Šešėlių visuomenė

Rašo Dorota Skočik:

Bendravimo pagrindas- tai komunikacija. Atrodo, kad komunikavimas yra toks banalus dalykas, kad mums nereikalingi jokie ekspertai ar knygos, kurios mokytų, kaip iš tikrųjų turėtume komunikuotis ar bendrauti. Vis dėlto, jei paziūrėsime atidžiau į savo santykius su šeima, draugais, kaimynais, bei tarpusavio santykius tarp politikų , įžimybių, ar paprastų žmonių ir jų bandymą ramiai gyventi vieni šalia kitų, atrodo, kad čia nuo seniausių laikų nieks nesusikalba. Kartais ir patys nemokame, arba bijome pasakyti, ko iš tikrųjų norime iš kitų, arba bandome kitiems perteikti pagražintą ir netikrą savąjį aš. Kai atidžiau įsiziūrime i visuomeninį gyvenimą, atrodo, kad beveik niekas nebendrauja tam, kad pasidalintų savo pasaulio supratimu ar patirtimi, tiktai tam, kad išpeštų sau naudos ar pasiektų tam tikrą tikslą. Žodziu, beveik nebelieka tyro, naturalaus bendravimo, t.y.tokio bendravimo, kuris neturetų jokio kito tikslo negu jis pats.

Butų gaila, jei pamažu pasimirštų tikro, naturalaus bendravimo džiaugsmas, kai staiga pajuntame vienumą su kitu žmogum, kai esame tikri kad nei aš, nei kitas žmogus/žmonės nesame įrankiais kažkokiam tikslui pasiekti, bet kūriame kartu mūsų realybę. Atsiduodami nepakartojamam bendrumo jausmui suprastume, kad gyvename tokiame pasaulyje, kokį susikūriame patys- ar tai būtų vienisų individų, klajojancių idėjų begalybėje pasaulis, ar realybė, kurioje, persmelkti bendrumo jausmo, eitume ta pačia linkme, turėtume vieną tikslą ir papraščiausiai džiaugtumėmės buvimu kartu.

Bendravimas. Toks paprastas, bet kartu toks sunkus. Sunku nepavirst lėlėmis, savo paties atvaizdu, aktoriumi, kuris nenori prarasti savo ¨gero veido¨. Dar sunkiau nepavirsti šešėliu ir neprisijungti prie šešėlių bendruomenės, kur niekas nei nerodo savo veido, nei nemato kitų veidų, o visi jos nariai širdies gilumoje norėtų pabėgti nuo vienatvės.

Tai ir yra mūsų, būtybių vadinamų kartais homo socialis, viena iš užduočių- kūrimas tokios visuomenės, kuri būtų kiekvieno individo gyvenimo ramščiu, o ne akmeniu kuris traukia į dugną,

KITOKS?

Rašo Aušra Bučytė:
Kartais mums taip trūksta tolerancijos... Kartais norisi, jog jos būtu bent kiek daugiau... Šis žodis manau niekam nėra svetimas, visi mes esame tarę... Tarę tą paprastą išsireiškimą iš T raidės. Tačiau vis dėlto ar suprantame jo reikšmę? Kokie jausmai užklupsta?

Man sunku klausyti kai yra šnekama apie tolerancijos trūkumą. Man nesuvokiama girdėti jog kažkas pasityčiojo iš KITOKIO nei jis pats. Jei panaudojo fizinę jėgą prieš silpnesnį už save. Pagaliau jei įžeidė kitatautį. Paskutinioji problema pastaruoju metu turbūt yra labiausiai pastebima. Tolerancijos trūkumas kitos rasės, tautos ar odos spalvos žmonėms, kitaip tariant – tamsiaodžiams. Kodėl užsieniečiai sportininkai atvykę į mūsų šalį, žaizdami čia, o vėliau išvykdami teigia kad mes turime yda – nekenčiame visų kas į mus nepanašu. Skaudūs žodžiai, tačiau priverčiantys pamąstyti, ką darome blogai ir ar tai išties yra mūsų visų liga. Dažnai žmonės save identifikuoja kaip tam tikros sistemos dalis, ir bet kokį pašalietį laiko tam tikra deviacija. Taigi kas kaltas jog atsirado nuomonė jog kitos odos spalvos žmogus – priešas, kuris griauna jų susikurtą tikrovę. Mano nuomone pirmiausia reikia paminėti, jog bet kokius rasistinius išpuolius daugiausia vykdo jaunimas. Štai čia ir reikia ieškoti priežasčių. Paaugliai dažnai jaučiasi nepriklausą tikrąjam pasauliui, ir jei atsiranda panašių į juos, susiburia į grupes. Jų nepilnavertiškumo jausmas skatina daryti kažką tokio, kas atkreiptų visuomenės dėmesį. Ir kartais tai būna tiesiog agresijos panaudojimas prieš kitataučius. Kita bėda, jog vėl gi žmonių priskyrimas savęs kaip visumai verčia elgtis, mąstyti kaip visi. Galbūt kažkada paleistas gandas jog juodaodis – KITOKS, iki dabar turi milžinišką neigiamą vienijamąją galią. Ir tiems žmonės kurie tiki tos galios egzistavimu bus sunku įrodyti jog jie klysta, jog tai viso labo yra netinkamai naudojami žodžiai.

Tolerancijos trūkumas mums, žmonėms brangiai kainuoja. Turbūt praeis dar daug laiko kol kai kurie iš mūsų suvoks jog tie jų minimi KITOKIE asmenys turi tas pačias rankas ir kojas, tą patį kūną ir tą patį balsą. Skiriasi pavyzdžiui tik jų odos spalva. Vien žodžiais nieko nepadarysi, o pasaulyje kuriame vis svarbesnė tampa globalizacija, reikia pirmiausia keistis nuo savęs. Reikia ne vien kalbėti apie tolerancijos trūkumą, bet galbūt pradėti nuo mažens auklėti kitaip, diegti naujas vertybes, tuomet tikiu ir požiūris po truputį pasikeis. KITOKIE nei mes nėra deviacija, tai nėra kažkoks nepriimtinas požiūris, o tiems kas taip mano galiu pasakyti, kad galbūt kažkas negerai ne su jais, o su jumis pačiais. Ir toliau pasaulyje vykstant kultūrų maišymuisi, imigracijos procesams, tamsiaodžių matysime vis daugiau. Ir aš tikiu, perorientuodami kai kurias savo vertybes, mąstyseną, greitai sugebėsime pamiršti žodį KITOKS. Pasaulis vienas, ir visi juo turime dalintis po lygiai,

Sėkla - Nelsonas Mandela,

Nelsonas Mandela

"Stiprus yra ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris įveikia baimę"

Per pratiškai visą XX amž. Pietų Afrikoj buvo vykdyta rasinės segregacijos politika - apartheidas(apatheid). Visose gyvenimo sferose buvo atskirimas tarp juodaodžių ir baltaodžių, kai juodaodžiai pratiškai netūrėdavo teisių, tik pareigų.

Nelson Rolihlahla Mandela, gimęs 1918, buvo vienas iš svarbiausių asmenybių, kuris kovojo už lygybę. Po to, kai organizavo daug protestų ir aiškiai tapo juodaodžių lyderiu kovoje prieš apartheidą, buvo įkalintas ir sedėjo kalejime beveik 30 metų. Buvo išleistas į laisvę tik kai apartheidas baigės 1990 dėl tarptautinių spaudimų ir vidinės įtampos.

Buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas.

Kai baigės apartheidas stebuklas įvyko Pietų Afrikoje. Nes juodaodžiai buvo daugiau nei 80% iš 45 milionų tos šalies gyventojų. Jie galėjo kėrštis už tiek daug metų sunkaus gyvenimo baltaodžių režime, o tai neįvyko daug dėl Nelsono Mandelos pastangų.

Jis sedėjo kalejime beveik 30 m., o išėjo į laisvę kalbėdamas apie susitaikinimą, apie galimybę draugystei visų gyventojų, apbreždamas, kad Pietų Afrikai nereikia daugiau kraujo, o taikos, kad drauge kiltų šalį.

1993 m. Nelsonas Mandela apdovanotas Nobelio (taikos) premija,

Vladas

Kalbėti viltimi - pirmi sakyniai

Esperanto - Lietuvių

Mi scias nur kelkajn vortojn Esperante. - Aš moku tik kelis žodžius esperantiškai.

Vi tre bona parolas. - Jūs labai gerai kalbate.

Bonvolu ripeti pli malrapide - Prašau pakartoti lečiau.

Nun mi vin bone komprenis. - Dabar aš Jus geria suprantu.

Estu afabla, traduku tiun ci vorton. - Būkite malonus, išverskite šį žodį.

Teisykles:
Priesaga -ino sukuria moteriškosios giminės daiktavardį.
pvz. Knabo kaj knabino - Berniukas ir mergaitė
Viro kaj virino - Vyras ir moteris
Patro kaj patrino - Tėtis ir mama
Avo kaj avino - Senelis ir senelė

Dalicija Szyszczewicz