Kaip mes elgiamės su kalba?

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė vasario 19 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.
Ludwig Wittgenstein teigia: kalba yra ne tik tam, kad apibūdintų realybę, bet ir tam, kad prašytume kažko, padėkotume, prakeiktume, sveikintume, pasimelstume...
Su kalba galima traukti minią žmonių, padaryti kad ta minia sukeltų revoliuciją, nuraminti ją, aukštinti ją, paversti ją į vieną šoną ar į kitą.

Žodis gydo. Vieną kartą atėjo pas mane vienas vyras su didžiulėmis problemomis ir paprašė manęs klausyti jį, tiktai klausyti be pertraukos. Kalbėjo daugiau nei pusantros valandos ir pabaigoje labai dėkojo – pavyko jam geriau sudėlioti viską galvoje.
Su keletą žodžių galime nušviesti ateitį žmogui. Su keletą žodžių taip pat galime sunaikinti žmogų amžiams – “esi durnas, niekada nieko nepasieksi!”

Per žodį atsiveriame pasauliui ir pasaulis atsiveria mums. Kalbėdami mes argumentuojame, pažadame, sukuriame bendruomenes. Kadangi žmogaus protas yra lingvistiškas - tik galime suprasti save per kitus ir istorijoje.

Žmogus, kadangi yra zôon lógon échon (kalbantis gyvūnas), taip pat yra zôon politikón (socializuotas, politizuotas gyvūnas), skirtingas nuo kitų gyvūnų, kuriems vadovauja banda. Kaip gerai pastebėjo Aristotelis – “Priežastis dėl ko žmonės yra socialūs daugiau nei kažkokios bitės ar kiti gyvūnai, yra aiškus. Tik žmonės visoje gyvūnijoje turi žodį. Balsu gali išreikšti skausmą ar malonumą, ir kiti gyvūnai irgi jį turi; o žodis yra tam, kad išreikštų kas yra tinkama ir kas netinkama, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Ir tai yra tai kas skiria žmones nuo kitų gyvūnų: turėti gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo(ir kitų vertinimų)suvokimą. Ir panaudojant šį gebėjimą kuriamos šeimos ir miestai.”

Žmogaus kalba negali būti sumenkinta į malonumo ir nemalonumo kalbą. Nes ji sugeba padaryti moralinius svarstymus, skirti gėrį nuo blogio, kas yra teisingai ir kas ne, dalintis ir kalbėti viešai apie šiuos vertinimus. Taigi, kaip sako Gabriel Amengual, “dėl šių dviejų funkcijų, kalba sukuria etiką ir etiškai pagrįstą miestą”.

Kaip trūksta sugrįžti prie klasikų! Kad pasibaigtų melas ir eitume toliau už sofizmą.


Išvertė Vladas Bartochevis