ANSELMO BORGES - Haitis. Kur tada buvo Dievas?

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 13 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Nėra pakankamai žodžių, ir ypač tiek stiprių žodžių, kad apibūdintume Haičio tragediją: daugiau nei du šimtai žmonių mirė, daugiau nei vienas milijonas liko be stogo, badas, neskaičiojamas skaičius našlaičių, vaikų pagrobimai, vienos Valstybės subyrėjimas, „ateities juodoji skylė“... Vienu žodžiu – pats tikriausias ir gryniausias Siaubas.

Ir daugelis, garsiai ar savyje šaukia: Kur buvo Dievas, kur yra Dievas Haityje? Ir klausimas, kuris kartojasi per visą Istoriją: Kur buvo Dievas Golgotoje? Kur buvo Dievas Lisabono žėmės drebėjime, Indonezijos Cunamyje?, kur buvo Dievas Aušvice?...

Šis šauksmas palydi filosofijos istoriją, nuo tada kai Epikūras apie 300 pr.Kr., ir vėliau Pierre Bayle Švietimo amžiuje, kamavo mintį šitoje temoje.
Dievas turi būti visagalis ir begalo geras. Tai kaip paaiškinti blogį? Dievas galėjo jo išvengti, bet nepadarė – tai Jis nėra begališkas geras. Arba norėjo, bet negalėjo – tai Jis nėra visagalis. Arba negalėjo nei nenorėjo – tai jis ne Dievas. Arba galėjo ir norejo – tai kodėl yra blogis?

Bandymų atsakyti į šiuos klausimus buvo daug. Leibniz sugalvojo žodį teodiceja (theodicy/théodicée), kuris reiškia „Dievo pateisinimas“. Savo darbuose šia tema jis kalbėjo, kad šis pasaulis nėra nei puikus nei tobulas, bet, kadangi, Dievas yra begalo geras, visagalis ir visažinis, tai yra geriausias įmanomas pasaulis. Šis darbas buvo išleistas 1710 metais ir tapo kaip vadovėliu kultūringai Europai. Bet užteko 45 metų (Lisabono žemės drebėjimas buvo 1755m.), kad Voltairas savo darbe „Kandidas, arba optimizmas“ironizuotų. E Kant 1791m. parašė tokį mažą darbelį pavadintas Über das Misslingen aller philosophischen Versuche in der Theodizee (apie visų filosofinių bandymų nesėkmę teodicejoje).

Iš tiesų, kaip žmogiškai ribotas protas gali pateisinti Dievo būvimą prieš tą faktą, kad yra ir blogis? Beje, būtų ciniškas žiaurumas siūlyti teorinius paaiškinimus tiems, kurie kenčia nuo blogio ir siaubų. Tikintis supranta, kad pagal žmogišką mąstymą Dievas nėra nei visagalis, nei be galo geras, ir supranta, kad galų gale tikėjimas yra labiau kova nei paguoda, ir kad ši kova yra išbandyta solidarumo viršunėje su tais, kurie kenčia.

Viename dokumente apie Haičio tragediją teologų Jono XXIII Asociacija apgailestauja, kad tęsiasi to Dievo ieškojimas – Niutono laikrodininkas, kuris reguliuoja visatos mechanizmus. Ir kad nesibaigia naturalių stebuklų prašymai Dievui – kad siųstų lietaus, kad išvengtų cunamio, t.t... Toks Dievas-aprūpintojas, kuris yra mūsų paslaugoms, toks super tėtis, kuris mus gintų nuo gamtos. Pamiršta, kad „Dievas neįsikišo, kad išvengtų Golgotos nei Aušvico nei išvengė marų, bado ir kitų nelaimių“.

Tai kokiu Dievu tiki? „Tikime, kad blogis yra taip pat paslaptis, kuris sunkiai tinka prie tokio visagalio ir gailestingo Dievo paveikslo, ypač kai žiūrime į tokį Dievą būdami tarp vargšų ir nekaltų.“ Tiki Dievu, kuris nepavydi Žmonijai ir davė jai kūrybinį sugebėjimą (galbūt mokslas galės numatyti žemės drebėjimus) ir atsakomybę pasaulyje. Dievas gina vargšus ir palaimina tuos, kurie dirba už teisingumą ir taiką.

„Dievas nėra neutralus, Jis yra Haityje tragedijos aukose ir visuose žmonėse, kurie ten dirba solidarumu“, tapatinasi su aukomis, kurios tampa dieviškojo teismo kriterijumi – „Davė man valgyti, gerti, apsirengti...“ Niekas neturi teisės kalbėti Jo vardu, „tik tos aukos ir tie, kurie yra šalia tų aukų kančiose. Bet mes visi galime ir privalome būti drauge Haityje, padėti haitiečiems skubiose problemose ir šalies atkūrime“.

Bet neužtenka. „Haitis šiandien įkūnija šiandieninių nukryžiuotų tautų“, turime visi pasikeiti, ir prisiminti Jėzaus Dievą, kad būtų „teisingumo ir salidarumo didžioji atšaka“ šiame pasaulyje, kuriame tarptautinė tvarka „rėmiasi turto koncentracija tiems 20% Žmonijos, ir likę žmonės pasilieka šešelyje“.