Rašo Eglė Knygauskaitė (Lietuva)
Baigiantis metams bemaž kiekvienas pagalvojame ką nuveikėme, ko pasiekėme, ko pasimokėme, ką radome ir ką pametėme, ką pažinome ir ko netekome..
Apsidairius aplinkui, pasiklausiusi artimų žmonių susidariau nuomonę, kad praėję metai buvo prasti ir nepalankūs, tačiau pati džiaugiuosi kiekviena šių metų diena. Po ilgo nesėkmių laikotarpio 2009 – ieji išmokė mane džiaugtis tuo ką turiu, nesikankinti dėl skaudžių netekčių, turėti viltį, pasitikėti savimi, žengti iškelta galva tam, kad triumfuotum prieš savo baimes ir neteisingus nusistatymus. 2009- ieji grąžino tikėjimą, o tai svarbiausia ką turi žmogus, nes net sunki šalies ekonominė situacija, bedarbystė, mažėjantys atlyginimai ir kiti vargai įgauna laikinumo atspalvį, juk po kiekvienos didelės nesėkmės seka pakilimas. Svarbu tuo tikėti,
_____________________
Rašo Dorota Skočik (Ispanija/Lietuva/Lenkija)
Praejusių metų apmastymas tai geras dalykas. Šiandien jau gruodžio 29 dienos pabaiga, dauguma žmonių arba galvoja kur atšvęs naujus metus, arba ką apsirengs per švente, ką išgers. Visi aplinkui tik sako: kaip greitai prabėgo šie metai... vaje... vėl švenčiam naujus. Tada susigalvoju, ar taip turi būti, ar visas gyvenimas turi pralėkti taip greitai, kad nespėtume net susimastyti kartais ką išvis čia veikiame? Sako kad laiko tekme yra reliatyvi. Pastebiu, kad dažniausiai žmogu priverčia sustoti kažkokie liūdni įvykiai, netektys, katastrofos. Jie trenkia žmogui į veida taip, kad jis turi sustoti, pergalvoti savo gyvenimą ir pakeisti savo mąstymą.
Norėčiau išmokt sustot ir pažvelgt į savo gyvenimą iš šalies bet jokios katastrofos. O vėliau pradėt gyvent taip, kad neatrodytų, kad gyvenimas pralekė prieš akis, o aš nei karto nesustojau, nieko neišmokau, nespėjau nieko pakeist. Tokios mintys man atsiranda kai pagalvoju apie naujus metus.
Atrodo lyg ir viskas kartojasi, vėl nauji metai, žiema, šventės, o po to vėl darbas, bet kai tik pripranti prie viso to, gyvenimas ima ir kažkuo nustebina.... Šie metai man turbūt labiu negu kadanors įrodė, kad vienintelis pastovus dalykas gyvenime tai pastovumas,
____________________
Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Kai galvojame apie šiuos metus ateina į galvą žodis KRIZĖ.
Visi, vieni mažiau, kiti daugiau, pajautė ekonominę krizę. Kiek skausmo, ašarų, panikos, streso buvo ir yra dėl to.
Buvau drauge su visais pajausdamas ekonomikos, bet ir dar spėjau paragauti tikėjimo ir egzistencijos krizes. Pasaulinė ekonominė krizė, taip kaip dvasinė krizė ateina judinti visus pagrindus ir sugriauti tuos, kurie yra netvirti, netikri, supuvę. Atnešia skausmą, bet kartu suteikia progą permąstyti, pamatyti ir vertinti tai, kas yra tikra, leidžia aiškiau pamatyti klaidas.
Iš bet kokios rimtos krizės išeiname apsišlakstę kraujų, turėdami skolų ar/ir abejonių, bet stipresni ir išmintingesni.
Ir dabar matau savo didžiausią klaidą - ieškoti taškų mano gyvenimui. Visi skausmai atsirado dėl šio ieškojimo, šios pretenzijos. Buvau neištikimas tai filosofijai, kurios pats esu entuziastas ir yra pačio Kablelio esmė – vienintelis kelias platinti akiratį ir gyventi nevaidinant yra įdėti kablelius visur ir visada.
Kai turiu pretenziją įdėti taškus, nesvarbu kokioje vietoje, kokioje situacijoje, kokioje akimirkoje, ar religijos lygmenyje, ar mokslo lygmenyje, ar gyvenime ar netgi mirtyje – neišvengiamai atsiras savyje ar/ir aplinkoje konfliktai ir skausmai, nes tai yra tik mano pretenzija kontroliuoti, pasisavinti tiesą... ir tai mažu mažiausia yra primitivu ir klaidinga. Juk yra tik 2 taškai, kurios gyvenimas mus primena visada ir visur. Pirmas – ši akimirka. Antras – kad viskas keičiasi. Štai šių metų pamoka man,
____________________
Rašo N'cok Lama (Bisau Gvinėja/Portugalija)
Kokią žinią 2009 m. paliko pasauliui ir man?
Man asmeniškai šitie 2009 m. suteikė daug pamokų, viena iš jų susijusi su žmogaus verte visuose aspektuose. Kai kalbu apie žmogaus vertę bandau priminti tą Biblijos pasakymą – „Mylėti kitą taip, kaip save patį.“
Šiaip mano asmeniniame gyvenime, labiau vertinau patį save negu praeitais metais. Tai kadangi pastebėjau, kad daugelis, kurie budavo aplink manęs, manęs nevertindavo, ir tada nusprendžiau gyventi savo gyvenimą, kreipdamas jį į gerį, ir man pavyko įveikti daug sunkumų.
Buvo momentai, kai susirgau, neturėjau pinigų pirkti vaistams, tada vienas draugas pervedė trūputį pinigų, viena ponia man pasiulė pinigų pirkti maistui. Suvokiau viena, kai manome, kad esame užmirsti, Dievas aktyvuoja savo „saskaitą“ ir išgelbėja mus.
Dar svarbu paminėti, kad dėl krizės, žmonės tapo vieningesni, dosnesni vieni su kitais.
Ir štai per Kalėdas visi buvome apdovanoti Jėzaus gimimu, kuris visada yra šalia mūsų ir suteikia mums drąsos eiti toliau.
Linkiu, kad teigiama nuotaika užpildytų visus mūsų gyvenimus per 2010 m.
Laimingų Naujų Metų linkiu visiems,
____________________
Rašo anonimiškai (Lietuvos)
Dėl 2009 metų,ką iš jų man būtų malonu prisiminti tai labai sunkus klausimas.
Lyg ir metai buvo geri - nenuobodus sakyčiau, mokslai, vasaros kelionė ir darbai vėl privertė judintis, nesedėti vietoje. Bet gal čia toks ruduo, ar nusiteikimas, bet grižus kazkaip iki šiol rėgis viskas pasikeitė.
Nemoku paaiškinti - žinai kartais manau visiem buna. Jautiesi lyg skrajotum kažkur tarp žemės ir oro, nesusivoktum kur randiesi, dėl ko čia esi, ar darai viską tinkamai ir t.t.
Taigi, naujuosius 2010 sutiksiu tokios būsenos- neidentifikuojamos sakyčiau.
Nei tai liudesys, nei tai džiaugsmas - tiesiog nežinia, kuri rėgis netūretų gazdinti, bet tikrai nedžiugina, šypsenos veide neprideda... ,
___________________
Rašo Renata Kovzan (Lenkija/Lietuva)
Sveiki! Daugelyje Jūsų tekstose perskaičiau žodi krizė, kas beabėjo mažiau ar daugiau palėtė visus, kaip ir metai, panašus į greitą traukinį.
Net neanalizuodama 2009 metus jaučiu, suprantu ir tai akivaizdu, kokie jie man buvo įpatingi, bet ne dėl anksčiau minėtų aspektų, dėl kito, dėl manęs turbut, nes pati renkuosi savo kelią o Dievas eina šalia ir tik laiko manę už rankos, kad nepaslisčiau, o kad laikė tai tikrai !!!
Per vierius metus aplankė mane, kiek netilptų į keletą praėjusius metus, tiek daug įvairių jausmų, žmonių (nuo vaiko iki seno išmintingo žmogaus) ir visi jie buvo verti savo apsilankimo manyje. Dydžiulis ilgesis, palikus šeima ir išvažiavus į kitą man visai nepažįstamą pasaulio ktaštą, ten supratau ką reiškia man mano gimtinė, šeima ir artimieji, ten susipažinau su kita negu prieš 22 metus mane supančia aplinka ... blogi ir geri žmonės ten sutikti, smulkmena paliginus su turbut svarbiasia man, išmokau buti stipresne psichologiškai ir fiziškai.
Grižus namuo, gyvenimas tarsi pasodino mane ant supiniu, kur liepe, džiaugtis tuo ką turi, ir suptis, suptis, po pasauly, įvykius... nors neturėjau stabilios finansinės padetės, kažkas pasakytų, stebuklas, kaip tau viskam užteko, kai neskaičiuoji, užtenka J, daugeliui žmonių turiu buti dėkingą už suteiktas galimybės, o jų buvo daug. Lenkija, Italija, Austrija, Belgija ir kitos šalis, kur sutikau TIEK DAUG ŽMONIŲ GERŲ ŽMONIU, ak, dabar galvoju, „kai supinės pradėdavo letėti, Dievas siuntė žmonės, kad vėl kažkas pastumtu jas ir taip iki šiol! Netiesa, kai sako kad yra mažai geru žmoniu, kaip žiūri į žmonės tu, taip ir į tave, sutinku, kad tai nevisada pasiteisina, mane jau tas paliete, bet vis dėlto, mano tikėjimas yra stiprus ir jai ne tiek daug sutiktų gerų žmonių, kažin ar galėčiau taip įpatingai prisiminti šiuos metus. Visi jie skirtingai prisiliete prie mano gyvenimo, visi pagal save. Todėl labai norėčiau pasakyti AČIU.
Išmokau, nepasant pačiu dydžiausiu, nuoskaudu, trukdžiu, sunkumu, nepaisant nieko siekti, neatsisakyti savo tikėjimo, tikslų, mylėti dar stipriau. Pastebėjau dar, kas mane labai džiugina, kad mano tikėjimas Dievu, ir visko kas šventa stiprėja, ir tik vieno norėčiau sau palinkėti, ūgdyti tą tykėjimą, nes tikėti viena, o dirbti ties jo, kita, kartu su tuo ūgdysis ir gyvenimas
