ANSELMO BORGES - Žmonijai gręsia pavojus

Profesorius Anselmo Borges, didžiausias filosofijos ir teologijos autoritetas Portugalijoje, rašė sausio 30 laikraštyje Diário de Notícias

Nėra abejonės, kad dabar gyvename įspūdingoje pasaulio transformacijoje, tokia revolucija galima gal tik lyginti su „laiko-ašis“(time-axis) revolucija, kaip pavadino Karl Jaspers.
Dabar vyksta keturios revoliucijos . Viena yra ekonomikos, su globalizacija, kai įgyvendiname McLuhan idėją, kad formuojame „mažą kaimelį“, ir su didelių besivystančių šalių atėjimu į Istorijos sceną. Kita yra kibernetinė revoliucija, kuri, kaip sakė Jean-Claude Guilebaud, priverčia atsirasti dar vieną „beveik planetą“, „šeštąjį žemyną“. Genetinė revoliucija keičia mūsų santykį su gyvybe, su gimdymu, ir gali sudaryti Žmonijos šakojimą: dabartinė Žmonija tęstų savo egzistavimą šalia kitos, kuri bus sukurta. Čia taip pat yra, prie mūsų akių, ekologinė revoliucija – jeigu Žmonija norės turėti ateitį, bus priversta turėti naują santykį su gamta. Ir dar negalime pamiršti atominės gresmės ir pasaulinio terorizmo.

Su visomis šiomis revoliucijomis ir problemomis, kurios dabar yra globalinės, kaip pvz.-narkotikų ir bedarbo, reikalauja, visų pirma, galvoti apie pasaulinę valdžią. Paskui, nežinau kaip bus ateityje, kaip sako J.Cl.Guillebaud, „mišri modernybė“, bet, kad išvengtų „tautų susidūrimo“ yra būtina inter-kūlturos ir inter-religijos dialogai. Jau keletą metų garsus teologas Hans Kung kartojasi be pertraukos, kad be taikos tarp religijų, nebus taikos tarp tautų, ir tokia taika bus tik per pažinimą ir dialogą tarp religijų.

Jam, Hans Kung, teko priimti iššūkį paruošti projektą, kurio 1993m. tapo „Deklaracija pasaulinei etikai“, priimta Pasaulio religijų parlamente, Čikagoje. Ši Deklaracija yra humanistinis dokumentas, kuris šaukia programiškai: „Prieš visus nežmoniškumus, mūsų religiniai ir etiniai įsitikinimai reikalauja, kad su kiekvienu žmogumi elgtumesi žmogiškai. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu lytis, amžius, rasė, odos spalva, fiziniai ar dvasiniai sugebėjimai, kalbos ar religijos, politinės pozicijos, nacionalinės ar socialinės kilmės – turi tokį orumą, kuris yra neatskiriamas ir neliečiamas. Visi – tiek asmuo, tiek Valstybė – turi gerbti šį orumą ir užtikrinti jo veiksmingą apsaugą“. Žmogaus teisės ir pareigos čia remiasi.
Šis humaniškumo esminis principas yra nustatomas dar labiau pagal Auksinę teisyklę – abipusiškumo principas, kurio susidaro antras principas bendrai Žmonijos etikai – „Nesielk su kitais taip, kaip nenori kad su tavim elgstųsi.“

Tačiau kur remiasi orumas ir žmogaus teisės? Didžiulis klausimas, dėl kurios buvo diskutuojama garsiame dialoge tarp tada kardinolo J,Raizinger ir filosofo J.Habermas, ir apie kurį ir L.Kolakovski minėjo: „Be religinių tradicijų kokia būtų priežastis gerbti žmogaus teisę? Žiūrėdamas į dalykus tik moksliškai, kas yra žmogaus orumas? Prietaras? Iš empirinio požiūrio, žmonės yra nelygūs. Kaip pateisinti lygybę? Žmogaus teisės yra tokia ideja nesiremianti mokslu.“

Viename Portugalijos universitete Etikos dėstytojas jau keletą metų siūlo tokį psichologinį eksperimentą: „Tarkim viena šalis puls kitą – žinoma bus daug aukų. Bet agresorius atšauks agresiją jeigu tos šalies Valstybė sutiks nužudyti vieną nekaltą žmogų.“... Prieš keturis metus visi studentai nusprendė, kad būtų absurdas nužudyti nekaltą žmogų. Prieš du metus jau du studentai buvo už. O šiais metais, iš 16 studentų, tik viena jaunolė buvo prieš nekalto žmogaus nužudymo. Kiti argumentavo, kad sutikdami su agresija labai daug žūtų, ir tas nekaltas. Tad...
Išvada tokia, kad pats Žmogus tapo skaičiavimo objektu, derėjimosi dalyku.
Tad jau negali būti abejonės – tarp tiek daug didžiulių pasaulinių krizių, pats krizės pagrindas mūsų laikais yra vertybių krizė, moralinė krizė.