Rašo Vladas Bartochevis,Šiandiena turime e-mailą, praktiškas ir greitas būdas rašyti draugams. Bet kažkaip kai galvoju rašyti draugams apie mano gyvenimą ir jausmus aš negalvoju apie greitumą.
Pripažistu, kad (ir man yra labai patogu rašyti emailus) irgi man yra sunku nepasiduoti e-mailų patogumui, bet bent dviems draugems bandau regulariai paimti poperių ir tušinuką ir rašyti – vienai labai gerai draugei, kuri gyvena Anglijoje ir vienai labai gerai draugei, kuri gyvena Brazilijoje.
Laiškas trunka vieną savaitę, kad iš Lietuvos atvyktų į Angliją, o iš Lietuvos į Braziliją – dvi, tris ir kartais mėnesį, kad atvyktų. Bet tai negąsdina manęs labai, nes kai rašau joms perduodu poperiui problemas, kurias išgyvenu ir jausmus, kurios jaučiu, kurie nepraeis taip lengvai, ir galbūt netgi palidės mane visą likusį gyvenimą.
Daugelis sako, kad noriu romantizmo sugrižimo, kad tik bandau parėmti nereikalingas tradicijas, kad kovoju prieš sroves, arba kad noriu būti skirtingas. Gal vienas iš tų paaiškinimų tinka, arba galbūt visi man tinka.
Bet iš tiesų, kai mąstau apie šias dvi komunikacijos priemones (laiškai ir e-mailai) ateina į mano mintis dvi skirtingos epochos: kai jausmai ir žodžiai pasilikdavo aktualus, nesvarbu kiek ilga buvo laiško kelionė... ir šiandienos epocha, kai tai kas buvo parašyta gali būti atnaujinti sekančią valandą su vienu nauju e-mailu.
Tuo kalbu apie dalykų tvirtumą ir silpnumą, apie vertę, ir e-mailas tinka tam, ką matome šiandien - kai tai ką pasako dabar niekaip negalime būti saugus, kad pakartos rytoj. Ką jaučiame šiandien yra tiek laikinai kiek galimybė atsirasti nauji faktai.
Atrodo šiandien vis rėčiau randame žodžius, kurie verti plunksnui ir poperiui,
Pasaulis yra toks nepastovus iš tikrujų, toks yra gyvenimas, už tai viskas yra priklauso nuo mūsų pasirižimo.
AtsakytiPanaikintiMarija