Kelios mintys apie naują pasaulį

Rašo Dorota Skočik
Kaikurie žmonės yra nuteisti būti kažkur „per vidurį”. Ant ribos, už jos, kažkur šalia, kažkur Ten, o ne čia. Kai pagalvoju, dažniausiai būtent taip ir jaučiausi. Nors gimiau kaime, visada man kažko trūko kaime, o mieste irgi jaučiausi kitokia. Nors gimiau Lietuvoje, bet nuo mažens namie kalbėjau kitokia kalba, taigi jaučiausi kitokia. Kai baigus mokyklą išvažiavau pagaliau į šalį, kur galėjau mokytis ir visur susikalbėt savo gimtąja kalba, pasirodė kad čia irgi esu iš dalies svetimu žmogumi, o ir kiti žmonės tai pastebėdavo. Galų gale, esu moteris, bet kartais atrodo kad manyje yra šiek tiek vyro, kuris įvairiausiais būdais bando iš manęs išlysti, o jeigu jį ignoruočiau, nuo to būtų tik blogiau man pačiai. Galbūt tą vidinį dualizma šiek tiek paaiškina teorija, kuri teigia, kad gyvenimas tai judėjimas, kad kiekvieną sekundę viskas keičiasi ir niekad negrįžta į pradinį tašką. Į galvą niekad neateina ta pati mintis, jos gali būti nebent panašios viena į kitą. Dar įdomiau, niekad nesutinkame tų pačių žmonių, nes juk net žmonės, kuriuos mes pažįstame, kiekvieną sekundę keičiasi.

Jeigu viskas, kas matau, yra pasikeitę ir nauja, kodėl nepažiūrėjus į viską naujomis akimis? Juk struktūros ir nuostatos yra tam, kad jas laužyt...