Frank Van den Berg (Olandija)
Galime žiūrėti į mūsų Istoriją ir pastebėti, kad žmogus yra visada linkęs turėti tokią viziją apie pasaulį, kurioje jis yra centre.
Mikalojus Kopernikas buvo tas, kuris paneigė sukurtą teoriją, kad Žemė yra Visatos centre. Po to klydome pritaikydami darvinizmą tokiu būdu, kad baltaodžiai būtų pranašesni, pateisindami vadovavimus prieš kitas tautas.
Toks polinkis turėti tokią pasaulėžiūrą, kurioje “pirmasis asmuo” ar ta grupe, kuriai asmuo priklauso, turi pagrindinį vaidmenį, turėtų mus pažadinti. Su tokiu mentalitetu kuriame ir valdome pasaulį, ir už tai keliu klausimą - ar nebūtų geriau nenorėti viska valdyti? Žinau, kad šiais laikais jei nelaikysime visko vairo, galime likti be duonos, užtai čia ne variantas. Kitas variantas būtų pakeisti mūsų mąstymą. Po to, kai paneigėme egocentrizmą, etnocentrizmą ir egocentrizmą, galbūt galėtume taip pat paneigti antropocentrizmą,
Rašo Simona Židonytė(Lietuva)
Nepritarčiau, jog žmonija kada nors paneigė ar ateityje paneigs egocentriškai savanaudiškus kėslus, etnocentristinį mąstymą, kurio pagrindu iškelia savo kultūrą virš kitų bei juo labiau antropocentrizmą. Nors gana pesimistiškai piešiu visas sąsajas, bet juk žmogus yra persismelkęs EGO, jo progimtis paprasčiausiai siejama su išlikimu. O norėdamas išlikti- jis turi galvoti apie save. Todėl, nuslopinti "pirmąjį asmenį" tikrai būtų itopinė idėja. Žiauru, bet visa tai tiesa. Nereikia toli ieškoti, nes kasdien stebime asmeninių EGO susidūrimų mišinį. Aišku, labiausiai į akis krinta didieji politikų sprendimai bei pasisakymai, kuriais jie konstatuoja savo šalies, asmeninių egoistinių idėjų svarbą (pvz. buvusio prezidento noras skverbtis į šalį, kurioje apskritai kurit demokratiją atrodo apsurdiška). Tačiau pamąstykime apie save! Nors ir stengiamės (ir aš pati tai nuolat darau) kasdienybėje nedemonstruoti tik "pirmojo asmens", bet išvengti EGO praktiškai neįmanoma. Kad ir tokia paprasta situacija: artimiausi žmonės. Juk nuolat galvojame kaip juos padaryti laimingais, jų laimę iškeliame aukščiau kitų, mums svetimų žmonių. Aš nesakau, jog verčiamės per kitų galvas vardan artimųjų žmonių laimės, bet jei kas paklaustų, ką galėtum padaryti dėl jų- manau, vienareikšmiškai sulauktume atsakymo- VISKĄ. Taigi, nereikėtų vien tik iš neigiamos pusės kritikuoti egocentrizmą. Bet kokie žmogaus veiksmai, mano manymu sunkiai pateisinami tik tuomet, jeigu jie nukrypsta į kraštutinumus. O kraštutinį EGO reikia nuolat, sąmoningai koreguoti. Nekenkiant ir nepažeidžiant kitų teisių įmanoma sugyventi,
Rašo Kristina Survilaitė(Lietuva)
Buvo periodas, kai pavienis žmogus, jo jausmai buvo paminami, o viešpatavo karaliai, kunigaikščiai, imperatoriai ir t.t. XX-XXI a. nuolat žengiama žmogaus teisių gynimo keliu ir siekiama išaukštinti individą. Žurnaluose ir televizijoje akcentuojama, kad reikia būti originaliems, iššiskirti iš minios, nepasiduoti bandos jausmui. Dažnai girdžiu sakant: - arba tu lipi kitiems per galvas, arba kiti lips per galvą tau, - tavo teisė rinktis. Kadangi vyksta nuolatinė kova ir konkurencija, kiekvienas siekiame pasiekti kiek įmanoma daugiau, kad būtume pripažinti, o su pripažinimu ateina galia ir teisė valdyti. Šiuolaikinėje visuomenėje išgyvena tik stipriausieji, kurie nuolat siekia daugiau, nei gali pasiekti. Kadangi vyksta nuolatinė kova dėl išteklių, visuomenė yra pasidalijusi į dvi dalis: valdančiuosius ir valdomuosius. Kiekvienas pagal savo sugebėjimus bei ambicijas papildo arba vieną, arba kitą grupę. Gal ateis diena, kai bus akcentuojama, jog pavienis individas negali būti laimingas, kol žino, kad aplink jį yra daug nelaimingų, kai bus smerkiamas lipimas kitiems per galvas, kai nebus tokios ryškios teisių disproporcijos tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tada, tikriausiai, ir nustosime siekti valdyti kitus,
Rašo Dorota Skočik (Ispanija, Lenkija, Lietuva) Žmonės yra iš tikrųjų labai keista rūšis, kuri ne tik žemę ir kitas gyvūnų rūšis bado privesti į visišką išnaikinimą, bet ir eina link to, kad išnyktų pati žmonija! Tai skamba gan neįtikėtinai, nes logiškas mąstymas kiša mums mintį, kad jeigu jau žmonės gyvena žemėje tiek tūkstančių metų, tai dar kelis tūkstančius tikrai pratempsim. Na o naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad vien jau dėl klimato kaitos, po kelių dešimtmečių, ar net ankščiau, atsiras šimtai negrįžtamų pokyčių, kurie tiesiogiai palies mūsų kasdienį gyvenimą.
Galbūt viena svarbiausių tokio destrūktyvaus žmonių elgesio priežasčių yra būtent valdžios troškulys, apie kurį rašo Frankas. Ar iš tikrųjų mūsų kultura jau atsisakė savo dominacijos ir pranašumo tezės, ar tai įvyko tik moksliškame diskurse, o paprasti žmones visdar jaučia misija, kad turi gelbėti pasaulį ir plėsti savo "civilizaciją"?,
Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Aš esu pasaulio centre, kas už mano akių ribų – neegzistuoja. Ir kai mirsiu - pasaulis jau nebebus.
Toks teiginis yra visiškai racionalus(čia sakau be jokios ironijos ar kritikos).
Bet štai ir galime pastebėti meilės svarbumą. Nes kai myliu vieną žmogų, pradėdu rūpintis juo, kas jis, tada rūpinuosi ką jis daro, ką galvoja ir ko trokšta. Suvokiu, kad ir nuo jo priklauso „mano“ pasaulis... jis tada ir yra pasaulio centre. Ir tai tinka kai kalbame apie kulturas, kitas šalis, gamtą, t.t.
Meilė ir pagarba, kurios savaime ateina po tikro susipažinimo, stumia mus nuo visiško egoizmo pozicijos.
Meilė padaro šį stebuklą – priverčia mus suprasti pasaulio ribas ne pagal mūsų akių ribų, o pagal mūsų širdies ribas,
