Sėkla - Rose Busingye (Uganda)

Šįkart, Sėklos dalyje, papasakosiu truputį apie Rosę Busingyę. Ji vadovauja Meeting Point Kampaloje (Uganda). Šita organizacija bando padėti moterims, kurios serga ŽIV, ir vaikams, kurie prarado savo tėvus dėl šios ligos.

Tiesa, ne aš papasakosiu apie ją, paprasčiausiai kopijuosiu čia keletą jos žodžių.. taip geriau suprasite kas yra Rose ir kas yra Meeting Point.

Pokalbiai yra ištraukti iš itališko dokumentinio filmo “Greater defeating AIDS”.

Rose: (Kalbėdama apie savo darbą) Kartais pasakojant daug netenkama. Šiame pasaulyje per daug kalbama, reikia pamatyti.

Leonardo Lucchi (dokumentinio filmo režisierius): Reikia pamatyti. Reikėtų daryti.

Rose: Net ir negalvojant apie tai, kad reikia daryti. Nes galiausiai darydamas pavargsti. O kai matai ir susijaudini, tai tave išjudina. Kai pradedi, sakai, einu daryti, atsibosta, nes bedarant atsiranda vis daugiau dalykų, kuriuos reikia padaryti, negu gali įsivaizduoti. Pavyzdžiui, noriu pagydyti ligonį, rytoj jų jau du, jau trys, jau keturi, jau penki, jau šimtas.

Leonardo: Ta moteris, stora, kuri šoko, kuo ji vardu?

Rose: Aida. Man sakė, kad ji neserga. Ir kad duotų mums maisto, turėjo dar kartą atlikti ŽIV testą. Sakė, kad mano moterys yra patenkintos, pilnos sveikatos, todel netiesa, kad jos serga. Taigi atrinko storesnes ir atliko testą. Tuomet susijaudino, sakė “vargšės...vargšės moterys, turime ką nors padaryti” Ir man atvežė dėžes prezervatyvų. Moterys tiesiog pasiuto. Jos sakė, tai tokią pagalbą gali man pasiūlyti? Aš prarandu žmones, kuriuos myliu, mano vyras miršta, palieka mane su šešiais vaikais, našlaičiais... Ir pagalba.. reikia kažko daugiau nei prezervatyvai!

Leonardo: Mes visada vėluojam...

Rose: Ne, problema ta, kad mąstymas.. nežinau... Reikia galvoti giliau, nes gyvenimas nėra tik seksas! Gyvenimas yra kažkas daugiau. Tikrai daugiau, nes jau esu užsikrėtęs. Tai kodėl turėčiau saugotis?

Tai kodėl turėčiau apsaugotis kitus? Kas jie tokie? Bet jei supranta, kad pats yra vertybė, tuomet supranta, kad ir kitas yra vertybė, tuomet nori jį apsaugoti.

Čia nerasi nė vienos, kuri negeria vaistų. O kituose projektuose gali pamatyti, kad atsisako gerti vaistus, nes tas ilgas procesas, atsiranda šalutinis poveikis, matai, koks daugelio moterų pilvas.. tai dėl vaistų šalutinio poveikio. Kartais pradeda gerti vaistus, o kai pajunta šiuos simptomus, nustoja. O šios moterys... net jei joms duosi akmenis, suvalgys!!!

Rose: Galiausiai nugalėti ŽIV yra būtent tai: pasakyti, žiūrėk, gyvenimas turi vertę, apsaugokim ją. Net jei iki mirties liko dvi dienos gyvenimo, dešimt dienų ar vieneri metai, liko treji metai... verta gyventi... nes tam yra priežastis... Ir matei, kad kitą dieną eina dainuoti kartu su kitais... Dar kitą dieną pasidaro šukuoseną. Kitą dieną susitvarko drabužius. O kai sakoma: „o, kad būtų skiepų...“ Net jei būtų skiepai, jei žmogus nežino gyvenimo vertės, skiepai taip pat neturėtų prasmės.

Rose: Aš visko mačiau, mačiau karą, ligą, mačiau įvairią neteisybę ... visko mačiau... žinau, kad viskas turi prasmę. Net jei sakytume, kokia mirties prasmė... kokia gyvenimo prasmė? Valgyti, miegoti o po to numirti? Vienas mano draugas, bet ir pacientas, tai pasako, sakydavo man, kad ir mirtis turi prasmę. Jei neturėtų prasmės, kodėl ji būtų? Kaip vaikas gimsta turėdamas pilvą, tai reiškia, kad bus kažko valgyti. Nes pilvas yra ženklas, kad bus maisto kurį bus galima ten įdėti. Ir jis sakė: mirtis negali būti pralaimėjimas, negali būti bausmė... reiškia, kad yra Kažkas dar didesnio! Yra!

Rose: paprašiau moterų tylos minutės, kad galėtume pasimelsti už mirusius ir už likusius vaikus, kurie prarado namus (po uragano Amerijoje – JAV).

Viena moteris atsistojo ir tarė: Kai mus sutikai, nesimeldei ir nenoriu, kad dabar, kai greitai mirsiu, kad kas nors susitiktų mano vaikus ir tik melstųsi. Ir mes norime taip mylėti kaip mus kažkas mylėjo.

Per 4 savaites jie prikaupė pilną sunkvežimį. Aš beveik apsiverkiau, nes aš nebuvau kaip jie... bet mane tai sujaudino. Paskambinau daugeliui žmonių... Italijos ambasadoriui, JAV ambasadoriui. Tarp amerikiečių buvo vienas žurnalistas, kuris atvyko ir keliaudamas čia pasipiktino ir sakė: „Ne, ne, neteisingai, kad kažkas atiduoda visą ką turi. Šie žmonės nieko neturi. Tas, kas teikia labdarą, daro tai iš to, kiek turi per daug, o ne visa tai, ką turi!“

Viena moteris, serganti AIDS: Kai sužinojome apie katastrofą Amerikoje, norėjau ką nors dėl jų padaryti, kaip Rose padėjo man, kai mane sutiko. Jų vaikai yra ir mano vaikai, norėjau, kad jaustųsi mylimi, norėjau mylėti juos, kaip mane mylėjo Rose. Taip su visomis moterimis iš Meeting Point, pradėjome dirbti, kad surinktume pinigų.

Vicky: Aš pasiruošiau mirčiai... pasiekiau tokį momentą, kai... nes skausmas manyje buvo visur... mano kūnas degė, tarsi ant manęs tekėtų rūgštis, kaulai degė, visas kūnas degė. Buvome užsidarė namie, su visais trim vaikais, aš sirgau, iki tol, kol – „Argi, nežinai, kad tavo vertė yra didesnė nei ligos vertė?“

Kai matau, kad kas nors palūžta, pradedu jiems pasakoti savo istoriją, jie nustoja verkti, pradėda judėti, pradėda eiti, gyventi.

*P.s.: apačioje Rose kalba, rodo truputį jos aplinką ir organizaciją, tačiau itališkai: