ANSELMO BORGES - Laisvė – tikrasis velnias?

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 27 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias
Kai mąstome apie blogį, kas labiausiai sukelia nuostabą yra moralinis blogis: kodėl laisvė ne visada yra gera? Kodėl ne visad buname geri?

Šitie klausimai yra tokie dramatiški, kad paaiškinti gėrį ir blogį šiame pasaulyje dažnai reikėjo panaudoti tokį dvigubą Principą: Gėrio principas ir Blogio principas. Krikščionybės kontekste, kuri gavo įkvėpimą nuo kitų senesnių religijų, velnias pasirodė kaip sprendimas paslapčiai. Jis būtų Viliojimas, ir žmonės ne visada susilaiko nuo pagundos.

Šiame kontekste, visų pirma, reikia pasakyti, kad krikščioniškas tikėjimas nekalba apie velnią. Krikščionys netiki velniu, o tiki Dievu. Apie viliojantį velnią - reikėtų klausti kas pirmiau viliojo velnią, kad jis iš gero angelo taptų blogu angelu ir nukristų į pragarą vilioti žmones. Primenu, kad Kantas pažymėjo, kad vienas irokėzas paklausė misionieriaus: kodėl Dievas nesunaikino velnio? Apie pagundas – nereikia jokio velnio. Užtenka jau mūsų. Žmogus, tarp ribojimo ir begalybės, yra nešvengiamai linkęs nusidėti.

Žodis pagunda (temptation) kilo iš lotynų žodžio temptare, kuris reiškia pamėginti, eksperimentuoti ir dar reiškia pulti, siekti suvilioti ir korumpuoti, išbandyti.

Atsižvelgiant į tai, didžiausia pagunda yra galia, ne kaip tarnystė, o kaip dominavimas, pasigyrimas ir savęs išaukštinimas. Galia, pagal savo pačios dinamiką, yra linkusi būti vis didesnė. Kadangi visagalybės iluzija suteikia nemirtingumo iliuziją, dominuoti, nugalėti ir sunaikinti mirtį. Visagaliai būtų nemirtingi.

Kas norės įrodymo, kad didžiausia pagunda yra galios pagunda (finansinė, ekonominė, politinė), gali pasižiurėti į dabartinę šalies situaciją.

Bažnyčia liturgijoje keičia tekstus laikui bėgant. Bet pirmą Gavėnijos sekmadienį, po Karnavalo, nuolat skaitoma Evangeliją kuri siejasi su Kristaus pagundomis. Yra trys. Bažnyčia nusprendė pateikti jas su tokia interpretacija – kad pagundos kyla labiausiai dėl sekso. Tačiau, iš tikrujų, tos pagundos siejasi su galios troškimais.

Velnias neegzistuoja, tada nepasiteisina egzorcizmas. Ten, Kristaus pagundose, nėra jokio velnio. Velnias nepasirodė Jėzui. Visos tos Evangelijos dalys yra dramatizuotas epizodas, velnio vaidmenyje įkūnija Jėzaus kovą spręsti: būti galios misionieriumi arba tarnystės misionieriumi? Tai išsireiškia ar jo žinia yra už Žmogaus dievinimą arba Dievo žmogiškumą. Juk Evangelijos gera žinia yra ta, kad Dievas nėra suinteresuotas, kad Jį garbintų, Jam tik įdomu žmogaus gerovė ir sekmė, Jam tik svarbu, kad žmonės taptų pilnai žmogiški.

Dostojevskis buvo tas, kuris geriausiai tai apibrežė savo kūryboje Broliai Karavazovai. Personažas Ivan papasakoja Didžiojo Inkvizitoriaus legendą. Jėzus pasirodė Sevilijoje vieną dieną po to, kai beveik šimtas eretikų buvo sudeginti. Minia jį atpažįsta ir eina paskui jį, bet inkvizitorius kardinolas liepia suimti jį. Kalėjime kardinolas sakė Jėzui, kad jis nesuprato žmonių, kai norėjo laisvės jiems. Dėl to jis nepasidavė stebuklų pagundoms: akmenis paversti į duoną, t.t. Bet žmonės neištveria laisvės naštos. Dėl to, Bažnyčia pataisė jo darbus, remdamasi stebuklais ir galia. „Ir žmonės buvo patenkinti, kad galėjo vėl būti kaip banda, kurį yra vedžiojama...buvo laimingi ir dėl to, kad ištraukė iš jų širdies baisiausią dovaną (laisvę), kuri tiek kančios jiems suteikdavo.“ „Eik šalin ir niekada nebegrįžk... nebegrįžk... niekada, niekada!“

Didžiausia pagunda Bažnyčiai yra galios pagunda: socialinė ir politinė galia, kontruoliuoti sąmonę, primesti savo normus netikintiems, pripažinti magišką ir stebuklingą tikėjimą...

„Paskutinė Kristaus pagunda“ kryžiuje nebuvo, kaip siūlė M.Scorsese, vesti Marija Magdalietę, o nusileisti nuo kryžiaus. Nepasidavė. Dievas neatleidžia nuo ribotumo ir todėl nuo mirties.