Rašo Kristina Gedgaudaitė, Italija/Anglija/LietuvaSkaitau Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“ ir žaviuosi to meto žmonių dvasios stiprybe. Žaviuosi lygiai taip pat, kaip ir istorijomis apie sovietmečiu platinamą uždraustąją literatūrą. Iš rankų, į rankas, paslapčia, apsitrynusius nukopijuotus lapus. Man visada patiko žmonės, kurie nepasiduoda, kurie savo tikėjimą paverčia veiksmu.
Nežinau ar tiesa, bet man atrodo, kad anksčiau žmonės daugiau galvodavo, daugiau veikdavo. Gal čia tik tie, kuriuos sutinkame istorijose ir knygose? Kiti, tokie pat bevardžiai stebėtojai, kuriuos matome ir šiandien, išsitrynė iš pasaulio atminties. O gal iš tiesų, užhipnotizuoti reklamos televizoriaus ekrane, nebeturime jėgų ko nors imtis?
Pasaulį surūšiavome ir sutalpinome į prekybos centrų lentynas. Šypsena pasidaro nebeįmanoma be Colgate dantų pastos, šeimą prie stalo sukviečia tik Knor sultinio aromatas, o pokalbis su draugu galimas tik naudojantis naujausiojo modelio mobiliuoju telefonu. Viskas aišku ir paprasta. Reklama lyg žėmėlapis nurodo ko mums reikia ir kur tai gauti. Kūryba tampa nuvalkiota ir niekam nereikalinga seniena.
Laikas, pastebiu, vis dažniau ir dažniau matuojamas ne nuotykiais ar idėjomis, o pinigais. Net ir idėjos surūšiuojamos į tas, kurios apsimoka, kurios papuoš tavąjį CV, bus įvertintos, ir tas, kurios niekam nebeįdomios, nebeapsimokančios.
Norisi kažko griebtis, tik nežinau nuo kurio galo pradėti. Matau, pastebiu, kad kažkas nebegerai, bet kaip mintį paversti veiksmu nebeišmanau. Ir į galvą ateina Andriaus Mamontovo dainos žodžiai: „Nori keist pasaulį, keisk pirmiau save“. Gal šitaip,
Man patiko Kristinos zodziai. Manau mums reikia, visada nedelsdama, ieskoti keliu ir sprendimu...daryt kazka.
AtsakytiPanaikintiKiekvienas zmogus sioj planetoj turi savo nuomone apie politika, apie kokia krypti pasaulis turetu pasirinkti, bet su skirtingais poziuriais, tai kaip mums nepavyksta keisti? Manau si vieta yra pradzia tam - vieninti zmones.
Pries visa tai, pries kazkoki pasaulini pakeitima, is tikruju reikia mums pradeti nuo saves. Vienas paprastas pavyzdis: kodel mes nerusiuojame musu paciu siuksliu? Pradejau tai daryt pries keleta menesiu ir isigandau kiek daug siuksliu mes darome. Limonadu buteliai, skarbonkes, poperiai... jei visi bandytu bent rusiuoti perdirbimui, jau sumazintu gerokai gamtos zala.
Mums reikia kuo greiciau ir efektyviau kazka daryti. Bent cia Brazilijoje, tie praeities herojus - keleta pavarge jau nuo kovos ir pasidave, kiti gerai gyvena siandien ir tai jiems uztenka. Nenoriu tokiu buti.
Iki kito karto,
Eduardo Mendes Barbosa
hmm... i dont understand what this whole article is about but i think the girl in the pic with big ben is pretty cool...
AtsakytiPanaikinti