Rašo Vladas Bartochevis, Brazilija/LietuvaKalbėjau su keletu draugų apie tą jausmą, kad laikas greičiau bėga.
Atrodo, kad diena praeidavo lėčiau, mėnuo būdavo ilgesnis, ir kito gimtadienio laukdavome labiau.
Tačiau negalime kaltinti laikrodžio, juk jis dirba tuo pačiu ritmu kaip ir visada. Kaltos yra mūsų akys, kurios vis labiau nusikreipia į praeitį ir į ateitį, ir kai vėl prisimename nukreipti akis į laikrodį išsigąstame dėl to, kad diena jau prabėgo, kad savaitė jau prabėgo, kad mėnuo jau prabėgo, kad metai jau prabėgo, kad gyvenimas praėjo.
Žiūriu į laikrodį ir matau rodo ketvirtą valandą dienos. Tuo pačiu laiku, vakar, aš sėdėjau prie lango ir skaičiau knygą. Per vieną sekundės akimirką dar dvėjoju ar tai buvo tikrai prieš 24 val., o ne prieš keletą minučių, kaip man pasirodė.
Jau praėjo viena savaitė kai rašiau ir organizavau Kablelį ir čia esu vėl, atrodo buvo vakar.
Atrodo buvo taip neseniai, kai aš su dviračiu, Eduardas su riedučiais, buvome Ibirapueros parke, San Paule, vieną saulėtą lapkričio sekmadienį, kalbėdami apie tai, kur būsime po 10 metų... ir nepamenu, kad minėjome nei 10% iš to, kas šiandien yra mūsų gyvenimas. Tai stengiuosi prisiminti viską kas buvo šioje Viduryje tarp tos dienos ir šiandien, kas taip pakeitė tuos planus.
Tai kas buvo viduryje tarp praeitos savaitės ir šios savaitės, tai kas buvo viduryje tarp vakar ketvirtos valandos dienos ir šiandien, tai kas buvo viduryje tarp tos vasaros Brazilijos sekmadienio ir šios Lietuvos pavasario pradžios trečiadienio – buvo gyvenimas. Ši akimirka kai mano akys praeina pro šį žodį – yra gyvenimas. Ir didžiausia tragedija yra tada, kai nesuvokiame to.
Šis Vidurys tarp šios dabartinės akimirkos ir rytojaus dienos, ir kitos savaitės, ir kitų metų - kuo pilnesnis, tuo trumpesnis atrodys.
Vienas sprendimas yra kuo labiau tūštinti jį – nesusipažinti su naujais žmonemis, nebandyti atrasti naujų vietų, neieškoti naujų įspudžių... tuščias gyvenimas, bet kuris atrodys ilgas.
Vienintelis sprendimas pilnam gyvenimui, kuris nepraeitų nepastebiamai, yra tas, kurį siūlo tie seni lotynų žodžiai – Carpe dien. Ir yra tai ką vieną kartą mano psichologijos dėstytoja Jūratė Laurinavičiutė sakė, kad yra vienintelis būdas sustabdyti laiką – gyventi čia ir dabar,
laikas bega taip kaip beges,mes tik daug darbu padarom. nereikia liudeti del to kad laikas atrodo greit bega,reikia stengtis,kad tas laikas begtu prasmingai!! reikia isnaudoti visas gyvenimo galimybes imanomas o neimanomas padaryti imanomom!
AtsakytiPanaikintiRasai Vladas kaip 90 metu senukas, viska gyvenime jau nuveikes ir padares. Tokiu metu tik i prieki ziureti ir veikti, o nesigaileti to kas buvo ar nebuvo
AtsakytiPanaikintiApie tai ar rasau kaip 90m. zmogus, tai nezinau, Tavo nuomone. O apie antra Tavo sakinio dali - gal neskaitei viso teksto, ar nesupratai... tikrai negalime gailetis del to kas buvo, ir nei nelabai rupintis tuo, kas nei nezinome ar bus, nes tada pamirstame gyventi - t.y.-nejauciame sia akimirka, dabar,
AtsakytiPanaikintiaš manau, kad Vladas labai teisingai parašė.
AtsakytiPanaikintiManau neįmanoma, jog atsirastų bent vienas iš mūsų, kuris sugebėtų paprastai tariant "ištempti laiką". Prisitempti jį prie savęs ir galiausiai sustabdyti. Kitas paklaustų, o kam viso to reikia? Juk metai, mėnesiai, dienos, valandos, minutės, sekundės ir dar visi kiti smulkesni laiko skaldymo ir gradavimo mechanizmai (kitaip jų negalėčiau pavadinti, tik kaip mechanizmais- nes jie bejausmiai ir negailestingi žmogaus atžvilgiu)buvo, yra ir dar bus visus kitus tūkstantmečius. Mes negalime laiko ištampyti taip paprastai kaip kramtomosios gumos, iš kurios vaiakai pučia nuostabiai spalvotus burbulus...nors ir labai norėtume bent kiek sulėtinti laiko tėkmę, bet...žmogus bejėgis pildyti tokius stebuklus. Nebent vienintelė išeitis, ką galėtume padaryti, manyčiau viena kaip kažkada yra pasakęs Dekartas- Cogito, ergo sum...Paprasta žmogaus prigimtis jam leidžia ne tik egzistuoti, bet ir suvokti, jog jis egzistuoja. Mąstyti- vadinasi egzistuoti!Tai turėjo galvoje amžių labirintuose pasiklydęs filosofas, kuris, manyčiau, įžvelgė esminę žmogaus savybę, kurios dėka mes esame išskirtiniai (lyginant su kitais gyvaisiais kūnais žemėje).
AtsakytiPanaikintiMąstydami ir kartu suvokdami savo egzistencijos prasmę dažnai užsimirštame, jog esame laikini ir apriboti laiko. Apgaulingai tačiau žaismingai sau įkalame į galvas, jog egzistuojame ne šiaip sau, o dėl kažko. Dėl kilnaus tikslo ir siekio, kurio dėka individualiai "ištempiame laiką" savo naudai...