Rašo Vladas Bartochevis, Brazilija/Lietuva: Matosi daug nepasitenkinimo veiduose, žodžiuose ir netgi plakatuose.
Visi kasdien klauso apie krizę ir mažai tų, kurie dar nepajautė jos asmeniškai.
JAV, Brazilija, Didžioji Britanija jau techniškai yra recesijoje. Ispanijoje bedarbių skaičius yra rekordinis. Prancūzijoje, Argentinoje, Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje daug protestų ir streikų. Islandijoje netgi pasikeitė vyriausybė.
Vargingiausios šalys, nepaisant to, kad yra toli nuo ekonomikos centrų, jau pastebi padidėjusias skurdo problemas.
Krizė, kaip jau rašiau praeituose tekstuose, atneša žinią, kad “taip jau nebegali būti”, “kažkas ne taip”, “pokyčiai yra būtini”. Tai yra galimybė pataisyti klaidas arba išeiti iš fantazijos į tvirtesnius ir geresnius kelius.
Tačiau krizė yra labai pavojinga, nes dažnai esame linkę pabėgti per pirmiausius ir lengviausius kelius. Nostalgija ir utopija dažniausia yra būtent tie keliai.
Galima pastebėti, kaip buvusiose TSRS šalyse didelis žmonių skaičius norėtų sugrįžti į praeitį, lyg būtų užmiršę kovą ir kraujo praliejimą dėl laisvės, prieš mažiau nei 20 metų.
Keleta šalių, kuriose iš tikrųjų niekada nebuvo komunizmo režimo, nori bandyti dabar. Hugo Chavez, Venezuelos prezidentas, kovoja už tai jau 10 metų būdamas valdžioje, ir jau kalba apie dar 10 metų. Venezuelos žmonės pastebi laisvės sumažinimą, tačiau daugelis žiūri į tokį faktą kaip neišvengimą ir priimtiną pasekmę vardan tikslo.
Komunizmas yra nuostabus dalykas popieryje, kuris niekada nebuvo įgyvendintas ir niekada nebus per kažkokokius diktatorius su ginklais rankoje. Kas yra parašyta popieriuje - gali kada nors būti tikrovėje, kai visi turės Gandhi ir Zamenhofo širdį ir Einstein ir Liuterio Kingo samonę, bet tam reikės daug Žmonijos kartų.
Žiūrėkime į Kubą, gyvas „įmanomo komunizmo” nelaimės simbolis, kai visi (išimtis vadovai), turi tas pačias teises ir turtus. Vaikas gimsta jau su apibrėžtu likimu.
Fidelis Castro, dabar Raul Kastro, yra tiesos sargas ir niekas neturi teisės prieštarauti.
Aš išmokau, kad kas atskiria gyvūnus nuo žmogaus yra tai, kad pirmas gimsta paruoštas, baigtas ir turi savo apibrežtas ribas ir dėl to nesusipriešins.
Šuo sutinka, kad negali skristi. Paukštis sutinka, kad neplauks. Arklys jau gimė baigtas, keturiomis kojomis, klausa, nosimi, akimis ir su savo instinktais jau nebetrūksta nieko būti arkliu.
Tačiau žmogus yra kitoks, negimsta baigtas, paruoštas. Jis gimsta ir susiformuos su laiku.
Jis tampa būdamas, susiformuodamas, be ribų procese, kuris tik baigiasi su mirtimi. Ir vis tiek, kai mirtis ateina kai žmogui 90, 100, 120 metų, vis yra labai aišku, kad jis dar nebuvo baigtas. Žmogus gimsta tam, kad tobulintusi, jis pats yra procesas, nes jo galimybės yra begalinės.
Ir betkoks žmogus ar režimas, kuris bando riboti žmogų, bando prilyginti jį prie neracionalų,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą