Žudyti vardan laisvės?

Rašo Dorota Skočik, Ispanija/Lietuva/Lenkija
Kaip visi žinome, tam tikrose valstybėse karinė tarnyba yra privaloma. Kaikurios valstybės, pavyzdžiui, Ispanija, Prancūzija ar Italija irgi turi savo kariuomenę, bet tarnyba yra savanoriška. Juk aišku, kad visada atsiras žmonės, kurie norės išmokti valdyt ginklą ir tam tikrose aplinkybėse galės pašaudyt “vardan tėvynės” ir savo noru prisijungs prie valstybinės karuomenės..
Kyla klausimas: ar mums visdar yra reikalinga karinė tarnyba? Ar ir toliau žmones turės įvairiais metodais ieškot būdų, kaip pabėgt nuo tarnybos (kaip dažnai atsitinka Lietuvoje). Ar tikrai norime, kad kasnors žudytų vardan mūsų laisvės ar šiaip nežinia ko? Kokia yra jūsų nuomonė?

Kalbant šia tema galime prisiminti Izreli, apie kurį pastaruoju laiku nemažai girdime ir skaitome. Izraelyje karinė tarnyba yra privaloma vyrams, kaip ir moterims. Į sąrašą yra įtraukiami net imigrantai(!). Visdėlto net ten, nepaisant rimto konflikto su Palestina, atsiranda žmonės, kurie atsisako eiti į kariuomenę ir kovot prieš tariamą priešą. Aišku, kad net čia atsiranda žmonės kurie galvoja „kitaip“ ir nepaisant galimų rimtų pasekmių, lieka ištikimi savo įsitikinimams. Turiu galvoje mokinių ir studentu judėjima Shiministim. Plačiau apie tai- Sėklos dalyje, apačioje,

Ar tikrai grupelė kareivių pajėgtų iškovoti mums laisvę, tikrąją to žodžio prasme?,
_____________

Rašo Eduardo Mendes Barbosa, Brazilija

Jau seniai karuomenė nėra tautos SAUGUMO priemonė, o baimės įrankis užtikrinti VALDŽIĄ, kurios elgiasi lyg būtų „Dievo išrinktos“, o ne kaip tautos išrinktos. Įrankis kovoti už interesus, kurie dažniausiai susiejasi su ekonomikos galia.

Manau tokiose šalyse kaip Izraelis, kuri dažnai turi teritorinius konfliktus yra žymiai sunkiau nutraukti privalomą karinę tarnybą, negu ten, kur pastaruoju metu, nera istorijoje nebuvo tokių konkliktų. Mano rūpestis yra toks – ar yra galimybė kovoti prieš tai (teritorinius konfliktus) tiktai idejomis, diskusijomis, ieškant sprendimų, be ginklų panaudojimo,

____________

Rašo Kristina Survilaitė, Lietuva

Nuo senų laikų žmonės pykosi ir kariavo, tai yra užkoduota žmonijos genuose. Viena iš priežasčių kurti valstybę ir buvo apsauga nuo išorės priešų. Jei žvelgtume į kariuomenę iš žmogaus teisių prizmės, tai žinoma, žudymas, nesvarbu kokiu tikslu, ar ginant tėvynę, ar išliejant pyktį būtų negalimas, bet ne veltui labai pažangios vakarų valstybių teisinės sistemos bei įvairūs tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys smurto panaudojimo ribas, numato sąlygas, kada smurtiniai veiksmai yra pateisinami, viena iš tokių yra gyvybės atėmimas karo metu. Mano manymu, kariuomenė yra būtina. Tik klausimas, kokios yra jėgos panaudojimo ribos. Pagal tarptautinės teisės aktus yra draudžiama intervencija į kitos valstybės teritoriją, t.y. nei viena valstybė negali įsiveržti į kitos valstybės teritoriją ir ginklu jos užgrobti, bet XXI amžius ir eina ta linkme, kad tokie valstybių veiksmai būtų pasmerkti tarptautiniu mastu. Puikus pavyzdys yra karas tarp Rusijos ir Gruzijos. Nors tarptautinė bendrija, mano manymu, į šį konfliktą įsikišo per mažai, bet poveikis vis tiek buvo. Einama tuo keliu, kad valstybė po karo išpuolių būtų izoliuota ir išmesta iš tarptautinės bendrijos, o tai yra labai žiauri bausmė valstybei. Taigi, neišsiplėčiant, kariuomenė yra būtina, bet jos tikslai turi būti būtent valstybės nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo gynimas, o ne atskirų politinių grupuočių ar veikėjų užmojų tenkinimas.

Bet esu už profesionalią kariuomenę, jei žmogus nenori būti kariu ar eiti į kariuomenę jis neturėtų būti verčiamas tai daryti. Mano manymu tai pažeistų žmogaus teises, nes niekas negali būti verčiamas prievarta aukoti savo gyvybę. Jei yra žmonių, kurie tai daro savo noru ir pašvęs visa gyvenimą tam, tai kam reikia kitus žmones psichologiškai traumuoti ir versti eiti į kariuomenę,

_______________

Rašo Frank Van den Berg, Olandija

Mažai žinau apie organizaciją Shministim, bet atrodo ji nusipelnė visą pagarbą. Žmonės ir lyderiai Izraelyje turi suprasti, kad tauta yra kaip „sugalvota“ bendruomenė, ir kaip toks „idealas“ (nesakau, kad geras idealas), kad vienoje geografineje teritorijoje yra skirta tik tam tikrai nacijai, ir tai leidžia elgtis su kitais visokiais būdais. Beveik visos tautos turi kažkokias panašias problemas – žmonės nesutinka kad užsieniečiai gyventų jų šalyje.

Manau visi turi teisę atsisakyti karinei tarnybai. Visi, kurie yra už laisvę turi galvoti taip, nes privaloma tarnyba paruošia mums kovoti už valstybės idealus...bet pvz., gal atsitiktinai čia gimiau ir nepritariu šiems idealams.

Iš kitos pusės galime balsuoti ir pamatyti tautos nuomonę. Gal tautos dauguma norės, kad individas kovotu už ją. Priešingai atveju privaloma tarnyba būtų ir nedemokratiška.

Vis tiek mano nuomonė nesikeičia. Negerai kai individas su taikos norais kariautų kažkokiame kare ir ten atostovautų už neaiškią „tautos“ sąvoką. Filosofiškai jis galėtų būti netgi kitoje barikados puseje, kaip kažkoks vokietis prieš nacizmą Antrame Pasauliniame kare. Už tai manai visi turi teisę netarnauti karuomenei, nerizikuoti mirti už idejas, kurioms nepritaria,

________________

Rašo Aušra Bučytė, Lietuva

Niekada nesusimačiau ar karinė tarnyba turėtų būti privaloma. Išties aš esu už jos būtinumą, tačiau tai nebūtnai reiškia kasmetinį jaunuolių šaukimą atlikti pareigą tėvynei. Manau tikslinga yra kuomet visiems vyrams yra rengiami kelių savaičių apmokymai kas keletą metų. Tuomet nebūtų nei ilgų išsiskyrimų su šeima, draugais, nereiktų nutraukti mokslų ar palikti darbo. Štai su moterimis jau yra visiškai kita padėtis. Nemanau jog Izraelis elgiasi teisingai, karo prievolę primesdamas abejoms lytims. Iš esmės juk moters prigimtis skirta ne tam. Tačiau vis dėlto manau jog ir jos turi turėti pasirinkimo teisę, ir fiziškai stiprios, norinčios išmokti karinių subtilybių galėtų eiti į kariuomenę.

Paskutinė mintis kilusi šia tema buvo jog šiuolaikinis civilizuotas pasaulis, tai nėra kažkoks mūšio laukas, kuriame susitinka dvi armijos. Šiuolaikinis karas – tai žodžiai, mintys. Tik jų, o ne ginklų galia, galime išspręsti visus nesutarimus, panaikinti problemas, derėtis. Ir taip norėtųsi, kad tai suprastume ne tik mes, bet ir kitos šalys: Iranas, Izraelis, Afrikos valstybės.

______________

Rašo Vladas Bartochevis, Brazilija/Lietuva

Turi rimtus argumentus tiek tie, kurie yra už privalomą karinę tarnybą ir tie, kurie yra prieš.

Tie, kurie už sako, kad piliečiai turi mokėti panaudoti ginklus ir jausti kas yra karo padėtis. Sakoma, kad mūsų šalis gali būti taiki, bet niekas negali garantuoti kaimynų pagarbos, užtad visi turi būti pasiruošę ginti savo tautą nuo pavojų.

Tie, kurie prieš sako, kad daug kartų buvo įrodyta, kad profesionali kariuomenė, nepaisant ar mažesnė, yra daug kartų efektingesnė nei didesnė, kurioje kariai tik apsirengė uniformas, kadangi privaloma.

Ir be šio argumento yra tas, kad priversti padaryti tai ko nenori yra agresija prieš žmogų. Visada maniau, kad Valstybė turi didelę aroganciją kadangi žiūri į savo piliečius kaip į įrankius, kai turėtų būti atvirkščiai.

Kiekvienas turi turėti teisę pasirinkti gyvenimo kelius... kiekvienas turi pasirinkti ar nori priklausyti karių būriui, arba gydytojų būriui, arba sodininkų būriui, t.t. Nes taip matosi ne tik uniforma, bet ir širdis – tai itin svarbu sekmei,

__________________

Rašo Pedro Ivo(Hadenes), Brazilija

Mums reikia visada klausti savęs kas yra nacionalizmas?Mylėti kūltūrą, kurioje gyveni? Kurioje gimei?Būti fanatišku už savo šalies vėliavą?

Aš, pavyzdžiui, nesu ekstremalus nacionalistas, man labai mažai patinka šios šalies kultūros, kurioje gimiau. O tai yra neteisinga? Žinoma ne...

Žmonija tik tada eis į priekį, kai atsisakys to nesamoningo patriotizmo. Žmonija tik eis į priekį kai turės ne tautos mentalitetą, o supras, kad visas pasaulis yra savo tauta!,

Sėkla - Shiministim, Izraelis

Shministim tai mokinių judėjimas Izraelyje, kurie dėl įvairių priežaščių yra prieš kraujo praliejimą ir karą. Jie atsisako eiti į kariuomėnę Izraelyje. Dėl savo pažiūrų dažnai yra baudžiami bei persekiojami.

Shiministim yra jauni žmonės apie 16, 17 ar 18 metų, kurie svajoja apie taiką tarp paliestiniečių ir izraeliečių bei visame pasaulyje. Su organizacijos Jewish Voice for Peace Shiministim siekia, kad apie juos sužinuotų kuo daugiau žmonių pasaulyje, tam kad Izraelio valdžia žinotų, kad jie nėra vieni ir kad pasaulis apie juos žino. Dėl savo “anipatriotiškumo” dažnai patenka į kalejimą, yra šantažuojami, išmetami iš mokyklos ir agresyviai kritikuojami.

Jau įvyko kelios tarptautinės kampanijos prieš Shiministim įkalinimą. Kaikurie iš jų buvo sulaikyti net kelis kartus.
Šiais laikais vienas iš geriausių kovos įrankių yra informacija. Šito ginklo griebiasi taip pat Shiministim- jeigu pasaulis apie juos žinotų ( ir rūpėtų), tai galėtų užtikrint jiems saugumą. Daugiau apie juos galima paskaityti organizacijos Jewish Voice for Peace puslapyje http://december18th.org/. Tame puslapyje taip pat galimą prisijungti prie sąrašo žmonių kurie palaiko Shiministim.

Apačioje galite pažiūreti trumpa filmuką, kuriame išsisako patys Shiministim, paaiškina kodėl nusprendė pasipriešinti savo šalies įstatymui ir jos politikai,


Rašo Dorota Snočik

Rašo Vladas Bartochevis, Brazilija/Lietuva
Kalbėjau su keletu draugų apie tą jausmą, kad laikas greičiau bėga.
Atrodo, kad diena praeidavo lėčiau, mėnuo būdavo ilgesnis, ir kito gimtadienio laukdavome labiau.
Tačiau negalime kaltinti laikrodžio, juk jis dirba tuo pačiu ritmu kaip ir visada. Kaltos yra mūsų akys, kurios vis labiau nusikreipia į praeitį ir į ateitį, ir kai vėl prisimename nukreipti akis į laikrodį išsigąstame dėl to, kad diena jau prabėgo, kad savaitė jau prabėgo, kad mėnuo jau prabėgo, kad metai jau prabėgo, kad gyvenimas praėjo.

Žiūriu į laikrodį ir matau rodo ketvirtą valandą dienos. Tuo pačiu laiku, vakar, aš sėdėjau prie lango ir skaičiau knygą. Per vieną sekundės akimirką dar dvėjoju ar tai buvo tikrai prieš 24 val., o ne prieš keletą minučių, kaip man pasirodė.
Jau praėjo viena savaitė kai rašiau ir organizavau Kablelį ir čia esu vėl, atrodo buvo vakar.
Atrodo buvo taip neseniai, kai aš su dviračiu, Eduardas su riedučiais, buvome Ibirapueros parke, San Paule, vieną saulėtą lapkričio sekmadienį, kalbėdami apie tai, kur būsime po 10 metų... ir nepamenu, kad minėjome nei 10% iš to, kas šiandien yra mūsų gyvenimas. Tai stengiuosi prisiminti viską kas buvo šioje Viduryje tarp tos dienos ir šiandien, kas taip pakeitė tuos planus.

Tai kas buvo viduryje tarp praeitos savaitės ir šios savaitės, tai kas buvo viduryje tarp vakar ketvirtos valandos dienos ir šiandien, tai kas buvo viduryje tarp tos vasaros Brazilijos sekmadienio ir šios Lietuvos pavasario pradžios trečiadienio – buvo gyvenimas. Ši akimirka kai mano akys praeina pro šį žodį – yra gyvenimas. Ir didžiausia tragedija yra tada, kai nesuvokiame to.

Šis Vidurys tarp šios dabartinės akimirkos ir rytojaus dienos, ir kitos savaitės, ir kitų metų - kuo pilnesnis, tuo trumpesnis atrodys.
Vienas sprendimas yra kuo labiau tūštinti jį – nesusipažinti su naujais žmonemis, nebandyti atrasti naujų vietų, neieškoti naujų įspudžių... tuščias gyvenimas, bet kuris atrodys ilgas.
Vienintelis sprendimas pilnam gyvenimui, kuris nepraeitų nepastebiamai, yra tas, kurį siūlo tie seni lotynų žodžiai – Carpe dien. Ir yra tai ką vieną kartą mano psichologijos dėstytoja Jūratė Laurinavičiutė sakė, kad yra vienintelis būdas sustabdyti laiką – gyventi čia ir dabar,

Rašo Aušra Bučytė, Lietuva

Kas yra demokratija?

Kartais taip norisi kieno nors paklausti, kas yra demokratija? Žinau galiu gauti ir paprasčiausią atsakymą apsilankyti wikipedijoje ir ten paprastais žodžiais perskaityti apie kažkokią valdymo formą kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui....Bet ką daryti jei manęs toks iš esmės suprantamas atsakymas netenkina? Ką daryti jei man kyla klausimų?

Platonas rašė apie gerovės valstybę. Vėliau šie žodžiai buvo minimi ir Kanto, Hegelio, kitų autoritetingų filosofų, politikų, veikėjų. Tačiau kurdamas savo gerovės valstybės viziją, Platonas kažkodėl nemanė kad tai būtų įmanoma padaryti demokratijos sąlygomis. Žinoma tai galima paaiškinti vėlgi istoriškai, prisimenant jog tuometinė Atėnų valstybė, neturėjo sukaupusi jokios demokratinės praktikos. Ir aš su tuo netgi sutikčiau. Tačiau aš niekaip nesuprantu, kodėl praėjus net ir tūkstančiui metų nuo antikinės demokratijos sukūrimo, tobulinimo, pradėjus kurtis dabartinės valstybėms, žymiausių mokslininkų, filosofų tarpe demokratijos šalininkų nėra tiek jau daug. Paskutinių šimtmečių mąstytojai šią valdymo formą palygina su išsigimimu, despotizmu. Galbūt tik praėjusiame amžiuje ji vadinama šiek tiek švelniau, tačiau vis dar laikomasi nuomonės, kad demokratija ir jos išsakomi tikslai nesutampa.

Pirmą ir didžiausią nesutapimą galima išskirti jog Demokratija atstovauja daugumą, o visi šalies piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme. Dalyvaujančių skaičių apriboja rinkimai. Piliečiai kuria politines partijas (kol kas tai demokratiška), dalyvauja mano minėtuose rinkimuose (čia taip pat viskas dar gerai) yra išrenkami į valstybines institucijas. Štai čia, anot mąstytojų, demokratija ir pradeda nykti. Jie teigia kad išrinktieji demokratiškai visgi sudaro mažumą. Negana to, ta mažuma dažnai pamiršta savo pažadus, ir būdama privilegijuota pradeda įsijausti į naują vaidmenį. Piliečių norai dalijami per pusę: pagal galimybes į išsprendžiamus, ir ne. Taigi kritika, atsiranda dėl to, jog jei pritarsime, kad demokratiją yra daugumos valdžia tai kaip ją gali atstovauti mažuma? Žinoma yra daug niuansų, tokių kaip institucijos, sprendimų priėmimo galimybės, kurios pateisina visus neatitikimus. Taip pat ginant demokratiją galime sakyti jog ji privalo (kalbant apie šių laikų pasaulį) užtikrinti ir užtikrina! lygias piliečių, pasirinkimo, spaudos teises, laisves.

Tačiau klausimas taip ir lieka neatsakytas: kodėl dauguma žymių mąstytojų demokratiją vis vien peikia? Ir kodėl ji vis dėlto pasaulyje yra vyraujanti valdymo forma? Galbūt problemą dėl pirmos minties galima išspręsti visai paprastai, suformuojant kitokį, tikslesnį apibrėžimą? O dėl vyraujančios formos, galime prisiminti seną patarlę: „iš visų blogybių renkuosi geriausią“. Nesu demokratijos priešininkė, tačiau sutinku kad ji nėra ideali. Ir jei visos kitos valdymo formos yra blogesnės, tada ir pasirinkimas lieka tik vienas,

Sėkla - Raul Seixas, Brazilija

Raul Santos Seixas, 1945 – 1989m.
“Kiekvienas žmogus yra žvaigždė”

Jis nebuvo šventas, toli gražu. Visi žinojo jo didelę problemą dėl alkoholizmo ir narkotikų vartojimo... būtent dėl to jis ir mirė. Bet Raulas paliko mintis, kurios iki šiandienos liečia daugelį žmonių, nuo jaunuolių iki senelių, dažnai pažadindamos jų dvasias.

Raulas Seixas buvo garsus kompozitorius ir dainininkas, kurį daugelis pripažįsta kaip liaudies pranašu.

Jis buvo genijus, su tokiu genialumu, kurį visi suprasdavo. Paprastumas, ironija ir humoras buvo jo žaliavos.

Yra neteisinga kalbėti apie Raulą būtuoju laiku, nes tie žodžiai jo dainose atneša tiesas ir ieškojimus, kurie buvo, yra ir bus aktualūs.

Jo kūryba yra tokia geniali, kad kiekviename gyvenimo laikotarpyje ji pasirodo kitaip ir atneša kitą žinią... yra gyva kūryba, kur galime ieškoti patarimų visada, kai mums reikia. Aš asmeniškai, visada kai išgyvenu kažkokią krizę, klausau Raulą Seixą.

Žaisdamas su Rokenrolu ir braziliška liaudies muzika, dažnai jas sumaišydamas, kūrė dainas, kurias iki šiol minia žmonių dainuoja.

Jo dainos buvo pilnos kasdienybių ir gilių gyvenimo temų, skatindamos ieškoti savo tikrasį “AŠ” ir susipriešindamos prieš neracionalus įpročių ir minčių kartojimus. Stipriai kovodamos prieš konformizmą ir be baimės nusikreipdamos į tikrasią laimę.

Dažnai tai liesdavo politiką. Raulas visada turėjo daug problemų su cenzūra (tais laikais Brazilijoje buvo militarinė diktatūra). Ir po to kai išleido albumą “Alternatyvi visuomenė” buvo netgi areštuotas ir kankintas. Valdžia liepė išvažiuoti iš šalies ir per kiek laiko jis gyveno JAV.

Kai viskas truputį nusiramino jis sugrižo į Braziliją. Bet vis tiek cenzūra visada labai griežtai žiūrėdavo į jo kūrinius.

Misticizmas irgi visada palidėjo Raulo kūrybą, ypač nuo tada, kai susipažino Paulo Coelho (šiandien garsiausias Brazilijos rašytojas). Jie tapo geriais draugais ir pradėjo kartu kurti dainas, pilnos gilumo ir gyvenimo paslapčių, kurios tapo himnais daugeliui. Pavyzdžiui yra daina „Gita”, kurią jie sukūrė 1974 metais. Kūrti šią dainą jie ieškojo įkvėpimo viename iš svarbiausių hinduizmo šventraščių „Bhagavad Gitã“ (Dieviškoji giesmė).

Paulo Coelho vieną kartą pasakė: „Raulas Seixas nėra praeitis, o dabartis!Ateitis!”

Apačioje rašysiu keletą jo dainų dalių, kad truputį suvoktumėte ką “Gražuolis Beprotis” norėjo mums perduoti:

“Alternatyvi Visuomenė”

Kompozitoriai: Paulo Coelho ir Raul Seixas

„Jei aš noriu, ir tu taip pat, nusiprausti su skrybėle, arba laukti Kalėdų senelio, ar diskutuoti apie Karlą Gardelą, tai eik! Daryk viską ko tu nori, nes viskas yra Įstatymo!

Kiekvienas žmogus yra žvaigždė

Valio! Valio Alternatyviai Visuomenei...“

„Gita“

Kompozitoriai: Raul Seixas ir Paulo Coelho

„Aš esu žvaigždžių šviesa, aš esu mėnulio spalva, aš esu gyvenimo dalykai, as esu ta baimė mylėti...

Aš esu, aš buvau, aš einu...

Gita! Gita! Gita!

Aš esu žvakė, kuri užsidega; aš esu šviesa, kuri užgesta; aš esu kalno paskutinė riba; Aš esu viskas ir niekas... Aš esu pradžia, pabaiga ir vidurys...“

„Visatos sodininkas“

Kompozitoriai: Raul Seixas ir Marcelo Nova

„Nežinau kodėl gimiau kad norėčiau padėti, kad norėčiau pataisyti tai, ko negalima...

Aš visada bandau nukirpti kito plaukus, ir visada bandau pakeisti traukinio kryptį.

Vakare mano kambario šviesos nenoriu užgesinti, kad tu nenukristum nuo laiptų, kai atvyksi.

Visos visatos sodininkas aš esu...“

„Pabandyk dar karta!“

Kompozitoriai: Raul Seixas, Paulo Coelho ir Marcelo Motta

„Norėk! Užtenka būti nuoširdžiam ir giliai troškti, Tu sugebėsi pakeisti pasaulį, eik!!!

Pabandyk dar kartą! Ir nesakyk, kad pasiekti yra neįmanoma, juk iš kovų susidaro gyvenimas,

Tu turi dvi kojas ir gali pereiti tiltus!

Davai! pabandyk dar kartą!...“

„Vaikščiojantė Metamorfozė“

Kompozitorius: Raul Seixas

„Aš noriu dabar pasakyti visišką priešingybę, nei ką pasakiau ankščiau,

Man geriau būti šita „vaikščiojanti metamorfozė“ nei turėti tą seną susiformuotą nuomonę apie viską... apie kas yra meilė, apie tai, kas nei nežinau ar esu.

Jei šiandien esu žvaigždė rytoj jau užgesiu; jei šiandien nekenčiu tavęs, rytoj turėsiu tau meilę...

Yra nuobodu pasiekti tikslą labai greitai, aš noriu gyventi šitoje „vaikščiojančioje metamorfozėje“,

negu turėti tą seną susiformuotą nuomonę apie viską...“

„Gražuolis Beprotis”

Kompozitorius: Raul Seixas

„Kol tu pasistengi būti normalus vaikinukas ir daryti viską vienodai, aš čia iš mano pusės bandau išmokti būti bepročiu, visišku bepročiu, tikroje beprotybėje...

Kontroliuodamas mano beprotybę, sumaišydamas su mano sąmoningumu,

aš tapsiu būtinai Gražuoliu bepročiu...“

P.s.: po šios dainos daugelis fanų pradėjo Raulas pavadinti Gražuoliu bepročiu, ir jis labai patenkintas priimdavo šią pravardę, juk sakė, kad visą gyvenimą laikė visokius egzaminus, kad tokiu būtų,

Su didele pagarba šiam žmogui, kuris labai įtakojo ir įtakoja mane,
Vladas Bartochevis