Priešpaskutinysis ir paskutinis

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė balandžio 23 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.

Vasario ir Balandžio mėnesiais dalyvavau keletame simpozijumų ir seminarų, kalbėdamas apie tokias temas kaip – mirtis, anapus ir gedulas, ir kiekvieną kartą buvo pilnos salės. Paskutinėje konferencijoje, Koimbros Universitete, susirinko 865 žmonių. Taigi, nepaisant, kad gyvename tokiu laiku, kai mirtis tapo tabu (žmonės apie tai nekalba), žmonės vis galvoja apie ją. Ar būtų įmanoma apie ją negalvoti, nepaisant, kad ji yra neįsivaizduojama? Kalbama, kad filosofas Michel Foucault, savo paskutinėmis dienomis ligoninėje, būtų pašnibždėjęs: "le pire c'est qu'il n'y a rien à dire"(blogiausia yra ta, kad nėra ką pasakyti) –dėl to, kad neįsivaizduojama – ¬ji priverčia apmąstyti.

Žinoma, galime sakyti, kad mirtis yra natūralus dalykas. Portugalų kalba yra pesimistiška: žodis „nada“(nieko) kilęs iš „res nata“(gimstamas dalykas) – viskas, kas gimsta – miršta. Gyvenimas yra kaip žvakė, kuris užgęsta. Bet štai yra religinis ateistas Ernst Bloch, kuris protestuoja: žmogus nėra žvakė. Žmogaus mirtis nėra sumenkinta į biologinę mirtį, nes Žmogus yra būtybė, savimonė, kuris numato, kuris beribiai klausia, irgi apie tai kas yra už mirties. Dar Bloch: „lavonas yra įrodymas, bet lavonas ne neatsako į visus klausimus“ (dėl to svarstė pastoviai apie mirties paslaptį, kad galėtų pasakyti, kad žmogaus esmė yra nežemiska kaip mirties – ką tai reiškia galima diskutuoti).

Pedro Laín Entralgo, gydytojas ir filosofas, nesustojo kartoti: mokslų žinojimas yra tikslus, bet jis kalba apie tai, kas yra priešpaskutinis. Paskutinis(kodėl yra kažkas ir kodėl nėra nieko?, kodėl egzistuoju būtent aš?, yra Dievas?, yra gyvenimas po mirties?, po mirties, viskas baigiasi?) yra tikejimo žinojimas, priimtinas, bet neaiškus. Yra kvaila sakyti: aš žinau, kad yra Dievas, aš žinau, kad yra gyvenimas po mirties; bet yra vienodai kvaila pasakyt: aš žinau, kad nėra Dievo, aš žinau, kad viskas baigiasi po mirties. Yra priežasčių tikėti ir priežasčių netikėti. Vienaip ar kitaip, tikintis turi suprasti netikintį, ir netikintis negali išmesti visus tikinčius į neišmanymo ir prietaringumo prieglobstį.

Priešais paskutinįjį, viskas yra nenusakoma. Witt-Genstein sako: „Jaučiame, kad netgi jeigu visiems įmanomiems moksliniams klausimams būtų gavę atsakymus, mūsų gyvybiškų problemų klausimai net nebūtų buvę liesti.“ Ir: „Tikėti kažkokį Dievą reiškia suprasti gyvenimo prasmės klausimą. Tikėti kažkokį Dievą reiškia, kad pasauliniai faktai dar nėra viskas. Tikėti Dievų reiškia matyti, kad gyvenimas turi prasmę. Bet Pascal jau perspėjo: „Nesuprantama, kad yra Dievas, ir nesuprantama, kad Jo nėra; kad siela yra su kūnu, kad neturime sielos; kad pasaulis buvo sukurtas, kad jis nebuvo sukurtas, t.t.“ Umberto Eco pasakė neseniai Diário de Notícias laikraščio reporteriui - João Céu e Silvai: „Manau, kad žmogus yra religinis gyvūnas, kuris bijo mirties ir visų baisių dalykų. Patogiau yra tikėti Dievu, ir tik filosofai gali ištverti Jo nebuvimą.“ Ar tikrai taip? Jürgen Habermas, ko gero didžiausias filosofas dar gyvas, po tragiško 2001 m. rugsėjo prisipažino vienoje jo kalboje dėl „Glauben und Wissen" (Tikėti ir žinoti) temos: „ Prarandant tikėjimą į prisikėlimą, lieka aiški tuštuma. Yra tas klausimas, kuris netyla: kas padarys teisingumą už nekaltas aukas?

Šiomis Šv. Velykų dienomis, krikščionai švenčia tai, kad Jėzus nukryžiuotas ir nužudytas nepasiliko mirties nieke, nes pilnas ir amžinas Dievo gyvenimas jį rado. Kaip neseniai pripažino Benediktas XVI, daug krikščionių jau nebetiki ir yra pasimetę. Bet irgi yra tiesa, kad krikščionybė vis dar stovi arba žlunga pagal tai ar tiesa ar ne, kad Jėzus yra Gyvas Dieve.

Tuo, kas yra esminis ir lemiamas, prieštaringas teologas Hans Küng sutinka. Jis klausia naujame jo darbe Was ich glaube (Mano tikėjimas): „Ir jeigu aš klydau ir po mirties įeičiau ne į amžiną gyvenimą, o į nieką? Jeigu taip būtų – jau sakiau daug kartų ir esu įsitikinęs -, bet kuriuo atveju mano gyvenimas būtų buvęs geresnis ir su daugiau prasmės, negu būtų buvę be šios vilties.“

Išvertė Vladas Bartochevis

João Carlos Martins

João Carlos Gandra da Silva Martins, gimęs 1940 metais Brazilijoje, San Paulo mieste. Buvęs pianistas ir geriausias Johano Sebastiano Bacho atlikėjas, šiandien – tapo dirigentu ir įvairių socialinių sluoksnių žmonėms suteikia muzikos ir gyvenimo pamokas.

Jis buvo pripažintas kaip žmogus, kuris geriausiai įkūnijo J. S. Bacho kūrybą. Tačiau įvairios sveikatos problemos ir tragiškas įvykis neleido, kad geriausias J. S. Bacho atlikėjas, kuris sugebėdavo per vieną sekundę paspausti 21 natą, tęstų savo karjerą taip kaip norėjo.
Bet jis įveikė ir toliau kiekvieną dieną įveikia visus sunkumus, kad darytų tai kuo tiki ir gyventų prasmingai su entuziazmu.

Įraše, apačioje, yra vieno filmo ištrauka, kurioje pats João Carlos Martins pasakoja pagrindinius savo gyvenimo faktus. Filmas vadinasi „Gyventi gyvenimą“ ir vaizduoja žmonių išgyvenimus ir sunkumų įveikimą. Režisierius pakvietė João Carlos Martins užbaigti šį filmą su savo istorija. (Po įrašu parašysiu jo dviejų minučių trunkantį pasakojimo vertimą... P.S. po šio pasakojimo rodo jį , diriguojantį savo orkestrui- visiems filmo dalyviams).

"Aš pradėjau mokytis groti pianinu, kai man buvo 8 m. Kai man buvo 13 metų - jau grodavau visoje Brazilijoje. Kai man 18 m. pradėjau mano tarptautinę karjerą. Kai man 20 m. pradėjau groti įžymiojoje Carnegie Hall. Bet kai man buvo 26 metai aš nukritau žaisdamas futbolą ir praradau pirštų mobilumą.... ir aš pastebėjau, kad jeigu aš nepanaudočiau mano ketvirto dešinės rankos piršto aš praktiškai galėjau sugrąžinti greitį. Taip ir grojau, bet po 7 metų aš pradėjau jausti „pasikartojančių judesių sindromą“ ir turėjau dar kartą pasitraukti iš muzikos. Tada aš pradėjau vėl mokytis, vėl tobulintis, ir vėl sugrįžau. Tačiau vieną dieną išeidamas iš teatro, Bulgarijoje, Sofijos mieste, vienas vagis smūgiavo mano galvą su metalo gabalu, ir po šio įvykio pablogėjo visas mano dešinės rankos judesys. Po metų aš vėl sugebėjau spausti tas garsiąsias „21 natas“ per sekundę ir grįžtu į Carnegie Hall, bet po 2 metų gydytojai kviečia mane ir sako - „Turėsime ištraukti vieną nervą iš tavo dešinės rankos ir niekada nebegalėsi groti pianinu“... Prasideda mano nauja karjera, dabar pratiškai tik su kaire ranka... bet auglys nurašė ir mano kairę ranką. Tai subūriau jaunimą ir sukūriau orkestrą su jaunimu, sukūriau kitą orkestrą su profesionalais, juos susijungiau į vieną ir vežiau šį orkestrą į Carnegie Hall. Grojome tą dieną Brazilijos himną, ir kai baigėme, aš atsisukau į publiką ir pamačiau teatro viršuje Brazilijos vėliavą... aš padėkojau Dievui, kad esu brazilas, ir kad man pavyksta daryti muziką ir atnešti muziką iki mano gyvenimo pabaigos."

Po auglio kairėje rankoje, kai buvo aišku, kad greičiausiai nebegalės groti pianinu, jis nusprendė vėl mokytis ir įstojo i dirigentų mokyklą (jam tada buvo apie 60 metų). Ir po 6 metų tampa dirigentu.
Jis su drąsa sutinka kiekvieną dieną ir įveikia sunkumus vieną po kito. Pvz.- šiandien negalėdamas laikyti lazdelės nei perversti partitūros, jis ilgai sėdi prie natų - tol kol išmoksta mintinai visas simfonijas, prieš kiekvieną pasirodymą.

Apačioje João Carlos Martins pasirodymas San Paule. Pradžioje jis groja pianinu, nepaisant rankų judesio problemų, ir po to atsikelia ir diriguoja savo orkestrui. Pabaigoje prisijungia prie orkestro viena Rio de Žaneiro Sambos karnavalo mokykla, kuri šiais metais papasakojo João Carlos Martins istoriją su pavadinimu „Muzika laimėjo“. P.s.- Ši mokykla tapo San Paulo Karnavalo čempione.

Jis pasakė: „Žinoma jaučiu didelę nostalgiją iš tų laikų, kai galėdavau groti mano mylimu pianinu, bet mano rankų problemos yra praeities dalykas. Dabartis yra būti šio nuostabaus orkestro vadovu... Kiekvienas mano orkestro narys yra mano pianino nata.“

"Kableliui" parengė ir parašė Vladas Bartochevis

Pranašiškos religijos

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė kovo 5 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.

Tęsiu praeitos savaitės svarstymą apie pasaulio religijas. Šiandien, apie pranašiškas, abraomines, monoteistines religijas.

Pirmiausia – judaizmas. Kiek krikščionių atsimena, kad Jėzus buvo žydas ir kad pirmieji mokiniai taip pat? Negalime pamiršti to, kas yra bendro tarp judaizmo ir krikščionybės. Taip pat krikščionys tiki, kad yra tik vienas Dievas, kuris yra pasaulio ir istorijos kūrėjas ir dailininkas, kuriuo žmogus gali pasitikėti. Taip pat priima Hebrajų Bibliją(„Senasis Testamentas“) ir meldžiasi Psalmėmis. Taip pat krikščionys siejasi per teisingumo ir taikos skatinimo etiką, remdamasi Dievo meile ir meile kitiems. Kaip pasakė Tomas Manas(Thomas Mann) – „Dešimt Dievo įsakymų yra žmogaus padorumo uola... žmogaus elgesio Abėcėle“.

Šiandien yra 1 300 000 000 musulmonų, kurie seka pranašą Mahometą, kuris yra Islamo pagrindas. Taip kaip žydai ir krikščionys, musulmonai tiki vienu vieninteliu Dievu, gailestingu kūrėju, istorijos teisėju. Bet kol žydams centras yra Izraelis kaip Dievo tauta ir žemė, ir krikščionių centras yra Jėzus Kristus kaip Dievo Mesijas ir sūnus, musulmonams centras yra Koranas kaip Dievo žodis ir knyga. Jis yra gyva ir šventa knyga visiems pasaulio musulmonams. Jame surandame gyvenimo modelį, iš kurio susidaro penki Islamo pagrindai: tikėti, kad Alachas yra vienintelis Dievas ir, kad Mahometas yra savo pranašas; melstis penkis kartus per dieną; padėti vargšams; pasninkauti per Ramadano mėnesį; važiuoti bent vieną kartą gyvenime į Meką.

O krikščioniškas modelis? Krikščionių dvasingumo pamato nėra dogmose, kurios yra nesuprantamos, nėra moraliniuose įstatymuose nei didelėje teorijoje, nei Bažnyčios sistemoje. Krikščionių gyvenimo modelis yra paprasčiausiai Jėzus iš Nazareto kaip Mesijas, Kristus, Dievo pasiuntinys. Gyvenime ir mirtyje tikro krikščionio dvasingumo pamatas yra Jėzus Kristus. Tikras krikščionis yra tas, kuris savo gyvenime ir mirtyje stengiasi kreiptis į tą Jėzų Kristų ir į savo Dievo Karalystės Evangeliją. Kryžius yra suprantamas tik tada, kai žiūrime į Jo gyvenimą ir į tuos konfliktus, kuriuos sukėlė. Krikščioniai tiki, kad Jo mirtis nebuvo pabaiga: prisikėlimas reiškia, kad Jėzus yra Dieve, kad mirė ne niekam, bet tikrajai Realybei, tai yra: buvo priimtas Dievo amžinybėje. Jėzus šitaip yra pats krikščioniškas gyvenimo modelis žmoguje.

Nuo šios egzistencinės patirties suvokiame, kad nei viena religija negali būti kaip vienintelis išsigelbėjimo kelias. Kas galėtų reikalauti šios privilegijos? Atvirkčiai - matosi, kad religijos negali konfliktuoti, o turi ieškoti dialogo, pasitaisyti ir tobulintis tarpusavyje, bendradarbiauti.

Kaip aiškino Hans Kung, galime išmokti vienas iš kito, ne tik toleruoti, bet ir bendradarbiauti; turime teisę diskutuoti nuoširdžiai apie tiesą: niekam nepriklauso tiesos monopolijos, nepaisant, kad tai nereiškia atsisakyti pripažinti savo tiesą – „dialogas ir liudijimas neprieštarauja vienas kitam“; kiekvienas gali eiti per savo patikrintą kelią, bet turi suteikti kitiems teisę rasti išsigelbėjimą per kitą religiją. Žiūrint iš šono, yra įvairūs keliai išsigelbėjimui, įvairios pilnavertės religijos, bet kai žiūrime iš vidaus, pavyzdžiui - „man, kaip tikinčiam krikščioniui“ yra tik viena tikra religija: mano religija.
Ekumeninis elgesys reiškia tuo pačiu metu „tvirtumą ir norą dialogui“: „man asmeniškai, pasilikti ištikimam savo krikščioniškam tikėjimui, bet atsiveriant be ribų kitiems.“

Nėra abstrakčios tiesos. Viena vertus, Dievas apsireiškia istorijoje. Kita vertus, religingas žmogus santykiauja su Dievu per savo asmeninės religinės tradicijos konkretinę-istorinę meditaciją.

Išvertė Vladas Bartochevis