Rašo Kristina Gedgaudaitė, Italija/Anglija/LietuvaSkaitau Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“ ir žaviuosi to meto žmonių dvasios stiprybe. Žaviuosi lygiai taip pat, kaip ir istorijomis apie sovietmečiu platinamą uždraustąją literatūrą. Iš rankų, į rankas, paslapčia, apsitrynusius nukopijuotus lapus. Man visada patiko žmonės, kurie nepasiduoda, kurie savo tikėjimą paverčia veiksmu.
Nežinau ar tiesa, bet man atrodo, kad anksčiau žmonės daugiau galvodavo, daugiau veikdavo. Gal čia tik tie, kuriuos sutinkame istorijose ir knygose? Kiti, tokie pat bevardžiai stebėtojai, kuriuos matome ir šiandien, išsitrynė iš pasaulio atminties. O gal iš tiesų, užhipnotizuoti reklamos televizoriaus ekrane, nebeturime jėgų ko nors imtis?
Pasaulį surūšiavome ir sutalpinome į prekybos centrų lentynas. Šypsena pasidaro nebeįmanoma be Colgate dantų pastos, šeimą prie stalo sukviečia tik Knor sultinio aromatas, o pokalbis su draugu galimas tik naudojantis naujausiojo modelio mobiliuoju telefonu. Viskas aišku ir paprasta. Reklama lyg žėmėlapis nurodo ko mums reikia ir kur tai gauti. Kūryba tampa nuvalkiota ir niekam nereikalinga seniena.
Laikas, pastebiu, vis dažniau ir dažniau matuojamas ne nuotykiais ar idėjomis, o pinigais. Net ir idėjos surūšiuojamos į tas, kurios apsimoka, kurios papuoš tavąjį CV, bus įvertintos, ir tas, kurios niekam nebeįdomios, nebeapsimokančios.
Norisi kažko griebtis, tik nežinau nuo kurio galo pradėti. Matau, pastebiu, kad kažkas nebegerai, bet kaip mintį paversti veiksmu nebeišmanau. Ir į galvą ateina Andriaus Mamontovo dainos žodžiai: „Nori keist pasaulį, keisk pirmiau save“. Gal šitaip,
