Niekas neturi visos Tiesos.

Rašo Vladas Bartochevis
Prisimenu Anselmo Borges paskaitas, kai jis kalbėdavo apie Didžiąją Paslaptį. Kad Ji tokia didelė, kad nei viena kultūra nesugebėtų Jos pamatyti iš visų pusių. Visos kultūros sako tiesą, tą tiesą kurią mato. Budistai nuo savo regėjimo taško apibūdina tą Paslapties dalį, kurią gali pamatyti; krikščionys nuo savo regėjimo pozicijos mato kitą dalį; hinduistai kitą dalį; musulmonai kitą, ir t.t..

Ir tokia tvarka vyksta visi santykiai tarp visų dalykų ir žmonių kiekvieną dieną ir per visą gyvenimą.
Pažiūrėk į kažkokį daiktą, bet kokį. Pastebėk, kad yra neįmanoma pamatyti visų jo pusių vienu metu. Reikia eiti aplink kad būtų įmanoma pamatyti jo visumą, arba paprašyti kito žmogaus pagalbos, kad pasakytų ką matosi iš tos dešinės pusės, kaip atrodo iš kairės pusės, kad būtų galima geriau suprasti tą daiktą.
Taip yra su visais daiktais. Taip yra su visais įvykiais. Taip yra su Didžiąja Paslaptimi. Taip yra su visa realybe, kuri mus supa.

Fizika neleidžia, kad pamatyčiau vienodai tą patį dalyką taip, kaip kitas žmogus, kuris irgi į tą dalyką žiūri, nes paprasčiausiai negaliu užimti tą pačią vietą ir žiūrėti nuo vienodo regėjimo taško.
Istorija irgi neleidžia, kad vienodai pamatytume ir suvoktume kažką, juk niekas neišgyveno tų pačių dalykų.
Psichologija sako, kad kiekvienas žmogus jaučia kiekvieną dalyką kitaip, ir dėl to mato kitaip. Ir niekas negali įeiti į kitą žmogų ir jausti kaip tas žmogus jaučia.

Kiekviena kultūra, kiekvienas žmogus turi savo paties tiesas, kurios yra pilnavertės. Tai gali reikšti nesantaiką, nes visada vilioja pasakyti, kad mano tiesa ne tiktai yra pilnavertė, o yra pati geriausia ir turi viešpatauti.
Bet ir gali reikšti, kad kiekviena kultūra ir kiekvienas žmogus yra man gyva ir turtinga Galimybė suprasti geriau viska, kas supa mane. Ir tada, pagarba ir dialogas yra vieninteliai keliai visapusiškumui.