Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė balandžio 23 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.Vasario ir Balandžio mėnesiais dalyvavau keletame simpozijumų ir seminarų, kalbėdamas apie tokias temas kaip – mirtis, anapus ir gedulas, ir kiekvieną kartą buvo pilnos salės. Paskutinėje konferencijoje, Koimbros Universitete, susirinko 865 žmonių. Taigi, nepaisant, kad gyvename tokiu laiku, kai mirtis tapo tabu (žmonės apie tai nekalba), žmonės vis galvoja apie ją. Ar būtų įmanoma apie ją negalvoti, nepaisant, kad ji yra neįsivaizduojama? Kalbama, kad filosofas Michel Foucault, savo paskutinėmis dienomis ligoninėje, būtų pašnibždėjęs: "le pire c'est qu'il n'y a rien à dire"(blogiausia yra ta, kad nėra ką pasakyti) –dėl to, kad neįsivaizduojama – ¬ji priverčia apmąstyti.
Žinoma, galime sakyti, kad mirtis yra natūralus dalykas. Portugalų kalba yra pesimistiška: žodis „nada“(nieko) kilęs iš „res nata“(gimstamas dalykas) – viskas, kas gimsta – miršta. Gyvenimas yra kaip žvakė, kuris užgęsta. Bet štai yra religinis ateistas Ernst Bloch, kuris protestuoja: žmogus nėra žvakė. Žmogaus mirtis nėra sumenkinta į biologinę mirtį, nes Žmogus yra būtybė, savimonė, kuris numato, kuris beribiai klausia, irgi apie tai kas yra už mirties. Dar Bloch: „lavonas yra įrodymas, bet lavonas ne neatsako į visus klausimus“ (dėl to svarstė pastoviai apie mirties paslaptį, kad galėtų pasakyti, kad žmogaus esmė yra nežemiska kaip mirties – ką tai reiškia galima diskutuoti).
Pedro Laín Entralgo, gydytojas ir filosofas, nesustojo kartoti: mokslų žinojimas yra tikslus, bet jis kalba apie tai, kas yra priešpaskutinis. Paskutinis(kodėl yra kažkas ir kodėl nėra nieko?, kodėl egzistuoju būtent aš?, yra Dievas?, yra gyvenimas po mirties?, po mirties, viskas baigiasi?) yra tikejimo žinojimas, priimtinas, bet neaiškus. Yra kvaila sakyti: aš žinau, kad yra Dievas, aš žinau, kad yra gyvenimas po mirties; bet yra vienodai kvaila pasakyt: aš žinau, kad nėra Dievo, aš žinau, kad viskas baigiasi po mirties. Yra priežasčių tikėti ir priežasčių netikėti. Vienaip ar kitaip, tikintis turi suprasti netikintį, ir netikintis negali išmesti visus tikinčius į neišmanymo ir prietaringumo prieglobstį.
Priešais paskutinįjį, viskas yra nenusakoma. Witt-Genstein sako: „Jaučiame, kad netgi jeigu visiems įmanomiems moksliniams klausimams būtų gavę atsakymus, mūsų gyvybiškų problemų klausimai net nebūtų buvę liesti.“ Ir: „Tikėti kažkokį Dievą reiškia suprasti gyvenimo prasmės klausimą. Tikėti kažkokį Dievą reiškia, kad pasauliniai faktai dar nėra viskas. Tikėti Dievų reiškia matyti, kad gyvenimas turi prasmę. Bet Pascal jau perspėjo: „Nesuprantama, kad yra Dievas, ir nesuprantama, kad Jo nėra; kad siela yra su kūnu, kad neturime sielos; kad pasaulis buvo sukurtas, kad jis nebuvo sukurtas, t.t.“ Umberto Eco pasakė neseniai Diário de Notícias laikraščio reporteriui - João Céu e Silvai: „Manau, kad žmogus yra religinis gyvūnas, kuris bijo mirties ir visų baisių dalykų. Patogiau yra tikėti Dievu, ir tik filosofai gali ištverti Jo nebuvimą.“ Ar tikrai taip? Jürgen Habermas, ko gero didžiausias filosofas dar gyvas, po tragiško 2001 m. rugsėjo prisipažino vienoje jo kalboje dėl „Glauben und Wissen" (Tikėti ir žinoti) temos: „ Prarandant tikėjimą į prisikėlimą, lieka aiški tuštuma. Yra tas klausimas, kuris netyla: kas padarys teisingumą už nekaltas aukas?
Šiomis Šv. Velykų dienomis, krikščionai švenčia tai, kad Jėzus nukryžiuotas ir nužudytas nepasiliko mirties nieke, nes pilnas ir amžinas Dievo gyvenimas jį rado. Kaip neseniai pripažino Benediktas XVI, daug krikščionių jau nebetiki ir yra pasimetę. Bet irgi yra tiesa, kad krikščionybė vis dar stovi arba žlunga pagal tai ar tiesa ar ne, kad Jėzus yra Gyvas Dieve.
Tuo, kas yra esminis ir lemiamas, prieštaringas teologas Hans Küng sutinka. Jis klausia naujame jo darbe Was ich glaube (Mano tikėjimas): „Ir jeigu aš klydau ir po mirties įeičiau ne į amžiną gyvenimą, o į nieką? Jeigu taip būtų – jau sakiau daug kartų ir esu įsitikinęs -, bet kuriuo atveju mano gyvenimas būtų buvęs geresnis ir su daugiau prasmės, negu būtų buvę be šios vilties.“
Išvertė Vladas Bartochevis
