dalykai turi būti gyvai mumyse prieš kiekvieną akimirką.
Su kuo susidursiu šiandien, su kuo kalbėsiu ar susirašinėsiu – aš tiesiogiai įtakoju į tą žmogų ir į visas situacijas.
Kai tik žodis iš manęs išeina – ta akimirka jau nėra ta pati, aš ją sujudinau, aš ją įtakojau.
Tai esminis klausimas – kaip prisidėsiu? Prisidėsiu grubiai, melu, tuštuma, įžeidimais? Arba rūpinsiuosi užpildyti tą akimirką ar kito žmogaus tuštumą - pagarba, mandagumu, meile.
Atrodo varginantis dalykas ir nuobodu. Kodėl turiu galvoti apie visą tai prieš kiekvieną akimirką? Iš tikrųjų lengviau yra neimti tokios atsakomybės... Apskritai visada lengviau yra būti neatsakingų pusėje. Bet šitaip ką pasieksime? Dabar Tu sustok ir porą minučių pamąstyk kokia gali būti visuomenė kur atsakomybės jausmas yra nepažįstamas dalykas... baisu, bet gal gali netgi žiūrėti pro langą ar aplink ir pamatyti.
Tiesa, kad kiekviena akimirka turi daug įvairiausių veikėjų, kurie ją kuria, bet tai ne pasiteisinimas.
Nesvarbu kaip pasirodo situacija ir kokie veikėjai joje yra – mano indėlis kiekvienos akimirkos sukūrime yra didžiulis. Vienu žodžiu žmogus gali būti kariu, gydytoju ar žiaurus.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)