Geriausi protai, labiausiai išsilavinę žmonės, aktyviausi žmonės - kai tik turi galimybę išvažiuoja į ten, kur savo kvalifikacija ir pastangos bus vertinami 3 ar 4 ar 5 kartus daugiau. Kartais šalys turi daug lūkesčių, tačiau pati nesudaro sąlygų, kad savi piliečiai galėtų realizuotis. Ir tai vyksta būtent toms šalimis, kurios labiausiai reikia savo geriausių žmonių.
Rašo N’cok Lama (Bisau Gvinėja/Portugalija)
Ta šalis, kuri nesudaro priemonių priimti savo studentų, rizikuoja juos prarasti. Kalbėsiu apie mano šalies pavyzdį. Bisau Gvinėja paruošė žmones, kurie pastaruoju metu dirba medicinoje, ekonomikoje, Pasaulio Banke, Jungtinių Tautų Organizacijoje... Žmonės labai gerai paruošti įvairioms sferoms. O tie žmonės paprasčiausiai išvažiavo. Šalis turėtų turėti rimtą ir ilgalaikę plėtojimo politiką, taip pat pasiūlyti bent minimalias sąlygas savo išsilavintiems žmonėms. Tačiau kai vyriausybė nesirūpina tuo - praktiškai skatina “protų pabėgimą”.
Daugelis būdamas užsienyje, gaudamas paramą ir tinkamus įvertinimus, vis svajoja, kad jeigu savo šalyje gautų tokias galimybes, jos tikrai nepaliktų ir padėtų jai būti vis stipresnei, ir būtų laimingas.
Galiu dar pasakyti kitą pavyzdį - Portugalija, kuri taip ignoruoja savo kvalifikuotus piliečius, ir tik stebi kaip jie atneša daug pelno, įvairiose prasmėse, Ispanijai, Anglijai, Amerikai, t.t.
Baigę mediciną labai gerai pasiruošę jaunuoliai dirba statybose, ir tada tik laukia progos išvažiuoti į kitą šalį, kur galės realizuotis, o ne tik išgyventi.
Aš esu čia, Portugalijoje, negaunu paramos iš mano šalies (Bisau Gvinėjos), nežinau kas bus iš manęs kai grįsiu. Bet galvoju grįžti ir siūlyti mano gebėjimus ir jėgą...Tikiuosi, kad priims mano pasiūlymą, o neatsuks man nugaros,
Rašo Eva Gedris (Lietuva/Lenkija)
Jau keli metai geras darbuotojas turi būti išsilavinęs, kompetetingas, su patirtimi ir pan. Apie kokią patirti galime kalbėti po studijų baigimo? Piktinosi dėstytojai, piktinosi studentai, bet taip yra. Jaunas žmogus baigęs vidurinę stoja tęsti mokslus. Viskas gerai jei tėvai gali sau leisti mokėti už jo mokslus, neblogai jei dar jo vidurkis leidžia jam būti geriausių studentų sąrašuose. Bet ne visada taip gerai būna. Be to, studentui dar reikia už kokius nors pinigus gyventi. Taigi nusprendžia geriau eis dirbti nors jo vidurkis ir nukentės. tvarkoj vieną problemą išsprendėm. Kitas dalykas, jis baigia studijas ir toliau dirba picerijoje? Įsigijęs aukštąjį išsilavinimą bando ieškoti geresnio darbo, su geresniu atlyginimų. Neranda, nes visur reikia patirties, kurios jis neturi .... o kaip turės jei nieks nenori jo įdarbinti. Sunku.
Pvz. Baltarusijoje studentas gali studijuoti nemokamai jei įsipareigoja valstybei po studijų kelis metus (o jei neklistu 5) dirbt valstybės įmonėse. Tartum viskas gerai, tik kodėl nemažai studentų verčiau tūkstančius mokės nei įsipareigos. - Išsiųs mane kur į kaimą, turėsiu dirbti blogiausius darbus. O gal aš turėsiu galimybę išvažiuoti į užsienį. Aš juk laisvas pilietis, nors nedemokratinėje valstybėje- aiškino man vienas iš baltarusių. Kaip nevertintume situacija, pasekmės tokios pačios - prarandame darbingus, protingus ir išsilavinusius žmones, kurie išvažiuoja gerinti ekonomiką į kitas šalis,
Rašo Dorota Skočik (Ispanija, Lenkija, Lietuva)
Tiesa sakant man labai patinka gyvent pasaulyje, kur kasdien sutinku įvairių kultūrų, papročių ir tradicijų žmones. Juk tiek daug galima išmokti iš žmonių, kurie užaugo ir gyveno kažkur labai toli nuo mano gimtųjų namų! Tai naturalu, kad žmones ieško savo vietos, kartais net labai toli nuo savo namų: juk valstybių sienos buvo sukurtos ne taip jau seniai.
O iš kitos pusės, man labai gaila, kad iš Lietuvos išvažiuoja tiek daug jaunų, išsilavinusių ir ambicingų žmonių. Tarp jų ir aš. In neaišku kiek dar laiko taip klaidžiosių, galbūt visą gyvenimą. Suprantu visuos tuos, kurie nori išvažiuoti, tuos kurie nori grįžti, tuos kurie klaidžioja ieškodami savo senų šaknų arba naujos vietos jiems įsileisti. Taip jau išeina, kad visi skuba ten, kur sukurtos geresnės sąlygos augimui ir vystymuisi. Vis dėlto kažkaip jaučiuosi skolinga savo šaliai, ne tiek valstybei, kiek savo aplinkai, šeimai, draugams ir viesiem žmonėms, kurių dėka esu tokia, kokia esu. Tiesiog neįmanoma visko paprasčiausiai palikti, norisi grįžti ir kažka gražaus padovanoti visiem tiem žmonėm,
Rašo Renata Kovzan (Lenkijos/Lietuva)
Taip išvažiuoja, ten gyvena, siekia ir pasiekia savo tikslus, jaučiasi labiau išsilavinę, bet daugelis taip ir nesijaučia iki galo laimingais ar patenkintais, kodėl, nes jaučia pastoviai nostalgiją, gailestį kad visa tai galėtų pasiekti ten kur jo protėvių žemė, būti laimingam ten kur buvo laimingas jo tėvas, ar žmogus kuris jį pažino ir pamilo ne iš to ką jis pasiekė o matant ji auganti, bręstantį... " Todėl žmonės tokie, ne visi, bet mano manymu daugelis, kurie gyvena ar gimę tokiose šalyse kaip Lietuva pasmerkti jaustis negalintys pasiekti savo tikslų (dėl valstybes) arba pasiekė jaustis visiškai laimingam (del nostalgijos)
Rašo Valdonė Giniotytė (Lietuva)
Toli neieškant, patyrinėjus Lietuvos protų nutekėjimo problemą, matyti, kad išvykę jauni mokslininkai ne tik nori kelti savo kvalifikaciją, dirbti pasaulinio lygio mokslo centruose, susipažinti su pasaulinėmis mokslo tendencijomis, vykdyti inovacinius tyrimus. O kur dar ekonominių sąlygų skirtumas ir savos šalies liūdna mokslo bei studijų situacija.
Man gaila Valstybės, nes iš jos bėga gudrūs žmonės. Dar labiau gaila tų gudrių žmonių, nevertinamų ir nesaugomų valstybės, kurie vis dar nepabėgo,
