II tekstas

Viskas kas vyksta su pasauliu, kas atsitinka santykiuose tarp Valstybių, gal visa tai nebūtų paprasčiausiai mūsų pačių ir mūsų santykių amplifikacija?

Pavyzdžiui – ozono problema, pasaulinis atšilimas, ar nebūtų lyg mūsų stresas, mūsų kasdieninis pyktis, mūsų neatsargumas su savimi, mūsų ligos dėl viso to?
Ginčas tarp Rusijos ir Gruzijos, tarp Pakistano ir Indijos, tarp Ekvadoro ir Kolumbijos, tarp Sudano ir Čado, tarp izraeliečių ir palestiniečių, ar negalim pastebėti juos mūsų kasdieniuose santykiuose su mūsų buto kaimynais?
Antipatijos jausmai tarp Venesuelos ir JAV, tarp Kinijos ir Didžiosios Britanijos, tarp kai kurių Vakarų šalių ir Afrikos nebūtų panašūs į jausmus, kuriuos jaučiame tam žmogui, kurio net nepažįstame, tačiau jo išvaizda ir idėjos mums nepriimtini?
Terorizmas nebūtų kaip mūsų reikalavimai kuriuos darome, ar įžeidimai, kuriuos sukeliame, kitiems ar/ir mums patiems?

Daugelis išmintingų jau pasakė, kad pasaulio transformacija visų pirma prasideda mumyse ir mūsų kąsdieniniuose sprendimuose,