Moterų diena - svarstymai

Moterų diena – yra labiau proga sėsti ir žvelgti į padėtį, mąstyti apie pasiekimus ir pralaimejimus. Juk gauti rožę ir gražų žodį turėtų būti įprastas kasdieninis ritualas

Moterų teisė balsuoti, teisė nepakeisti pavardės po santuokos vyrų naudai, teisė nenešioti burkos, teisė dirbti ir būti atlygintos ir vertintos vienodai kaip vyrai – yra dar nemažai vietų pasaulyje, kur šios teisės yra sunkiai įgyvendintos. Bet labai džiaugu pastebėti, kad tų teisių įsitvirtinimai eina drauge su visuomenės išsivystimo lygiu. Kuo visuomenė yra pažangesnė ir kulturingesnė, tuo labiau tos teisės yra savaime suprantamas dalykas.



Bet pasiektos tos būtinos ir akvaizdžios teisės, dar ne viskas, kaip John Lennon gerai priminė dainoje Woman is the Nigger of the World, (laisvas vertimas komentaruose), prieš daugiau nei 30 m. parašyta, bet dar aktuali. Tūkstančiai moterų miršta kiekvienais metais dėl nervinės anoreksijos. Milijonai moterų lanko sportų klubus, bet sveikata dažnai ne pirma priežastis. Milijonai moterų krenta į depresiją dėl gražiausių batų ar suknelių, arba dėl didelės nosies arba mažos krūtinės. Milijonai moterų kiekvienais metais guli chirurgijos kabinete ne dėl sveikatos problemos, bet dėl “idealaus” grožio. Kai visa tai daro dėl savęs, dėl savo pačios akių, kai pati žiūrės į veidrodį – tai puiku. Bet kai daro dėl kitų akių, kai daro dėl kažkieno idealo, dėl pripažinimo, dėl vyrų dėmesio - tai čia yra liūdnas susimenkinimas. Įsikovoja teisę būti teisiškai lygiavertės, bet toliau pačios leidžiasi į vergovę.

Dar kita problema, kurią dažnai galime pastebėti - susipainiojimas. Padėti apsivilkti paltą, atidaryti mašinos duris, padėti panešti maišą, t.t. - visa tai nyksta ne tik dėl vyrų, kurie pamiršo tų dalykų prasmę, bet ir dėl moterų, kurios mano, kad šių dalykų esmė susiejasi su savarankiškumo klausimu... Vyrai, kurie bando būti kaip seni džentlemenai rizikuoja išgirsti tokį atsakimą - “aš pati galiu”. Bet kai vyras nori padėti panešti maišą, kai yra pakeliu, arba siūlo saugoti moterį savo paltu, kai lyja, neprieštarauja, kad ji pati tuo galėtu pasirūpinti, ir dar geriau... ir kad ji gali geriau atlikti tą ar kitą darbą, greičiau įlipti ant to ar kito kalno, t.t.
Tos pagalbos neturi būti suprastos kaip būtinumas - nevisada veiksmas turi būti dėl būtinumo... kartais gali būti dėl dėl nebutino rūpesčio, nebūtino grožio...bet gyvenimas be tų nebūtinumų tampa pilkas.

Moterys turi ginti savo lygiavertiškumo teises, turi būti atidžios dėl savo tikrosios laisvės, bet ir būti atvyros priimti tai, kas gali daryti jas ir vyrus pasijausti svarbais ir vertingais,

Vladas Bartochevis

ANSELMO BORGES - Haitis. Kur tada buvo Dievas? (Antra dalys)

P.s.-laisvas vertimas komentaruose


Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 20 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Kaip parašyta Jono XXIII Asociacijos dokumente, kuris buvo čia paminėtas praeitą savaitę, klausimas „Kur yra Dievas Haityje?“ „nėra ir negali būti pirmas klausimas“. Haičio tragedijoje galima pastebėti keletas priežasčių: seisminis rajonas; agresyvi žmogaus ranka, kuri sunaikino Haičio miškus, išnaudojo visos teritorijos išteklius ir statė be minimalaus saugumo; kolonizatoriai paliko šalį baisioje padėtyje - vergovės tradicija, išsiplėtusi korupcija, diktatūrinės vyriausybės, nelygus resursų pasidalinimai... Tas dokumentas atkreipia demėsį į tai, kad viskas buvo sunaikinta per žemės drebėjimą, bet Pétionville - toks modernus ir turtingas rajonas Port o Prense – mažai nukentėjo.

Tarptautinė tvarka „rėmiasi tokiu pagrindu – turtų sukaupimas 20% Žmonijos rankose, o likę žmonės yra pamiršti“. Korumpuota valdžia ir turtingos šalys, kurios užsimerkia dėl savo interesų, priverčia keletą tautų ir Valstybių būti bejėgiais apsiginti nuo gamtos katastrofų. „Be šių problemų, katastrofa būtų buvusi žymiai mažesnė.“ Haitiečiai yra tokioje vargingoje situacijoje, kad net neturėjo galimybių gauti pagalbą, kurios atvyko į savo teritoriją. Todėl turime kaltinti „dabartinę tarptautinę tvarką, kuri tik gyvuoja remdamasi turtingų šalių ekonomine, politine ir militarine galia ir nesibaigiančia šalies elitų korupcija“.

Ir Dievas? Visi turime pasikeisti, kad nebebūtų daugiau „Sugriautų Haičių nei Palestinų žudynės nei Aušvicų nei Hirosimų“, ir Jėzaus Dievas turi būti „didysis teisingumos ir solidariumo kriterijus visiems, kurie pasivadina krikščionimis“.

Bet tas klausimas gyvuoja per visą samprotavimo Istoriją, ir yra itin dramatiškas tiems, kurie tiki tokiu asmeniu ir kūrėju Dievu, visagaliu ir begalo geru. Dievas norėjo išvengti blogio, bet negalėjo: vadinasi, jis ne visagalis. Galėjo, bet nenorėjo: vadinasi jis negeras. Galėjo ir norėjo: tai iš kur ateina blogis?

Čia irgi yra būtina klausti: iš kur ateina gėris? Nuolat buvo bandoma atsakyti. Šv.Augustinas ir Tomas Akvinietis argumentavo, kad blogio iš tikro nėra, yra tik gėrio nebuvimas. Arba kad Dievas nenori blogio, tik leidžia kad jis būtų, kaip išbandymai ir bausmė. Tada ateina klausimas: o nekalti vaikai?
Buvo dėl vaikų kančios, kad personažas Ivan, Dostojevskio kūryboje „Broliai Karamazovai“, sako ačiū ir atiduoda „įėjimo bilietą“ pasauliui. A.Camus kūryboje „Maras“, personažas Dr.Rieux sako vienam kunigui, matydamas vaiką kuris miršta, kad negali priimti tokio Dievo.

Atsakydamas į Leibnizo garsiojį Teodiceją(Dievo pateisinimas), kur yra teigiama, kad šis yra geriausias iš įmanomųmų pasaulių, Voltaire ironiškai parašė „Kandidas“ ir „Poema apie Lisabono tragediją“, dėl žemės drebėjimo. A.Schopenhauer parašė vėliau, kad šis, yra blogiausias, iš įmanomųjų pasaulių.

Hėgelis dialektizavo kančią Dieve: negatyvumas yra vienas momentas Dievo istorijos. Ir pagal Hėgelį dar keletą teologų kalbėjo apie tokį „Dievą, kuris kenčia“. Prieš holokaustą, žydas filosofas Hans Jonas kalbėjo apie Dievo bejėgiškumą: Aušvice Dievas tylėjo „ne dėl to, kad nenorėjo, bet dėl to, kad negalėjo“. Tada klausimas: Žinoma, kad Dievo galios ir gerumo negalima suprasti per žmogišką požiūrį, bet vis tiek - kokią pagalbą gali atnešti bejėgis Dievas? Dievas solidarizavosi su žmonemis Kristaus kryžiuje.

Teologas A.Torres Queiruga klausia ar ne prieštaringumas manyti, kad galima egzistuoja pasaulis ribotas ir be blogio. Prieš blogį, kuris liečia ir tikinčius ir netikinčius, visi turi įgyvendinti ir išbandyti savo tikėjimą. Ir Hans Küng, kuris pripažįsta, kad blogis yra kaip “ateizmo uola”, klausia savo paskutinėje kūryboje Was ich glaube(Mano tikėjimas): „Ateizmas geriau paaiškina pasaulį“ negu tikėjimas Dievu? „Nekaltų kančiose, nesuvokiamose ir beprasmiškose kančiose - ar netikėjimas gali paguosti? Netikinčių supratimai randa savo ribas šiose kančiose! Tai priešteologas niekaip čia nėra geresnis už teologo.”