Apie populiaciją

Rašo Frank van den Berg, Olandija:

Nepagarbą individualaus asmens gyvenimui dažnai matėme XX a. Genocidai, kuriuos įvykdė rasistai ir komunistai, Europoje ir Lotynų Amerikoj pareikalavo daug aukų. Priežastis buvo, kaip žinome, noras skleisti baimę visuomenėje, kad niekas nedrįstų pasipriešinti rėžimui. Džiugu, kad tai liko praeityje daugumai šalių, ir mes privalome žvelgti į praeitį, mokytis iš klaidų, kad išvengtume pasikartojimo.

Nepaisant to, kad jau mums taip aišku individualaus gyvenimo svarba, negalima pamiršti, kad esame gamtos dalis, ir tiesą pasakius, labai maža dalis Žemės gyvenimo. Galima tai pastebėti būdami gamtoje, žiūrėdami į žvaigždėtą dangų. Bet tai ne pagrindinė tema, apie kurią noriu pakalbėti. Noriu diskutuoti ir klausti, ar mums reikia adaptuoti kažkokią politiką į šią holistinę sąmonę?

Tai yra sunkus uždavinys, nes mes visu kūnu ir dvasia esame įsitvirtinę individualybių gyvenime. Laimė, kad tokių žmonių kaip Al Gore ir kitų dėka pradėdame labiau kreipti dėmesį į aplinką, kuri, galu gale, yra mūsų gyvenimų vieta. Bet Al Gore prašo, kad mažiau naudotume mašinas, energiją, t.t. Iš tiesu jis prašo, kad paaukotume šiek tiek iš savo laisvės.

Nežinau kaip yra kitose šalyse, bet pvz. Olandijoje yra labai sunku padaryti, ko jis prašo. Jau ir taip laikomės daug taisyklių( mūsų manymu), o pasakius olandui nežiūrėti televizoriaus laisvalaikiu tai tik sukeltų jiems juoką.. Ir automobiliu yra visada paprasčiau važiuoti nei visuomeniniu transportu, nes pats gali pasirinkti kelią ir laiką.. Niekas nepritars automobilių vairavimo draudimui, nes nepaisant to, kad brangiau ir teršia aplinką, yra patogesnis ir greitesnis būdas.

Manau, gamtos problemų sprendimas negali būti šių kasdieninių laisvių apribojimai. Asmeniškai man , tinkamesnis sprendimas šiuo atveju -gyventojų sumažinimas.

Tačiau kaip tai padaryti?Kinijoje yra vieno vaiko politika, bet galbūt tai šiek tiek per griežta?Galbūt. Esu visada atviras įvairiems sprendimams, bet mums reikia suprasti, kad superpopuliacija dažniausiai siejasi su dideliu skaičiumi nusikaltimų, bedarbyste, nepasiteikinimu visuomeneje ir gamtos tarša.

Gali pasirodyti, jog pamečiau teksto pradžios siūlą, bet ne. Aš galvoju, kad didžiausia kliūtis tokiam sprendimui yra mūsų požiūris į gyvenimą. Kiekvienas vaikas, kuris gimsta yra naujas gyvenimas, vienintelis, nepakartojamas ir praturtina pasaulio įvairovę. Konservatyvus mąstymas dažniausiai siejamas su turejimu daug vaikų galvoje, kurių kiekvienas individualiai gali prisidėti prie visuomenės gerovės. Tačiau čia tik viena monetos pusė.

Pažiūrėjus iš kitos pusės – Įsivaizduokime, kad pasaulis yra žmogaus kūnas, o vienas individas būtų viena ląstelė. Viena ląstelė yra gyvenimo branduolinė dalis žmogaus kūnui taip, kaip individas (ar gyvūnas) yra svarbus apskritai Žemės gyvenimui. Tačiau jeigu yra per daug ląstelių kūnas serga. Tada teorija sako taip - kad Žemė serga nuo superpopuliacijos.

Kad užbaigčiau šią trumpą analizę noriu perspėti tuos, kuriems patinka ši teorija, kad yra labai lengva pritaikyti ją tikroveje egzistuojant agresyviam rėžimui. Kalbos prieš superpopuliaciją gali duoti žalią kortelę genocidams. Diktatorius galėtų įsakyti nužudyti daug “nereikalingų“ žmonių ,aiškindamas, kad turi sumažinti gyventojų skaičių. Tokiu atveju supratimas, kad kiekvienas individas yra svarbus ir neliečiamas padeda to išvengti.

Po kablelio noriu kviesti jus diskutuoti apie populiaciją. Olandija yra trečia ar ketvirta pasaulio šalis pagal žmonių tankumą. San Paulo miesto populiacija dar tankesnė. Jūs turite problemą su žmonių tankumu? Jaučiate, kad daug problemų visuomeneje kyla dėl populiacijos tankumo? Kodėl? Gal yra religinių priežasčių? Pasidalinkime,

Realus komunizmas X Žmogaus prigimtis

Rašo Vladas Bartochevis, Brazilija/Lietuva:

Matosi daug nepasitenkinimo veiduose, žodžiuose ir netgi plakatuose.

Visi kasdien klauso apie krizę ir mažai tų, kurie dar nepajautė jos asmeniškai.

JAV, Brazilija, Didžioji Britanija jau techniškai yra recesijoje. Ispanijoje bedarbių skaičius yra rekordinis. Prancūzijoje, Argentinoje, Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje daug protestų ir streikų. Islandijoje netgi pasikeitė vyriausybė.

Vargingiausios šalys, nepaisant to, kad yra toli nuo ekonomikos centrų, jau pastebi padidėjusias skurdo problemas.

Krizė, kaip jau rašiau praeituose tekstuose, atneša žinią, kad “taip jau nebegali būti”, “kažkas ne taip”, “pokyčiai yra būtini”. Tai yra galimybė pataisyti klaidas arba išeiti iš fantazijos į tvirtesnius ir geresnius kelius.

Tačiau krizė yra labai pavojinga, nes dažnai esame linkę pabėgti per pirmiausius ir lengviausius kelius. Nostalgija ir utopija dažniausia yra būtent tie keliai.

Galima pastebėti, kaip buvusiose TSRS šalyse didelis žmonių skaičius norėtų sugrįžti į praeitį, lyg būtų užmiršę kovą ir kraujo praliejimą dėl laisvės, prieš mažiau nei 20 metų.

Keleta šalių, kuriose iš tikrųjų niekada nebuvo komunizmo režimo, nori bandyti dabar. Hugo Chavez, Venezuelos prezidentas, kovoja už tai jau 10 metų būdamas valdžioje, ir jau kalba apie dar 10 metų. Venezuelos žmonės pastebi laisvės sumažinimą, tačiau daugelis žiūri į tokį faktą kaip neišvengimą ir priimtiną pasekmę vardan tikslo.

Komunizmas yra nuostabus dalykas popieryje, kuris niekada nebuvo įgyvendintas ir niekada nebus per kažkokokius diktatorius su ginklais rankoje. Kas yra parašyta popieriuje - gali kada nors būti tikrovėje, kai visi turės Gandhi ir Zamenhofo širdį ir Einstein ir Liuterio Kingo samonę, bet tam reikės daug Žmonijos kartų.

Žiūrėkime į Kubą, gyvas „įmanomo komunizmo” nelaimės simbolis, kai visi (išimtis vadovai), turi tas pačias teises ir turtus. Vaikas gimsta jau su apibrėžtu likimu.

Fidelis Castro, dabar Raul Kastro, yra tiesos sargas ir niekas neturi teisės prieštarauti.

Aš išmokau, kad kas atskiria gyvūnus nuo žmogaus yra tai, kad pirmas gimsta paruoštas, baigtas ir turi savo apibrežtas ribas ir dėl to nesusipriešins.

Šuo sutinka, kad negali skristi. Paukštis sutinka, kad neplauks. Arklys jau gimė baigtas, keturiomis kojomis, klausa, nosimi, akimis ir su savo instinktais jau nebetrūksta nieko būti arkliu.

Tačiau žmogus yra kitoks, negimsta baigtas, paruoštas. Jis gimsta ir susiformuos su laiku.

Jis tampa būdamas, susiformuodamas, be ribų procese, kuris tik baigiasi su mirtimi. Ir vis tiek, kai mirtis ateina kai žmogui 90, 100, 120 metų, vis yra labai aišku, kad jis dar nebuvo baigtas. Žmogus gimsta tam, kad tobulintusi, jis pats yra procesas, nes jo galimybės yra begalinės.

Ir betkoks žmogus ar režimas, kuris bando riboti žmogų, bando prilyginti jį prie neracionalų,

Sėkla - Yusuf Islam (Cat Stevens)

♫ čia trumpas klipas kai jis įspudingai dainuoja “Peace Train“

Gimęs 1948 m. Londone, tikrasis vardas Stephen Demetre Georgiou, o jaunystėje pradėjęs muzikanto karjerą pasivadino Cat Stevens.

Tėtis buvo graikas ortodoksas, mama švedė.

Tėvai nusprendė sįusti jį į Romanos Katalikų mokyklą, nes norėjo, kad jis turėtų gerą moralinį pagrindą. Kaip jis pats teigė ten, mokykloje, tik stebėdamas ir nedalyvaudamas mokyklos religinėse apeigose (jis nebuvo katalikas) suformavo savo kaip stebėtojo asmenybę.

Jis pasakoja, kad visada buvo jautrus, dažniausiai tylus ir linkęs stebėti gyvenimą taip, kaip neįprasta jaunam vaikinui. Sako, kad neprisimena nė karto, kai buvo vaikas ir nemąstė apie kažką. Jis prisimena vieną kartą, kai eidamas į mokyklą pabandė negalvoti, bet sakė, kad labai sunkiai sekės. Ir taip buvo visą jo gyvenimą ir gal iki šiol, pilna galva klausimų apie viską.

Labai jaunas, kai jam tebuvo 18 metų, pradėjo savo karjerą. Su protingomis, gražiomis, pozytiviomis ir energingomis dainomis tapo legenda ir pardavė daugiau nei 60 milijonų kopijų.

Svarbus įvykis jo gyvenime įvyko, kai jam buvo 19 metų, tuomet jis vos nemirė nuo tuberkuliozės. Jis pasakoja, kad vieną dieną buvo tarp garbės šviesų ir žvilgsnių, o kitą dieną po vaistų adatomis ir netoli mirties, ir tai privertė jį persvarstyti daug dalykų.

Pradėjo domėtis meditacija, joga, metafizika, skaitė daug apie kitas religijas ir tapo vegetaru.

1976 m. skendo Kalifornijos jūroje ir šaukė: “Dieve, jei išgelbsite mane dirbsiu Jums”, ir po akimirkos pakilo bangos, kurios nunešė jį iki žemės.

Pradėjo dar labiau domėtis kitomis religijomis, nuo Budizmo iki Numerologijos.

Jo gimtadienio proga brolis, kuris keliavo Jeruzalėje, parvežė jam Koraną, ir tai padėjo jam pasirinkti Islamo kelią.

1977 m. oficialiai tapo musulmonu. 1978 m. pakeičia savo vardą į Yusuf Islam ir pasitraukia iš didžiosios scenos.

Nors ir pasitraukus iš didžiosios scenos, jo kompaktus kai dar buvo Cat Stevens, perka 1,5 milionų žmonių kiekvienais metais.

Jis bando pasinaudoti pinigus pagalbos švietimo tikslais. Įkūrė 3 musulmonų mokyklas Londone ir vieną pelno nesiekiančią organizaciją Small Kindness, pripažintą Jungtinių Tautų Organizacijos, per kurią padeda Bosnijos, Kosovo ir Irako konfliktų našlaičiams.

Jis yra gavęs daug įvairių Taikos apdovanojimų.

2006 m. jis paskelbia, jog grįžta į didžiąją sceną, praėjus 40 metų nuo pirmosios jo sukurtos dainos.

♫ čia klipas kaip jis dabar atrodo dainuodamas Where do the children play –

P.s.- Dar rekomenduoju pažiūrėti ir paklausyti Miles From Nowhere (Cat Stevens), I look I see (Yusuf Islam), Maybe you’re right (Cat Stevens), Another Saturday Night (Cat Stevens), Morning Has Broken (Cat Stevens), t.t.,