I tekstas - Globalizacija

Čia bus tik pirmas tekstas apie šią temą, nes ji yra begalo plati, svarbi ir aktuali...

Pasaulis yra žymiai mažesnis, negu anksčiau. Galime per keletą valandų pralenkti vandenynus, per keletą sekundžių sįusti ir gauti laiškus, išeiti į gatves ir susitikti su visų rasių atstovais, girdėti keletą kalbų kelių metrų spinduliu, nueiti į kaimo parduotuvę ir nusipirkti Australijos, Čilės ar Pietų Afrikos vyną.
Tačiau ar visa tai yra gerai? Ar šis faktas, kad pasaulis yra mažesnis, yra sinonimas to, kad jis yra vieningesnis?

Esame viename Žmonijos evoliucijos laipte, pavadintame Globalizacija.
Globalizacija jau turi aukštą lygį ekonomikos ir informacijos sferose, o politikos sferoje lygis dar toli gražu neaukštas, bet jau gerai matomas. Regionalizacija, kuri dabar akvaizdžiai vyksta – pvz.-Europos Sąjunga, Azijos Sąjunga, Afrikos Jungtinis, Mercosul, t.t. - rodo, kokiu keliu einame.
Neabejoju, kad ateityje bus viena pasaulinė valiuta; kad bus tikri ir veiksmingi pasauliniai įstatymai; kad bus viena vienintelė karuomonė ar nei vienos kariuomenės; kad bus viena tikra pasaulinė valdžia su federacijos modeliu, kurioje kiekviena vastija (šalis) bus nepriklausoma kūlturos ir kalbos prasmėje, bet susijungusi ekonomikoje ir bendradarbiavime. Vienintelės sienos, kurios egzistuos, bus savaime apibrėžtos per kūlturos bruožus. Nebus reikalingas atspaudas pasuose, o tiktai savaiminė pagarba įvairovėms.

Bet taip pat abejoju, kad iki šito Žmonijos pažangos lygio tautos nesusigundys grįžti į nacionalizmą, užsidaryti ir nusistatyti prieš viską, kas prieštaraus jų interesams.
Žiūrėkime į save – kartais yra taip aišku, kad tai yra mūsų kelias po to, kai taip daug klydome, bet visada reikia dar vieną kartą suklysti, reikia tos paskutinės klaidos, kad galų gale būtume užtikrinti, jog nėra kito kelio... Antras Pasaulinis karas, Šaltasis Karas galėjo jau būti ta paskutine klaida, bet greičiausiai dar ne. Kaži ar terorizmas įrodys, kad jau nėra reikalingos nei sąmoningos sienos ir vienapusiškos ambicijos? Galbūt.

Tiesa, kad pasekmės, kurias jaučiame nuo šios dabartinės globalizacijos gali duoti priežastį žengti 2, 3 žingsnius atgal.
Dažnai, kas vyksta šiandien, primena didelį kibirą, kuris pilnas daugybės spalvų, ir naturaliai tos spalvos, kurios turi didžiausią kiekį - vyraus, o kitos spalvos praktiškai dings.
Identiteto praradimas yra labai rimtas dalykas, kurį juačia daug visuomenių visame pasaulyje.
Mums reikia turėti stiprias šaknis, kad galėtume lyg medžiai gyventi ir būti atviri pasauliui, nebijodami pasiklysti. O žmonių šaknys yra kūltura.

Subrendusios globalizacijos principas turi skatinti suartinimą, skatinti bendradarbiavimą ir vienu metu saugoti įvairovę, saugoti identitetus, saugoti kultūras.
Sienų naikinimas ir pasaulio vieningumas neturi reiškti homogenizacijos, bet kviesti pažinti kitą, gauti ir duoti, interakcijai,

Sėkla - Antanas Saulaitis

Antanas Saulaitis

Šįkart, šioje vietoje, kur miniu žmogų ar įvykį, kuris neleidžia mums prarasti viltį, kad viskas bus geriau, ne tik aš papasakosiu, bet kviečiu visus jus man padėti užpildyti šią vietą.
Žinau, kad nemažai žmonių, kurie skaito šį puslapį, pažįsta Tėvą Antaną Saulaitį- pasaulio pilietį, gimusį Lietuvoje.

Kviečiu jus dalintis mintimis apie jį, kokiais įspūdžiais, susijusiais su juo galite dalintis, kokie jausmai ateina į galvą kai jį prisimenate. Kad tie, kurie dar jo nepažįsta - sužinotų, kad yra toks žmogus, kuris yra pavizdys visiems - ir katalikams, ir budistams, ir musulmonams, ir ateistams, ir agnostikams. Nes jo vertybės nepriklauso tik vienos ar kitos religijos, ar kultūros riboms, bet yra universalios žmogiškosios vertybės, kurios veda į meilės, taikos ir harmonijos kelius, per kuriuos galės pasiekti Jėzų, ar Mohamedą, ar Budą, arba/ir, paprasčiausiai - geresnį pasaulį.

Iš savo pusės galiu pasakyt, kad kiekvieną kartą, kai būdavau su Tėvu Antanu Saulaičiu, mane nustebindavo jo sugebėjimas pamatyti tai, ko daugelis žmonių nemato. Mane nustebindavo jo akiračio platumas. Vieną dieną siekių žiūrėti į pasaulį ir į žmones taip, kaip jis sugeba žiūrėt, nes iki tol būsiu aklas, kaip daugelis žmonių,

Kalbėti viltimi

Lietuvių - Esperanto

16 - dabar - nun

17 - paskui - poste

18 - ankščiau - antaŭe

19 - čia - tie ĉi

20 - arba - aŭ

II tekstas - Manasis Pasaulis

Šįkart II tekstą rašo Eva Gedris, žurnalistikos profisionalė ir sociologijos studentė, mūsų pirmas projekto švečias.

Prisimenu, kai dar mokyklos laikais savo simpatijai per Valentino dieną rašiau, kad jis pasauliui yra paprastu žmogeliu, o man visu pasauliu... Kaip dažnai mes sukuriame ir sužlugdome tą savo pasaulį. Iš vis kas yra tas „manasis pasaulis“??? Vieni atsakytų, kad tai svajonės, tos vaikiškos, kurioms dažniausiai lemta neišsipildyti, ar tos stimuliuojančios, kurios vis spardo mums į minkštą vietelę, kai verkiam, kad jau nėra prasmės. Kitiems tai būtų žmonės, tie artimi, tarp kurių užaugome, gal tie, su kuriais patyrėme visus „pirmus kartus“. Bet jie irgi išeina savo ar nesavo noru... o pasaulis lieka. Kas gi yra tas mano pasaulis? Ne, tai ne ekonominė krizė ir ne vyriausybės formavimosi aktualijos ... Tai mes patys. Mano pasaulis – tai mano moralė, gal nesavarankiškai, bet nustatytos gyvenimo taisyklės ar normos, mano planai, kuriuos aš žut but įgyvendinsiu. Mūsų vienas bendras pasaulis susideda iš milijonų mažesnių mumis sukurtų pasaulių. Klausimas, kurį pasaulį lengviau sužlugdyti? Turbūt ne vienas nusijuokė ir pasakė „mažas pasaulis“ žlunga kartu su žmogumi. Mirštas žmogus, miršta pasaulis. O „bendras“ bus sužlugdytas per pasaulio pabaigą ...
ar tai reiškia, kad žmogaus pasaulėlį lengviau suniokoti? Nesutinku.

Tik faktas, kad ir tą ir kitą, ir milijoną kitų pasaulių mes žlugdome patys,

Eva Gedris

I tekstas - Korupcija

Šios savaitės bėgyje viena draugė parašė man apie praeitos savaitės I tekstą, kur kalbėjau apie prioritetus ir nepasitenkinimą. Ji, labai tikslingai analizuodama šią problemą, apibrežė korupciją ir naujos nomenklatūros formą. Ir šiandien noriu parašyti keletą žodžių apie tai.

Kai visuomenė atsiduria tokioje padėtyje, kai yra jau savaime aišku, kad geresni postai jau yra paskirti; kad konkursus, tam kad išrinkti kvalifikuočiausią, laimi ta įmonė, kuri turi daugiau pinigų; kad politikai gali laisviai pasinaudoti savo pozicija tam, kad praturtėtų; kad galima išsisukti nuo baudos jei turime 100 litų kišėneje, tai jau tas posakis praranda neformališkumą paaiškindama tikrovę ir įgyja konkretumo formą - “stipresniųjų, turtingesniųjų, gudresniųjų pasaulis”.
Yra sunku ir netgi skamba kvailai, kai kalbame apie pasirinkimą už sąžiningumą ir už pastangas, eiti per signalizuotus kelius dienos metu, kol kiti eina tamsoje per trumpesnius kelius.

Labai įdomu pastebėti, kaip korupcija tyliai nuodija visą visuomenę. Kaip skleidžia neviltį. Korumpuota visuomenė yra lyg kastos visuomenė, nes jei gimei be pinigų ar pažinčių - teks tiktai vaidinti tą vaidmenį, kurį skyrė sistema.

Tai kas lieka? Pasakyti - ach! taip ir yra, nieko nepakeisime, taip ir yra, nesigilinsiu... Mes, sąžiningi ir sąmoningi žmonės, negalime pasiduoti, nes tai yra būtent tai, ko korumpuota sistema laukia, juk pasyvumas yra jos maitinimas.

Tai ką daryti? Laukti išgelbėtojo, kuris turėtų tokią galią ir norą priversti, galų gale įgyvendinti, kas jau yra parašyta įstatymuose ir konstitucijose?
Na, čia yra vienas iš dviejų galimų sprendimų, kuriuos matau. Kitas sprendimas nepriklauso nuo mūsų maldos, o priklauso nuo mūsų rankos ir noro – Kažkur girdėjau, kad korumpuotų politikų procentas yra toks pats, kaip piliečių, kurie duoda kyšį policininkams, kad juos nenubaustų, ir yra toks pats procentas policininkų, kurie priima. O politikai ateina iš mūsų tarpo...
Kai kalbėjau su Eduardu apie tai, jis sutiko, bet sakė, kad žmonės, kurie pasirenka politikos kelią, turėtų būti kitokie, būti visuomenės vertybių pavyzdys. Aš šįkart buvau ne toks utopikas ir sakiau, kad politikai ateina iš mūsų tarpo, atskleidžia visuomenę iš kurios atėjo. Jeigu paprastiems žmonėms yra sunku nedalyvauti korupcijos rate, tiek pat sunku yra politikams.

Ir vėl ateiname į tą tašką, kai viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo laiko ir nepasidavimo. Tik galime padaryt savo dalį ir patiems būti pavyzdžiu, kad skatintume kitus tą patį daryt ir tai paskui atsiskleistų per visas visuomenės sferas,

Sėkla - Fernando Nobre

Fernando Nobre

Fernando Nobre - pasaulio pilietis, gimęs 1951 m. Angoloje. Jo tėtis kilęs iš Portugalijos, o mama – olandų, prancūzų ir brazilų kilmės. Nuo 15 iki 35 metų jis gyeno Briuselyje, kur mokėsi ir gavo Medicinos mokslų diplomą.

Nuo1977 iki 1983 metų jis dalyvavo organizacijoje “Gydytojas be Sienų” (Médecins Sans Frontières), dirbo keletoje misijų.
1984 metais jis įkūrė savo nevyriausybinę ir pelno nesiekiančią organizaciją - „Tarptautinė Medicinos Pagalba“ (Assistencia Medica Internacional - AMI) ir dalyvavo tokiose misijose: Jordanijoje 1991m., Rumunijoje 1992m., Ruandos genocide 1994m., Bisau Gvinėjoje 1998m., Rytų Timore 1999m., ir kitose.

Jis ir jo organizacija atvyksta ten, kur dažnai pasitaiko karo konfliktai, mirties pavojus, ten, kur dažniausiai nepasiekia jokia pagalba. Jie vyksta ten tam, kad padėtų tiems žmonėms ir įspėtų pasaulį dėl netolerancijos ir kovoja prieš skurdą, socialinę nelygybę, badą ir karų pasėkmes.

Viename interviu jis pasakė, kad dauguma žurnalistų, dauguma rašytojų ir mąstytojų kalba apie sunkius pasaulio įvykius, bet jie niekada nebuvo ten, kur įvyko ar vyksta tos problemos. Kaip pavyzdžiui - konfliktas tarp izraeliečių ir palestiniečių... Jis pasakė, kad gali pasakyti apie tai, turėti savo poziciją, nes jis buvo vienoje ir kitoje pusėje, taikos ir stiprių konfliktų metais.
Jis pasakė, kad per daugiau nei 30 metų darbo padėdamas žmonėms visuose sudėtingiausiuose konfliktuose, jis gali turėti užtikrintą nuomonę apie pasaulį,

I tekstas - Pasiklydusi visuomenė?

Tarp mokytojų, dėstytojų, mokinių, studentų, tėvų jau yra normalu kalbėti apie mažą kokybę, mažą atlyginimą ir Vyriausybės nepagarbą. Nepasitenkinimas yra akvaizdus. Ir nesvarbu ar kalbame apie Lietuvą, Braziliją, Portugaliją, ar Angolą.

Yra akivaizdu, kad visos visuomenės sritys yra svarbios ir turi būti susietos. Kas įvyks ekonomikoje, tai įtakos ir sveikatą; kas bus padaryta sporte - gali paliesti ir saugumą, nes tai reiškia mažiau ar daugiau užimtumo; kas bus padaryta švietimo srityje - tas įtakos kūlturą; kas bus padaryta susisiekimo srityje - tas gali įtakoti turizmą; kas bus padaryta aplinkos srityje - tas įtakos ekonomiką ir t.t.

Tačiau yra trys sritys, kurios turėtų būti neliečiamos, kai eina kalba apie išlaidų sumažinimą, tai: Sveikatos, Saugumo(dabartis) ir Švietimo(ateitis). Ir jeigu žiūrėsime giliau, pastebėsime, kad Švietimas tūrėtų būti jų visų motina, kuriai turėtume skirti ypatingą dėmesį, nes iš jos(Švietimo srities) ateis nauji kūlturos, aplinkos, saugumo, turizmo, ekonomikos profesionalai, kurie po kelių metų susiformuos visuomenę. Tačiau dažniausiai Švietimas yra pamirštamas: normaliais laikais, arba vienas iš pirmūjų saraše: krizės metu sumažinti investicijas.

Betkokia visuomonė, kurioje nėra garbės būti mokytoju ar dėstytoju – yra pasiklydusi visuomenė,

II tekstas - Kiekvienas žmogus yra begalinis pasaulis

Kas gali įrodinėti, kad grožis yra ta modelė, arba kad grožis yra kristalo vazonas ant stalo? Ir gali paneigti, jeigu aš sakysiu, kad man grožis yra rasos lašas ant žalio lapelio?Kas gali paneigti kai aš sakau, kad yra gražios žiemos rožės, tas sniegas ant sauso krūmo?
Kas gali nustatyti, kad meilė priklauso tik jauniems ar tik suaugusiems, tik moterims ar tik vyrams, ir paneigti širdį, kuri plaka skubiai?
Kas gali pasakyti vienam žmogui, kuriam 60, 70, 80 metų, kad jis per senas sėsti ant mokyklos ar universiteto kedės ir pradėti mokytis ir paneigti jo entuziazmą?
Kas gali pasakyti, kad reikia plaukti ta pačia srovės kryptimi, nueiti per jau apibrėžtus kelius arba jausti tik tai, kas „normalu” visuomenei?

Kiekvienas žmogus yra begalinis pasaulis. Kiekvienas iš mūsų yra lyg pradžios taškas, kad iš naujo suprastų tikrovę. Ir šis faktas duoda kiekvienam iš mūsų autoritetingumą nuspręsti pačiam kada, į kur ir kaip dėti sekantį žingsnį, jau žinant, kad tai yra teisingas sprendimas, nepriklausomai nuo kito nuomonės. Taip pat yra tas faktas, kuris leidžia mums suprasti, kad kito žmogaus žingsnis yra teisingas, nepriklausomai nuo mūsų nuomonės,

Kalbėti viltimi

Lietuvių / Esperanto

11. šiandien - hodiaŭ

12. vakar - hieraŭ

13. rytoj - morgaŭ

14. savaitė - semajno

15. diena - tago

I tekstas - Terorizmas

Kaip kovoti prieš terorizmą? Nes jis ne taip, kaip kiti nusikaltimai, kuriuos galime numatyti žemelapio pagalba ir kovoti su paprastomis priemonemis.
Gali atsitikti bet kada, bet kur. Atostogose Mumbajuje, atostogose Turkijoje, Čilėje, Egipte, arba važiuojant į darbą ar grįžtant namo.
Ir ką galime padaryti? Nerandu aš atsakymų.
Sukurti priemones, kad jie galėtų būti išklausyti? To neužtenka, nes dauguma teroristų nori būtent peržengti demokratijos priemonių biurokratiją ir galimą neigiamą savo pretenzijos svarstymą.

Tačiau mes galime vieną dalyką pastebėti. Terorizmas yra tas pagrindinis dalykas, kuris atnešė temą “pasaulinis suvienijimas” iš utopinių mąstytojų rato į politikos kalbas ir derybas.

Po to kai atsirado atominė bomba ir ekonomikos globalizacija, karas prarado prasmę, nebėra labai didelio individualinio pavojaus dėl kaiministinės šalies, nes visos šalys yra kaip dideliame tinkle ir viena priklauso nuo kitos arba kaip šaltinis arba gavėja produktų, resursų, ir už tai kad didelės proporcijos karas būtų susinaikinimas.
Tikras pavojus, kuris dabar yra, yra bendras pavojus visoms šalims: Gamtos problemos ir terorizmas.
Skubiai reikia pamiršti nesutarimus ir egoismą, nes tik bendradarbiavimas tarp visų gali efektiviai kovoti prieš šias problemas,

II tekstas - Padaryti mano dalį

Nežinau kaip jums, bet žodžiai kuriuos čia parašysiu tuoj praplėtė mano požiurį į daugelį dalykų.

Mano Universiteto paskaitoje dėstytoja dr. Milavičienė kalbėjo kaip, pavyzdžiui, vienas inžinierius gali prisidėti prie visuotinės gerovės dirbdamas įmonei, kuri tik ieško pelno.
Tas inžinierius gali būtent tada, kai ant stalo padės tą užsakytą projektą ir tuo pačiu metu galės šalia jo padėti kitą galimybę, kuri atneštų naudą visumai, ir kad nebūtų ir įmonei blogai. Tada, nepriklausomai nuo galutinio sprendimo, kuris ne jo, jis būtų padaręs savo dalį.

Eilinis inžinierius, įmonės robotas, gali tapti humaniniu inžinieriumi, visuomenės nariu, per tą paprastą veiksmą – iš savęs, pateikti kitą variantą, kitą galimybę.

Šitas pavyzdys tinka visoms sritims, inžinerijai, medicinai, teisei, politikai, veterinarijai, t.t.
Pasidaro įmanoma visiems prisidėti prie visuomenės gerovės, nesvarbu ar dirbi įmonėje, kapitalizmo sistemoje,

Sėkla - John Ian Wing

“Keleta žmonių gali pasakyti, kad nera įmanoma, aš sakau kad taip! Yra įmanoma”

John Ian Wing

1956 metais įvyko Melburno Olimpiada, Australija. Labai politizuota dėl daug konfliktų visame pasaulyje ir pablogėjusio Šaltojo Karo. John Ian Wing, gimęs Didžiojioje Britanijoje, Kinijos kilmės, tada jam buvo 17 metų ir dirbo sodininku Melburne.

Jis, jausdamas pasaulio situaciją - pilna karų, nesusipratimų ir galimybė atominiam karui, parašė vieną paprastą laišką Olimpiados organizatoriams.
Ten jis pateikė idėją, kad Olimpiados uždarymo šventėje sportininkai nežygiuotų kaip kariai paskui savo šalių vėliavas, o vaikščiotų visi kartu, susimaišydami, ir tai simbolizuotų tautų draugystę.
Tas laiškas palietė Tarptautinio Olimpinio Komiteto prezidentą, kuris priėmė tą idėją ir nuo tada visos Olimpinės Žaidynės baigiasi taip, su visų šalių sportininkais vaikščiojančiais kartu, kaip viena vienintelė pasaulio šeima,

P.s.: Šitame adrese galite, angliškai, skaityti daugiau apie poną Wingą: http://www.dimsum.co.uk/viewpoints/dont-write-a-letter-of-complaint...-offer-a-solution.html

I tekstas

Šita krizė apie kurią visa žiniasklaida kasdien kalba, ir kurią viso pasaulio žmonės pradeda jausti, dažniausiai yra pripažįstama kaip tas blogis, kuris atėjo sutrikdyti mūsų gyvenimus. Bet ši krizė yra tokia, kaip kitos krizės, kurias turime su tėvais, draugais, darbo kolegomis, su mūsų santykiais. Visos krizės ateina mus įspėti, kad jau laikas naujam laikotarpiui, arba bent priverčia mus iš naujo peržiūrėti mūsų pažiūras ir elgesį su savimi ir kitais, ir sugrįžti į senus takelius.

Siekiant išvengti pesimizmo, svarbiausia yra žinoti, kad krizė neatsiranda rojaus viduryje, kur viskas veikia harmoningai, o ji atsiranda kad pasakytų, jog taip jau nebegali būti. Tai ne griovėja, o galimybė pamatyti realybę ir klaidas, atsibusti iš iliuzijų. Išeiname iš krizės stipresni ir skaidresni.

Tada kas blogai su pasauliu, kad atsirado tokia krizė?

Gyvenimas tapo lenktynėmis be pabaigos, kur po vieno tikslo pasiekimo atsiranda kitas – didesnis. Tačiau problema yra ta, kad dažnai neklausiame savęs ar šitas tikslas turi realią vertę mūsų gyvenime ar jis yra tik tam, kad patenkintų tą jausmą, kad esame toje pačioje bangos kriptyje.

Matome skelbimų plakatuose ir išgirstame pokalbių ratuose to “draugo laikrodį”, tuos “aktorės drabužius”, “metų automobilį”, “semestro automobilį”... “menėsio automobilį”... Beprotiškos lenktynės, kad pagauti momentą ir neleisti kitam lenkti. Ir už viso to slypi pelno paieška, dėl kurio priemonės yra nesvarbu kokios.

Ir taip išeina, kad viskas yra kaip didžiulis žaidimas, kur tikslai vieniems yra tas skelbimo automobilis arba brangesnis žiedas, kitiems yra iš visko padaryti pelno žaliavą( šeimos, švietimo, sporto...visko).
Taisyklės yra aštuonios, devynios, dvylika darbo valandų, ir pasekmės yra moderniausias mobilus telefonas, aukščiausias dangoraižis ir šeimos nusilpnėjimas, atstumo nuo draugų padidėjimas, pamiršti save... vardan turėjimo pamirštame “būti”,

II tekstas

Viskas kas vyksta su pasauliu, kas atsitinka santykiuose tarp Valstybių, gal visa tai nebūtų paprasčiausiai mūsų pačių ir mūsų santykių amplifikacija?

Pavyzdžiui – ozono problema, pasaulinis atšilimas, ar nebūtų lyg mūsų stresas, mūsų kasdieninis pyktis, mūsų neatsargumas su savimi, mūsų ligos dėl viso to?
Ginčas tarp Rusijos ir Gruzijos, tarp Pakistano ir Indijos, tarp Ekvadoro ir Kolumbijos, tarp Sudano ir Čado, tarp izraeliečių ir palestiniečių, ar negalim pastebėti juos mūsų kasdieniuose santykiuose su mūsų buto kaimynais?
Antipatijos jausmai tarp Venesuelos ir JAV, tarp Kinijos ir Didžiosios Britanijos, tarp kai kurių Vakarų šalių ir Afrikos nebūtų panašūs į jausmus, kuriuos jaučiame tam žmogui, kurio net nepažįstame, tačiau jo išvaizda ir idėjos mums nepriimtini?
Terorizmas nebūtų kaip mūsų reikalavimai kuriuos darome, ar įžeidimai, kuriuos sukeliame, kitiems ar/ir mums patiems?

Daugelis išmintingų jau pasakė, kad pasaulio transformacija visų pirma prasideda mumyse ir mūsų kąsdieniniuose sprendimuose,

Sėkla - Dag Hjalmar Agne Carl Hammarskjöld

Dag Hjalmar Agne Carl Hammarskjöld (1905-1961)

“Vienintelis tikras autentiškas orumas yra tas, kuris nesumažėja prieš kitų abejingumą”

Tai yra viena iš gražiausių frazių iš Dag Hammarskjöld, pasaulio piliečio, gimęs Švedijoje, kurioje užemė keletą politinių pareigų iki tol, kai pradėjo dirbi Jungtinėse Tautose. Jis buvo antrasis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius nuo 1953 iki 1961 metų.

Jis tapo žinomas dėl savo nešališkumo ir nepriklausomybės. Jis aktyviai dalyvavo Europos kolonializmo pabaigoje. Taip pat keletą kartų pasipriešino prieš tos dienos pasaulio supervalstybes. Viename iš garsiausių įvykių, vienas sovietų lyderis Nikita Chruščov mušė stalą su savo batais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, dėl Dago pozicijos.

1961 m. jis žuvo kai jo lėktuvas nukrito važiuojant link Kongo, kur turėjo aptarti rajono ugnies nutraukimo punktus. Tais pačiais metais buvo išrinktas Nobelio Taikos premijos nugalėtoju.

Jis yra pripažintas ne tik Jungtinių Tautų kaip pavizdys ateities kartoms, drąsos įkvepimas visiems, kurie ieško tiesos ir teisingumo,

Kalbėti viltimi

Lietuvių - Esperanto

6. kodėl - kial

7. prašau - bonvolu

8. atsiprašau - bedaŭresprimo

9. labas vakaras! - bonan vesperon!

10. laba diena! - bonan tagon!

Tikslas

Pirmas Kablelio tekstas, parašytas 2008 lapkričio 11 dieną:

Esame linkę padėti tašką, ne tik po to ką rašome, bet ir po to ką staigiai jautėme, po to kas netikėtai užejo į galvą, po to ką greitai žiūrėjome. O kodėl neeiti dar toliau?

Tai yra tas priežastis dėl kurio sukūrėme šitą projektą - padėti kablelį ir rašyti daugiau, matyti daugiau, mąstyti daugiau, jausti daugiau.
Kad čia mes visi galėtume sodinti ir irgi rinkti mintis ir idėjas. Vieta atidaryta visiems, kad pasidalintume mūsų mintimis, prisimindami kad paprasčiausia minčių taip kaip sudėtingiausia, apie mūsų epochos politiką arba apie šito ryto rasą, nesvarbu sudėtingumas - yra maistas, su ta pačia verte, mūsų akiračiui plėstis.

Ir kodėl tai yra svarbu? Nes taip einame link susipratimo tiek savo, tiek kitų atžvilgiu, kurie veža į tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą, į pažangą visose sferose link bendros gerovės,

Vladas Bartochevis

I tekstas

"Šitos šalies galia yra ne dėl ginklų arba pinigų, o dėl savo demokratijos jėgos"
Tai buvo vienas iš pagrindinių Baracko Obamo sakynių savo pirmoje kalboje kaip naujojo JAV prezidento.
Priverčia mus mąstyti kas yra ta jėga? Gal tai yra balsas?

Keliose pasaulio vietose demokratija buvo intensiviau jaučiama rinkimų dėka, ne tik Amerikoje bet ir Lietuvoje ir Brazilijoje pavyzdžiui, neseniai buvo rinkimai.
Daugeliui žmonių, daugelyje šalių - balsavimas yra demokratijos pradžia ir pabaiga.
Bet ar tikrai įgyvendinti demokratiją yra tiktai išrinkti vieną atstovą ir pamiršti jį kažkokiame parlamente ar rūmuose?

Daugelis politikų, žinodami kad gali tikėtis žmoniu nesuinteresuotumu, vietoje to, kad panaudoti rinkimus kaip savo tribūną konkrečioms idėjoms, konkretiems tikslams arba tam kad parodytų atliktus darbus, panaudoja kaip scena originaliems ir saldiems pažadams. Ir tada iš tikrujų žmonių norai apsiriboja balsavime.

Bet ar nebūtų kitaip ten, kur išrinktam yra neleidžiama užmiršti savo atstovo statuso, arba reikalavimais arba tiesiog atidžiomis akimis?
Balsavimas yra iš tiesų didžiausias demokratijos ženklas, bet nuolatinis interesuotumas yra jos variklis,

Kablelis

Sėkla - Martin Luther King

Martin Luther King (1929 - 1968)

"Aš turiu vieną svajonę"

Tai yra garsiausias Martino Lutero Kingo sakynis, iš jo kalbos 1963 metais, iš kurios galima suprasti kas buvo šitas žmogus. Toje kalboje jis pasakė tūkstančiams žmonių savo svajonę - diena kai odos spalvos, lyties, religijos arba nuomonių diskriminacijos būtų neaktualios, ir vienintelis skiriantis kriterijus būtų charakteris.

Jis kovojo tik savo žodžiais ir savo įsitikinimu, naudodamas nesmurtinio pasipriešinimo politinę taktiką, sekdamas Mohando Gando pavyzdžiu. Taip kovojo prieš vyriausybės žmones ir teroristus, už teisingumą ir geresnę ateitį savo vaikams ir anūkams, ir visų tos kartos vaikams ir anūkams. 1964 metais buvo jauniausias gavęs Nobelio Taikos premiją.

Iki jo nužudimo 1968 metais, pamatė tik keletą savo pastangų rezultatų, tačiau svarbiausia yra tai, kad jo žodžių atgarsis pasiekia šiandieną, itakuoja ir įkvepia milionus žmonių visame pasaulyje,

Kalbėti viltimi

Pirmi žodžiai. Lietuviu - Esperanto

1. viltis - espero

2. labas - saluton

3. kaip sekasi? - kiel vi fartas?

4. viskas gerai - en orgo

5. ačių - dankon