ANSELMO BORGES - Negailestingas Laiškas Popiežiui

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 6 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Laiško autorius, Henri Boulad, 78 metų, yra melchito Egipto jėzuitas. Jis ne bet koks jėzuitas: jau trylika metų yra Kairo jėzuitų gimnazijos rektorius ir ankščiau buvo jėzuitų lyderis Aleksandrijoje, atsakingas už regioną ir Teologijos profesorius Kaire. Labai gerai pažįsta Egipto ir Europos katališką hierarchiją. Aplankė keturiasdešimt šalių visuose žemynuose vesdamas konferencijas ir išleido trisdešimt knygų penkiolika kalbų. Jo laiškas, kuriam gavo įkvėpimą per „Dievo sūnų laisvę“ ir nuo „širdies, kuri kraujoja pamatydama mūsų Bažnyčios griuvimą“, remiasi „realiu visuotinės Bažnyčios pažinimu ir dabartine situacija“.

Laiškas sudaro trys dalys: dabartinė situacija, Bažnyčios reakcija, pasiūlymai.
Yra ten išvados, į kurias negalime neatkreipti dėmesio. 1- Pastebiame pastovų religijos praktikos sumažėjimą. Europoje ir Kanadoje kas eina į bažnyčią yra pensininkai, užtat, jeigu taip tęsis, reikės uždaryti bažnyčias ir vietoje jų padaryti muziejus, mečetes arba bibliotekas. 2 – Kunigų seminarijos irgi toliau išsituština. 3 – Yra daug kunigų, kurie pasitraukia, tie kurie pasilieka – turi ant savo pečių kelias parapijas. „Daugelis iš jų, Europoje ir trečiojo pasaulio šalyse, gyvena kažkur prie tikinčių akių - kurie juos priima, ir prie vyskupo akių - kuris nesutinka, bet užmerkia akis dėl to, kad neturi pasirinkimo“. 4 – Bažnyčios kalba yra „pasenusi, nuobodi, pasikartojanti, linkusi moralizuoti, visiškai netinkama mūsų laikui“. 5 – Yra būtina „nauja evangelizacija“. kurianti naują pateikimo formą. „Turime sutikti, kad mūsų tikėjimas yra per daug nukreiptas į protą, yra abstraktus, dogmatiškas, ir labai mažai nukreiptas į širdį ir į kūną.“ 6 – Todėl nieko keisto, kad labai daug krikščionių domiasi Azijos religijomis, sektomis, New Age, okultizmu. Jiems krikščioniškas tikėjimas pasirodo šiandien kaip kažkokia „paslaptis, sugriautos praeities likučiai“. 7 – Moralės sferoje, „Bažnyčios pareiškimai, kuriuos kartoja iki sotumo, apie santuoką, kontracepciją, abortą, eutanaziją, homoseksualumą, kunigų santuoką, išsiskyrę vėl vesti, t.t., jau nieko niekam nesako ir tik sukelia abejingumą“. 8 – Katalikų Bažnyčia, kuri buvo didžiausia Europos mokytoja, „atrodo pamiršta, kad ta Europa atėjo į brandų amžių“ ir „nebegali būti traktuojama kaip mažametė“. 9 – Paradoksalu tai, kad tos šalys, kuriose praeityje buvo daugiausia katalikiškos įtakos dabar eina link ateizmo, agnosticizmo, abejingumo. Kuo stipriau ta tauta buvo spausta, apsaugota per Bažnyčią, „tuo stipriau yra reakcija prieš ją“. 10 – Dialogo lygis su kitomis Bažnyčiomis ir religijomis šiandien pavojingai krenta.

Bažnyčios reakcija yra sumažinti padėties rimtumą, palikti Dievo rankose, remintis konservatorių dalimi arba trečiojo pasaulio šalimis. Pamiršta, kad „modernybė yra neišvengiama“ ir kad „naujos trečiojo pasaulio bažnyčios taip pat turės pajausti, vėliau ar ankščiau, tas pačias krizes, kurias sena europinė krikščionybė pažinojo“.

Ką daryti? „Bažnyčiai šiandien mirtinai ir skubiai reikia trigubos reformos.“ 1 – Teologiška ir katechetiška reforma, kad permąstytų tikėjimą ir „jį atnaujinti, kad būtų tinkamas mūsų laikui“. 2 – Vidinė reforma, „kad permąstytų ir koreguotų nuo A iki Z praeities paveldėtus struktūras“. 3 – Dvasinė reformacija, kad atgaivintų mistiką ir permąstytų sakramentus. „Šiandieninė Bažnyčia yra per daug formali“, atrodo yra svarbu „tik išorinis stabilumas, paviršutinis nuoširdumas, teisingas fasadas“.

Ką tada siūlo kunigas H.Boulad? „Generalinis susirinkimas sinodui, visuotinės bažnyčios lygyje, kuriame dalyvautų visi krikščionys – katalikai ir kiti – kad nagrinėtų su visu atvirumu ir nuoširdumu šiuos ir kitus punktus. Šis sinodas, kuris truktų tris metus, pasibaigtų su viena Generaline Asamblėja, kuri apibendrintų šio tyrimo rezultatus ir iš to gautų išvadas.“