Laiškai ir emailai

Rašo Vladas Bartochevis,
Šiandiena turime e-mailą, praktiškas ir greitas būdas rašyti draugams. Bet kažkaip kai galvoju rašyti draugams apie mano gyvenimą ir jausmus aš negalvoju apie greitumą.
Pripažistu, kad (ir man yra labai patogu rašyti emailus) irgi man yra sunku nepasiduoti e-mailų patogumui, bet bent dviems draugems bandau regulariai paimti poperių ir tušinuką ir rašyti – vienai labai gerai draugei, kuri gyvena Anglijoje ir vienai labai gerai draugei, kuri gyvena Brazilijoje.
Laiškas trunka vieną savaitę, kad iš Lietuvos atvyktų į Angliją, o iš Lietuvos į Braziliją – dvi, tris ir kartais mėnesį, kad atvyktų. Bet tai negąsdina manęs labai, nes kai rašau joms perduodu poperiui problemas, kurias išgyvenu ir jausmus, kurios jaučiu, kurie nepraeis taip lengvai, ir galbūt netgi palidės mane visą likusį gyvenimą.

Daugelis sako, kad noriu romantizmo sugrižimo, kad tik bandau parėmti nereikalingas tradicijas, kad kovoju prieš sroves, arba kad noriu būti skirtingas. Gal vienas iš tų paaiškinimų tinka, arba galbūt visi man tinka.
Bet iš tiesų, kai mąstau apie šias dvi komunikacijos priemones (laiškai ir e-mailai) ateina į mano mintis dvi skirtingos epochos: kai jausmai ir žodžiai pasilikdavo aktualus, nesvarbu kiek ilga buvo laiško kelionė... ir šiandienos epocha, kai tai kas buvo parašyta gali būti atnaujinti sekančią valandą su vienu nauju e-mailu.

Tuo kalbu apie dalykų tvirtumą ir silpnumą, apie vertę, ir e-mailas tinka tam, ką matome šiandien - kai tai ką pasako dabar niekaip negalime būti saugus, kad pakartos rytoj. Ką jaučiame šiandien yra tiek laikinai kiek galimybė atsirasti nauji faktai.
Atrodo šiandien vis rėčiau randame žodžius, kurie verti plunksnui ir poperiui,

Praeitą savaitę Pedro Ivo(Hadenes) parašė labai drąsiai apie nacionalizmą:

Mums reikia visada klausti savęs kas yra nacionalizmas?Mylėti kūltūrą, kurioje gyveni? Kurioje gimei?Būti fanatišku už savo šalies vėliavą? Aš, pavyzdžiui, nesu ekstremalus nacionalistas, man labai mažai patinka šios šalies kultūros, kurioje gimiau. O tai yra neteisinga? Žinoma ne... Žmonija tik eis į priekį kai turės ne tautos mentalitetą, o supras, kad visas pasaulis yra savo tauta!,

Sukelė tada keleta nuomonių ir keleta Kablelio nariai parašė apie tai.

Rašo Petras Katinas, Lietuva

Pasisakyti apie nacionalizmą ir patriotizmą paskatino mane Vladas, kuris, turiu pripažinti, tai darė gana dažnai, o taip pat ir komentarai „Kablelyje“. Visų pirma siūlyčiau atskirti sąvokas „patriotizmas“ nuo „nacionalizmo“. Štai ką pateikia viena enciklopedija: Patriotizmas (iš lotynų k. patria 'tėvynė') – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais - aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, - tuomet tai laikytina nacionalizmu. Todėl labai svarbu, atskirti šias dvi sąvokas. Kaip galime pastebėti iš apibrėžimo, tai šios dvi sąvokos yra glaudžiai susijusios viena su kita, bet turi ir aiškų skirtumą – kitų tautų žeminimą.

Nacionalizmas, mano nuomone, nėra geras dalykas. Aukštinti savo tautą, o kitas žeminti, tai yra nepagarba ne tik kitiems, bet ir pačiam sau. Manau, jog kiekviena tauta turi savo privalumų ir trūkumų.

Svarbu yra suvokti, kad kiekviena tauta yra unikali ir, kad šį unikalumą reikia saugoti. Štai, kad ir ES, kur visos valstybių narių kalbos yra oficialios, o taip pat ES turi programas, kurios skatina, valstybių kultūrų puoselėjimą. Tai įrodo, kad žmonės suvokia kiekvienos šalies unikalumą ir nesistengia sumenkinti vienos ar kitos šalies. Aišku kiekvienoje šalyje yra grupė žmonių kurie stengiasi vienaip ar kitaip žeminti kitus. Bet dažniausiai, tai yra menkai išsilavinę žmonės arba šiaip marginalai.

Kiekvienos šalies pilietis turėtų būti savo tautos patriotas. Jis turi gerbti savo tautą, kalbą, papročius. Juk kiekvienas iš mūsų didžiuojamės savo šalimi. Pavyzdžiui, brazilai savo futbolo komanda, lietuviai krepšinio komanda, olandai savo malūnais, tulpėmis, futbolu. Tai tik keletas pavyzdžių kaip mes didžiuojamės savo šalimi, o tai ir yra patriotizmas, kuriame aš nematau nieko blogo ar smerktino.

Leisiu sau perfrazuoti Pedro Ivo paskutinį sakinį: „žmonija tik tada eis į priekį, kai pradės vieni kitus gerbti, neatsižvelgiant į rasę, religiją, socialinę padėtį, bet kartu ir gerbs vieni kitų tautinį ar asmeninį unikalumą!!!!!“,

_______________

Rašo Kristina Gedgaudaitė, Italija/Anglija/Lietuva

Man neatrodo, kad pagarba savo kultūrai ir nacionalistinės-diskriminacinės idėjos yra to paties medžio vaisiai. Taip pat nemanau, kad būti globalaus pasaulio piliečiu reiškia atsisakyti savo kultūros. Tiksliau priešingai, globalizaciją suprantu kaip kultūrų bendradarbiavimą siekiant bendro tikslo. Kiekviena kultūra turi tradicijas ir požiūrius, darančius ją ypatinga, leidžiančius būtent jai užimti tam tikra vietą globalaus pasaulio grandinėje. Žmonija tik tada eis į priekį, kai išmoks gerbti kitas tautas, o ne atsisakys nacionalizmo.

Ir ką iš tikrųjų reiškia atsisakyti nacionalizmo? Ar tai reiškia, kad turėčiau pamiršti lietuvių rašytojus, lietuviškas dainas, lietuvių kalbą... Tiesa, dažnai tai, kur prasideda ir baigiasi vienos ar kitos tautos ribos yra karo ir taikos "žaidimų" nulemtas atsitiktinumas. Bet manau, kad tai, kad užaugau apsupta tam tikrų žmonių ir patirčių klodo, tikrai bent truptutį nulėmė tai, kas esu. Net jei man ir būtų nepriimtina mano šalies kultūra, tai kas esu, apibrėžiu atsispiriant nuo savo kultūros.

Nežinau, ar kada visiškas tautų suvienodėjimas būtų kada įmanomas. Net ir dabar, kai tie patys vakarietiški rūbai ar Holivudo filmai pasiekia visiškai skirtingus pasaulio kampelius, kiekvienas juos priima savaip. Tačiau jei kada taip nutiktų, mano nuomone, tai būtų vienas didžiausių praradimų pasaulio sielai visų pirma kūrybiškumo atžvilgiu - ieškant naujų sprendimų ar naujų iššūkių,

Sėkla - Ludwik Lejzer Zamenhof

Ludwik Lejzer Zamenhof(1859-1917), pasaulio pilietis gimęs Lenkijoje, 1887 metais sukūrė Esperanto kalbą su svajone kad ji taptų neutrali pasaulinė kalba. Kad visos tautos tūretų savo kūlturas ir kalbas, ir tuo pačiu metu vieną priemonę tarpusavio supratimui, ir taip - tarpusavio pagarba.
Jis yra vienas iš Kablelio įkvepejas,

Vladas Bartochevis