Skirti dėmesį kitam

N'cok Lama rašo:
Vienas žmogus gali pasakyti – kam kalbėti apie dėmesį kitam, jeigu neturiu laiko net sau?
Na, nesakysiu, kad tas žmogus neteisingai kalba, nes ir mūsų era duoda mums galimybę visų pirma rūpintis savimi. Paminėsiu viena sakinį iš garsios Portugalijos grupės “Os Anjos” – “antes que o tempo se acabe e não acompanhamos pensamos mais em ninguém.” ( kol laikas nesibaigia, mums reikia bėgti su juo apie nieką negalvojant ). Pagal mane, tai yra rimta! Kaip aš galiu bandyti bėgti, nežinodamas, jeigu krisiu, ar kas nors atbėgs padėti man atsikelti? Ir tuo pačiu metu galiu pasakyti tokius žodžius: NETURIU LAIKO NEI SAU, TUO LABIAU KITAM! Ar kažkas iš jūsų, mieli skaitytojai, gali atsakyt man į šį klausimą?

Yra aišku, kad nepaisant mano laiko trūkumo, visgi galiu duoti vieną minutę vienam draugui. Tai gali būti naudinga, netgi galima išvengti, kad tas žmogus nusižudytų. Mes nenorime matyti mūsų draugų mirties dėl to, kad neturime laiko mūsų ausims, tam, kad pasakyti jiems nors vieną vilties žodelį.

Biblijoje yra parašytas garsus Šv.Petro sakinys: „neturiu nei aukso, nei sidabro, bet ką turiu - duodu tau...“ dar tęsia: „Jėzaus Kristaus vardu - kelkis ir vaikščiok...“. O kas atsitiko tada su tuo žmogumi? Jis ėjo ir vaikščiojo, skelbdamas gerus dalykus, kuriuos patyrė.
Mes taip pat, kai skiriame dėmesį kitam - galime padėti, kad tas žmogus vėl susigrąžintų savigarbą ir pasitikėjimą savim, ir pasauliu.
Reikia pabrėžti, kad visos problemos, visi sunkumai pasaulyje atsiranda būtent dėl dėmesio stokos kitam.
Mes visi dažniausiai bandome nesiklausyti ir nematyti, o kai problema atsiduria prie mūsų durų, mes sakome: „jei būčiau žinojęs, kad tai atsidurs čia, pas mane, būčiau kažka daręs“. Mums reikia būti dėmesingesniais kiek įmanoma...Ir nesakau, kad mums reikia 24 valandas per parą budėti ir stebėti ar niekas nelaukia pagalbos, tačiau, ar mūsų atvirumas padėti yra reikalingas - tai tikrai yra.

Vaikai verkia ne tik dėl to, kad neturi ką valgyti. Gali būti, kad jie ką tik pavalgė ir yra palikti tarp žaislų ir kačiuko, kuriam, su savo miauksėjimu, pavyks nutildyti vaiką iki tol, kol jo mama duos ko jam reikia – šilumą, dėmesį... ir tada viskas pradeda turėti prasmė vaikui,