Rašo Guoda Giedraitytė ir Vladas Bartochevis
Dažnai vėliau ar ankščiau žmonės supranta, kad atsakymų, kurių ieškome iškilusiems gyvenimo klausimams, nerasime vadovėliuose ar tiesiog pažvelgę į dangų, tačiau atidžiai stebėdami kiekvieną kasdieninę ar nepaprastą akimirką, galime pastebėti, kaip pats likimas mums rodo kelią. Dažniausiai pagrindinį vaidmenį tokiose akimirkose atlieka žmogus... žmogus, besikalbantis su draugu autobuse ir netyčia išgirstas jų pokalbis gali būti atsakymas; žmogus, kurį matau pro savo langą linksmai bežaidžiantį su savo vaiku ir šuniuku, visiškai atsipalaidavusį, kuriame nesimato nieko daugiau nei “čia ir dabar“; žmogus, kuris sėdi prie upės ir stebi saulėlydžio spalvas; žmogus, kuris tik savo širdimi ir įsitikinimais įtakoja visą savo aplinką...
Kiekvienas žmogus yra tarsi mokytojas. Neišvengiamai įtakojame aplinkinius mažiau ar daugiau, teigiamai ar neigiamai, pakeičiame mus supančią aplinką paprasčiausiai savo buvimu. Tai žinodami turime būti atsakingi už savo veiksmus ir žodžius.
Pažvelkime į pasaulio istoriją, juk ir dabar dar kalbame apie ryškias asmenybes, kurios privertė kitus judėti į priekį, pažadino norą keistis... į gerą ar į blogą pusę: Hitler, Ayatollah Khomeini, Gandhi, Motina Teresė, t.t.
Yra daug žmonių, kurie sugeba daug ir gražiai kalbėti apie gerus dalykus, apie tai, kaip turėtume elgtis, bet klausimas yra: ar jis yra pavyzdys kažkam? Kalbėti apie gyvenimo tiesas yra jau šis tas, tačiau geri darbai yra kur kas daugiau.
Ona buvo paprastas žmogus, be ypatingos profesijos, be ypatingų žinių, ir tik laikydamasi savo įsitikinimų ir klausydama savo širdies suteikė neeilinį gėrį ir viltį daugeliui žmonių, ne vien padėdama, bet ir būdama pavyzdžiu kitiems.
Į Onos laidotuves, atsisveikinti su ja, susirinko minia žmonių. Visiems jiems Ona buvo įžymybė ir ją atmins visą savo gyvenimą.
Ona gyveno mažame miestelyje, Lietuvos Žemaitijoje. Visą savo gyvenimą padėjo žmonėms, ne dėl religinių įsitikinimų, o savaime. Jai nebuvo svarbu, žmogus turtingas ar vargšas, jam išties reikia pagalbos ar ne, jis taps geresniu ar liks koks buvęs, jai nebuvo svarbi žmogaus praeitis, nerūpėjo net jo vardas. Padėdavo visiems, kurie kreipėsi į ją, suteikdama gyvenamąją vietą, pamaitindama ar net surasdama darbą.
Ir kaip bebūtų keista, daugelis gyvenime paklydusių, beviltiškų ir nenorinčių keistis žmonių, pajutę Onos meilę, atsidavimą, matydami jos ryžtą ėmė keistis, nors to iš jų niekas nereikalavo ir neprašė. Svarbiausia tai, kad Ona taip elgėsi ne dėl garbės ar religijos, ji tiesiog tikėjo kiekvienu.
Man labai džiugu Jums pristatyt Sėklos dalyje šį žmogų, kuris elgdamasis tik pagal savo įsitikinimus ir klausydamas savo širdies paliko didelį turtą pasauliui – pavyzdį,
*P.s.: Dėkojame Guodai Giedraitytei, Onos anūkei, kuri man papasakojo jos istoriją ir labai padėjo rašyti šį tekstą.
