ANSELMO BORGES - Žmonijai gręsia pavojus

Profesorius Anselmo Borges, didžiausias filosofijos ir teologijos autoritetas Portugalijoje, rašė sausio 30 laikraštyje Diário de Notícias

Nėra abejonės, kad dabar gyvename įspūdingoje pasaulio transformacijoje, tokia revolucija galima gal tik lyginti su „laiko-ašis“(time-axis) revolucija, kaip pavadino Karl Jaspers.
Dabar vyksta keturios revoliucijos . Viena yra ekonomikos, su globalizacija, kai įgyvendiname McLuhan idėją, kad formuojame „mažą kaimelį“, ir su didelių besivystančių šalių atėjimu į Istorijos sceną. Kita yra kibernetinė revoliucija, kuri, kaip sakė Jean-Claude Guilebaud, priverčia atsirasti dar vieną „beveik planetą“, „šeštąjį žemyną“. Genetinė revoliucija keičia mūsų santykį su gyvybe, su gimdymu, ir gali sudaryti Žmonijos šakojimą: dabartinė Žmonija tęstų savo egzistavimą šalia kitos, kuri bus sukurta. Čia taip pat yra, prie mūsų akių, ekologinė revoliucija – jeigu Žmonija norės turėti ateitį, bus priversta turėti naują santykį su gamta. Ir dar negalime pamiršti atominės gresmės ir pasaulinio terorizmo.

Su visomis šiomis revoliucijomis ir problemomis, kurios dabar yra globalinės, kaip pvz.-narkotikų ir bedarbo, reikalauja, visų pirma, galvoti apie pasaulinę valdžią. Paskui, nežinau kaip bus ateityje, kaip sako J.Cl.Guillebaud, „mišri modernybė“, bet, kad išvengtų „tautų susidūrimo“ yra būtina inter-kūlturos ir inter-religijos dialogai. Jau keletą metų garsus teologas Hans Kung kartojasi be pertraukos, kad be taikos tarp religijų, nebus taikos tarp tautų, ir tokia taika bus tik per pažinimą ir dialogą tarp religijų.

Jam, Hans Kung, teko priimti iššūkį paruošti projektą, kurio 1993m. tapo „Deklaracija pasaulinei etikai“, priimta Pasaulio religijų parlamente, Čikagoje. Ši Deklaracija yra humanistinis dokumentas, kuris šaukia programiškai: „Prieš visus nežmoniškumus, mūsų religiniai ir etiniai įsitikinimai reikalauja, kad su kiekvienu žmogumi elgtumesi žmogiškai. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu lytis, amžius, rasė, odos spalva, fiziniai ar dvasiniai sugebėjimai, kalbos ar religijos, politinės pozicijos, nacionalinės ar socialinės kilmės – turi tokį orumą, kuris yra neatskiriamas ir neliečiamas. Visi – tiek asmuo, tiek Valstybė – turi gerbti šį orumą ir užtikrinti jo veiksmingą apsaugą“. Žmogaus teisės ir pareigos čia remiasi.
Šis humaniškumo esminis principas yra nustatomas dar labiau pagal Auksinę teisyklę – abipusiškumo principas, kurio susidaro antras principas bendrai Žmonijos etikai – „Nesielk su kitais taip, kaip nenori kad su tavim elgstųsi.“

Tačiau kur remiasi orumas ir žmogaus teisės? Didžiulis klausimas, dėl kurios buvo diskutuojama garsiame dialoge tarp tada kardinolo J,Raizinger ir filosofo J.Habermas, ir apie kurį ir L.Kolakovski minėjo: „Be religinių tradicijų kokia būtų priežastis gerbti žmogaus teisę? Žiūrėdamas į dalykus tik moksliškai, kas yra žmogaus orumas? Prietaras? Iš empirinio požiūrio, žmonės yra nelygūs. Kaip pateisinti lygybę? Žmogaus teisės yra tokia ideja nesiremianti mokslu.“

Viename Portugalijos universitete Etikos dėstytojas jau keletą metų siūlo tokį psichologinį eksperimentą: „Tarkim viena šalis puls kitą – žinoma bus daug aukų. Bet agresorius atšauks agresiją jeigu tos šalies Valstybė sutiks nužudyti vieną nekaltą žmogų.“... Prieš keturis metus visi studentai nusprendė, kad būtų absurdas nužudyti nekaltą žmogų. Prieš du metus jau du studentai buvo už. O šiais metais, iš 16 studentų, tik viena jaunolė buvo prieš nekalto žmogaus nužudymo. Kiti argumentavo, kad sutikdami su agresija labai daug žūtų, ir tas nekaltas. Tad...
Išvada tokia, kad pats Žmogus tapo skaičiavimo objektu, derėjimosi dalyku.
Tad jau negali būti abejonės – tarp tiek daug didžiulių pasaulinių krizių, pats krizės pagrindas mūsų laikais yra vertybių krizė, moralinė krizė.

Trumpai apie meilę

Rašo Vladas Bartochevis(Brazilija/Lietuva)
Turime pabandyti kalbėti ne banaliai apie meilę, kalbėti ne apie tą meilę, kurią rodo per televizijos reklamas, ne apie tą meilę, kuri susidaro iš sukurtų akimirkų (t.y.-nuo apgalvoto tikslo pasakyt tą gražų žodį ar padovanoti tą daiktą ar veiksmą). Turime kalbėti apie tą meilę, kuri yra mūsų veiksmų tęstinume... kuri bus akvaizdi sekančioje akimirkoje, o ne kitais metais ar kitoje progoje.
Nes kur nėra meilės yra tuštuma. Ir jeigu meilė susidaro iš dirbtinų akimirkų, dėl kurių turime pasistengti, apgalvoti - tai gyvenimas nėra harmoninga mozaika, o yra kažkoks žaidimas, kurio esmė yra „laukimas, patenkinimas ar nusivylimas, ir vėl laukimas“. Nežinau kaip jums, bet man toks antras variantas yra visai liūdnas,














Rašo Frank Van den Berg(Olandija)
Laukti mano gyvenimo moters, štai ko laukiu, su baime mirti nesulaukdamas ir su baime skubėti. Bet matau, kad bus sunku, ypač čia Olandijoje, nes olandai (čia kalbu aplamai, ir apie olandes) turi kažką kas man nepatinka. Tačiau galbūt problema ne su jomis, o su manim, nes gal paprasčiausiai man patinka užsienietės, būtent dėl to, kad tokios yra – užsenietės. Yra skirtingos, ir mėgstu skirtingų dalykų/tai ko nepažįstu.
Štai ką noriu pasakyti – kad meilė priklauso nuo asmenybės ir nuo skirtingumo. Jeigu visi būtų vienodi nebūtų meilės, ji net neturėtų dėl ko egzistuoti. Skirtingumas duoda gyvenimą ir meilę!,



Rašo Danute(Lietuva)
Artėjant Šv. Valentino dienai, vis dažniau pradedant mirgsėti televizijos ekranuose reklamai su širdelėmis, ir neriant širdeles vis labiau susimąstau apie Meilę:). Kodėl „meilė” iš didžiosios raidės? Meilė – plačiaja prasme, t.y. meilė ne tik vienam asmenui (vyrui, moteriai), bet ir visam mus supančiam pasauliui. Tai ir šeimos nariui, giminaičiui, draugiui, kaimyniui, nepažįstamui:), ir gėlei, žolei, medžiui, paukšciui ar gyvūnui…
Manau, jog viskas sueina į vieną visumą. Smurtas prieš šeimos narius ir gyvūnus, kas šiuo metu Lietuvoje „ima viršų“, nepasitenkinimas visais ir viskuo – gimsta iš neturėjimo meilės savo širdyse. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet taip yra… pagalvokite. Juk ten, kur nėra meilės, tą vietą užpildo pyktis.
Kaip dažnai žmonės vartoja žodį „nekenčiu“. „Nekenčiu diktorės“, „nekenčiu kaimyno, jo šuns“, „nekenčiu lietaus“, galiausiai „nekenčiu visko, mane nervina“ ir t.t. Nekęsti – tai atmesti vieną dalelę savęs, nes mes esame Dievo kūriniai, mes esame viena. Mus supanti aplinka – esame sudarydami viena visumą.
Visai nesvarbu ką mes mylime, ar Dievą, ar vyrą, ar moterį, ar gamtą. Meilė mūsų širdis daro tauresnes, tampame „šiltesni“, „švytintys“, „skraidantys“...
Žmogus, kuris mylintis (čia turiu omenyje žmogų, kuris myli visą supantį pasaulį) yra ir atjaučiantis, suprantingas. Mes dažnai nepastebime tų, kuriems reikia šilto, nuoširdaus žodžio, nes iš prigimties linke būti egoistais, susireikšminusiais žmonėmis. Kitas sakys „kaip aš galiu mylėti kažkokią žolę, gėlę, juk ji – tik žolė!“. Bet juk ir gėlei reikia meilės, ne tik mums žmonėms, kad ji augtų ir žydėtų, skleistų gaivų kvapą:). Kartais vis dėlto tenka nusileisti iki žolės dydžio, kad ją pamiltum. Būtent, Meilė mus padaro atjaučiančiais, šiltais žmonėmis. Man labai patiko, jogos mokytojo, kažkada pasakytas žodis „nuo širdies (nuoširdus)“, žmogus bendraujantis širdimi:). Juk širdis siejama su meile,



Rašo Renata Kovzan(Lenkija/Lietuva)
Ka gi artėja tokia diena,per kuria mes tampam ypač jautrus. Vasario 14 d. pažymėta kaip šv. Valentino diena, kitaip meilės diena, šia diena mūsų širdys ypatingai šviečiasi arba užsitraukia didesniu liūdesių. Vladas paprašė keleta minčiu iš mano galvos, labai džiaugiuosi rašydama apie meilę, nes tai ir yra mano gyvenime pats svarbiausias dalykas!
Rašyti aplamai apie ją, hmm mes ir taip žinome daugiau negu manome, jai jau man suteikė garbe kad dalelė mano jausmų kabėtų tarp interneto tinklų, parašysiu apie meilė mano kelyje.
Meilė gimė, kai tik pasigirdo pirmi garsai iš mano lupų. Vaikysteje sutikta meilė visam gyvenimui pasilėka nekalta ir šventa kaip pati mano vaikystė. Tame pasaulyje jaučiausi mylima visų ir viskuo. Tai nepaligisnsi su juokiu kitu tavo gyvenimo laikuotarpiu, galvodama apie Ta meilė, per kūna pereina šipuliai ir net negali surasti žodžių, kad apibudinti jausmų. Kalbėdama apie tą laikotarpį neturiu teisės galvoti kaip suagusi, todėl visada pasiliksiu tuo vaikų „pl-tą samą Renatulką„.
Dabar galiu tik suprasti kokia dydžiūlė meilę ėjo šalią manęs, ir kuo toliau tuo labiau ji tampa man mano gyvenime pati dydžiausia, nuoširdžiausia- tai meilė mano Mamos! Šeimos iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios, bet kiekviena rožė turi savo spigliu, nuo labai švelnu iki aštresniu negu adata. Iki kelionės pabaigos šiame pasaulyje busiu skolinga ir dėkinga Dėvui už neapsakomai dydžiulė šyrdi, kuri savo meilė, dydžiuliu pasiaukojimu iš dalies savo laimė, švelnumu ir drąsą į pažeminimą, sunkumus fizinius ir dvasinius sugebėjo padaryti taip kad prisiminčiau savo vaikystė kaip šventa, kad tapau butent tokia kokia esu. Mamytė, tavo meilė bus visada man tokia pat šventa kaip ir vaikystė, nes butent tavo dėka ir dėl tavo dydžiulės širdės prisimenu ją taip kaip aprašau!
Pastarųjų metu kelionė, joje keliaujančia meilė (išskyrus mamos) labai skyresi nuo tuo man švento pasaulio. Čia ieškau jau kitos meilės. Šiame kelyje tavo jausmai tampa visiškai kitokie. Tu priiemi, jauti atsakomybė už savo meilė. Butent šiame laikotarpyje susipažįsti su meilė begalo drąskančia širdį ir suteikiančia visišką palaimos jausmą. Tokie du skirtingi dalykai, eina šalia vienas kito. Pažįstų tik keletą šeimų kurie sugebėjo bręsti kartu su savo meilė, sugebėjo atskirti tą tikrą šveselę tarp daug, tūkstančių žibintų, ir neleido pasauliui ją užpūsti. Apie savo šveselė dėja negaliu daug parašyti, nes ja turi rasti du žmonės, o ne vienas. Manau apie jausmus kurie skaudina reikia tik truputi pagalvoti, padaryti išvadas ir eiti toliau, nes jai tu tiki tu tikrai sutiksi. Ir nebijau ištart: tikrą meilė verta laukti visa gyvenima !
Žinau manęs laukia dar labai daug meilės jausmų..., bet viena kuri niekada nepasikeis, kuri yra pati tyriausia ir dydžiausia kokia tik gali būti, tai Dievo meilė man, o mano mažytė širdelė plaks šiame pasaulyje dėka jo dydžiulės širdės!,



Rašo N‘cok Lama(Bisau Gvineja/Portugalija)
Kai sakome Meilė galbūt norime tik pasakyti kažką kuris tik gramatiškai siejasi su veiksmažodžiu Mylėti. Kai panaudojame veiksmažodį, norime jau parodyti kažką, kuris yra veiksme, kuris yra link kažkokio tikslo. Tik norėjau tai pasakyti, nes galime ištarti žodį Meilė norėdami vadinti savo mylimu žmogumi. Bet yra itin svarbu turėti omenyje, kad ši sąvoka neliktų tik kalboms, nes svarbu yra Gyventi Mylint. Tai sakau, nes daugelis kalba apie mylėti, bet negyvena mylėdamas, nes tik šitaip yra įmanoma Aukoti gyvybę kitam. Yra Sąlyginė Meilė, kai ieškome kitame, draugystėje, santuokoje. Ieškome mūsų egzistencijos kitame.
Yra Nesąlyginė Meilė, ir čia tik vieną asmenybę galime įkelti. Tie, kurie yra tikintys žino, kad Dievas atėjo būti tarp mūsų per Jėzų, kuris paskui aukojo savo gyvybę dėl mūsų. Nepaprašė, kad mokėtume mokesčius, nereikalavo draugystės ir net neprašė bučinio, kad aukotųsi dėl mūsų.
Per šią paskutinę mintį noriu, kad mes visi svarstytume draugų dieną apie mūsų egzistenciją, kad esame būtybės, kurioms reikia mylėti ir būti mylimoms,