Gyvenimo prasmė

Rašo Vladas Bartochevis
Nuo tada, kai sukuriau Kablelį, stengiausi nerašyti pirmu asmeniu. Bet šįkart, šiame tekste, kai noriu kalbėti apie gyvenimo prasmę, leisiu sau akvaizdžiai naudoti žodį “aš”. Neieškosiu teorijų ar argumentų mano proto gilumoje, paprasčiausiai papasakosiu truputį kas buvo, čia visai neseniai, mano gyvenime, faktus! Tiesa, ne pačius įvykius, bet mintis ir įsitikinimus, kurie kilo iš jų...
Ir kaip sako vienas geras ir išmintingas draugas Andrius – buvo, yra faktai, tai yra tikra. O ieškodamas atsakymų sąmonėje, proto gilumoje – galime rasti, bet kitaip nei tų faktų, kurie buvo ir galime prisiminti ir netgi pajausti, tie atsakymai gali būti ne tikri.

Aš išgyvenau tokią krizę, kuri atrodė kaip žemės drebėjimas, kuris privertė viską sujudėti kas buvo manyje, netgi tvirčiausius įsitikinimus. Rezultatas - buvo nemažai dulkių...
Įdomu, kad šita krizė truko apie 40 dienų.. simboliškai.
Iš tikrujų ji nekalta dėl visų tų sugrovimų, ji tik atėjo parodyti man, kad tie pagrindai, kuriais pastačiau savyje namus ir didžiulius pastatus, buvo netikri, arba bent - netvirti.
Šita krizė atejo man suteikti šansą iš naujo pastatyt viską, dabar atsargiau, išmintingiau, tik su tikru pagrindu. Tačiau kas ta tikra gyvenimo prasmė, kuri gali suteikti tą tikrą pagrindą?

Vienas iš vertingiausių dalykų, kurį girdėjau per tą krizę, buvo Comunione e Liberazione susitikime, kai kalbėjome apie skirtumą tarp optimizmo ir tikros vilties.
Iš tikrujų, optimizmas labai remiasi tuo, kad saulė švies, kad valgysime kažką skanaus per pietus, pavyks keliauti į tą ar kitą šalį, turėsime tą mašiną, būsime su tuo žmogumi, gausime tą postą, tapsime sodininku, advokatu ar prezidentu.
Bet visa tai yra apgaudinėjimas, kai visa tai yra tam, kad gyventume tą dieną, ar tą gyvenimą...
Juk kai yra tas pagrindas, ta tikra viltis, ir tada džiaugsmas nesibaigia po to, kai pavalgeme ar po to, kai tapome prezidentu, ar po to, kai gavome tą ar kitą apdovanojimą - netgi po lietumi galime jaustis ramūs, juk tada tas lietus ne tik šalčio ir problemos...ir tada ta saulė yra ne tik šilumos ir spalvų.

Aš visada sakiau, kad mums reikia pajausti kiekvieną akimirką, pasimėgiauti tuo paprastu puodeliu kavos; stebėti saulėtekį ir saulėlidį (beveik taip formaliai ir susikaupę, kaip kariai klausantys himną); palydėti tą rasos lašą krentantį per lapą, t.t. Bet tos akimirkos turi būti tęsiniu iš kažko didesnio, turi būti dalimi iš konteksto, o ne paprasčiausiai pradžia ir pabaiga.
Galime reikšminti akimirką, kai ją suprantame kaip dovaną. Bet suprasti ją kaip savarankišką įvykį – tampame priklausomais, šokame iš džiaugsmo į liūdėsį ir iš liūdėsio i džiaugsmą, galu gale jaučiames beprasmiškame žaidime, kurio prasmė yra laukti kitos akimirkos. Galime žaisti šį žaidimą nuo ryto iki vakaro, nuo gimimo iki mirties.
Bet negali būti tik tiek. Ir mūsų širdys natūraliai nesutinka, kad būtų tik tiek.
Galime susitaikyti, kad grožis, laimė ir meilė yra kaip banga, kurią patiriame ir po to tenka laukti kitos. Bet yra žmonės, kuriems tai netinka, tai per mažai ir su tuo nesusitaiko. Norisi tikros laimės, tikros meilės upės, į kurią galime pasitikėdami, šokti iš galvos, būti joje, ir amžinai jausti tą pastovią ir ramią srovę liesdama mus..ir net nepastebėdami - ji nešia mus.

Tikros laimės ir tikros meilės yra tikro gyvenimo šaltiniai. Tai jausdami, tą srovę (kuri dažniausiai eina prieš pasaulio srovę), ar atmerktomis akimis ar užmerktomis akimis, suvokiame, kad nepasiklysime.

Sėkla - Rose Busingye (Uganda)

Šįkart, Sėklos dalyje, papasakosiu truputį apie Rosę Busingyę. Ji vadovauja Meeting Point Kampaloje (Uganda). Šita organizacija bando padėti moterims, kurios serga ŽIV, ir vaikams, kurie prarado savo tėvus dėl šios ligos.

Tiesa, ne aš papasakosiu apie ją, paprasčiausiai kopijuosiu čia keletą jos žodžių.. taip geriau suprasite kas yra Rose ir kas yra Meeting Point.

Pokalbiai yra ištraukti iš itališko dokumentinio filmo “Greater defeating AIDS”.

Rose: (Kalbėdama apie savo darbą) Kartais pasakojant daug netenkama. Šiame pasaulyje per daug kalbama, reikia pamatyti.

Leonardo Lucchi (dokumentinio filmo režisierius): Reikia pamatyti. Reikėtų daryti.

Rose: Net ir negalvojant apie tai, kad reikia daryti. Nes galiausiai darydamas pavargsti. O kai matai ir susijaudini, tai tave išjudina. Kai pradedi, sakai, einu daryti, atsibosta, nes bedarant atsiranda vis daugiau dalykų, kuriuos reikia padaryti, negu gali įsivaizduoti. Pavyzdžiui, noriu pagydyti ligonį, rytoj jų jau du, jau trys, jau keturi, jau penki, jau šimtas.

Leonardo: Ta moteris, stora, kuri šoko, kuo ji vardu?

Rose: Aida. Man sakė, kad ji neserga. Ir kad duotų mums maisto, turėjo dar kartą atlikti ŽIV testą. Sakė, kad mano moterys yra patenkintos, pilnos sveikatos, todel netiesa, kad jos serga. Taigi atrinko storesnes ir atliko testą. Tuomet susijaudino, sakė “vargšės...vargšės moterys, turime ką nors padaryti” Ir man atvežė dėžes prezervatyvų. Moterys tiesiog pasiuto. Jos sakė, tai tokią pagalbą gali man pasiūlyti? Aš prarandu žmones, kuriuos myliu, mano vyras miršta, palieka mane su šešiais vaikais, našlaičiais... Ir pagalba.. reikia kažko daugiau nei prezervatyvai!

Leonardo: Mes visada vėluojam...

Rose: Ne, problema ta, kad mąstymas.. nežinau... Reikia galvoti giliau, nes gyvenimas nėra tik seksas! Gyvenimas yra kažkas daugiau. Tikrai daugiau, nes jau esu užsikrėtęs. Tai kodėl turėčiau saugotis?

Tai kodėl turėčiau apsaugotis kitus? Kas jie tokie? Bet jei supranta, kad pats yra vertybė, tuomet supranta, kad ir kitas yra vertybė, tuomet nori jį apsaugoti.

Čia nerasi nė vienos, kuri negeria vaistų. O kituose projektuose gali pamatyti, kad atsisako gerti vaistus, nes tas ilgas procesas, atsiranda šalutinis poveikis, matai, koks daugelio moterų pilvas.. tai dėl vaistų šalutinio poveikio. Kartais pradeda gerti vaistus, o kai pajunta šiuos simptomus, nustoja. O šios moterys... net jei joms duosi akmenis, suvalgys!!!

Rose: Galiausiai nugalėti ŽIV yra būtent tai: pasakyti, žiūrėk, gyvenimas turi vertę, apsaugokim ją. Net jei iki mirties liko dvi dienos gyvenimo, dešimt dienų ar vieneri metai, liko treji metai... verta gyventi... nes tam yra priežastis... Ir matei, kad kitą dieną eina dainuoti kartu su kitais... Dar kitą dieną pasidaro šukuoseną. Kitą dieną susitvarko drabužius. O kai sakoma: „o, kad būtų skiepų...“ Net jei būtų skiepai, jei žmogus nežino gyvenimo vertės, skiepai taip pat neturėtų prasmės.

Rose: Aš visko mačiau, mačiau karą, ligą, mačiau įvairią neteisybę ... visko mačiau... žinau, kad viskas turi prasmę. Net jei sakytume, kokia mirties prasmė... kokia gyvenimo prasmė? Valgyti, miegoti o po to numirti? Vienas mano draugas, bet ir pacientas, tai pasako, sakydavo man, kad ir mirtis turi prasmę. Jei neturėtų prasmės, kodėl ji būtų? Kaip vaikas gimsta turėdamas pilvą, tai reiškia, kad bus kažko valgyti. Nes pilvas yra ženklas, kad bus maisto kurį bus galima ten įdėti. Ir jis sakė: mirtis negali būti pralaimėjimas, negali būti bausmė... reiškia, kad yra Kažkas dar didesnio! Yra!

Rose: paprašiau moterų tylos minutės, kad galėtume pasimelsti už mirusius ir už likusius vaikus, kurie prarado namus (po uragano Amerijoje – JAV).

Viena moteris atsistojo ir tarė: Kai mus sutikai, nesimeldei ir nenoriu, kad dabar, kai greitai mirsiu, kad kas nors susitiktų mano vaikus ir tik melstųsi. Ir mes norime taip mylėti kaip mus kažkas mylėjo.

Per 4 savaites jie prikaupė pilną sunkvežimį. Aš beveik apsiverkiau, nes aš nebuvau kaip jie... bet mane tai sujaudino. Paskambinau daugeliui žmonių... Italijos ambasadoriui, JAV ambasadoriui. Tarp amerikiečių buvo vienas žurnalistas, kuris atvyko ir keliaudamas čia pasipiktino ir sakė: „Ne, ne, neteisingai, kad kažkas atiduoda visą ką turi. Šie žmonės nieko neturi. Tas, kas teikia labdarą, daro tai iš to, kiek turi per daug, o ne visa tai, ką turi!“

Viena moteris, serganti AIDS: Kai sužinojome apie katastrofą Amerikoje, norėjau ką nors dėl jų padaryti, kaip Rose padėjo man, kai mane sutiko. Jų vaikai yra ir mano vaikai, norėjau, kad jaustųsi mylimi, norėjau mylėti juos, kaip mane mylėjo Rose. Taip su visomis moterimis iš Meeting Point, pradėjome dirbti, kad surinktume pinigų.

Vicky: Aš pasiruošiau mirčiai... pasiekiau tokį momentą, kai... nes skausmas manyje buvo visur... mano kūnas degė, tarsi ant manęs tekėtų rūgštis, kaulai degė, visas kūnas degė. Buvome užsidarė namie, su visais trim vaikais, aš sirgau, iki tol, kol – „Argi, nežinai, kad tavo vertė yra didesnė nei ligos vertė?“

Kai matau, kad kas nors palūžta, pradedu jiems pasakoti savo istoriją, jie nustoja verkti, pradėda judėti, pradėda eiti, gyventi.

*P.s.: apačioje Rose kalba, rodo truputį jos aplinką ir organizaciją, tačiau itališkai: