Slow Movement – Gyventi lėtai

Ką mes darome su savo gyvenimais? Į kur taip bėgame? Kada sustosime ir turėsime laiko skoniui, kvapui, bendrauti giliai, svajoti? Gal kai mirsime? Kai tapsime dulkėmis arba pereisime į kokį nors kitą gyvenimą? Ar ne per daug rizikuojame negyvendami čia ir dabar? Juk labai įmanoma, kad gyvendami šitaip kaip gyvename, mes niekada nebusime laimingi... tai ko atejome į šį pasaulį? Būti visuomenės ar kieno nors priemonėmis? Gal robotais, kurie turi daryti ir daryti, greitai ir greitai, ir tiek?
Kiek žmonių šiandieną randa poilsį tik gėrimuose, narkotikuose arba raminančiuose vaistuose? Kiek žmonių nusižudo ar apie tai galvoja, nes visi rūpesčiai ir skubėjimai tapo per didele našta arba nebematė prasmės dalyvauti šitose lenktynėse.

Carl Honoré yra žurnalistas iš Kanados, turi du mažus vaikus, ir vakarais bandydavo jiems paskaityti pasakas, bet tai darydavo skubėdamas. Vieną dieną nuėjo į knygyną ir rado knygutę su tokiu pavadinimu: “Vienos minutės pasakos”. Jis pirmiau džiaugėsi, kad štai rado išeitį dar labiau sutaupyti laiką. Bet sekančią akimirką jis pasakė “stop, pala, ką aš darau?” Nuo tada prasidejo didžiausias jo gyvenimo pasikeitimas – jis pradėjo gyventi lėčiau. Užbraukė kuo daugiau neprasmingų dalykų iš savo tvarkaraščio, darbe stengės dažniau daryti pertraukas, pradėjo daryti meditaciją kasdien ir įprotį nusisegti laikrodį kai turi nuveikti kažką prasmingo. Šiandien, kai Honoré sėdi šalia savo vaikų lovų papasakodamas istorijas, tai maždaug užtrunka 45 min., ir jo vaikai šiandien jį vadina “geriausiu pasaulio pasakotoju”
Honoré parašė knygą “In Praise of Slowness: How A Worldwide Movement Is Challenging the Cult of Speed”, kurioje papasakoja savo patirtį ir apie Slow(lėtai) judėjimą, kuris bando priešintis greičio filosofijoms. Knygą tapo bestseller įvairiose šalyse.



“Bandome susiprogramuoti daryti kuo daugiau dalykų kuo mažiau laiko, atrodo kiekvieną akimirka tampa kova prieš laiką”.
Ir jis sako, kad tai yra labai sunku pakeisti, nes kartais to greičio mes patys norime – pilame į mūsų galvas veiklas ir rūpesčius, kad neturėtume laiko sunkiems klausimams, pvz.- “ar jaučiuosi gerai?” “ar esu laimingas”, “ar mano vaikai auga teisingai?”, “ar politikai tinkamai man atstovauja?”
Ir dar yra galinga išorine jėga, kuri mus įtakoja - mūsų visuomenė, kuriai “greitesnis” ir “geresnis” yra sinonimas.
Tačiau kai sakome “eiti lėtai, daryti lėtai, gyventi lėtai” mes nekalbame apie tingenystę. Kalbame apie pusiausvyrą. Daryti gerai po vieną dalyką, o ne daug dalykų iškart.
Žinoma yra ir laikas skubėti, bet skubėjimas ne visada yra gerai, ir dažnai skubame be prasmės (pvz.:skubame važiuoti iki šviesoforo, kuris yra raudonas).
“Žiūriu į mano buvusį ir dabartinį gyvenimą, ir skirtumas yra tas, kad dabar bandau daryti kuo geriau tai, ką turiu padaryti, o ne kuo skubiau”, sako kanadietis.

Judėjimas Slow, kurio Carl Honoré yra entuziastas, prasidejo 1986 Italijoje, kai italas Carlo Petrini sužinojo, kad Mcdonalds norėjo įsikurti Romos senamiestyje. Petrini pradėjo protestuoti prieš šios kompanijos ir aplamai prieš Fast-food (greitas maistas) tendencijos, ir atsakydamas į tai įkūrė judėjimą Slow-food (lėtas maistas). Idėja buvo paprasta: ginti skonius, apsaugoti šviežų maistą nuo greito maisto manijos, ginti vietinių produktų interesus, būti už įvairovę ir nuolat įspėti dėl intensyvaus žemės naudojimo komerciniais tikslais.
Vėliau, nuo Slow Food įkvėpimo, pradėjo savaime atsirasti kitos šakos kitoms mūsų gyvenimo sferoms, pvz.- sveikatos, sekso, darbo, švietimo, laisvalaikio, t.t.



Slow Work(dirbti lėtai) – yra už tai, kad būtų mažiau darbo valandų, daugiau pertraukų, ilgesnės atostogos, mielesnė aplinka darbo vietoje (įrodyta, kad gyvenimo kokybė daugėja...ir produktyvumas)
Slow Travel(keliauti lėtai) – važiuoti ramiai, be skubėjimo, pabūti ir pajausti tą vietą.
Slow Cities(lėti miestai) – už neskubią plėtrą, apsaugoti įvairovę, nestandartizuoti, panaudoti protingai kiekvieną ploto gabalą.
Slow Schools(mokytis lėtai) – mažiau namų darbų. Žaidimai turi skatinti bendradarbiavimą, o ne konkurenciją. Tėvai turi rūpintis vaikų poilsiu ir atsipalaidavimu, o ne papildomais kursais.
Slow Books(skaityti lėtai) – nusisegti laikrodį kai skaitome.

Vienu žodžiu Slow ideja yra – susipriešinti prieš streso ir beprasmybių ir vertinti kiekvieną akimirką ir kiekvieną užduotį – neduoti kiekvienai akimirkai 100, 10 ar net ne 2 užduočių, o duoti kiekvienam užduočiui ir rūpesčiui: laiko. Carl Honoré pasakė “aš dabar jaučiu, kad gyvenu savo gyvenimą vietoje to, kad bėgčiau paskui jį”,

ANSELMO BORGES - Negailestingas Laiškas Popiežiui

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 6 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Laiško autorius, Henri Boulad, 78 metų, yra melchito Egipto jėzuitas. Jis ne bet koks jėzuitas: jau trylika metų yra Kairo jėzuitų gimnazijos rektorius ir ankščiau buvo jėzuitų lyderis Aleksandrijoje, atsakingas už regioną ir Teologijos profesorius Kaire. Labai gerai pažįsta Egipto ir Europos katališką hierarchiją. Aplankė keturiasdešimt šalių visuose žemynuose vesdamas konferencijas ir išleido trisdešimt knygų penkiolika kalbų. Jo laiškas, kuriam gavo įkvėpimą per „Dievo sūnų laisvę“ ir nuo „širdies, kuri kraujoja pamatydama mūsų Bažnyčios griuvimą“, remiasi „realiu visuotinės Bažnyčios pažinimu ir dabartine situacija“.

Laiškas sudaro trys dalys: dabartinė situacija, Bažnyčios reakcija, pasiūlymai.
Yra ten išvados, į kurias negalime neatkreipti dėmesio. 1- Pastebiame pastovų religijos praktikos sumažėjimą. Europoje ir Kanadoje kas eina į bažnyčią yra pensininkai, užtat, jeigu taip tęsis, reikės uždaryti bažnyčias ir vietoje jų padaryti muziejus, mečetes arba bibliotekas. 2 – Kunigų seminarijos irgi toliau išsituština. 3 – Yra daug kunigų, kurie pasitraukia, tie kurie pasilieka – turi ant savo pečių kelias parapijas. „Daugelis iš jų, Europoje ir trečiojo pasaulio šalyse, gyvena kažkur prie tikinčių akių - kurie juos priima, ir prie vyskupo akių - kuris nesutinka, bet užmerkia akis dėl to, kad neturi pasirinkimo“. 4 – Bažnyčios kalba yra „pasenusi, nuobodi, pasikartojanti, linkusi moralizuoti, visiškai netinkama mūsų laikui“. 5 – Yra būtina „nauja evangelizacija“. kurianti naują pateikimo formą. „Turime sutikti, kad mūsų tikėjimas yra per daug nukreiptas į protą, yra abstraktus, dogmatiškas, ir labai mažai nukreiptas į širdį ir į kūną.“ 6 – Todėl nieko keisto, kad labai daug krikščionių domiasi Azijos religijomis, sektomis, New Age, okultizmu. Jiems krikščioniškas tikėjimas pasirodo šiandien kaip kažkokia „paslaptis, sugriautos praeities likučiai“. 7 – Moralės sferoje, „Bažnyčios pareiškimai, kuriuos kartoja iki sotumo, apie santuoką, kontracepciją, abortą, eutanaziją, homoseksualumą, kunigų santuoką, išsiskyrę vėl vesti, t.t., jau nieko niekam nesako ir tik sukelia abejingumą“. 8 – Katalikų Bažnyčia, kuri buvo didžiausia Europos mokytoja, „atrodo pamiršta, kad ta Europa atėjo į brandų amžių“ ir „nebegali būti traktuojama kaip mažametė“. 9 – Paradoksalu tai, kad tos šalys, kuriose praeityje buvo daugiausia katalikiškos įtakos dabar eina link ateizmo, agnosticizmo, abejingumo. Kuo stipriau ta tauta buvo spausta, apsaugota per Bažnyčią, „tuo stipriau yra reakcija prieš ją“. 10 – Dialogo lygis su kitomis Bažnyčiomis ir religijomis šiandien pavojingai krenta.

Bažnyčios reakcija yra sumažinti padėties rimtumą, palikti Dievo rankose, remintis konservatorių dalimi arba trečiojo pasaulio šalimis. Pamiršta, kad „modernybė yra neišvengiama“ ir kad „naujos trečiojo pasaulio bažnyčios taip pat turės pajausti, vėliau ar ankščiau, tas pačias krizes, kurias sena europinė krikščionybė pažinojo“.

Ką daryti? „Bažnyčiai šiandien mirtinai ir skubiai reikia trigubos reformos.“ 1 – Teologiška ir katechetiška reforma, kad permąstytų tikėjimą ir „jį atnaujinti, kad būtų tinkamas mūsų laikui“. 2 – Vidinė reforma, „kad permąstytų ir koreguotų nuo A iki Z praeities paveldėtus struktūras“. 3 – Dvasinė reformacija, kad atgaivintų mistiką ir permąstytų sakramentus. „Šiandieninė Bažnyčia yra per daug formali“, atrodo yra svarbu „tik išorinis stabilumas, paviršutinis nuoširdumas, teisingas fasadas“.

Ką tada siūlo kunigas H.Boulad? „Generalinis susirinkimas sinodui, visuotinės bažnyčios lygyje, kuriame dalyvautų visi krikščionys – katalikai ir kiti – kad nagrinėtų su visu atvirumu ir nuoširdumu šiuos ir kitus punktus. Šis sinodas, kuris truktų tris metus, pasibaigtų su viena Generaline Asamblėja, kuri apibendrintų šio tyrimo rezultatus ir iš to gautų išvadas.“