Bendravimo pagrindas- tai komunikacija. Atrodo, kad komunikavimas yra toks banalus dalykas, kad mums nereikalingi jokie ekspertai ar knygos, kurios mokytų, kaip iš tikrųjų turėtume komunikuotis ar bendrauti. Vis dėlto, jei paziūrėsime atidžiau į savo santykius su šeima, draugais, kaimynais, bei tarpusavio santykius tarp politikų , įžimybių, ar paprastų žmonių ir jų bandymą ramiai gyventi vieni šalia kitų, atrodo, kad čia nuo seniausių laikų nieks nesusikalba. Kartais ir patys nemokame, arba bijome pasakyti, ko iš tikrųjų norime iš kitų, arba bandome kitiems perteikti pagražintą ir netikrą savąjį aš. Kai atidžiau įsiziūrime i visuomeninį gyvenimą, atrodo, kad beveik niekas nebendrauja tam, kad pasidalintų savo pasaulio supratimu ar patirtimi, tiktai tam, kad išpeštų sau naudos ar pasiektų tam tikrą tikslą. Žodziu, beveik nebelieka tyro, naturalaus bendravimo, t.y.tokio bendravimo, kuris neturetų jokio kito tikslo negu jis pats.
Butų gaila, jei pamažu pasimirštų tikro, naturalaus bendravimo džiaugsmas, kai staiga pajuntame vienumą su kitu žmogum, kai esame tikri kad nei aš, nei kitas žmogus/žmonės nesame įrankiais kažkokiam tikslui pasiekti, bet kūriame kartu mūsų realybę. Atsiduodami nepakartojamam bendrumo jausmui suprastume, kad gyvename tokiame pasaulyje, kokį susikūriame patys- ar tai būtų vienisų individų, klajojancių idėjų begalybėje pasaulis, ar realybė, kurioje, persmelkti bendrumo jausmo, eitume ta pačia linkme, turėtume vieną tikslą ir papraščiausiai džiaugtumėmės buvimu kartu.
Bendravimas. Toks paprastas, bet kartu toks sunkus. Sunku nepavirst lėlėmis, savo paties atvaizdu, aktoriumi, kuris nenori prarasti savo ¨gero veido¨. Dar sunkiau nepavirsti šešėliu ir neprisijungti prie šešėlių bendruomenės, kur niekas nei nerodo savo veido, nei nemato kitų veidų, o visi jos nariai širdies gilumoje norėtų pabėgti nuo vienatvės.
Tai ir yra mūsų, būtybių vadinamų kartais homo socialis, viena iš užduočių- kūrimas tokios visuomenės, kuri būtų kiekvieno individo gyvenimo ramščiu, o ne akmeniu kuris traukia į dugną,
