Sėkla - Berlino sienos pavyzdis

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Šį menesį, Kablelis švenčia metų jubiliejų, todėl minėti Berlyno sienos sugriovimo dvidešimtmetį labai tinka.
Nekalbėsiu apie patį faktą, juk mes visi žinome arba galime sužinoti apie tai internete, laikraščiuose ar televizijoje. Noriu parašyti pora minčių, kurios ateina kai žiūriu į šį faktą, ir tinka palikti šioje mūsų vietoje.

Jeigu Kablelis būtų jau egzistavęs tuo metu (Berlyno sienos sugriuvimo metais) ir jeigu aš būčiau Berlyne, manau labai pasistengčiau prieiti prie tos sienos ir nubraižyti ant jos didelį “kablelį”, ir tai būtų mano būdas pasakyti, kad ta siena nėra taškas, kad su tuo nesutinku, kad ten yra tik kablelis ir peržengsime, žiūrėsime toliau, eisime toliau. Ta pagrindinė nuotrauka čia, interneto puslapyje (kur yra Kablelio pavadinimas), būtent ir nori pasakyti šią įdėją – ta tvora yra ne taškas – reikia žiūrėti toliau, matyti toliau.

Visos sienos atspindi žmogaus silpnumus. Arba ta siena yra dėl to, kad nustatytų ribas ir užtikrintų saugumą, arba dėl to, kad nepamatytume kas vyksta toliau. Ir tai rodo keletą negatyvių žmogaus jausmų – egoizmas, noras atsiriboti, nesugebėjimas gyventi drauge, baimė, pyktis, silpnumai, galios troškimai.

Berlyno siena buvo pastatyta dėl didžiausių pasaulio valstybių egoizmo ir galios troškimo...reikėjo nustatyti aiškias ribas iki kur yra tavo valda. Paskui dėl geografijos, dėl politikos, dėl istorijos ir dėl akvaizdžių žmonių dramų – tapo simboliu.
Šiandien turime Šiaurės ir Pietų Korėjų sieną – irgi analogiškas pavyzdis su Berlyno sienos faktu.
Paskui galime minėti sieną, kuria pradėjo pastatyti tarp israeliečių ir palestiniečių. Prie to pačio - sieną tarp Armėnijos ir Turkijos, tarp Pakistano ir Indijos, tarp Peru ir Venezuelos, ir t.t. Šitos sienos yra aiškios ir nepereinamos dėl politikos, del istorijos ir dėl pykčių, nesusipratimo... ir daug dėl nesupratimo, nežinojimo.

Mes patys pastatome sienas tarp kaimynų – mūsų noras atsiriboti, nesugebėjimas gyventi drauge.
Tradicija irgi gali būti galinga siena. Juk kartais yra geras dalykas (kai saugo tikrą ir prasmingą grožį), bet dažnai trukdo mūsų laimei, ją riboja.
Ir turime ypač paminėti tas sienas, kurias visi mes turime ir jaučiame kai atsiduriame su kitu, kuris nėra į mus panašus, kuris naujas, kuris nežinomas, kuris keistas.

Štai galime teigti, kad nesvarbu kokios sienos – savo fizinis išnykimas yra tik pirmas ir lengviausias žingsnis link tikros ribos išnykimo.
Ir ypač dabar, kai taip akvaizdu daugkulturalizmo faktas – kai fizinės sienos vis labiau krenta ir visi mes galime visur būti – pati sudetingiausia siena išsireiškia ir būna vis akvaizdesnė prieš mūsų akis. Čia kalbu apie tą sieną, kuri vadinasi “išankstinė nuomonė” - tokia galinga siena, sudaryta iš nežinojimo ir nenoro sužinoti.

Norėdami kalbėti apie sprendimą, kaip su tuo susitvarkyti, kaip šią sieną nugrauti – negalima kalbėti tik apie toleranciją. Juk toleruoti yra išskirsti – “as esu toks, jis kitoks, bet toleruoju, kad jis egzistuoja”... Ne! Tada vis bus sienos.
Vienintelis būdas sutvarkyti daugiakulturalizmo ir visų šitų sienų, kurias minėjau, problemomis - yra vienintelis sunkus ir neretai skaudus kelias – susipažinimas. Juk kai susipažistame atsiranda natūrali pagarba ir, neretai – meilė.
Kai einame drąsiai ir tvirtai link žinojimo, visada suprantame, kad dievai ir velniai yra nieko kito, o paprastos būtybės kaip ir mes visi,
_______________________________________________

Rašo Simona Židonytė(Lietuva)
Nesvarbu, kad tarp mūsų pastatoma užtvara, blokada, mūras ar dar daugybę būdvardžių apibūdinti galime paprasčiausią sieną. Nesvarbu, kad žmonės, pažįstami, mylimi bei artimi nepažįstami lieka anapus užtvaros. Jų mintys bei jausmai niekur neišnyksta. Niekas negali perskirti tai, kas nėra perskiriama. Pastatydami sienas nieko nepasiekiame. Tiesiog vienas ir tas pats eilinis simuliakras, kuris yra tai, kas nėra tikra. Siena lieka siena. Ji nėra tikra, tai tiesiog simuliuojama tikrovė. Simuliuojama, tačiau ne visiems suprantama, jog tai eilinis simuliakras. Tautos bendrumo negalima atskirti tiesiog pastatant sieną. Kultūrinis paveldas stipresnis už bet kokias sienas ir skirtis,