Gyvenimo prasmė

Rašo Vladas Bartochevis
Nuo tada, kai sukuriau Kablelį, stengiausi nerašyti pirmu asmeniu. Bet šįkart, šiame tekste, kai noriu kalbėti apie gyvenimo prasmę, leisiu sau akvaizdžiai naudoti žodį “aš”. Neieškosiu teorijų ar argumentų mano proto gilumoje, paprasčiausiai papasakosiu truputį kas buvo, čia visai neseniai, mano gyvenime, faktus! Tiesa, ne pačius įvykius, bet mintis ir įsitikinimus, kurie kilo iš jų...
Ir kaip sako vienas geras ir išmintingas draugas Andrius – buvo, yra faktai, tai yra tikra. O ieškodamas atsakymų sąmonėje, proto gilumoje – galime rasti, bet kitaip nei tų faktų, kurie buvo ir galime prisiminti ir netgi pajausti, tie atsakymai gali būti ne tikri.

Aš išgyvenau tokią krizę, kuri atrodė kaip žemės drebėjimas, kuris privertė viską sujudėti kas buvo manyje, netgi tvirčiausius įsitikinimus. Rezultatas - buvo nemažai dulkių...
Įdomu, kad šita krizė truko apie 40 dienų.. simboliškai.
Iš tikrujų ji nekalta dėl visų tų sugrovimų, ji tik atėjo parodyti man, kad tie pagrindai, kuriais pastačiau savyje namus ir didžiulius pastatus, buvo netikri, arba bent - netvirti.
Šita krizė atejo man suteikti šansą iš naujo pastatyt viską, dabar atsargiau, išmintingiau, tik su tikru pagrindu. Tačiau kas ta tikra gyvenimo prasmė, kuri gali suteikti tą tikrą pagrindą?

Vienas iš vertingiausių dalykų, kurį girdėjau per tą krizę, buvo Comunione e Liberazione susitikime, kai kalbėjome apie skirtumą tarp optimizmo ir tikros vilties.
Iš tikrujų, optimizmas labai remiasi tuo, kad saulė švies, kad valgysime kažką skanaus per pietus, pavyks keliauti į tą ar kitą šalį, turėsime tą mašiną, būsime su tuo žmogumi, gausime tą postą, tapsime sodininku, advokatu ar prezidentu.
Bet visa tai yra apgaudinėjimas, kai visa tai yra tam, kad gyventume tą dieną, ar tą gyvenimą...
Juk kai yra tas pagrindas, ta tikra viltis, ir tada džiaugsmas nesibaigia po to, kai pavalgeme ar po to, kai tapome prezidentu, ar po to, kai gavome tą ar kitą apdovanojimą - netgi po lietumi galime jaustis ramūs, juk tada tas lietus ne tik šalčio ir problemos...ir tada ta saulė yra ne tik šilumos ir spalvų.

Aš visada sakiau, kad mums reikia pajausti kiekvieną akimirką, pasimėgiauti tuo paprastu puodeliu kavos; stebėti saulėtekį ir saulėlidį (beveik taip formaliai ir susikaupę, kaip kariai klausantys himną); palydėti tą rasos lašą krentantį per lapą, t.t. Bet tos akimirkos turi būti tęsiniu iš kažko didesnio, turi būti dalimi iš konteksto, o ne paprasčiausiai pradžia ir pabaiga.
Galime reikšminti akimirką, kai ją suprantame kaip dovaną. Bet suprasti ją kaip savarankišką įvykį – tampame priklausomais, šokame iš džiaugsmo į liūdėsį ir iš liūdėsio i džiaugsmą, galu gale jaučiames beprasmiškame žaidime, kurio prasmė yra laukti kitos akimirkos. Galime žaisti šį žaidimą nuo ryto iki vakaro, nuo gimimo iki mirties.
Bet negali būti tik tiek. Ir mūsų širdys natūraliai nesutinka, kad būtų tik tiek.
Galime susitaikyti, kad grožis, laimė ir meilė yra kaip banga, kurią patiriame ir po to tenka laukti kitos. Bet yra žmonės, kuriems tai netinka, tai per mažai ir su tuo nesusitaiko. Norisi tikros laimės, tikros meilės upės, į kurią galime pasitikėdami, šokti iš galvos, būti joje, ir amžinai jausti tą pastovią ir ramią srovę liesdama mus..ir net nepastebėdami - ji nešia mus.

Tikros laimės ir tikros meilės yra tikro gyvenimo šaltiniai. Tai jausdami, tą srovę (kuri dažniausiai eina prieš pasaulio srovę), ar atmerktomis akimis ar užmerktomis akimis, suvokiame, kad nepasiklysime.