Tikra laisvė - ar iš tikro jos norime?

Rašo Kristina Survilaitė (Lietuva)
Artėjant kovo 11-ajai vis dažniau girdimas žodis laisvė. Laisvė yra labai daugiareikšmė sąvoka ir laikui bėgant į ją žvelgiame vis iš kitos pozicijos. Praitame amžiuje, kuomet vyko pasauliniai karai, žmonių naikinimai ir trėmimai, žodis „laisvė“ dažnai buvo vartojamas kalbant apie fizinę asmens laisvę, t.y. buvimą neuždarytam, neištremtam, nenuteistam be kaltės; bei apie valstybių siekį būti laisvomis nepriklausomomis. Kuomet gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje ir minėsime atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos 20-metį, tai ir „laisvę“ suvokiame gerokai plačiau. Turime žodžio, minties, spaudos, religijos ir dar daug kitų laisvių, kurias mums suteikia Konstitucija, bet kasdieniame gyvenime jų norime gerokai daugiau. Nenorime, kad mus varžytų įvairios taisyklės: renkamės studijas nuotoliniu būdu, darbindamiesi bandome išsireikalauti sau kiek įmanoma laisvesnį grafiką, net šeimas kuriame labai vėlai, vėlgi, mano manymu, dėl tos pačios priežasties – labai vertiname savo laisvę ir bijome ją prarasti. Turėdami daug teisių ir laisvių, labai dažnai laisve pridengiame savo egoizmą, kaprizingumą, lepumą, tinginystę. Kaip teigia Viktoras Emilis Franklis, „laisvė tėra negatyvusis fenomeno aspektas, pozityvusis jo aspektas yra atsakingumas. Iš tikrųjų laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė.“ Taigi, kad ir kaip besuvoktume „laisvę“, turime ja naudotis protingai ir atsakingai, nes kraštutinumai savaime yra negatyvus dalykas.,



Rašo Dorota Skočik (Ispanija/Lietuva/Lenkija)
Daug kas rašė, kalbėjo ir mąstė apie laisvė, kad jau net darosi nepatogu vėl bandyt kažką pasakyt apie ją, nes lyg ir viskas jau yra pasakyta- tai, kad ji mumyse, kad mūsų lasvė negali riboti kito žmogaus laisvės, kad dėl jos net numirti verta, arba kad ji yra didžiausias žmonijos troškimas. Ir dar šimtai genialių minčių... Viena geriausių minčių apie laisvę buvo išsakyta Sartro: "Žmogus yra nuteistas būti laisvu". Lyg ir banali mintis, bet juk tiesa slypi paprastuose dalykuose. Galbūt Sartro žodžiai man yra tokie ypatingi dėl to, kad labai trumpai ir aiškiai išsako mano mintis apie laisvę. Nuo laisvės nepabėgsi, nes ji yra tavyje ir nori išplaukti i paviršių ir iš žodžį paversti kūnu. Tas troškimas visada yra gyvas, galbūt tai mūsų prigimtis? Ne pati laisvė, bet pats jos troškimas ir siekimas. Panašiai kaip mūsų "Kablelis", laisvė reiškia ne būseną, bet veikimą, ėjimą link ir nuolatinį nepasitenkinimą tuo, kas riboja laisvę. Na ir kas, kad galbūt ji niekada nebus pasiekta. Nebus lengva, jeigu yra taip, kaip dainuojama vienoje dainoje "niekas nepasieks pilnos laisvės, kol bent vienas žmogus žemėje nebus laisvas". Tad, į darbą :) ,

p.s.- laisvas vertimas komentaruose


Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Tikra Laisvė – labai mažai žmonių jos nori. Nes laisvė nėra saldi. Ją turėti reikalingas sunkus darbas, ji yra ne palengvinimas, o našta. Tačiau ji yra būtent tai, kuri atskiria Žmogų nuo gyvūnų.
Ką matome daugumoje visuomenių – žmogaus ir gyvūnų gyvenimų susitapatinimą – tai yra dėl tikros laisvės suvokimo problemos.
Gyvūnai nevaržo savo norų, daro tik ką instinktai ir aplinkybės liepia... ir čia ne laisvė. Laisvė yra sugebėti valdyti savo norus, vertinti ir paskui spręsti, ir atsakyti už savo veiksmus.
Didelis darbas!... Daugumai yra lengviau eiti paskui kitą ir atsikratyti tos sunkios naštos.

Dėstytojas professorius Anselmo Borges per savo paskaitas kartoja:
Dažniausiai yra nesuvokiama kas yra laisvė iš tiesų. Laisvė yra būti nepriklausomam nuo įtakojančių poreikių, vidinių ir išorinių, bet ir iš kitos pusės negalima painioti su savivale ir grynu spontaniškumu – nes, klausimas, ar spontaniškumas nesireiškia per poreikius?
Tikra laisve galime pastebėti toje patirtyje, kai zmogus jaučiasi savo gyvenimo šeimininku.
Paradoksalu, yra tada, kai žmogus atsiveria visiškai viskam, tada kai jis yra pilnai savimi - kai jis pasiekia savo tikrasį „AŠ“ ir gali suvokti save kaip savęs paties šeimininką. Taigi, veikti su laisve reiškia sugebėti būti virš savo pačių interesų, galėti būti kito žmogaus vietoje ir veikti racionaliai.
Yra būtina atskirti priežastis nuo prasmės. Kai veikiama pagal varžančią nuorodą, nėra laisvės. Būti laisvu yra pasisiulyti idealams, apgalvoti ir veikti pagal prasmes ir argumentus, nustatydamas ribas impulsams, polinkiems ir norams – tai rodo, kad Žmogus gali būti savo veiksmų šeimininku ir, šitaip, atsakingas, t.y.- atsakyti už juos.



Yra toks garsus Kanto psichologinis eksperimentas savo kūryboje Kritik der praktischen Vernunft (Praktinio proto kritika), kuris priverčia pagalvoti. Tarkime kažkas stovi prieš teismą ir teisėjas gali tuoj pat įsakyti mirties bausmę, ir tam asmeniui ateina į galvą galimybė pasakyti melą ir kaltinti kažkokį kitą nekaltą žmogų. Šitoje situacijoje, nepaisant, kad meilė savo gyvenimui gali būti didžiulė, jis vistiek pagalvos, kad yra įmanoma susilaikyti. (Gal nedrįsi teigti, kad taip pasielgtum jei būtų toki situacija, bet turi pripažinti, kad turi tą galimybę). Yra dvi galimybes: susilaikyti arba ne. (Tad vertini, kad sugebi kažką daryti, nes esi sąmoningas ką morališkai reikia daryti, ir šitaip – atranda savyje laisvę, kuri be moralės įstatymo, būtų praėjusi nepastebimai) ,

ANSELMO BORGES - Laisvė – tikrasis velnias?

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 27 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias
Kai mąstome apie blogį, kas labiausiai sukelia nuostabą yra moralinis blogis: kodėl laisvė ne visada yra gera? Kodėl ne visad buname geri?

Šitie klausimai yra tokie dramatiški, kad paaiškinti gėrį ir blogį šiame pasaulyje dažnai reikėjo panaudoti tokį dvigubą Principą: Gėrio principas ir Blogio principas. Krikščionybės kontekste, kuri gavo įkvėpimą nuo kitų senesnių religijų, velnias pasirodė kaip sprendimas paslapčiai. Jis būtų Viliojimas, ir žmonės ne visada susilaiko nuo pagundos.

Šiame kontekste, visų pirma, reikia pasakyti, kad krikščioniškas tikėjimas nekalba apie velnią. Krikščionys netiki velniu, o tiki Dievu. Apie viliojantį velnią - reikėtų klausti kas pirmiau viliojo velnią, kad jis iš gero angelo taptų blogu angelu ir nukristų į pragarą vilioti žmones. Primenu, kad Kantas pažymėjo, kad vienas irokėzas paklausė misionieriaus: kodėl Dievas nesunaikino velnio? Apie pagundas – nereikia jokio velnio. Užtenka jau mūsų. Žmogus, tarp ribojimo ir begalybės, yra nešvengiamai linkęs nusidėti.

Žodis pagunda (temptation) kilo iš lotynų žodžio temptare, kuris reiškia pamėginti, eksperimentuoti ir dar reiškia pulti, siekti suvilioti ir korumpuoti, išbandyti.

Atsižvelgiant į tai, didžiausia pagunda yra galia, ne kaip tarnystė, o kaip dominavimas, pasigyrimas ir savęs išaukštinimas. Galia, pagal savo pačios dinamiką, yra linkusi būti vis didesnė. Kadangi visagalybės iluzija suteikia nemirtingumo iliuziją, dominuoti, nugalėti ir sunaikinti mirtį. Visagaliai būtų nemirtingi.

Kas norės įrodymo, kad didžiausia pagunda yra galios pagunda (finansinė, ekonominė, politinė), gali pasižiurėti į dabartinę šalies situaciją.

Bažnyčia liturgijoje keičia tekstus laikui bėgant. Bet pirmą Gavėnijos sekmadienį, po Karnavalo, nuolat skaitoma Evangeliją kuri siejasi su Kristaus pagundomis. Yra trys. Bažnyčia nusprendė pateikti jas su tokia interpretacija – kad pagundos kyla labiausiai dėl sekso. Tačiau, iš tikrujų, tos pagundos siejasi su galios troškimais.

Velnias neegzistuoja, tada nepasiteisina egzorcizmas. Ten, Kristaus pagundose, nėra jokio velnio. Velnias nepasirodė Jėzui. Visos tos Evangelijos dalys yra dramatizuotas epizodas, velnio vaidmenyje įkūnija Jėzaus kovą spręsti: būti galios misionieriumi arba tarnystės misionieriumi? Tai išsireiškia ar jo žinia yra už Žmogaus dievinimą arba Dievo žmogiškumą. Juk Evangelijos gera žinia yra ta, kad Dievas nėra suinteresuotas, kad Jį garbintų, Jam tik įdomu žmogaus gerovė ir sekmė, Jam tik svarbu, kad žmonės taptų pilnai žmogiški.

Dostojevskis buvo tas, kuris geriausiai tai apibrežė savo kūryboje Broliai Karavazovai. Personažas Ivan papasakoja Didžiojo Inkvizitoriaus legendą. Jėzus pasirodė Sevilijoje vieną dieną po to, kai beveik šimtas eretikų buvo sudeginti. Minia jį atpažįsta ir eina paskui jį, bet inkvizitorius kardinolas liepia suimti jį. Kalėjime kardinolas sakė Jėzui, kad jis nesuprato žmonių, kai norėjo laisvės jiems. Dėl to jis nepasidavė stebuklų pagundoms: akmenis paversti į duoną, t.t. Bet žmonės neištveria laisvės naštos. Dėl to, Bažnyčia pataisė jo darbus, remdamasi stebuklais ir galia. „Ir žmonės buvo patenkinti, kad galėjo vėl būti kaip banda, kurį yra vedžiojama...buvo laimingi ir dėl to, kad ištraukė iš jų širdies baisiausią dovaną (laisvę), kuri tiek kančios jiems suteikdavo.“ „Eik šalin ir niekada nebegrįžk... nebegrįžk... niekada, niekada!“

Didžiausia pagunda Bažnyčiai yra galios pagunda: socialinė ir politinė galia, kontruoliuoti sąmonę, primesti savo normus netikintiems, pripažinti magišką ir stebuklingą tikėjimą...

„Paskutinė Kristaus pagunda“ kryžiuje nebuvo, kaip siūlė M.Scorsese, vesti Marija Magdalietę, o nusileisti nuo kryžiaus. Nepasidavė. Dievas neatleidžia nuo ribotumo ir todėl nuo mirties.