N'cok Lama rašo:
Vienas žmogus gali pasakyti – kam kalbėti apie dėmesį kitam, jeigu neturiu laiko net sau?
Na, nesakysiu, kad tas žmogus neteisingai kalba, nes ir mūsų era duoda mums galimybę visų pirma rūpintis savimi. Paminėsiu viena sakinį iš garsios Portugalijos grupės “Os Anjos” – “antes que o tempo se acabe e não acompanhamos pensamos mais em ninguém.” ( kol laikas nesibaigia, mums reikia bėgti su juo apie nieką negalvojant ). Pagal mane, tai yra rimta! Kaip aš galiu bandyti bėgti, nežinodamas, jeigu krisiu, ar kas nors atbėgs padėti man atsikelti? Ir tuo pačiu metu galiu pasakyti tokius žodžius: NETURIU LAIKO NEI SAU, TUO LABIAU KITAM! Ar kažkas iš jūsų, mieli skaitytojai, gali atsakyt man į šį klausimą?
Yra aišku, kad nepaisant mano laiko trūkumo, visgi galiu duoti vieną minutę vienam draugui. Tai gali būti naudinga, netgi galima išvengti, kad tas žmogus nusižudytų. Mes nenorime matyti mūsų draugų mirties dėl to, kad neturime laiko mūsų ausims, tam, kad pasakyti jiems nors vieną vilties žodelį.
Biblijoje yra parašytas garsus Šv.Petro sakinys: „neturiu nei aukso, nei sidabro, bet ką turiu - duodu tau...“ dar tęsia: „Jėzaus Kristaus vardu - kelkis ir vaikščiok...“. O kas atsitiko tada su tuo žmogumi? Jis ėjo ir vaikščiojo, skelbdamas gerus dalykus, kuriuos patyrė.
Mes taip pat, kai skiriame dėmesį kitam - galime padėti, kad tas žmogus vėl susigrąžintų savigarbą ir pasitikėjimą savim, ir pasauliu.
Reikia pabrėžti, kad visos problemos, visi sunkumai pasaulyje atsiranda būtent dėl dėmesio stokos kitam.
Mes visi dažniausiai bandome nesiklausyti ir nematyti, o kai problema atsiduria prie mūsų durų, mes sakome: „jei būčiau žinojęs, kad tai atsidurs čia, pas mane, būčiau kažka daręs“. Mums reikia būti dėmesingesniais kiek įmanoma...Ir nesakau, kad mums reikia 24 valandas per parą budėti ir stebėti ar niekas nelaukia pagalbos, tačiau, ar mūsų atvirumas padėti yra reikalingas - tai tikrai yra.
Vaikai verkia ne tik dėl to, kad neturi ką valgyti. Gali būti, kad jie ką tik pavalgė ir yra palikti tarp žaislų ir kačiuko, kuriam, su savo miauksėjimu, pavyks nutildyti vaiką iki tol, kol jo mama duos ko jam reikia – šilumą, dėmesį... ir tada viskas pradeda turėti prasmė vaikui,
2009-01-14
Puolimas IR/AR atsakymas?
Vladas Bartochevis rašo:
Žiūrint į situaciją tarp izraeliečių ir palestiniečių galima pastebėti, kaip smurtas gali sunaikinti gyvybes ir svajones, įtvirtinti blogio šaknis mintyse ir pasėti neapykantos sėklą.
Taip pat galime aiškiai pastebėti, kad prieš smurtą neįmanoma reaguoti paprastai ir impulsyviai.
2008 metų birželio mėnesį įvyko ugnies nutraukimo susitarimas tarp Izraelio ir teroristų grupės “Hamas”, tarp kurio tarpininkavo Egiptas. Tačiau Hamas tęsė puldamas Izraelį bombomis ir raketomis, taip atsakymas į Gazos, Egipto ir Izraelio sienos uždarymą, kuris labai mažina palestiniečių ekonomiką, taip pat atsakydamas į izraeliečių puolimus. O Izraelis tęsė sienos uždarymą ir puolė Gazą, atsakydamas į Hamas puolimus.
Gruodžio 27 d. Izraelis pradeda didelį militaristinį veiksmą Gazoje, norėdamas sunaikinti teroristus ir atsakyti į puolimus, kuriuos vis dažniau patirdavo savo teritorijoje. Hamas, kitos grupės ir asmenybės, kaip pvz.- Libijos prezidentas, šaukia visus arabus sunaikinti Izraelį, atsakyti į šį militaristinį veiksmą.
Mano išvada yra ta, kad su smurtu(kalbu ne tik apie didelius smurtus tarptautiniuose konfliktuose, bet kiekvieną smurto veiksmą) - nėra atsakymas, o tik puolimas.
Smurtas nepaklūsta fizikos “veiksmo atoveiksmio desniui”.
Kiekvienas atoveiksmis už smurtą jau tampa šaltiniu, kai atoveiksmio priemonė yra smurtas.
Mums reikia suprasti, kad smurtas yra mūsų sukurtas dalykas, Žmogaus kūryba, ir sprendimas prieš jį tūri būti paremtas mūsų proto ir širdies sugebėjimais, o ne dziunglių taisykle “akis už akį, dantis už dantį”, ir irgi ne nuo fizikos trečiojo Niutono desnio, kuris vadovauja tik neracionaliems ir negyviems daiktams,
Žiūrint į situaciją tarp izraeliečių ir palestiniečių galima pastebėti, kaip smurtas gali sunaikinti gyvybes ir svajones, įtvirtinti blogio šaknis mintyse ir pasėti neapykantos sėklą.
Taip pat galime aiškiai pastebėti, kad prieš smurtą neįmanoma reaguoti paprastai ir impulsyviai.
2008 metų birželio mėnesį įvyko ugnies nutraukimo susitarimas tarp Izraelio ir teroristų grupės “Hamas”, tarp kurio tarpininkavo Egiptas. Tačiau Hamas tęsė puldamas Izraelį bombomis ir raketomis, taip atsakymas į Gazos, Egipto ir Izraelio sienos uždarymą, kuris labai mažina palestiniečių ekonomiką, taip pat atsakydamas į izraeliečių puolimus. O Izraelis tęsė sienos uždarymą ir puolė Gazą, atsakydamas į Hamas puolimus.
Gruodžio 27 d. Izraelis pradeda didelį militaristinį veiksmą Gazoje, norėdamas sunaikinti teroristus ir atsakyti į puolimus, kuriuos vis dažniau patirdavo savo teritorijoje. Hamas, kitos grupės ir asmenybės, kaip pvz.- Libijos prezidentas, šaukia visus arabus sunaikinti Izraelį, atsakyti į šį militaristinį veiksmą.
Mano išvada yra ta, kad su smurtu(kalbu ne tik apie didelius smurtus tarptautiniuose konfliktuose, bet kiekvieną smurto veiksmą) - nėra atsakymas, o tik puolimas.
Smurtas nepaklūsta fizikos “veiksmo atoveiksmio desniui”.
Kiekvienas atoveiksmis už smurtą jau tampa šaltiniu, kai atoveiksmio priemonė yra smurtas.
Mums reikia suprasti, kad smurtas yra mūsų sukurtas dalykas, Žmogaus kūryba, ir sprendimas prieš jį tūri būti paremtas mūsų proto ir širdies sugebėjimais, o ne dziunglių taisykle “akis už akį, dantis už dantį”, ir irgi ne nuo fizikos trečiojo Niutono desnio, kuris vadovauja tik neracionaliems ir negyviems daiktams,
Sėkla - Sérgio Vieira de Mello
Sérgio Vieira de Mello
Gimęs 1948 m. Rio de Žaneire, Brazilijoje, jis žuvo 2003 m. Bagdade, Irake, per teroro aktą Jungtinių Tautų Organizacijos pastate. Pats vadindavo save pasauliu piliečiu, sakydavo, kad yra tik viena vienintelė civilizacija – Žmonijos civilizacija.
Dirbo 34 metus kaip diplomatas JTO. Buvo sunkiausių konfliktų vietose savo laiko, nes norėjo padėti žmonems, kurie gyveno ten, kur buvo sunaikinta del karų ar didelio smurto. Dirbu taikos misiose, pavyzdžiui - Bangladeše, Sudane, Kipre, Mozambike, Peruje, Libane, Kambodžoje, Didieji Ezeruose(Afrika), Kosove, Rytų Timore, Irake... visur budamas svarbiausias, ar vienas iš svarbiausių asmenių, JTO pagalbose. Kambodžoje, nepaklusdamas protokolo, bandė kalbėti su visomis konflikto pusemis. Buvo pirmas diplomatas kalbėti su partizanų grupės “Raudonieji khmerai“ lideriais, kuri vadovavo Kambodžoje nuo 1975 iki 1979, ir buvo atsakinga už beveik du milionus aukų. Pagal jį, dialogas yra efektviausias budas spresti problemas.
Buvo labai talentingas su biurokratijomis, ir daug stengėsi pakeisti blogus J.T. mechanismus.
Jungtiniu Tautų koridoriuose ir auditorijose gaudavo visada labai daug pagarbos nuo svarbiausių Organizacijos asmenių iki pačių paprastesnių jos darbuotojų. Jam visada pavykdavo parodyti žmogiskoji šilumą, šypseną, nepaisant savo aukščiausio diplomato ir derybininko lygio.
Visur buvo kalbama, kad jis vėliau ar ankščiau užimtų Jungtinių Tautų generealinio sekretoriaus postą jei būtų gyvas.
Bet jis dar gyvas visiems, kurie asmeniškai susipažino su juo, ir tiems, kurie žino apie jo istorija,
P.s.: Angliškai, šitame JTO puslapyje http://www.unhchr.ch/html/hchr/cv.htm, galima truputį daugiau apie jį,
Vladas
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)