Vienu žodžiu žmogus gali būti kariu, gydytoju ar žiaurus

Rašo Vladas Bartochevis
Aš nuo pirmų dienų čia sakau: žodžiai ir idėjos gali pakeisti pasaulį.
Žodis yra svarbiausias Žmonijos dalykas, ir kai gerai panaudotas – pats galingiausias dalykas.
Ir turime daug pavyzdžių, kurie tai pagrindžia.
Neseniai visa Lietuva verkė dėl poeto Justino Marcinkevičiaus mirties. Žmogus, kuris visą gyvenimą rūpinosi užpildyti tuštumą gražiais ir tikrais žodžiais. Eilėraščiais lietė žmonių širdis, ir rūpindavosi, kad žmonės nepamirštų - kas yra iš tikrųjų svarbu ir tikra, kad prieš tikrą grožį verta sustoti, kad dėl laisvės verta gyventi.
Jis buvo poetas, didysis poetas, žodžių meistras.

Kitas pavyzdys, kitas žmogus, kuris panaudodamas žodi pakeitė savo šalį ir pasaulį, prieš keletą mėnesių čia pat Kablelyje parašiau apie jį – Luis Inacio Lula da Silva, buvęs Brazilijos prezidentas. Jis nebuvo poetas, nei nemokėjo taisyklingai gramatiškai kalbėti, bet tapo geriausiu visų laikų Pietų Amerikos prezidentu. Buvo išrinktas ir perrinktas rekordine balsų dauguma, ir yra gerbiamas visų svarbiausių pasaulio vadovų.
Jis neturėjo nei pinigų nei mokslų, bet turėjo žodį ir jautrumą. Kai žmogus naudoja žodį iš širdies, kalba tiesiogiai širdžiai. Kai žmogaus žodžiai yra netušti, gali užpildyti tuštumą kitų žmonių sieloje.

Turime minėti ir neigiamus pavyzdžius, kaip Hitlerį, Musolinį ir daugelį politikų ir žymų veikėjų visame pasaulyje, kurie irgi efektingai moka panaudoti žodį už vieną ar kitą ideologiją, ar už savo asmeninius interesus.

Dauguma paprastų žmonių neturi rašybos ar retorikos dovanos, negali parašyti gražaus eilėraščio ar pasakyti prieš auditoriją gražios kalbos. Tai ką dauguma sako savo kasdienybėje nesukelia staigiai revoliucijos, kaip gali kiti žymūs veikėjai. Bet kiekvienas žmogus kasdien, kiekvieną akimirką, savo žodžiais prisideda prie pasaulio sukūrimo, palieka savo indėlį.
Kai parašiau pradžioje, kad gerai panaudotas - žodis yra pats galingiausias instrumentas – “gerai panaudotas” nereiškia gramatikos ar etiketo taisyklės, ar sugebėjimo priburti žmonėms - ne dėl šitų įgūdžių žodžiai bus svarbūs.
Kai žodžiai yra iš širdies ir netušti, jie užpildo tuštumą. Gerai panaudoti reiškia “jautriai panaudoti”.
Kiekvienas žmogus gali nuodyti akimirką ir žmogų taip, kaip kiekvienas žmogus gali aukštinti ar išgelbėti akimirką ir žmogų.

Tai pasirodo yra du esminiai dalykai. Pirmas - kiekvienas žmogus turi šį galingiausią instrumentą. Antras – ar jis bus panaudotas ir kaip bus panaudotas?
Šitie du dalykai turi būti gyvai mumyse prieš kiekvieną akimirką.

Su kuo susidursiu šiandien, su kuo kalbėsiu ar susirašinėsiu – aš tiesiogiai įtakoju į tą žmogų ir į visas situacijas.
Kai tik žodis iš manęs išeina – ta akimirka jau nėra ta pati, aš ją sujudinau, aš ją įtakojau.
Tai esminis klausimas – kaip prisidėsiu? Prisidėsiu grubiai, melu, tuštuma, įžeidimais? Arba rūpinsiuosi užpildyti tą akimirką ar kito žmogaus tuštumą - pagarba, mandagumu, meile.

Atrodo varginantis dalykas ir nuobodu. Kodėl turiu galvoti apie visą tai prieš kiekvieną akimirką? Iš tikrųjų lengviau yra neimti tokios atsakomybės... Apskritai visada lengviau yra būti neatsakingų pusėje. Bet šitaip ką pasieksime? Dabar Tu sustok ir porą minučių pamąstyk kokia gali būti visuomenė kur atsakomybės jausmas yra nepažįstamas dalykas... baisu, bet gal gali netgi žiūrėti pro langą ar aplink ir pamatyti.

Tiesa, kad kiekviena akimirka turi daug įvairiausių veikėjų, kurie ją kuria, bet tai ne pasiteisinimas.
Nesvarbu kaip pasirodo situacija ir kokie veikėjai joje yra – mano indėlis kiekvienos akimirkos sukūrime yra didžiulis. Vienu žodžiu žmogus gali būti kariu, gydytoju ar žiaurus.

Kaip mes elgiamės su kalba?

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė vasario 19 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.
Ludwig Wittgenstein teigia: kalba yra ne tik tam, kad apibūdintų realybę, bet ir tam, kad prašytume kažko, padėkotume, prakeiktume, sveikintume, pasimelstume...
Su kalba galima traukti minią žmonių, padaryti kad ta minia sukeltų revoliuciją, nuraminti ją, aukštinti ją, paversti ją į vieną šoną ar į kitą.

Žodis gydo. Vieną kartą atėjo pas mane vienas vyras su didžiulėmis problemomis ir paprašė manęs klausyti jį, tiktai klausyti be pertraukos. Kalbėjo daugiau nei pusantros valandos ir pabaigoje labai dėkojo – pavyko jam geriau sudėlioti viską galvoje.
Su keletą žodžių galime nušviesti ateitį žmogui. Su keletą žodžių taip pat galime sunaikinti žmogų amžiams – “esi durnas, niekada nieko nepasieksi!”

Per žodį atsiveriame pasauliui ir pasaulis atsiveria mums. Kalbėdami mes argumentuojame, pažadame, sukuriame bendruomenes. Kadangi žmogaus protas yra lingvistiškas - tik galime suprasti save per kitus ir istorijoje.

Žmogus, kadangi yra zôon lógon échon (kalbantis gyvūnas), taip pat yra zôon politikón (socializuotas, politizuotas gyvūnas), skirtingas nuo kitų gyvūnų, kuriems vadovauja banda. Kaip gerai pastebėjo Aristotelis – “Priežastis dėl ko žmonės yra socialūs daugiau nei kažkokios bitės ar kiti gyvūnai, yra aiškus. Tik žmonės visoje gyvūnijoje turi žodį. Balsu gali išreikšti skausmą ar malonumą, ir kiti gyvūnai irgi jį turi; o žodis yra tam, kad išreikštų kas yra tinkama ir kas netinkama, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Ir tai yra tai kas skiria žmones nuo kitų gyvūnų: turėti gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo(ir kitų vertinimų)suvokimą. Ir panaudojant šį gebėjimą kuriamos šeimos ir miestai.”

Žmogaus kalba negali būti sumenkinta į malonumo ir nemalonumo kalbą. Nes ji sugeba padaryti moralinius svarstymus, skirti gėrį nuo blogio, kas yra teisingai ir kas ne, dalintis ir kalbėti viešai apie šiuos vertinimus. Taigi, kaip sako Gabriel Amengual, “dėl šių dviejų funkcijų, kalba sukuria etiką ir etiškai pagrįstą miestą”.

Kaip trūksta sugrįžti prie klasikų! Kad pasibaigtų melas ir eitume toliau už sofizmą.


Išvertė Vladas Bartochevis