Pranašiškos religijos

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė kovo 5 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.

Tęsiu praeitos savaitės svarstymą apie pasaulio religijas. Šiandien, apie pranašiškas, abraomines, monoteistines religijas.

Pirmiausia – judaizmas. Kiek krikščionių atsimena, kad Jėzus buvo žydas ir kad pirmieji mokiniai taip pat? Negalime pamiršti to, kas yra bendro tarp judaizmo ir krikščionybės. Taip pat krikščionys tiki, kad yra tik vienas Dievas, kuris yra pasaulio ir istorijos kūrėjas ir dailininkas, kuriuo žmogus gali pasitikėti. Taip pat priima Hebrajų Bibliją(„Senasis Testamentas“) ir meldžiasi Psalmėmis. Taip pat krikščionys siejasi per teisingumo ir taikos skatinimo etiką, remdamasi Dievo meile ir meile kitiems. Kaip pasakė Tomas Manas(Thomas Mann) – „Dešimt Dievo įsakymų yra žmogaus padorumo uola... žmogaus elgesio Abėcėle“.

Šiandien yra 1 300 000 000 musulmonų, kurie seka pranašą Mahometą, kuris yra Islamo pagrindas. Taip kaip žydai ir krikščionys, musulmonai tiki vienu vieninteliu Dievu, gailestingu kūrėju, istorijos teisėju. Bet kol žydams centras yra Izraelis kaip Dievo tauta ir žemė, ir krikščionių centras yra Jėzus Kristus kaip Dievo Mesijas ir sūnus, musulmonams centras yra Koranas kaip Dievo žodis ir knyga. Jis yra gyva ir šventa knyga visiems pasaulio musulmonams. Jame surandame gyvenimo modelį, iš kurio susidaro penki Islamo pagrindai: tikėti, kad Alachas yra vienintelis Dievas ir, kad Mahometas yra savo pranašas; melstis penkis kartus per dieną; padėti vargšams; pasninkauti per Ramadano mėnesį; važiuoti bent vieną kartą gyvenime į Meką.

O krikščioniškas modelis? Krikščionių dvasingumo pamato nėra dogmose, kurios yra nesuprantamos, nėra moraliniuose įstatymuose nei didelėje teorijoje, nei Bažnyčios sistemoje. Krikščionių gyvenimo modelis yra paprasčiausiai Jėzus iš Nazareto kaip Mesijas, Kristus, Dievo pasiuntinys. Gyvenime ir mirtyje tikro krikščionio dvasingumo pamatas yra Jėzus Kristus. Tikras krikščionis yra tas, kuris savo gyvenime ir mirtyje stengiasi kreiptis į tą Jėzų Kristų ir į savo Dievo Karalystės Evangeliją. Kryžius yra suprantamas tik tada, kai žiūrime į Jo gyvenimą ir į tuos konfliktus, kuriuos sukėlė. Krikščioniai tiki, kad Jo mirtis nebuvo pabaiga: prisikėlimas reiškia, kad Jėzus yra Dieve, kad mirė ne niekam, bet tikrajai Realybei, tai yra: buvo priimtas Dievo amžinybėje. Jėzus šitaip yra pats krikščioniškas gyvenimo modelis žmoguje.

Nuo šios egzistencinės patirties suvokiame, kad nei viena religija negali būti kaip vienintelis išsigelbėjimo kelias. Kas galėtų reikalauti šios privilegijos? Atvirkčiai - matosi, kad religijos negali konfliktuoti, o turi ieškoti dialogo, pasitaisyti ir tobulintis tarpusavyje, bendradarbiauti.

Kaip aiškino Hans Kung, galime išmokti vienas iš kito, ne tik toleruoti, bet ir bendradarbiauti; turime teisę diskutuoti nuoširdžiai apie tiesą: niekam nepriklauso tiesos monopolijos, nepaisant, kad tai nereiškia atsisakyti pripažinti savo tiesą – „dialogas ir liudijimas neprieštarauja vienas kitam“; kiekvienas gali eiti per savo patikrintą kelią, bet turi suteikti kitiems teisę rasti išsigelbėjimą per kitą religiją. Žiūrint iš šono, yra įvairūs keliai išsigelbėjimui, įvairios pilnavertės religijos, bet kai žiūrime iš vidaus, pavyzdžiui - „man, kaip tikinčiam krikščioniui“ yra tik viena tikra religija: mano religija.
Ekumeninis elgesys reiškia tuo pačiu metu „tvirtumą ir norą dialogui“: „man asmeniškai, pasilikti ištikimam savo krikščioniškam tikėjimui, bet atsiveriant be ribų kitiems.“

Nėra abstrakčios tiesos. Viena vertus, Dievas apsireiškia istorijoje. Kita vertus, religingas žmogus santykiauja su Dievu per savo asmeninės religinės tradicijos konkretinę-istorinę meditaciją.

Išvertė Vladas Bartochevis