II tekstas - Manasis Pasaulis

Šįkart II tekstą rašo Eva Gedris, žurnalistikos profisionalė ir sociologijos studentė, mūsų pirmas projekto švečias.

Prisimenu, kai dar mokyklos laikais savo simpatijai per Valentino dieną rašiau, kad jis pasauliui yra paprastu žmogeliu, o man visu pasauliu... Kaip dažnai mes sukuriame ir sužlugdome tą savo pasaulį. Iš vis kas yra tas „manasis pasaulis“??? Vieni atsakytų, kad tai svajonės, tos vaikiškos, kurioms dažniausiai lemta neišsipildyti, ar tos stimuliuojančios, kurios vis spardo mums į minkštą vietelę, kai verkiam, kad jau nėra prasmės. Kitiems tai būtų žmonės, tie artimi, tarp kurių užaugome, gal tie, su kuriais patyrėme visus „pirmus kartus“. Bet jie irgi išeina savo ar nesavo noru... o pasaulis lieka. Kas gi yra tas mano pasaulis? Ne, tai ne ekonominė krizė ir ne vyriausybės formavimosi aktualijos ... Tai mes patys. Mano pasaulis – tai mano moralė, gal nesavarankiškai, bet nustatytos gyvenimo taisyklės ar normos, mano planai, kuriuos aš žut but įgyvendinsiu. Mūsų vienas bendras pasaulis susideda iš milijonų mažesnių mumis sukurtų pasaulių. Klausimas, kurį pasaulį lengviau sužlugdyti? Turbūt ne vienas nusijuokė ir pasakė „mažas pasaulis“ žlunga kartu su žmogumi. Mirštas žmogus, miršta pasaulis. O „bendras“ bus sužlugdytas per pasaulio pabaigą ...
ar tai reiškia, kad žmogaus pasaulėlį lengviau suniokoti? Nesutinku.

Tik faktas, kad ir tą ir kitą, ir milijoną kitų pasaulių mes žlugdome patys,

Eva Gedris

I tekstas - Korupcija

Šios savaitės bėgyje viena draugė parašė man apie praeitos savaitės I tekstą, kur kalbėjau apie prioritetus ir nepasitenkinimą. Ji, labai tikslingai analizuodama šią problemą, apibrežė korupciją ir naujos nomenklatūros formą. Ir šiandien noriu parašyti keletą žodžių apie tai.

Kai visuomenė atsiduria tokioje padėtyje, kai yra jau savaime aišku, kad geresni postai jau yra paskirti; kad konkursus, tam kad išrinkti kvalifikuočiausią, laimi ta įmonė, kuri turi daugiau pinigų; kad politikai gali laisviai pasinaudoti savo pozicija tam, kad praturtėtų; kad galima išsisukti nuo baudos jei turime 100 litų kišėneje, tai jau tas posakis praranda neformališkumą paaiškindama tikrovę ir įgyja konkretumo formą - “stipresniųjų, turtingesniųjų, gudresniųjų pasaulis”.
Yra sunku ir netgi skamba kvailai, kai kalbame apie pasirinkimą už sąžiningumą ir už pastangas, eiti per signalizuotus kelius dienos metu, kol kiti eina tamsoje per trumpesnius kelius.

Labai įdomu pastebėti, kaip korupcija tyliai nuodija visą visuomenę. Kaip skleidžia neviltį. Korumpuota visuomenė yra lyg kastos visuomenė, nes jei gimei be pinigų ar pažinčių - teks tiktai vaidinti tą vaidmenį, kurį skyrė sistema.

Tai kas lieka? Pasakyti - ach! taip ir yra, nieko nepakeisime, taip ir yra, nesigilinsiu... Mes, sąžiningi ir sąmoningi žmonės, negalime pasiduoti, nes tai yra būtent tai, ko korumpuota sistema laukia, juk pasyvumas yra jos maitinimas.

Tai ką daryti? Laukti išgelbėtojo, kuris turėtų tokią galią ir norą priversti, galų gale įgyvendinti, kas jau yra parašyta įstatymuose ir konstitucijose?
Na, čia yra vienas iš dviejų galimų sprendimų, kuriuos matau. Kitas sprendimas nepriklauso nuo mūsų maldos, o priklauso nuo mūsų rankos ir noro – Kažkur girdėjau, kad korumpuotų politikų procentas yra toks pats, kaip piliečių, kurie duoda kyšį policininkams, kad juos nenubaustų, ir yra toks pats procentas policininkų, kurie priima. O politikai ateina iš mūsų tarpo...
Kai kalbėjau su Eduardu apie tai, jis sutiko, bet sakė, kad žmonės, kurie pasirenka politikos kelią, turėtų būti kitokie, būti visuomenės vertybių pavyzdys. Aš šįkart buvau ne toks utopikas ir sakiau, kad politikai ateina iš mūsų tarpo, atskleidžia visuomenę iš kurios atėjo. Jeigu paprastiems žmonėms yra sunku nedalyvauti korupcijos rate, tiek pat sunku yra politikams.

Ir vėl ateiname į tą tašką, kai viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo laiko ir nepasidavimo. Tik galime padaryt savo dalį ir patiems būti pavyzdžiu, kad skatintume kitus tą patį daryt ir tai paskui atsiskleistų per visas visuomenės sferas,

Sėkla - Fernando Nobre

Fernando Nobre

Fernando Nobre - pasaulio pilietis, gimęs 1951 m. Angoloje. Jo tėtis kilęs iš Portugalijos, o mama – olandų, prancūzų ir brazilų kilmės. Nuo 15 iki 35 metų jis gyeno Briuselyje, kur mokėsi ir gavo Medicinos mokslų diplomą.

Nuo1977 iki 1983 metų jis dalyvavo organizacijoje “Gydytojas be Sienų” (Médecins Sans Frontières), dirbo keletoje misijų.
1984 metais jis įkūrė savo nevyriausybinę ir pelno nesiekiančią organizaciją - „Tarptautinė Medicinos Pagalba“ (Assistencia Medica Internacional - AMI) ir dalyvavo tokiose misijose: Jordanijoje 1991m., Rumunijoje 1992m., Ruandos genocide 1994m., Bisau Gvinėjoje 1998m., Rytų Timore 1999m., ir kitose.

Jis ir jo organizacija atvyksta ten, kur dažnai pasitaiko karo konfliktai, mirties pavojus, ten, kur dažniausiai nepasiekia jokia pagalba. Jie vyksta ten tam, kad padėtų tiems žmonėms ir įspėtų pasaulį dėl netolerancijos ir kovoja prieš skurdą, socialinę nelygybę, badą ir karų pasėkmes.

Viename interviu jis pasakė, kad dauguma žurnalistų, dauguma rašytojų ir mąstytojų kalba apie sunkius pasaulio įvykius, bet jie niekada nebuvo ten, kur įvyko ar vyksta tos problemos. Kaip pavyzdžiui - konfliktas tarp izraeliečių ir palestiniečių... Jis pasakė, kad gali pasakyti apie tai, turėti savo poziciją, nes jis buvo vienoje ir kitoje pusėje, taikos ir stiprių konfliktų metais.
Jis pasakė, kad per daugiau nei 30 metų darbo padėdamas žmonėms visuose sudėtingiausiuose konfliktuose, jis gali turėti užtikrintą nuomonę apie pasaulį,